A-1221-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1221-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03427-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1, 9), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 106–107), prašydamas:

1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 2S-5733; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti pakartotinį 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo skundo tyrimą;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. liepos 11 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. nebuvo išduoti būtini higienos reikmenys, t. y. dantų pasta, dantų šepetėliai ir skutimosi peiliukai, nors jis dėl to nuolat su atitinkamais prašymais kreipdavosi į Lukiškių TI-K pareigūnus, o 2012 m. balandžio mėn. kreipėsi ir į Kalėjimų departamento atstovus, kurie tuo metu lankėsi Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių sugedo jo dantys ir kelis net teko pašalinti, jam diagnozuotas trauminis sąkandis, toliau genda ir skilinėja likę dantys, be to, jis turėdavo būti nesiskutęs, dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį diskomfortą, pablogėjo jo gyvenimo kokybė ir reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolat kamuoja emocinė depresija, nemiga ir nerimas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad būtent dėl minėtų neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Kartu atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio 5 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas nustatyti ir įvardinti Kalėjimų departamento darbuotojus, kurie 2012 m. balandžio mėn. lankėsi pareiškėjo kameroje ir bendravo su juo dėl neišduodamų higienos priemonių, tačiau gavo 2012 m. gruodžio 4 d. atsakymą Nr. 2S-5733, kuriame nurodoma, jog šių aplinkybių išnagrinėti nėra galimybės, nes nebuvo nurodyta konkreti pareigūnų apsilankymo data. Pareiškėjas su tokiu atsakymu nesutiko ir manė, jog jis yra naikintinas, kadangi nagrinėjamu atveju yra galimybė nustatyti minėtus Kalėjimų departamento darbuotojus, nes jie ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, lankėsi tik vieną kartą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 23–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad higienos priemonės yra išduodamos gavus rašytinį prašymą, o iš pareiškėjo Armatūrinių kortelių matyti, kad pareiškėjas asmeniniam naudojimui skutimosi peiliukus gavo 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. liepos 11 d. ir 2012 m. rugsėjo 19 d., dantų pastą ir dantų šepetėlį – 2012 m. liepos 11 d. ir 2012 m. rugsėjo 4 d., už visas gautas higienos priemones pareiškėjas pasirašė.

Lukiškių TI-K nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad būtent dėl higienos priemonių neišdavimo sugedo jo dantys, kadangi iš pareiškėjo pridėtos asmens sveikatos istorijos išrašo kopijos matyti, jog jis dėl dantų problemų buvo gydytas dar 2011 m. gruodžio mėn., o į Lukiškių TI-K iš Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) atvyko tik 2012 m. sausio 31 d. Pažymėjo, kad tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 24-2915, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas jau Kauno TI buvo su nesveikais dantimis ir tai yra pažymėta Kauno TI gydytojo odontologo surašytoje dantų formulėje.

Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad Kalėjimų departamentas savo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 2S-5733 nurodė, jog pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad jam būnant Lukiškių TI-K kurį laiką jis nebuvo aprūpintas higienos reikmenimis, dėl to Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. 22-2011 pareiškėjo atsiprašoma ir nurodoma, kad įstaigos pareigūnai bei ūkio aptarnavimo nuteistieji yra įspėti dėl higienos priemonių ir inventoriaus išdavimo normų nesilaikymo, taip pat įpareigoti atidžiai sekti higienos priemonių išdavimo terminus ir jų griežtai laikytis.

Be to, minėtame Kalėjimų departamento sprendime nurodyta, kad pareiškėjas su Kalėjimų departamento atstovais asmeninio priėmimo metu bendravo 2012 m. rugsėjo 19 d. ir susitikimo metu jam buvo atsakyta į visus rūpimus klausimus. Lukiškių TI-K manė, kad Kalėjimų departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 2S-5733 atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Kartu akcentavo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 62–64) ir atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 129–130) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad skundžiamame 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 2S-5733 buvo konstatuota, jog pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kurį laiką jis nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (toliau – ir Aprūpinimo normos).

Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti nustatytą kiekį asmens higienos priemonių, konstatavo ir Lukiškių TI-K direktorius 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. 22-2011. Kalėjimų departamentas tvirtino, kad pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, o priimtas sprendimas yra pagrįstas galiojančiais teisės aktais, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, jame nurodyta apskundimo tvarka, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Be to, Kalėjimų departamentas manė, kad pareiškėjas praleido minėto 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 2S-5733 apskundimo terminą. Kartu atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, remiasi abstrakčiais teiginiais bei nesistengia pagrįsti priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas pats aktyviai negynė savo teisių, atvykęs į Lukiškių TI-K ir negavęs higienos priemonių bei reikmenų, nedelsiant nesikreipė, jog jos būtų išduotos. Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas teigė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 153–158) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad iš ginčijamo Kalėjimų departamento sprendimo matyti, jog jame yra aiškiai suformuluotas pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas, t. y. Kalėjimų departamentas pareiškėjui nurodė, kad skundo tyrimo metu nustatė, jog kurį laiką pareiškėjas nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis, Lukiškių TI-K direktorius 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. 22-2011 dėl to atsiprašė pareiškėjo, įspėjo pareigūnus griežtai laikytis teisės normų reikalavimų. Be to, Kalėjimų departamentas ginčo sprendime aiškiai išdėstė savo argumentus, kodėl negalėjo pareiškėjui išvardinti darbuotojų, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su pareiškėju. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjo skundo turinį, matyti, jog jis su priimtu Kalėjimų departamento sprendimu nesutinka tik iš dalies, t. y. pareiškėjas tvirtina, kad Kalėjimų departamentas nepagrįstai neišvardino darbuotojų, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su juo Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, įvertinęs skundžiamo sprendimo argumentus, teismas pritarė Kalėjimų departamento išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjui skunde nenurodžius tikslios datos, kada su juo bendravo Kalėjimų departamento atstovai, nėra galimybės nagrinėti šios skundo dalies, t. y. tiksliai įvardinti Kalėjimų departamento atstovus, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su pareiškėju. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ginčo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), jis yra pakankamai motyvuotas, todėl padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas, priimdamas ginčo sprendimą, nepažeidė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 2S-5733 yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatavęs, kad Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 2S-5733 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti pakartotinį 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo skundo tyrimą, kaip išvestinį iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti minėtą Kalėjimų departamento sprendimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo normose nustatyta, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi pareiškėjui kas mėnesį turėjo būti išduotos paminėtos higienos priemonės, tačiau tiek Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštas Nr. 22-2011, tiek Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 2S-5733 patvirtina, kad ši norma buvo pažeista, t. y. pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. liepos 11 d. nebuvo išduotos minėtos higienos priemonės. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. sausio 31 d.

Tuo tarpu iš Armatūrinės kortelės įrašų matyti, kad 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, paklodė, pagalvė, užvalkaliukai, antklodė, rankšluostis, puodukas, dubenėlis, šaukštas, šakutė, arbatinis šaukštelis, 2012 m. vasario 2 d. – paklodė, rankšluostis, užvalkaliukas, 2012 m. balandžio 18 d. – skutimosi peiliukai, 2012 m. liepos 11 d. – dantų pasta ir dantų šepetėlis. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kita vertus, pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. liepos 9 d. aktyviai negynė savo teisių, nes negavęs higienos priemonių, nedelsiant nesikreipė, kad jos būtų išduotos.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad tokiu neveikimu pats pareiškėjas prisidėjo prie jo nurodytos žalos atsiradimo, tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 24-2915, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas jau Kauno TI buvo su nesveikais dantimis, todėl, žinodamas, kad turi nesveikus dantis, nepagrįstai ilgai ir aplaidžiai nereikalavo higienos priemonių. Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat teisingumo ir protingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dideliu neatsargumu pats prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

III. Pareiškėjas R. R. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 183–184), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir netinkamai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo pareiškėjo prašymo, pagal kurį jam 2012 m. balandžio 18 d. buvo išduoti skutimosi peiliukai, tačiau neišduotos dantų higienos priemonės, taip pat nepagrįstai neiškvietė į teismą liudininku S. D. (S. D.), kuris būtų galėjęs patvirtinti, jog pareiškėjas 2012 m. balandžio mėn. kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamento darbuotojus dėl higienos priemonių neišdavimo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jo dalyvavimą bylos nagrinėjime, kadangi jis neturi atstovo.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12–14) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą nepakeistą. Kalėjimų departamentas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tik subjektyvia ir neargumentuota jo nuomone.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sudaryti galimybę jam dalyvauti teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad jis neturi atstovo, kuris galėtų jį atstovauti teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 2S-5733 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. liepos 11 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. nebuvo išduoti būtini higienos reikmenys, t. y. dantų pasta, dantų šepetėliai ir skutimosi peiliukai, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įvertinus pareiškėjo skundų turinį, matyti, jog jis su skundžiamu Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 2S-5733 iš esmės nesutinka tik iš dalies, t. y. pareiškėjas mano, kad Kalėjimų departamentas minėtame sprendime nepagrįstai neišvardino darbuotojų, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su juo Lukiškių TI-K, taip pat buvo netinkamai išnagrinėtas jo prašymas nustatyti pareigūnus, atsakingus už higienos priemonių neišdavimą laiku. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. 22-2011, atsakydamas į pareiškėjo prašymą nustatyti pareigūnus, atsakingus už higienos priemonių neišdavimą laiku, informavo pareiškėją, jog buvo griežtai įspėti tiek pareigūnai, tiek ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji, darbo pareigomis susiję su higienos priemonių ir inventoriaus išdavimu suimtiesiems, atidžiai sekti minėtų priemonių ir inventoriaus išdavimo terminus bei griežtai jų laikytis (I t., b. l. 14).

Tai pabrėžė ir Kalėjimų departamentas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 2S-5733 (I t., b. l. 10–11), kuriame, be kita ko, aiškiai nurodė, jog neturi galimybės tiksliai nustatyti darbuotojus, su kuriais pareiškėjas bendravo 2012 m. balandžio mėn., kadangi Kalėjimų departamento darbuotojai su įkalinimo įstaigose esančiais nuteistais ar suimtais asmenimis bendrauja kiekvieną dieną, o pareiškėjas nenurodė tikslios datos. Be to, Kalėjimų departamentas papildomai informavo pareiškėją, kad asmeninio priėmimo metu jis su Kalėjimų departamento atstovais bendravo 2012 m. rugsėjo 19 d. ir susitikimo metu buvo atsakyta į jam rūpimus klausimus.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Kalėjimų departamento pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjui nenurodžius tikslios datos, kada su juo bendravo Kalėjimų departamento atstovai, nėra galimybės nagrinėti šios pareiškėjo skundo dalies, t. y. tiksliai įvardinti Kalėjimų departamento atstovus, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su pareiškėju. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtas Kalėjimų departamento sprendimas priimtas ir pasirašytas tam įgalioto subjekto, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pakankamai aiškus ir motyvuotas, pareiškėjui buvo atsakyta tinkamai, todėl jo skundas dėl šio sprendimo panaikinimo ir atsakovo Kalėjimų departamento įpareigojimo atlikti pakartotinį 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo skundo tyrimą buvo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė nustatytais terminais gauti asmens higienos priemones, t. y. viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau, nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo.

Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl higienos priemonių neišdavimo laiku būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Priešingai, iš byloje esančios Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 24-2915 ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašų matyti, jog pareiškėjas jau Kauno TI, t. y. iki atvykstant į Lukiškių TI-K, buvo su nesveikais dantimis ir tai yra pažymėta Kauno TI gydytojo odontologo surašytoje dantų formulėje, dėl dantų problemų pareiškėjas buvo gydytas dar 2011 m. gruodžio mėn., o į Lukiškių TI-K atvyko tik 2012 m. sausio 31 d. (I t., b. l. 16, 23, 26–28, 39–43).

Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, būtų nedelsdamas kreipęsis dėl higienos priemonių jam išdavimo. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų nustatyta tvarka laiku neišduotų higienos priemonių kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius