3K-3-203-701/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-203-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00114-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 72; 118.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mijūna“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Mijūna“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2013 m. vasario 15 d. pareikštu actio Pauliana prašė teismo pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo 2011 m. sausio 28 d. sudarytą tarpininkavimo sutartį parduodant turtą (toliau – ir Tarpininkavimo sutartis), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 236 627,60 Lt (68 532,09 Eur) bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinyje nurodyta, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Ginčijama 2011 m. sausio 28 d. tarpininkavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo tarpininkauti parduodant nekilnojamąjį turtą ir įrenginius, esančius Kaune, Elektrėnų g. 1D, o ieškovas – sumokėti atsakovui atlyginimą – 4 proc. sutarties kainos, už kurią parduodamas ieškovo turtas. Nurodytas turtas už 4 968 540 Lt (1 438 988,60 Eur) parduotas 2011 m. birželio 9 d. pirkėjui UAB „Univesa“. Nors Tarpininkavimo sutartyje numatytas 4 proc. turto pardavimo kainos atlyginimas sudarytų 198 741,60 Lt (57 559,55 Eur), tačiau už suteiktas paslaugas atsakovui buvo sumokėta 236 627,60 Lt (68 532,09 Eur), įskaitant PVM. Ieškovas teigė, kad šios sumos sumokėjimas pablogino jo turtinę padėtį, apsunkino tuo metu jau buvusių kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto, taip pažeidė kreditorių teises, o sumokant nurodytą sumą atsakovui, šiam buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius.

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia šalių 2011 m. sausio 28 d. sudarytą tarpininkavimo sutartį, taikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo 117 944,92 Lt (34 159,21 Eur), kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad yra visos įstatymo nustatytos sąlygos pripažinti 2011 m. sausio 28 d. Tarpininkavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius, veikdamas visų kreditorių interesais, siekia į bankrutuojančios įmonės turto masę susigrąžinti perleistą kitiems asmenims turtą (lėšas) pagal ginčijamą sandorį tam, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai galėtų gauti savo turimų reikalavimų patenkinimą.

Dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo ginčijamu sandoriu teismas nurodė, kad kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Teismas, įvertinęs ieškovo finansinius dokumentus, konstatavo, kad 2010–2011 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni už pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl tiek 2010 m., tiek 2011 m. ieškovas buvo nemokus.

Ieškovas, būdamas nemokus, sudarydamas ginčijamą 2011 m. sausio 28 d. sandorį ir iš dalies pagal jį atsiskaitydamas su atsakovu, suteikė šiam privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovo administratoriui bendrovės dokumentai buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d., ieškinys dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisme gautas 2013 m. vasario 15 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismo vertinimu, ginčo sandorio ieškovas sudaryti neprivalėjo, jo sudarymas neatitiko visų ieškovo kreditorių interesų.

Ieškovo nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu yra įrodytas pirmiau nurodytais duomenimis apie jo sunkią turtinę padėtį ir negalėjimą laiku atsiskaityti su reikalavimo teisę turinčiais kreditoriais. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina jo apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka sudarant ginčo sandorį. Apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu (apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan.), o šio apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas.

Atsakovas, ginčo sandoriu įsipareigodamas tarpininkauti parduodant ieškovo nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrenginius, o jo (atsakovo) direktoriui pripažįstant turint patirties versle, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas yra aiškiai susidūręs su mokumo problemomis ir, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, turėjo savarankiškai domėtis ieškovo finansine būkle, juolab kad ieškovo finansinės ataskaitos buvo išviešintos Juridinių asmenų registre. Nors ieškovo finansinės 2010 m. ataskaitos buvo išviešintos po ginčo sandorio sudarymo, tačiau tai nepaneigia nei atsakovo pareigos, nei galimybių šią informaciją gauti iki ginčo sandorio sudarymo.

Atsakovas, būdamas verslo subjektas, neturėjo pagrindo manyti, kad yra vienintelis ieškovo kreditorius ir kad ginčijamu sandoriu nebus pažeisti kitų kreditorių interesai. Teismas padarė išvadą, kad abi sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes sudarytu sandoriu buvo siekiama nuslėpti nuo kitų kreditorių lėšas, į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Teismas konstatavo, kad tarpininkavimo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir kitu savarankišku CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu.

Byloje nepateikta įrodymų apie tarpininkavimo paslaugų reikalingumą, paslaugų teikimo rezultatus ar kitus duomenis, patvirtinančius tarpininkavimo paslaugų teikimą, todėl, teismo vertinimu, šalys ginčijamu sandoriu siekė ne sukurti realius civilinius teisinius santykius, kuriuos būtų galima vertinti kaip tarpininkavimo paslaugas, o sudaryti sąlygas atsakovui išmokėti ieškovui priklausančias lėšas. Teismas pripažino, kad Tarpininkavimo sutartis yra tariamas sandoris, kuris, kaip niekinis sandoris, negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.86 straipsnis), todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovui visa, ką yra gavęs pagal šį sandorį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Iš ieškovo bankroto bylos duomenų nustatęs, kad pardavus visą materialų įmonės turtą ir gautas lėšas skyrus kreditorių reikalavimams tenkinti nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma yra 2 069 349 Lt (599 324,89 Eur), teismas nurodė, jog, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją, šalys grąžintinos į pirminę padėtį ir taip galės būti patenkinta kreditorių reikalavimų dalis. Teismas nustatė, kad pagal ginčo sandorį už suteiktas tarpininkavimo paslaugas: atsakovas ieškovui 2011 m. liepos 4 d. išrašė 236 627,60 Lt (68 532,09 Eur), įskaitant PVM, PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią ieškovas atsakovui sumokėjo 2011 m. rugpjūčio 23 d. banko pavedimu 40 000 Lt (11 584,80 Eur), 2011 m. rugsėjo 14 d.

– 1000 Lt (289,62 Eur), 2011 m. gruodžio 12 d. – 15 030 Eur; 2011 m. rugsėjo 30 d. ieškovas įskaitė atsakovo 1500 Lt (434,43 Eur) įsiskolinimą pagal PVM sąskaitą faktūrą; pagal 2012 m. sausio 2 d. skolų įskaitymo aktą ieškovas, mažindamas atsakovui savo įsiskolinimą, įskaitė atsakovo 23 549,34 Lt (6820,36 Eur) skolą; 2012 m. sausio 2 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto duomenimis, ieškovas yra skolingas atsakovui 118 682,68 Lt (34372,88 Eur). Teismas sprendė pripažinus negaliojančia Tarpininkavimo sutartį taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 117 944,92 Lt (236 627,60 – 118 682,68 = 117 944,92 Lt) (34 159,21 Eur) (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Teismas nepriteisė iš atsakovo procesinių palūkanų, nes priteista iš atsakovo suma susijusi su restitucijos taikymu, o ne sutartiniais ar deliktiniais teisiniais santykiais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinys dėl restitucijos taikymo ir 118 682,68 Lt (34 372,88 Eur) bei procesinių palūkanų ieškovui iš atsakovo priteisimo, ir bylą dėl šių reikalavimų grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Aplinkybė, kad ieškovo visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė parduoti nekilnojamąjį turtą už ne mažiau kaip 4,5 mln. Lt (1,30329 mln. Eur) ir tokia suma buvo gauta pardavus turtą, nereiškia, kad Tarpininkavimo sutartis šiam tikslui pasiekti buvo būtina. Teisėjų kolegija nurodė, kad sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kitų kreditorių teises.

Verslininkams keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, ginčo sandoriu įsipareigodamas tarpininkauti parduodant ieškovo nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrengimus, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas yra susidūręs su mokumo problemomis.

Nustačiusi, kad ieškovo administratoriui bendrovės dokumentai buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d., o ieškinys pirmosios instancijos teisme pareikštas 2013 m. vasario 15 d., teisėjų kolegija sprendė, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teisėjų kolegija nurodė, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas yra ne ieškinio senaties terminas reikalavimams teisme pareikšti, bet procesinis terminas, per kurį įmonės bankroto administratorius nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos turi patikrinti sandorių teisėtumą už 36 mėnesių laikotarpį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog taikant restituciją yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti ne 236 627,60 Lt (68 532,09 Eur), o 117 944,92 Lt (34 159,21 Eur), nemotyvavo atmetimo įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui likusią sumą pagal Tarpininkavimo sutartį ieškovo nurodymu pervedė ieškovo skolininkas „IM-RE-KO GmbH“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai nepagrindė, kuo remdamasis atsisakė priteisti ieškovui procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nei įstatymas, nei teismų praktika neriboja teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet nustato, kad procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė, t. y. nesumokama teismo sprendimu priteista pinigų suma (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

1. Įvykdyta Tarpininkavimo sutartis ieškovui buvo ekonomiškai naudinga, jo parduodamam turtui rastas pirkėjas, ieškovo turtas parduotas pelningai, už didesnę kainą negu viešame registre nurodyta turto vidutinė rinkos vertė. Ieškovo direktorius visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo įgaliotas parduoti bendrovės turtą ir pasirašyti visus su pardavimu susijusius dokumentus. Turtas parduotas už kainą, ne mažesnę kaip nurodyta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Įvykdžius Tarpininkavimo sutartį pirkėjui UAB „Univesa“ perleistas AB Ūkio bankui įkeistas nekilnojamasis turtas bei jame esanti įranga, t. y. įkaito turėtojas visais atvejais turėjo pirmumo teisę į lėšas, realizavus šį turtą. Ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais ir siekiant nedidinti iš kredito sutarties su AB Ūkio banku skolinių įsipareigojimų (palūkanų, delspinigių), buvo protinga ir racionalu parduoti įkeistą turtą, taip siekta užtikrinti galimybę toliau vykdyti ieškovo veiklą. Ieškovo veiksmai sudarant ginčijamą sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių, dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo, yra nepagrįsta.

2. Ieškovo finansinės 2010 m. ataskaitos buvo išviešintos tik po ginčo sandorio sudarymo, dėl to atsakovas neturėjo galimybės gauti objektyvių duomenų apie ieškovo turtinę padėtį sudarant Tarpininkavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir kt. prašymus, bylos Nr. 3K-7-326/2007, pasisakė dėl reikalavimų kreditoriui nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi – sekti informacinius pranešimus ir periodiškai kreiptis į Juridinių asmenų registrą – tokie reikalavimai nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliniuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinimas, jog, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v.

AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Atsakovas užsiėmė įvairia komercine veikla, įskaitant susijusią su nekilnojamuoju turtu, administravimo bei tarpininkavimo paslaugų teikimu, tai patvirtino ir viešai skelbiama informacija apie atsakovo vykdomą veiklą. Atsakovas įvykdė tarpininkavimo sutartį, suteikė tarpininkavimo paslaugas, o ieškovo turtas buvo parduotas surastam pirkėjui. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Ieškovui neįrodžius, kad atsakovas 2011 m. sausio 28 d. sutarties pagrindu tarpininkavimo paslaugų nesuteikė, nėra pagrįsta teismų išvada apie atsakovo nesąžiningumą.

Byloje neįrodyta, kad šalių nustatytas 4 proc. parduodamo turto vertės įkainis būtų neprotingas ar neatitiktų rinkos vertės.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Pamario namas“ v. A. ir R. P., bylos Nr. 3K-3-448/2012, pažymėta, kad pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį sutrumpintas vienerių metų actio Pauliana senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Jeigu ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu pareiškia ne kreditorius (bankrutuojanti įmonė), bet kreditoriaus bankroto administratorius, actio Pauliana senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą. Iš šio išaiškinimo išplaukia, kad BUAB „Arčia“ bankroto administratoriaus reikalavimams dėl šio sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu pareikšti taikytinos ne CK, o ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto, reglamentuojančio bankroto administratoriaus sužinojimo apie bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius momentą ir 6 mėnesių terminą sandoriams patikrinti, nuostatos. Administratoriui bendrovės dokumentai buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d., taigi 6 mėnesių terminas ieškiniui pareikšti pasibaigė 2013 m. sausio 12 d., o ieškinys pareikštas praleidus šį terminą – 2013 m. vasario 15 d., ir tai sudarė pagrindą teismui atmesti ieškinį.

4. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas spręsdamas perduoti nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui dėl 118 682,68 Lt (34 372,88 Eur) ieškovui iš atsakovo priteisimo, nes atsakovas apeliaciniu skundu šios bylos dalies neskundė, o ginčijo 117 944,92 Lt (34 159,21 Eur) priteisimą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, tačiau tokiu atveju apie ketinimą peržengti skundo ribas jis privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismas pranešė bylos dalyviams apie ketinimą peržengti skundo ribas. Teismas, priimdamas sprendimą atmesti apeliacinį skundą, kasatoriui priėmė blogesnį sprendimą, negu tas, kurį jis skundė apeliacine tvarka. Pagal CPK 313 straipsnį apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik draudimo priimti blogesnį sprendimą normą (CPK 313 straipsnis), bet ir šalių rungimosi (CPK 12 straipsnis) bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 17 straipsnis). Pagal nurodytą teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju – ginant viešąjį interesą. Šalių padėtis procese lygiavertė, dėl to teismas neturi pareigos veikti aktyviai ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nustatė byloje aplinkybes, kad visuotiniame akcininkų susirinkime priimdami sprendimą UAB „Arčia“ akcininkai jau žinojo, jog nekilnojamasis turtas bus parduodamas pirkėjui UAB „Univesa“, taip pat kad UAB „Univesa“ atstovai ne kartą turtą buvo apžiūrėję iki pasirašant Tarpininkavimo sutartį, o parduodamą nekilnojamąjį turtą aprodydavo ieškovo specialistai. Dėl to teismas sprendimu pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, sudarydamas Tarpininkavimo sutartį su atsakovu, jau žinojo, jog nekilnojamąjį turtą parduos pirkėjui UAB „Univesa“. Dėl to ši Tarpininkavimo sutartis ieškovui nebuvo nei ekonomiškai naudinga, nei reikalinga.

3. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas be atsakovo pastangų, todėl šis jokių tarpininkavimo paslaugų neteikė. Įrodinėjimo pareiga, kad paslauga suteikta, atitenka tam, kas tą paslaugą suteikė, t. y. kasatoriui. Vadovaujantis CK 6.716 ir CK 6.722 straipsniais, paslaugų tiekėjas (kasatorius) turi pareigą suteikti klientui paslaugą ir pateikti suteiktos paslaugos ataskaitą. Jokie dokumentai, susiję su tarpininkavimo sutarties vykdymu (turto apžiūros aktai, informavimas apie potencialius klientus, paslaugų teikimo ataskaitos, perdavimo aktai, darbų atlikimo ataskaitos, informavimas apie paslaugų teikimo eigą), nepateikti į bylą. Ieškovui nereikėjo nei ieškoti pirkėjo, nei suteikti informacijos apie parduodamą turtą atsakovui. Tarpininkavimo sutartis pažeidė ieškovo kreditorių interesus, sumažino jo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir atsakovas neprivalėjo sudaryti Tarpininkavimo sutarties, šis sandoris pažeidė ieškovo kreditorių interesus. Sudarydamas Tarpininkavimo sutartį atsakovas galėjo susipažinti su ieškovo sunkia 2009 m. finansine padėtimi, kuri jau buvo išviešinta sutarties sudarymo metu; atsakovas galėjo pasidomėti ieškovo įmonės 2010 m. finansine padėtimi. Domėtis kontrahento finansine padėtimi yra normali verslo praktika.

4. Ieškovo teigimu, kasatorius nurodo, kad jam ieškovas liko skolingas 118 682,68 Lt (34 372,88 Eur), tačiau nutyli tai, kad šį įsiskolinimą padengė „IM-RE-KO GmbH“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo padarė išvadą, jog ieškovas atsakovui sumokėjo tik 117 944,92 Lt (34 159,21 Eur), ir šiam klausimui išnagrinėti apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

5. ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodomas 6 mėnesių terminas yra ne ieškinio senaties terminas, o procedūrinis terminas, per kurį bankroto administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius. Ieškinio senaties terminai nėra reglamentuojami ĮBĮ. Bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti laikydamasis CK nustatytų ieškinio senaties terminų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas pateikiant actio Pauliana buvo nepraleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2015 m. kovo 25 d. gautas ieškovo BUAB „Arčia“ ir atsakovo BUAB „Mijūna“ pareiškimas dėl taikos sutarties patvirtinimo. Pareiškime nurodoma, kad šalys, atsižvelgdamos į tai, jog BUAB „Arčia“ direktorius G. V. įsipareigojo atlyginti žalą, sumokėdamas 8690 Eur (30 000 Lt) kompensaciją BUAB „Arčia“ per 1 dieną nuo taikos sutarties pasirašymo Kauno apygardos teisme dienos (civilinė byla Nr. B2-206-230/2015), ir į tai, kad ši G. V. kompensacija taip pat kompensuoja ir BUAB „Arčia“ pretenzijas BUAB „Mijūna“ civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2015 dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2015 patvirtinti tokio turinio taikos sutartį:

„1. BUAB „Arčia“ atsisako savo pretenzijų atsakovui BUAB „Mijūna“ dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (ieškinio suma 236 627,30 Lt (68 532 Eur), nes BUAB „Arčia“ buvęs direktorius G. V. įsipareigojo atlyginti 8690 Eur (30 000 Lt) žalą pagal 2015 m. kovo 5 d. taikos sutartį Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. B2-206-230/2015.

2. Jei G. V. neperveda pinigų per vieną dieną, tai yra pagrindas BUAB „Arčia“ atsisakyti šios taikos sutarties bei skųsti taikos sutarties patvirtinimą.

3. Teismo išlaidas šalys apmoka lygiomis dalimis. Kiekvienai iš šalių bylinėjimosi ir kitos išlaidos nepriteisiamos, nes šalys tokių pretenzijų nereiškia ir aptartas išlaidas prisiima sau.

4. Sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai ir teismui.

5. Šalys pareiškia ir patvirtina, kad joms žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo pasekmės, nustatytos LR civilinio proceso kodekso 293 ir 294 straipsniuose.“

Šalys kaip nurodyto pareiškimo priedus pateikė AB SEB banko 2015 m. kovo 12 d. nurodymą pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, iš kurio matyti, kad G. V. pervedė UAB „Arčia“ 8690 Eur (mokėjimo paskirtis – pagal taikos sutartį byloje Nr. B2-206-230/2015), taip pat Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-206-230/2015. Pastarąja teismo nutartimi yra nutraukta civilinės bylos Nr. B2-265-230/2015 dalis dėl BUAB „Arčia“ bankroto pripažinimo tyčiniu, patvirtinta BUAB „Arčia“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. G. ir suinteresuoto asmens G. V. sudaryta taikos sutartis, be kita ko, šiomis sąlygomis: „1. BUAB „Arčia“ atsisako savo reikalavimo dėl BUAB „Arčia“ bankroto pripažinimo tyčiniu; 2. G. V. įsipareigoja sumokėti 8690 Eur (30 000 Lt) kompensaciją BUAB „Arčia“ per 1 darbo dieną nuo šios taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos. Jei G. V. neperveda pinigų per vieną dieną, tai yra pagrindas BUAB „Arčia“ atsisakyti Taikos sutarties bei skųsti Taikos sutarties patvirtinimą; 3. BUAB „Arčia“ įsipareigoja per 1 dieną nuo tada, kai G. V. perves antrame punkte nurodytą kompensaciją, pateikti pareiškimą dėl Taikos sutarčių patvirtinimo su UAB „Mijūna“ bylose Nr. 3K-3-203/2015 ir B2-828-601/2015, atsisakydama pretenzijų UAB „Mijūna“; 4. Antrame punkte nurodyta G. V. sumokama 8690 Eur kompensacija apima visas pretenzijas G. V., susijusias su veikla įmonėje BUAB „Arčia“, ir kompensuoja BUAB „Arčia“ nuostolius šioje ir kitose bylose su UAB „Mijūna“ (Nr. 3K-3-203/2015 ir B2-828-601/2015).“ Nurodytoje Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartyje konstatuota, kad suinteresuotas asmuo G. V., siekdamas taikiai išspręsti ginčą, pateikė pasiūlymą, kuriam pritarė BUAB „Arčia“ kreditorių susirinkimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje ir yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis, CPK 340 straipsnio 5 dalis). Bylos šalims pateikus taikos sutartį dėl teisminio ginčo dalyko, teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytą negalimumą tvirtinti taikos sutartį, – teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu jos patvirtinimas prieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.

Iš šalių pateiktos ir prašomos patvirtinti taikos sutarties matyti, kad ji tiesiogiai susijusi su Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi tarp BUAB „Arčia“ ir G. V. (UAB „Arčia“ buvusio direktoriaus). Joje įtrauktam G. V. pasiūlymui (be kita ko, kad G. V. sumokama 8690 Eur kompensacija apima visas pretenzijas G. V., susijusias su veikla įmonėje BUAB „Arčia“, ir kompensuoja BUAB „Arčia“ nuostolius toje ir kitose bylose su UAB „Mijūna“ (civilinės bylos Nr. 3K-3-203/2015 ir B2-828-601/2015) yra pritaręs BUAB „Arčia“ kreditorių susirinkimas. Nurodyta Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartis nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo. Iš AB SEB banko 2015 m. kovo 12 d. nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus matyti, kad G. V. pervedė UAB „Arčia“ 8690 Eur (mokėjimo paskirtis – pagal taikos sutartį byloje Nr. B2-206-230/2015). Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius atstovauja įmonei teisme ir gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės, teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9, 14 punktai). Tai suponuoja galimybę padaryti išvadą, kad teisinį suinteresuotumą turintys asmenys (kreditoriai, skolininkai ir pan.), įvertinę savo teises, interesus, pareigas ir jiems žinomas reikšmingas aplinkybes, siekia kilusius ginčus išspręsti padarydami vieni kitiems nuolaidas. Sutarties 5 punkte šalys patvirtino, kad joms žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo bei patvirtinimo pasekmės, nustatytos CPK 293 ir 294 straipsniuose. Iš prašomos patvirtinti taikos sutarties sudarymo aplinkybių, jos turinio teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti sudariusių taikos sutartį asmenų valios išraiškos ydingumo, taip pat kad taikos sutarties patvirtinimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei interesus.

Teisėjų kolegijai nenustačius CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų negalimumo tvirtinti taikos sutartį aplinkybių, spręstina, kad pateikta ieškovo BUAB „Arčia“ ir atsakovo BUAB „Mijūna“ taikos sutartis patvirtintina pagal joje išdėstytas sąlygas. Patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini bei byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šioje byloje priteisiant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgtina į šalių taikos sutarties 3 punkto sąlygas, kuriomis nustatyta, kad: teismo išlaidas šalys apmoka lygiomis dalimis; kiekvienai iš šalių bylinėjimosi ir kitos išlaidos nepriteisiamos, nes šalys tokių pretenzijų nereiškia ir aptartas išlaidas prisiima sau. Dėl to šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms nepaskirstytinos ir nepriteistinos. Valstybės naudai iš šalių lygiomis dalimis priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos: 1660,39 Eur (5733 Lt) žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovas, paduodamas ieškinį pirmosios instancijos teisme, buvo atleistas, bei 6,99 Eur (24,12 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Taigi, valstybės naudai iš šalių priteistina po 833,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 5 punktu, 294 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutartį.

Patvirtinti ieškovo BUAB „Arčia“ (j. a. k. 135188495) ir atsakovo BUAB „Mijūna“ (j. a. k. 302565492) sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:

„1. BUAB „Arčia“ atsisako savo pretenzijų atsakovui BUAB „Mijūna“ dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (ieškinio suma 236 627,30 Lt (68 532 Eur), nes BUAB „Arčia“ buvęs direktorius G. V. įsipareigojo atlyginti 8690 Eur (30 000 Lt) žalą pagal 2015 m. kovo 5 d. taikos sutartį Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. B2-206-230/2015.

2. Jei G. V. neperveda pinigų per vieną dieną, tai yra pagrindas BUAB „Arčia“ atsisakyti šios taikos sutarties bei skųsti taikos sutarties patvirtinimą.

3. Teismo išlaidas šalys apmoka lygiomis dalimis. Kiekvienai iš šalių bylinėjimosi ir kitos išlaidos nepriteisiamos, nes šalys tokių pretenzijų nereiškia ir aptartas išlaidas prisiima sau.

4. Sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai ir teismui.

5. Šalys pareiškia ir patvirtina, kad joms žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo pasekmės, nustatytos LR civilinio proceso kodekso 293 ir 294 straipsniuose.“

Civilinę bylą nutraukti.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Arčia“ (j. a. k. 135188495) 833,69 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt tris Eur 69 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo BUAB „Mijūna“ (j. a. k. 302565492) 833,69 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt tris Eur 69 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis