2K-159/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-159/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-68-2-00050-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4;

1.2.18.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Šiauliui,

gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Lečo ir nukentėjusiųjų L. Ch., R. R., N. D., A. V., A. Č. ir I. Š. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, R. B. paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas ir bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo R. B. nukentėjusiesiems R. R., L. Ch., I. Š., A. Č., R. S., A. V., A. U., J. G. priteista po 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiesiems I. Š., A. B. ir N. D. – po 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. Š. – 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Procesas dėl O. S. civilinio ieškinio nutrauktas; nukentėjusiųjų D. P., S. F. ir R. Z. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – R. B. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. R., L. Ch., I. Š., A. Č., I. Š., R. S., O. S., A. B., A. V., D. P., A. U., S. F., J. G., A. Š., N. D. ir R. Z. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, gynėjos, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. buvo nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymu nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiesiems ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Būdamas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), planavimo organizatorius ir šio sklypo vandentiekio bei kanalizacijos tinklų ir įrenginių savininkas, gyventojams nesutikus mokėti už tiekiamą vandenį, nes jis (R. B.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių reikalaujamų pinigų pagrįstumą, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 14 d. tyčia išjungė vandens tiekimą visam kvartalui, išimdamas vandens gręžinio siurblio įrangos dalį, ir tuo laikotarpiu nesiėmė jokių priemonių vandens tiekimui atnaujinti. Po to R. B. pasiūlytą sutartį dėl vandens tiekimo paslaugų teikimo pasirašius tik O. S., G. T., D. P. ir A. B. bei šiai sumokėjus iš viso 1548 Lt, o likusiems gyventojams – R. R., A. Ch., L. Ch., I. Š., A. Č., E. Š., I. Š., R. S., O. S., A. V., G. T., D. P., A. U., S. F., J. G., N. D., A. Š., R. Z. atsisakius minėtą sutartį pasirašyti ir pagal ją mokėti, nes R. B. neįvykdė įsipareigojimų tinkamai įrengti ir priduoti šio sklypo vandentiekio ir kanalizacijos tinklų Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, R. B. prašymu įmonė „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2010 m. liepos 22 d. išjungė elektros tiekimą vandens gręžiniui, dėl to kvartalo gyventojams iki 2010 m. liepos 28 d. buvo nutrauktas vandens tiekimas. Taip R. B. panaudodamas psichinę prievartą – du kartus išjungdamas vandens tiekimą, siekdamas priversti gyventojus R. R., A. Ch., I. Š., A. Č., E. Š., I. Š., R. S., O. S., A. B., A. V., G. T., D. P., A. U., S. F., J. G., N. D., A. Š., R. Z. mokėti už vandens tiekimą, vykdė savo ginčijamą tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos.

Be to, R. B. buvo nuteistas ir už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Būdamas gyvenamųjų namų statybos kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), planavimo organizatoriumi, nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. įgijęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri suteikia jam teisę vykdyti individualią veiklą dėl vandens tiekimo, surinkimo, valymo bei nuotekų valymo, ir būdamas atsakingas nuo 2009 m. sausio 7 d. už buhalterinės apskaitos organizavimą bei buhalterinių įrašų teisingumą, nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. vasario 17 d. įsakymo „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus ), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo 4 ir 5 punktų reikalavimus „Gyventojas <...> privalo pildyti Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą arba Gyventojo individualios veiklos pajamų-išlaidų apskaitos žurnalą”, 8 punkto reikalavimus „Gyventojas, besiverčiantis individualia veikla <...> privalo išrašyti, išduoti prekių ar paslaugų pirkėjams vieną iš toliau nurodytų apskaitos dokumentų: prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, sąskaitą-faktūrą, kasos aparato kvitą”, ir 2009 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje gavęs iš A. B. 1548 Lt sumą pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. vandens tiekimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), neišrašė nė vieno iš apskaitos dokumentų (prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito, sąskaitos faktūros ar kasos kvito), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti fizinio asmens R. B., besiverčiančio individualia veikla, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių sutarčių, patvirtinančių, jog R. B. būtų prisiėmęs pareigą tiekti vandenį gyventojams, sutartys su gyventojais buvo sudarytos tik dėl inžinerinių tinklų projektavimo bei įrengimo ir R. B. įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus; be to, jis, būdamas inžinerinio įrenginio savininkas, galėjo spręsti, ką daryti su savo turtu. Gyventojams nesumokant už vandenį, R. B. patyrė nuostolių. Gyventojai, nesutikdami mokėti R. B. už vandenį, galėjo savarankiškai pasirūpinti galimybe gauti vandenį iš kito gręžinio arba įsirengti savo gręžinį. Nukentėjusiesiems nebuvo jokios pareigos naudotis R. B. paslaugomis, iškilusį ginčą jie galėjo spręsti civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiųjų patirti nepatogumai dėl R. B. veikos nesukėlė tokių padarinių, kurie būtų pripažintini didele žala BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas nedraudžia ištaisyti padarytų klaidų, taigi R. B. įtraukė pinigų sumą į deklaraciją bei sumokėjo mokesčius; šiuo atveju buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų pažeidimai galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Sigitas Lečas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. B., pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. B. buvo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planavimo organizatorius ir infrastruktūros vystytojas, patvirtinant detalųjį planą žinojo, kad iš projektuojamo vandens gręžinio numatoma per parą išgauti ne daugiau kaip 10 kub. m vandens arba jį tiekti ne daugiau kaip 50 asmenų. 2004 m. liepos 15 d. raštu, esančiu detaliajame plane, įsipareigojo iki statybos pridavimo suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus.

Remiantis aplinkos ministerijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštu matyti, kad individualus vandens išgavimas ir (arba) individualus nuotekų šalinimas savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijoje yra galimas, jeigu tai numatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane ir jeigu jis buvo taikomas iki viešojo vandens tiekimo teritorijos nustatymo ir šis individualus vandens išgavimas ir (arba) individualus nuotekų šalinimas atitinka geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus vandens ir geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kad R. B. tiekia vandenį ne daugiau kaip 50 asmenų, per parą paima ne daugiau kaip 10 kub. m vandens, šio asmens veikla prilyginama individualiam apsirūpinimui geriamuoju vandeniu. Individualiam apsirūpinimui geriamuoju vandeniu paimtas vanduo negali būti naudojamas ūkinei komercinei veiklai vykdyti, kuri pasireiškia mokesčiu už suteikiamą vandens tiekimo paslaugą ėmimu. Pagal Geriamojo vandens įstatymo 6 straipsnį geriamojo vandens ėmimą savo poreikiams asmeniniame namų ūkyje organizuoja patys vandens vartotojai.

Mokesčių rinkimas esant individualiam apsirūpinimui nereglamentuotas. Kasatorius atkreipia dėmesį į A. Č., A. B., J. G. ir kitų liudytojų parodymus, kad sklypus namui statyti jie pirko su visomis komunikacijomis ir kad turi R. B. sutikimus prisijungti prie vandens komunikacijų be jokių papildomų sąlygų. A. B. parodė, kad jos žemės sklypo pirkimo–pardavimo preliminariojoje sutartyje yra nurodyta, kad sklypas perkamas su inžineriniais tinklais, elektros linija, fekaline kanalizacija, vandentiekiu ir lietaus kanalizacija. Notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad planavimo organizatorius R.

B. įsipareigoja iki sklypo užstatymo pabaigos suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus. Detalusis planas, nesant planavimo organizatoriaus įsipareigojimų teikti nurodytas paslaugas, nebūtų tvirtinamas, R. B. sutiko teikti paslaugas.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas visapusiškai neįsigilino į nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, sukeltus dėl R. B. veiksmų. Teisėjų kolegija nepagrįstai nuvertino pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų nurodytus patirtus išgyvenimus, dėl 2009 m. rugsėjo 1 d. 14 dienų laikotarpiui išjungto vandens daliai gyventojų bei jų šeimos nariams buvo sugadinta šventinė nuotaika namuose, kai kuriems iš jų sustojo statybos darbai ir dėl to žmonės vėlavo įsikelti gyventi į savo namus, dalis gyventojų buvo priversti išsikelti iš namų, nesant galimybės įgyvendinti elementariausių higienos, maisto gaminimo ir kitų namų ruošos poreikių ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nepagrįstai susiaurino BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojamojo požymio – psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius panaudojimo – apimtį. Kasatorius mano, kad yra pagrįsta teigti, jog R. B. tyčiniai, žeminantys veiksmai, du kartus išjungiant vandenį, siekiant neteisėtai išreikalauti pinigų už tiekiamą vandenį bei verčiant pasirašyti nepagrįstas vandens tiekimo sutartis gyventojams, sukėlė įtampą, nuolatinį psichologinį diskomfortą, dvasinius sukrėtimus, dėl kurių tarp nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių kilo nesutarimų.

Prokuroras, be to, pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. gera valia stengėsi su gyventojais išspręsti problemą dėl vandens tiekimo, tačiau gyventojai nesutiko mokėti už tiekiamą vandenį, o reikalavo perduoti inžinerinius tinklus valstybinei komisijai ir įregistruoti juos Registrų centre, ne visiškai pagrįsta bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos, anot prokuroro, matyti, kad gyventojai, siekdami pagrįstai mokėti galbūt priklausančius mokesčius už tiekiamą vandenį, kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę, Aplinkos ministeriją, teisėsaugos institucijas, kad būtų išspręstas jiems aktualus klausimas dėl vandens tiekimo.

Tik gyventojų iniciatyva 2009 m. rugsėjo 10 d. įvykusio susirinkimo, kuriame dalyvavo Klaipėdos rajono savivaldybės atstovai, metu buvo nuspręsta, kad gyventojai turi sudaryti sutartis su R. B. dėl vandens tiekimo ir apmokėjimo už šią paslaugą, o mokesčio dydį nustatyti tokį, kuris yra Kretingalės seniūnijoje. Remiantis tuo, R. B. 2009 m. rugsėjo mėnesio viduryje pateikė gyventojams paruoštas sutartis dėl vandens tiekimo paslaugos, kuriose buvo nurodyta, jog gyventojai privalo sumokėti atitinkamą pinigų sumą dar ir už buvusį laikotarpį.

Gyventojai šios sutarties nepasirašė, motyvuodami tuo, kad už praėjusį laikotarpį jie R. B. neskolingi, nes tiesiogiai už suvartotą elektros energiją atsiskaitė su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (toliau – VST). Sutartyse nebuvo įtrauktas nuotekų tvarkymas, nenurodyta banko sąskaita, į kurią būtų galima pervesti mokesčius. Tai, kad po R. B. tyčinio vandens išjungimo 2009 m. rugsėjo 1 d. išimant vieną vandens gręžinio siurblio dalį, už vandens gręžinio siurblio remontą mokėjo kvartalo gyventojai savo bendromis lėšomis, rodo, kad R.

B., piktnaudžiaudamas savo tariamomis teisėmis, nesilaiko ir negerbia bendro gyvenimo taisyklių. Vanduo gyventojams 2010 m. liepos 22 d. vėl nebuvo tiekiamas, nes R. B. prašymu VST išjungė elektros tiekimą vandens gręžiniui. R. B. nesistengė su gyventojais taikiai išspręsti problemos dėl vandens tiekimo, nebandė pagrįsti savo reikalavimų teisėtumo, ignoravo gyventojų norus papildyti jo pateiktą sutartį dėl nuotekų šalinimo, atsiskaitymo už paslaugas tvarkos nustatymu ir kitų sąlygų įterpimu, įgalinančiu pateisinti kuriamų civilinių teisinių santykių pagrįstumą ir teisėtumą.

R. B. veika, pasak kasatoriaus, buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia arba tiesioginės tyčios neapibrėžta forma.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas 2011 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus teiginius dėl padarinių, numatytų BK 223 straipsnyje, buvimo, nesirėmė jokiais papildomais ar naujai pateiktais duomenimis, kurie specialistei nebūtų žinomi, neatliko išsamaus įrodymų vertinimo, padarė prieštaringas išvadas. Apygardos teismui paneigus ikiteisminio tyrimo metu gautą specialisto išvadą ir nepaskyrus ekspertizės, kyla abejonių dėl teismo visų bylos aplinkybių nešališko išnagrinėjimo. Anot prokuroro, R. B. kaltę ir priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių tinkamiausiai atskleidžia ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, t. y. tai, kad jis jokių gautų pajamų 2009 m. laikotarpiu savo įmonės buhalterinėje apskaitoje neregistravo, tiesiog nevedė buhalterinės apskaitos, nes išlaidų turėjo daugiau nei pajamų. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai, jog R. B. deklaravo pajamas, sumokėjo mokesčius po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nors ir nesurašė buhalterinės apskaitos pirminių dokumentų, šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Tai, kad buvo nustatytas tik vienas pinigų sumokėjimo atvejis, nepaneigia to fakto, kad jie buvo skirti už tam tikrą tęstinį laikotarpį, kurio metu tariamai buvo teikiamos vandens tiekimo paslaugos. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad R. B. veika nėra tokia pavojinga ir tik formaliai atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, jis turėjo teisę spręsti tik ar yra pagrindas taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji L. Ch., R. R., N. D., A. V., A. Č. ir I. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį dėl BK 294 straipsnyje numatytos veikos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusieji dėl R. B. veikos patyrė didelės žalos dėl R. B. naudotos psichinės prievartos: L. Ch., išjungus vandenį, patyrė nepatogumų, nes tuo metu augino ketverių metų mažametį vaiką, patyrė stresą, diskomfortą, antro vandens išjungimo metu grįžo į namus kartu su svečiais, tad svečiai turėjo išvažiuoti, vandens išjungimo metu važiuodavo nusiprasti į degalinę, skalbėsi pas vyro mamą, pablogėjo santykiai su vyru. I. Šilinskaitė teigė, kad jaučiasi nesaugi, praustis ėjo į sporto salę, vaikas buvo vežamas pas močiutę, pirko vandenį tam, kad nusipraustų, pasigamintų maisto, drabužius turėjo vežti į cheminę valyklą. Namuose buvo močiutė, kurią buvo ištikęs insultas. Nukentėjusieji buvo išgirdę R. B. ne tik grasinimus, kad bus išjungtas vanduo, tačiau suprato jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. R. B. naudotas psichinis smurtas yra neteisėtas, baustinas, jis sukėlė nukentėjusiesiems bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus, sveikatos pablogėjimą (R. R. parodymai). Kasatoriai pabrėžia, kad R. B., rengdamas detalųjį planą, nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir jo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Kadangi šis projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama aplinka gyventi, įrengiant inžinerinę infrastruktūrą. R. B. pardavė žemės sklypus su teise prisijungti prie tinklų. Įgyvendinęs projektą, t. y. pardavęs nekilnojamąjį turtą ir tiekdamas vandenį nepatyrė jokių išlaidų, nes už sunaudotą elektrą mokėjo gyventojai. R. B. teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Kadangi R. B. yra vienintelis geriamojo vandens tiekėjas, nes detaliajame plane nebuvo numatyta alternatyva, išjungdamas vandenį jis žinojo, kokio dydžio žala ir kam bus padaryta. R. B. žinojo, kad kvartale gyvena ir mažamečiai vaikai, tačiau savo veiksmų neatsisakė. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, šališkai nurodo apie veikos trumpalaikiškumą. Už elektros tiekimą, vandens siurblio remontą mokėjo kvartalo gyventojai, o ne R. B., teisminio nagrinėjimo metu minėjęs patiriantis išlaidų, tačiau nepagrindęs jų jokiais dokumentais.

Kasaciniame skunde pažymima, kad Aplinkos ministerija dar 2010 m. kovo 29 d. atliko tyrimą dėl geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini) gyventojams užtikrinimo, 2010 m. balandžio 6 d. raštu nurodė to teisinius padarinius, akcentuodama nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą gyventojams, tačiau R. B. 2010 m. liepos 22 d. pakartotinai nutraukia penkioms dienoms geriamojo vandens tiekimą gyventojams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino tinkamais R.

B. teiginius dėl mokėjimo už vandenį, galimybės pasirinkti kitą vandens tiekėją. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų kaip visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad R. B. ir kvartalo gyventojus sieja sutartiniai įsipareigojimai dėl inžinerinių tinklų projektavimo ir įrengimo, kuriuos R. B. neva įvykdė. Nukentėjusieji skunde nurodo, kad nustatyta tvarka įrengtos ir įteisintos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros nėra. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad R.

B. įsipareigojimai suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus neįvykdyti. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo F. Ž. parodymų: jis, dirbantis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriuje, parodė, kad 2004 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu R. B. buvo paskirtas sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), planavimo organizatoriumi, nes jis buvo šio sklypo savininkas. 2010 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas protokolas ir nustatytas dviejų mėnesių laikotarpis planavimo organizatoriui, per kurį jis turėjo priduoti nesutvarkytus vandentiekio ir nuotekų tinklus, siekiant spręsti klausimus tarp planavimo organizatorių ir kvartalo gyventojų, R.

B. šio reikalavimo neįvykdė. Kadangi kvartalo inžineriniai statiniai nėra priduoti nuolatinės statybos komisijai, planavimo organizatorius neturi teisės sudaryti sutarčių su kvartalo gyventojais dėl vandens tiekimo paslaugos teikimo, rinkti mokesčius už šią paslaugą, t. y. vandens tiekimą. 2009 m. sausio 7 d. R. B. įregistravo individualią veiklą ir gavo pažymą iš VMI dėl mokesčių rinkimo, tačiau ši pažyma šiuo metu nesuteikia jam teisės rinkti mokesčius už vandens tiekimą. Įteisinus komunikacijų sistemą ir pridavus jas komisijai bei pripažinus tinkamais naudoti, ši sistema toliau turi būti tvarkoma, prižiūrima, perduota arba bendrijai (duomenys neskelbtini), arba Klaipėdos rajono savivaldybei, arba R.

B. ir bendrija (duomenys neskelbtini) gali būti bendrasavininkiai. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nevertino pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. J. parodymų. Šis parodė, kad R. B. neturi teisės tiekti geriamojo vandens, objektas nepriduotas, neregistruotas, jo negalima naudoti. R. B. neturi teisės ir pareigos tiekti geriamojo vandens. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. B. teiginius dėl vandens tiekimo, neįžvelgė, kad gyvenamajame rajone gyventojai nevykdo ūkinės veiklos ir techninis vanduo jiems nereikalingas.

R. B., būdamas infrastuktūros vystytojas, vykdydamas veiklą turėjo žinoti, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra specifinė veiklos rūšis, griežtai reglamentuota teisės aktais. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nustato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo pagrindus ir reglamentuoja vandens tiekėjų teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorių, turėjo įvertinti, jog gyventojai teisinėmis priemonėmis nuosekliai siekė, kad jiems būtų tiekiamas geriamasis vanduo.

Gyvenamasis rajonas, kuriame gyvena nukentėjusieji, yra visiškai apstatytas ir gyvenamas, taigi, pasak kasatorių, jie pagrįstai reikalauja, jog infrastruktūros vystytojas R. B. teisės aktų nustatyta tvarka atliktų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros teisinę registraciją. Liudytojas V. J. pagrįstai teigia, kad nepridavus geriamo vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros, jos naudojimas negalimas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nesirėmė ir liudytojo V. B. parodymais, kad vandenį išjungti galima įspėjus gyventojus ne mažiau kaip prieš 3–4 mėnesius.

Taip pat pažymima, kad nevertinti ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. ir 2010 m. lapkričio 15 d. raštai, iš kurių matyti, kad nesant nustatyta tvarka įrengtos ir įteisintos infrastruktūros, šios tiekti asmuo neturi teisės. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad gyventojai galėjo savarankiškai pasirūpinti galimybe gauti vandenį iš kito gręžinio arba įsirengti savo, nepagrįsti, nes R. B. parengtas kvartalo detalusis planas nenumato kito vandens tiekėjo. A. C. po apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriame pažymėta, kad gyventojai galėjo pasirūpinti geriamuoju vandeniu individualiai, nedelsiant parašė prašymą savivaldybei išduoti jam leidimą įsirengti savo gręžinį, tačiau atsakymas buvo neigiamas, motyvuojant tuo, kad įteisintas detalaus plano sprendimas turėti kvartale tik vieną gręžinio statytoją ir tik vieną bendrą kvartalo gręžinį.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorių, neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė šališkas išvadas, neįvertinęs visų įrodymų kaip visumos.

Kasaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu R. B. nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Taigi savavaldžiavimą kvalifikuojantis ir būtinas kiekvienu atveju nustatyti objektyvus požymis yra psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas. R. B. inkriminuotas psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius panaudojimas kaltinimo buvo atskleistas, pabrėžiant, kad R.

B., būdamas gyvenamųjų namų kvartalo infrastruktūros įrenginių savininkas, du kartus skirtingais laikotarpiais išjungė geriamojo vandens tiekimą visiems kvartalo gyventojams, siekdamas, kad jie pasirašytų sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo ir atliktų mokėjimus. Savavaldžiavimo sudėtyje, numatytoje BK 294 straipsnio 1 dalyje, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams.

Kaltinimas buvo suformuluotas taip, kad veika (tariamos R. B. turimos teisės realizavimas) ir veikos padarymo būdas (psichinės prievartos panaudojimas) buvo analogiški. Ne kiekvienas savo tariamos teisės realizavimo būdas turėtų būti pripažįstamas psichinės prievartos panaudojimu, nes tokiu atveju savavaldžiaujant ir padarant didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams pagrindinė šios nusikalstamos veikos sudėtis niekada nebūtų inkriminuojama. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime pagrįstai išskyrė naujai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl savavaldžiavimo inkriminavimo.

Pagal ankstesnę teismų praktiką savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstama veika ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007, 2K-778/2007, 2K-167/2008). Tačiau pagal šiuo metu formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012) pagrindžiant atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas ir šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelės žalos. R. B. du kartus geriamojo vandens išjungimas kvartalo gyventojams nėra ir negali būti traktuojamas kaip psichinės prievartos prieš juos panaudojimas. Nukentėjusiųjų patirti nepatogumai – negalėjimas paruošti maisto, būtinybė važiuoti praustis kitur ir pan. – negali būti vertinama tokio masto žala, kurią būtų galima traktuoti kaip didelę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. ATPK 188 straipsnyje taip pat reglamentuota savavaldžiavimo sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas didelės žalos buvimo R. B. veikoje požymį, paminėjo savo procesiniame sprendime baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės už savavaldžiavimą santykį, tačiau analizavo R. B. veiką baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių kontekste, akcentuodamas sutarčių tarp R. B. ir nukentėjusiųjų byloje turinį. Pagrįstai pripažindamas draudimą piktnaudžiauti savo turimomis teisėmis, t. y. įgyvendinti savo turimas teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, teismas nepaminėjo, kad yra pagrindo manyti, jog R. B. veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių. Taip pat akcentuotina ir tai, kad savavaldžiavimas, aprašytas kaip materialioji sudėtis, ir, remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Byloje nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad R. B. veiksmuose buvo tiesioginė ar netiesioginė tyčia padaryti nukentėjusiesiems didelės žalos. Taigi kasatorių skundų argumentai dėl BK 294 straipsnio 2 dalies, pripažįstant R. B. veikos neteisėtumą, atmestini, nenustačius būtinųjų psichinės prievartos ir didelės žalos panaudojimo požymių.

Prokuroras kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad R. B. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas tik vienas R. B. įstatymo pažeidimas – į buhalterinę apskaitą neįtrauktos 1548 Lt pajamos, kuriuos R. B. už vandenį sumokėjo A. B. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas nedraudžia ištaisyti padarytų klaidų. R. B. įtraukė minėtą sumą į deklaraciją bei sumokėjo mokesčius.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog šioje dalyje apylinkės teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus ir netinkamai pritaikė BK 223 straipsnio nuostatas, yra pagrįsta. Įvertinus R. B. veikos pavojingumą – vienkartinį iš A. B. gautų pajamų neįtraukimą į apskaitą, gali būti svarstytinas klausimas dėl jo administracinės atsakomybės pagal ATPK 1731 straipsnį.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų L. Ch., R. R., N. D., A. V., A. Č. ir I. Š. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas