AS-592-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-592-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00286-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 54; 63.1; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) perkelti pareiškėją į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme pabaigos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 14, 16 ir 17 dalimis bei 3 straipsniu, nurodė, kad skundo reikalavimas, susijęs su asmens (suimtojo) perkėlimu iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, priklauso nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai skundų kategorijai, nes tokio pobūdžio reikalavimas nėra administracinių teismų veiklos funkcija. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prie skundo pridėjo atsakovo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 2S-6549 (toliau – ir atsakovo Sprendimas), kuriuo, kaip matyti, buvo išnagrinėtas pareiškėjo keliamas klausimas dėl jo perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą galimumo/negalimumo, tačiau pareiškėjas jokio reikalavimo atsakovo Sprendimo pagrindu nesuformulavo. Teismas akcentavo, kad, teikiant skundą teismui, pareiškėjui įstatymu nustatyta pareiga suformuluoti skundo dalyką taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į administracinį teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas.

Atsižvelgęs į nurodytus motyvus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su reikalavimu, nepriskirtinu administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

II. Pareiškėjas N. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad skundžia atsakovo Sprendimą – individualų administracinį aktą, kuriuo, pareiškėjo vertinimu, yra įformintas atsakovo neveikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Šios bylos pagal pareiškėjo N. T. atskirąjį skundą nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Įvertinus pareiškėjo skundo bei atskirojo skundo turinį, akcentuotina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi, prašydamas įpareigoti atsakovą Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos perkelti pareiškėją į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad pareiškėjo reikalavimas, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, yra nenagrinėtinas administracinių teismų.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti nagrinėti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006).

Taigi nagrinėjamu atveju tam, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme pabaigos, būtų priimtas nagrinėti, turi būti nustatyta, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl reikalavimo atlikti šiuos veiksmus. Svarbu tinkamai identifikuoti, ar skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pareiškėjas paduoda, kai atsakovas atsisako atlikti veiksmus, ar prašoma įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, kurių jis neatsisako atlikti (nėra sprendimo dėl atsisakymo), tačiau atsakovas, turėdamas pareigą atitinkamai veikti, šios pareigos per teisės aktuose įtvirtintus terminus neįvykdo.

Iš skundo turinio bei administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju aktualiu klausimu jau kreipėsi į atsakovą, kuris 2014 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-6549 netenkinti pareiškėjo prašymo perkelti jį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Kauno tardymo izoliatorių. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas ginčija viešojo administravimo subjekto – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos – priimtą administracinį aktą, t. y. 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 2S-6549. Todėl šiuo atveju pareiškėjo reiškiamas reikalavimas įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme pabaigos, turėtų būti reiškiamas kaip išvestinis iš reikalavimo panaikinti administracinį aktą – atsakovo Sprendimą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju administracinio teismo vertinimo objektu gali būti atsakovo Sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimą, nenurodė prašymo panaikinti atsakovo Sprendimą. Vis dėlto iš pareiškėjo skundo aiškiai matyti, kad pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka. Šią išvadą taip pat patvirtina pareiškėjo atskirojo skundo argumentai apie tai, jog jis skundžia atsakovo Sprendimą, kurio rezultatas – atsakovo neveikimas, t. y. pareiškėjo prašymo perkelti jį į Kauno tardymo izoliatorių netenkinimas, bei aplinkybė, jog pareiškėjas prie skundo pirmosios instancijos teismui pridėjo atsakovo Sprendimą.

Akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama vadovaujantis procesiniuose įstatymuose nustatyta kreipimosi į teismą tvarka, kurią įtvirtina ABTĮ 22–25, 32, 33, 39 straipsniai, inter alia užtikrinantys, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2008 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-348/2008).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste taip pat pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisminį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas. Priešingu atveju, tektų konstatuoti šios teisės deklaratyvumą (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas, o asmens teisės turi būti ginamos realiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-85/2013).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nustačius pateikto skundo formalų neatitikimą ABTĮ 23 straipsnyje įtvirtinantiems reikalavimams (netinkamai suformuluotas skundo dalykas), tačiau galint preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą iš teismui pateikto skundo ir jo priedų, turėjo būti taikomas trūkumų šalinimo institutas ir pareiškėjui pasiūloma šalinti teismo nustatytus skundo trūkumus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas, nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, todėl netinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, kas sudaro pagrindą grąžinti jam šį klausimą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 str. 1 d. 4 p.). Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų realaus teisingumo įgyvendinimo, proceso ekonomiškumo principams, kadangi susidarytų situacija, kai pareiškėjas turėtų iš naujo kreiptis į administracinį teismą, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, bei papildomai prašyti atnaujinti praleistą skudo padavimo terminą, nors iš pareiškėjo pateikto skundo bei atskirojo skundo šiuo konkrečiu atveju galima preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo N. T. skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas