A-442-750-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-750/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00862-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei D. M. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės D. M. 540 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė pareiškėjui administruoti vietinę rinkliavą. Nuostatai vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis. Pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovė Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), todėl atsakovė skolinga pareiškėjui 540 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nesikreipė dėl lengvatos suteikimo ir nepateikė pareiškėjui dokumentų, įrodančių teisę į lengvatą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino. Priteisė iš D. M. pareiškėjui 540 Lt vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Palanga.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Remdamasis aktualiomis Rinkliavų įstatymo normomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis, jos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu.

Vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Teismas atsižvelgė į Nuostatų 5 punkte apibrėžtą vietinės rinkliavos sampratą. Nuostatų 6 punkte nurodyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK.

Nuostatų pakeitimų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 6 punkte vietinės rinkliavos mokėtojai taip pat siejami su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Nuostatų 16 punkte nurodyta, jog vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos vietinės rinkliavos parametrus. Fiziniai asmenys moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto. Teismas nustatė, jog atsakovė D. M. nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), kas reiškia, jog atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja.

Duomenų, kad atsakovė kreipėsi nustatyta tvarka dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo nebuvo. Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos 2010 – 2012 metais sprendė, jog atsakovei mokėtinas vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas tinkamai ir mokėtina suma yra 540 Lt. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal turimą turtinį vienetą, vadovaujantis Nuostatų 1 priedo 1 punktu.

III. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą.

Nurodo, kad atsakovei teismo šaukimas nebuvo įteiktas; ji savo iniciatyva kreipėsi į pašto skyrių ir pati priėmė teismo šaukimą. Pažymi, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. atsakovė pranešė teismui, kad gydosi ir negalės atvykti į teismą, prašė atidėti bylos svarstymą. 2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovė pakartotinai skambino teismui, paaiškindama, kad turi nedarbingumo pažymėjimą ir dokumentus pateiks artimiausiu metu.

Teigia, kad 2012 m. kreipėsi į Palangos miesto rinkliavų centrą, nurodydama, kad mokesčius moka Vilniaus miesto savivaldybėje. 2010 m. buvo kreiptasi į įstaigas, gautos pažymos, jog (duomenys neskelbtini), Palangoje, kiemo teritorija yra švari, buvo renkami dokumentai, įrodantys tik minimalų elektros, vandens sunaudojimą. Pažymi, kad UAB „Palangos komunalinis ūkis“ gavo įmoką už šiukšlių išvežimą 2009 m., yra sumokėta vietinė rinkliava už 2013 m. nuo liepos mėn. iki gruodžio 30 d.

Tvirtina, kad atsakovė bei jos šeimos nariai ginčijamu laikotarpiu gyveno kitoje savivaldybėje, todėl neteisėta juos laikyti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojais, kadangi turtu jie nesinaudojo – jame nebuvo gyvenama.

Pažymi, jog nors pareiškėjas teigė, kad kiti atsakovės adresai nežinomi, tačiau 2012 m. pareiškėjui buvo nurodytas Lesto nr., pagal kurį aišku, kad šeimos gyvenamoji vieta yra Vilnius.

Pareiškėjas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gali būti atleistas nuo vietinės rinkliavos, tačiau privalo kreiptis į pareiškėją, vadovaudamasis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 2 punktu patvirtinto vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašo 4 punktu, t. y. pateikti pareiškėjui oficialų prašymą suteikti 100 proc. vietinės rinkliavos lengvatą ir pristatyti privalomus dokumentus. Tačiau atsakovė neįvykdė šių reikalavimų.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas internete rado nemažai skelbimų, siūlančių Palangos miesto svečiams apsistoti adresu (duomenys neskelbtini) už tam tikrą mokestį, taip pat 2011 m. šiuo adresu buvo išimtas verslo liudijimas apgyvendinimo paslaugų teikimui. Internetiniuose skelbimuose nurodytas kontaktinio asmens vardas O., verslo liudijimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje paimtas O. S. vardu, tačiau nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektą adresu (duomenys neskelbtini), Palanga valdo, naudoja, disponuoja atsakovė, todėl pareiškėjas mano, kad apgyvendinimo paslaugos teikiamos su atsakovės žinia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro reikalavimo atsakovei D. M. sumokėti Palangos savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki 2012 m. gruodžio 31 d. už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (pvz., LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. bala lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. T2-263, kuriuo patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 5 punktas vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apibrėžė kaip Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Nuostatų 6 punkte buvo apibrėžti vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų 16 punktą, vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus Vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Fiziniai asmenys, vietinės rinkliavos mokėtojai, moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovei D. M. Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas – gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga (b. l. 9). Ši aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, jog atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, t. y. ji turi pareigą mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. D. M. nėra sumokėjusi Palangos miesto savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl, atsižvelgiant nurodytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei tai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, darytina išvada, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-231 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėjo įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar visai jos nemokėti. Minėto sprendimo 4 punktas numatė, jog asmenys, nesinaudojantys nekilnojamojo turto objektu ir norintys, kad jiems būtų suteikta 100 proc. lengvata, BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui turi pateikti prašymą, AB „VST“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius dvylika mėnesių iki prašymo pateikimo dienos, UAB „Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius dvylika mėnesių iki prašymo pateikimo dienos bei kitus nurodytus dokumentus. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 minėtas savivaldybės sprendimas pripažintas netekusiu galios ir patvirtintas naujas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašas.

Byloje nėra duomenų, kad D. M. minėtu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-231 ar 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 nustatyta tvarka kreipėsi į BĮ Palangos miesto rinkliavų centrą su prašymu suteikti lengvatą bei kad atsakovė buvo atleista nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Iš D. M. elektroninio laiško, adresuoto BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui, nurodančio, kad atsakovė gyvena Vilniuje, kopijos matyti, jog tai nėra prašymas skirti 100 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatą savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nepriteisti atsakovės nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Tuo pačiu pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesauer (C-l88/07), 80 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Vertinant atsakovės argumentus dėl to, kad bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jai nedalyvaujant, pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Iš byloje esančios teismo šaukimo administracinėje byloje grąžinamosios dalies (b. l. 18) matyti, kad atsakovė D. M. buvo asmeniškai ir pasirašytinai informuota apie pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. posėdžio laiką ir vietą, t. y. apie teismo posėdį jai buvo tinkamai pranešta. Tačiau į teismo posėdį atsakovė neatvyko ir byloje nėra duomenų, kad iki paskirto teismo posėdžio pradžios, apie kurį bylos proceso šalims buvo pranešta, teismui būtų pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (b. l. 19) nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nors atsakovė teigia, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. pranešė teismui, jog gydosi ir negali atvykti į teismo posėdį, tačiau, kaip jau nustatyta, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė ir tik 2013 m. rugsėjo 18 d., t. y. jau po pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, kuriuo administracinė byla buvo išspręsta iš esmės, priėmimo elektroniniu paštu pateikė prašymą leisti paruošti dokumentus dėl jos ligos ir nedarbingumo (b. l. 24). Taigi nesant atsakovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir atsakovei nepateikus jokių dokumentų, patirtinančių D. M. nurodomas aplinkybes dėl jos ligos, pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo vertinti šių aplinkybių ir pagrįstai nusprendė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 str. 5 d.).

Pažymėtina, atsakovė realizavo teisę į apeliaciją, paduodama jos pačios pasirašytą apeliacinį skundą, kuriame pateikė savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip pat pateikdama papildomą paaiškinimą, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą lėmė aplinkybė, jog byla buvo išnagrinėta jai nedalyvaujant. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti ginčo šalims nedalyvaujant, pažeidė procesinės teisės normas, o tuo pačiu ir atsakovės procesines teises.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovės D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys