A-602-495-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-495/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00394-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K., J. I. (J. I.) ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K. ir J. I. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1992 m. vasario 3 d. testamentu K. K. paliko visą savo turtą pareiškėjams dukrai Z. K. ir anūkui J. I. (toliau – ir pareiškėjai) lygiomis dalimis (I t., b. l. 43). Po K. K. mirties Z. K. ir J. I. paveldėjo po 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą su kiemo statiniais (I t., b. l. 45).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. 31/05/17-963 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad į buvusių savininkų A. ir S. K. turėtą žemę buvusioje (duomenys neskelbtini), Z. K., gyv. (duomenys neskelbtini) bus atkurtos nuosavybės teisės į 0,1365 ha žemės, suteikiant naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą. Bendras žemės sklypo plotas pagal namų valdos techninės apskaitos kortelę yra 0,1551 ha (I t., b. l. 46-47).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 nustatė naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis, tame tarpe 1551 kv. m. plotą, ribas ir naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija (I t., b. l. 136). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022, Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. ir S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra 0,0776 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nurodant, kad likusios nuosavybės teisės į 0,0623 ha žemės sklypą bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 48-49).

2007 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią J. I. įsigijo likusią 0,0775 ha ploto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (I t., 50-52). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2007 m. rugpjūčio 16 d. raštu pareiškėjams siūlė parduoti nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 53-54).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 1-244 įsigyti dalį žemės sklypo ir pastatų iš Z. K.: už 516 000 Lt įsigyti Z. K. priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių ir už 527 000 Lt įsigyti Z. K. priklausančią 766 kv. m ploto žemės sklypo dalį; ir dalį žemės sklypo ir pastatų iš J. I.: už 516 000 Lt įsigyti J. I. priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių ir už 314 000 Lt įsigyti J. I. priklausančią 388 kv. m ploto žemės sklypo dalį (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, I t., b. l. 19-20). Minėti statiniai pateko į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 01A-41-4 pagrindu (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, I t. b. l. 8, 14-18).

2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Z. K. pardavė Vilniaus miesto savivaldybei 766/1551 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) už 527 000 Lt bei ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių už 516 000 Lt, o J. I. – 388/1551 dalis žemės sklypo už 314 000 Lt, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių už 516 000 Lt (I t., b. l. 55-60).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 30-987 vietoj vieno privataus 1551 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), suformavo du kitos paskirties žemės sklypus: 1154 kv. m. ploto žemės sklypą ir 397 kv. m. ploto žemės sklypą (I t., b. l. 108-109). 2008 m. lapkričio 19 d. buvo pasirašyta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sutartis, pagal kurią 1154 kv. m. (0,1154 ha) ploto žemės sklypas perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 397 kv. m. (0,0397 ha) ploto žemės sklypas – Z. K. (10/397 dalys) ir J. I. (387/397 dalys) (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, b. l. 12-15).

Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. gegužės 15 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, I t., b. l. 1-5). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu nuspręsta ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį patenkinti visiškai – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalį, kuria Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, už 4 106 Lt pardavė J. I. 388 kv. m (0,0388 ha) žemės sklypo dalį 1551 kv. m (0,1551 ha) ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp Z. K., J. I. ir Vilniaus miesto savivaldybės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Vilniaus m. 7-ojo notaro biuro notarės D. B., dalį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 766/1551 ir 388/1551 dalių pirkimo – pardavimo, taikyti restituciją natūra įpareigojant Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti J. I. 4 106 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant Z. K. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 527 000 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant J. I. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 314 000 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti valstybei 0,1154 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, II t., b. l. 220-230).

Pareiškėjai Z. K., J. I. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 29-41, II t., b. l. 69a-70, IV t., b. l. 73, IV t., b. l. 82-86) prašydami: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pareiškėjai Z. K. 550 000 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai Z. K. 124 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjui J. I. 285 000 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 4) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjui J. I. 76 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 5) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant žyminį mokestį.

Pareiškėjai paaiškino, kad reikalavimą atlyginti žalą reiškia dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos netinkamo veikimo atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, dėl kurių jie neteko savo nekilnojamojo turto (žemės sklypo) ir buvo įpareigoti grąžinti gautus pinigus už žemės sklypą. Nurodė, kad nepaisant to, jog nebuvo inicijuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pareiškėjams, iš kurių buvo siekiama išpirkti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo vietoje nutiesti Vilniaus miesto pietinį aplinkkelį, turėjo būti teisingai atlyginama už perkamą nekilnojamąjį turtą.

Jeigu jie būtų žinoję, jog dėl atsakovų veiksmų neteks nekilnojamojo turto bei bus priversti grąžinti rinkos verte suderėtą kainą, galėjo ir neparduoti šio nekilnojamojo turto. Teigė, jog atsakovai privalo kompensuoti patirtą žalą, lygią derybų metu suderėtai nekilnojamojo turto kainai. Pareiškėjų teigimu, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė atliko šiuos neteisėtus veiksmus: žemės sklypo suformavimą, nuosavybės teisių tokiu būdu atkūrimą bei žemės sklypo dalies perdavimą ir išpirkimą, kurie prieštarauja teisės aktams bei imperatyvioms įstatymo normoms.

Dėl atsakovų veiksmų iš pareiškėjų nupirkti statiniai buvo nugriauti ir per jiems priklausančius žemės sklypus, kuriuose buvo minėti statiniai, buvo nutiestas Vilniaus miesto pietinis aplinkkelis, tai yra nebeįmanoma pareiškėjams grąžinti iš jų nupirktą nekilnojamąjį turtą. Patirtos žalos mastą grindė pirkimo – pardavimo sutarties metu tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjų derybų metu pasiekta kaina. Taip pat pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad dėl atsakovų veiksmų buvo priversti bylinėtis teisme, kur patyrė nuostolių (25 200 Lt sumokėjo advokatui už teisines paslaugas, 8 337 Lt sumokėjo žyminio mokesčio).

Vilniaus apskrities viršininko administracijai nuo pat pradžių vilkinant pareiškėjos Z. K. prašymo priėmimą, nesuteikiant pakankamai informacijos apie nuosavybės atkūrimo eigą, pateikiant neteisingą informaciją, nevykdant jai priskirtų funkcijų ir vilkinant atlikti veiksmus, pareiškėjams buvo sukelta nuolatinė įtampa dėl nežinios, nepasitikėjimo, sutrikdyta normali sveikatos būklė. Dėl skubiai pradėtų namo griovimo darbų, pareiškėjai buvo priversti ilgą laiko tarpą gyventi laikino pobūdžio patalpose, tai yra nuomotis butą.

Gyvenimo sąlygos tokiose patalpose buvo itin sudėtingos, gyvenimo kokybė neabejotinai pasikeitė. Pareiškėjai teigė, jog netekus naudotos žemės bei gyvenamojo namo, buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, pareiškėjai nejautė tikrumo dėl savo ateities, buvo išsigandę. Nurodė, jog pripažinus, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtas, pareiškėjus ištiko emocinė krizė. Pareiškėjai pridūrė, kad pardavę gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei kiemo statinius, nuostolių nepatyrė, paaiškino, kad nurodyti galutinių siūlytų kainų pagrindimus įvykusių neskelbiamų derybų metu negali, buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiomis nekilnojamojo turto rinkos kainomis.

Nurodė, kad 26 000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra susijusios tik su žala dėl žemės sklypų restitucijos.

Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti nurodydama, kad pareiškėjai nesugeba nurodyti konkrečių Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, todėl skundas negali būti tenkinamas, kadangi civilinės atsakomybės buvimas negali būti preziumuojamas. Jeigu būtų nustatyti konkretūs savivaldybės neteisėti veiksmai, nebūtų pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę, galima būtų kalbėti tik apie dalinę atsakomybę, nes Vilniaus miesto savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už kitos institucijos atliktus veiksmus ir dėl jų atsiradusią žalą.

Neaišku, kaip ir kokie atsakovų veiksmai, atkuriant nuosavybės teises Z. K., galėjo sukelti žalą pareiškėjui J. I.. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, tinkamas atsakovas dėl žalos atlyginimo yra valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ Vilniaus apskrities viršininkui turėjo rekomendacinę reikšmę, o teisės aktų nustatytą kompetenciją atkurti ar neatkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įvertinus visas šiam procesui reikšmingas aplinkybes, turėjo tik Vilniaus apskrities viršininkas.

Pabrėžė, kad civilinėje byloje nebuvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, o konstatuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai. Paaiškino, kad siekiant patenkinti visuomenės viešąjį interesą kuo greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis turėti Vilniaus miesto pietinį greitkelį, neinicijuotos pareiškėjams priklausiusio nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, o buvo pradėtos derybos su pareiškėjais dėl jiems priklausiusio turto išpirkimo. Tiek inicijuojant pareiškėjams priklausiusio nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tiek išperkant iš pareiškėjų jų nekilnojamąjį turtą, galutinis rezultatas būtų buvęs vienodas – pareiškėjams priklausę statiniai būtų buvę nugriauti ir jų vietoje nutiestas Vilniaus miesto pietinis aplinkkelis, tik išpirkimas yra greitesnė procedūra.

Pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti), jog jo naudojama žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją ir negali būti išperkama, privalėjo nesudaryti neteisėto, imperatyvioms Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio, tačiau to nebuvo paisyta. Pažymėjo, kad pareiškėjai, parduodami jiems priklausiusius pastatus bei žemės sklypą, galėjo ir turėjo numatyti galimus nepatogumus, susijusius su gyvenamojo būsto pardavimu (naujo būsto paieška, daiktų sandėliavimu ir pan.), ir, atsižvelgiant į tai, derėtis dėl šiuos nepatogumus kompensuojančios jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo kainos.

Pabrėžė, jog savivaldybės nupirkto nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo 888 000 Lt, o vien už pastatus savivaldybė sumokėjo 1 032 000 Lt, t. y. 144 000 Lt daugiau nei pastatų ir žemės sklypo bendra rinkos vertė, taigi laikytina, jog pareiškėjams buvo kompensuoti visi dėl jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo galėję atsirasti nepatogumai. Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, pareiškėjų veiksmai neatitinka apdairumo, rūpestingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, pačių pareiškėjų veiksmai turėjo didžiulės įtakos jų nurodomai žalai atsirasti.

Teigė, jog nepagrįstai pareiškėjai žala laiko Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo patirtas advokato atstovavimo išlaidas bei iš pareiškėjų priteistą žyminį mokestį, kadangi patirtos išlaidos laikytinos pačių pareiškėjų neteisėtų veiksmų pasekme. Pareiškėjas nepateikė jokių jo dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patvirtinančių įrodymų, o pareiškėjos pateikti medicininiai išrašai, iš kurių matyti, jog pareiškėja nuo 2001 metų keletą kartų sirgo bronchitu, serga (sirgo) širdies liga, stuburo osteochondroze, nepatvirtina, jog šios ligos galėjo būti atsakovų veiksmų pasekmė.

Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais įrodymais.

Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą nurodydama, kad dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams Vilniaus miesto savivaldybė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją nesikreipė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ suformavo 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 pritaikius restituciją, pareiškėjai buvo grąžinti į padėtį, buvusią iki žemės sklypo įgijimo. Teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl nėra ir pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebaigta, todėl pareiškėjų nurodomas turtinės žalos dydis nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų Z. K. ir J. I. skundą tenkino iš dalies: priteisė Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjui J. I. grąžino 14 865 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, paduotu apeliaciniu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012 pareiškėjų Z. K., J. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus tenkino iš dalies.

Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria priteista Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteista J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų, kita pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, atmesta, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų Z. K., J. I. skundą patenkino iš dalies.

Pareiškėjai Z. K. priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Pareiškėjui J. I. priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 500 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai Z. K. priteisė 17 Lt teismo išlaidų solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Pareiškėjui J. I. priteisė 16 Lt teismo išlaidų solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Dėl pirmojo ir trečiojo skundo reikalavimų, kuriais prašoma solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai Z. K. 550 000 Lt, pareiškėjui J. I. 285 000 Lt turtinei žalai atlyginti, teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, taigi neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami, teismas sutiko su padarytomis išvadomis. Pažymėjo, jog tai, kad buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokios atsirado, iš atsakingų už šią žalą asmenų. Restitucija yra šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį, o nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 pritaikius restituciją, pareiškėjai buvo grąžinti į padėtį, buvusią iki žemės sklypų įgijimo. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas restituciją, pripažino, kad Z. K. ir J. I. nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais, todėl, išnykus nuosavybės perleidimo sutarties galiojimo pagrindams, buvo panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Patys pareiškėjai savo paaiškinimuose (IV t., b. l. 68, 73) nurodė, kad dėl gyvenamojo namo, ūkio pastato bei kiemo statinių pardavimo jie nuostolių nepatyrė ir paaiškino, kad jie savo reikalavimų nesieja su minėtų statinių pardavimu, todėl teismas konstatavo, kad nėra nustatyta jokia kita turtinė žala nagrinėjamo ginčo apimtyje. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjams ginčą keliant tik dėl žalos, atsiradusios dėl žemės sklypo, o ne dėl statinių ar sodinių, ir teismui taikius restituciją, atmestini pareiškėjų argumentai dėl atsakovų nevykdymo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų.

Dėl antrojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų, kuriais prašoma solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai Z. K. 124 000 Lt, pareiškėjui J. I. 76 000 Lt neturtinei žalai atlyginti teismas nurodė, kad Z. K., turėdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, J. I., pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijęs žemę, ir veikdami kaip savininkai, o vėliau tokį sprendimą ir sutartį panaikinus, be jokios abejonės jie patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises, sudarant žemės pirkimo – pardavimo sutartį konstatuotas įsiteisėjusiu teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, taigi neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai konstatuotini savivaldybės administracijos direktoriui, neatsižvelgiant į detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. rugpjūčio 12 d. pateiktą informaciją, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), negali būti formuojamas, kadangi naudojama namų valda patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (I t., b. l. 198), 2007 m. vasario 22 d.

įsakymu Nr. 30-300 nustačius naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis, tame tarpe 1551 kv. m. plotą, ribas ir naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija (I t., b. l. 136). Apibendrindamas teismas konstatavo, kad neturtinė žala atsirado Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai veikus ne taip, kaip numatė teisės aktai, ir būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai. Konstatuotina, kad pareiškėjai patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais, nes bylinėjimasis truko ilgiau nei 3 metus, kurio metu pareiškėjų padėtis iš tiesų buvo neapibrėžta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darė išvadą, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Neturtinei žalai pagrįsti įrodymai nepateikti, todėl atsižvelgiant į tai, kad būtent Vilniaus apskrities viršininko administracija padarė daug pažeidimų, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinant pareiškėjų apdairumo ir rūpestingumo lygį – pačių pareiškėjų pakankamai aktyvius veiksmus nagrinėjamoje situacijoje, Z. K. nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus teismas įvertino 10 000 Lt suma, kuri priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, J.

I. nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus teismas įvertino 5 000 Lt suma, kuri priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal aukščiau aptartą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padarytą pažeidimą ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinant pareiškėjų apdairumo ir rūpestingumo lygį, Z. K. nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus teismas įvertino 1 000 Lt suma, kuri priteista iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, J.

I. nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus teismas įvertino 500 Lt suma, kuri priteista iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Dėl penktojo skundo reikalavimo, kuriuo prašoma solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant žyminį mokestį, teismas pažymėjo, kad atmeta pareiškėjų skunde nurodytus teiginius, jog bylinėjimosi išlaidos, patirtos civilinėje byloje, turėtų būti priteisiamos kaip turtinės žalos atlyginimas ir pabrėžė, kad pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje nelaikytinos žala CK 6.249 straipsnio prasme, kadangi patys pareiškėjai savo paaiškinimuose (IV t., b. l. 68, 73) paaiškino, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra susijusios tik su žala dėl žemės sklypų restitucijos. Pažymėtina, jog minėto straipsnio 1 ir 4 dalyse, kurios apibrėžia žalos sampratą esant civilinei atsakomybei, nėra nustatyta, kad greta tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius būtų įskaičiuojamos ir bylinėjimosi išlaidos. Atvirkščiai, pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą į nuostolius taikant civilinę atsakomybę įskaičiuojamos tik protingos išlaidos, susijusios su pažeistos teisės gynimu ne teismo tvarka. Taigi, bylinėjimosi išlaidų, kurias šiuo atveju sudaro 8 337 Lt žyminis mokestis ir 25 200 Lt sumokėti advokatui už teisines paslaugas dėl žalos dėl žemės sklypų restitucijos, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) I dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis. Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (administracinė byla Nr. A502-99/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų administracinėje byloje priteisimo, teismas konstatavo – kadangi teismas pareiškėjų skundą tenkina iš dalies, tai vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44-45 straipsniais, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, iš dalies priteistinos ir pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos administracinėje byloje. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Z. K. viso patyrė 1050 Lt bylinėjimosi išlaidų (II t., b. l. 72, 128), J. I. viso patyrė 1050 Lt bylinėjimosi išlaidų (II t., b. l. 73, 127). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjams priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų pareiškėjų reikalavimų apimčiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja Z. K. pateikė reikalavimus priteisti 674 000 Lt. Teismui tenkinus skundą iš dalies, priteisiant pareiškėjai 11 000 lt dydžio neturtinės žalos, pareiškėjos patenkintų reikalavimų dydis – 1,63 procentų. Atsižvelgiant į tai, priteistina solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjos Z. K. naudai 17 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas J. I. pateikė reikalavimus priteisti 361 000 Lt. Teismui tenkinus skundą iš dalies, priteisiant 5 500 Lt, pareiškėjo patenkintų reikalavimų dydis – 1,52 procentų. Atsižvelgiant į tai, solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjui J. I. priteistina 16 Lt bylinėjimosi išlaidų.

IV. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad reikalavimas priteisti žalą solidariai iš valstybės ir savivaldybės yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjai nėra konkrečiai įvardinę, koks konkretus viešojo administravimo subjektas ir kokius konkrečius teisės aktus yra pažeidęs, nėra pateikę konkrečių įrodymų, kad dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų atsirado žala.

2. Teismas nevertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, neatsižvelgdamas į Vilniaus miesto Tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 01A-41-4, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo” suformavo 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 įsakymas nėra tik rekomendacinę reikšmę turintis dokumentas, nes teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savivaldybės savarankiška funkcija.

3. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybei ir pareiškėjams buvo svarbu, kad valstybinės žemės sklypas, buvęs (duomenys neskelbtini), būtų įgytas privačion nuosavybėn, taip pat, kad patys pareiškėjai savo veiksmais siekė naudojamo valstybinės žemės sklypo įgijimo nuosavybėn.

4. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 ir 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties atsiradimą lėmė būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 30-300, kuriuo nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys bei patvirtintas sklypo planas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad neturtinę žalą, jeigu tokia atsirado, iš esmės daugiausia turi atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos.

5. Neužtenka nustatyti, kad atsakovai neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Kadangi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį įrodyti privalo pareiškėjai. Pažymi, kad pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas jokiais įrodymais bei nepateiktas išsamus neturtinės žalos pagrindimas.

6. Teisė atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjai išliko. NŽT neneigia pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į 0,1389 ha žemės plotą.

7. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, pažymi, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis nepagrįstai didelis.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Pareiškėja Z. K. galimybės įgyti turtą ir turtinės teisės bei pagrįstai gautų pajamų už perkamą iš jų nuosavybės teise valdomą žemės sklypą neteko dėl viešojo administravimo institucijų kaltės, t. y. teismo sprendimu panaikinus administracinius aktus, prieštaraujančius teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas J. I. žemės sklypą įgijo iš valstybės pirkinio – pardavimo sutarties pagrindu, t. y. jis nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o žemės sklypą įsigijo iš valstybės kitais pagrindais, tačiau dėl viešojo administravimo institucijų kaltės jo turtas buvo iš esmės nusavintas, todėl jis patyrė nurodyto dydžio turtinę ir neturtinę žalą.

2. Pareiškėjai prašomos priteisti turtinės žalos dydį kildina iš uždarosios akcinės bendrovės „Rezultatas” 2012 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. NT2012/08/13-1, kuria nustatyta žemės sklypo dalių rinkos vertė 2007 m. rugsėjo 1 d.

3. Pareiškėjai pažymi, kad jų reikalavimai susiję ne su žemės sklypų praradimu, o praradimu teisės pagal įstatymą gauti turtą, lygiavertį valdytam ir naudotam turtui.

4. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

5. Vilniaus apygardos teismas, taikydamas restituciją, ir spręsdamas dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies taikymo, nevertino pareiškėjų argumento dėl to, kad savivaldos institucijos padėtis po restitucijos taikymo iš esmės pagerėjo (remiasi informacija apie Europos Sąjungos sanglaudos fondo remiamą projektą Nr. 2004/LT/16/C/PT/008).

6. Pakartotinai nagrinėjant bylą, nebuvo surinkti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjams už nusavintą turtą buvo atlyginta teisingai ir pareiškėjams nepadaryta jokia žala.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą dalyje, kurioje iš Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjams priteista neturtinė žala bei solidariai su Lietuvos valstybe teismo išlaidos, ir toje dalyje pareiškėjų skundą Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendime, kuriame nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų nekonstatavo. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipnsio 1 dalyje buvo įtvirtinta, jog „Žemės reformą įgyvendina ir sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima apskričių viršininkai arba kita įstatymų nustatyta institucija“. Kadangi už nuosavybės teisių atkūrimą bei valstybinės žemės sandorių sudarymą ginčo atveju buvo atsakinga tik Vilniaus apskrities viršininko administracija, todėl akivaizdu, jog priežastinis ryšys galėtų sieti ne Vilniaus miesto savivaldybės, bet Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmus ir pareiškėjų tariamai patirtą žalą.

2. Pagrindinis vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijų likvidavimo teko ne savivaldybių administracijų direktoriams, bet būtent apskrities viršininko administracijoms. 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo” Vilniaus apskrities viršininkui turėjo rekomendacinę reikšmę, o teisės aktų nustatytą kompetenciją atkurti ar neatkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, įvertinus visas šiam procesui reikšmingas aplinkybes, turėjo tik Vilniaus apskrities viršininkas. Taigi nebuvo jokio pagrindo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų buvimą.

3. Pareiškėjai Z. K. buvo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą, į kurį ji siekė atsikurti nuosavybės teises, nėra galimas, kadangi ši teritorija patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Žinodama, jog nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) negali būti atkuriamos, pareiškėja nesirinko alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir teisminiu būdu siekė, jog nuosavybės teisės į ginčo sklypą jai būtų atkurtos natūra. Neabejotina, jog pareiškėjas J. I., būdamas pareiškėjos Z. K. giminaitis (sūnėnas) ir gyvendamas kartu su pareiškėja viename name, žinojo, kad ginčo žemės sklypas patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Pareiškėjai nepaisė minėtos informacijos ir siekė, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į šio sklypo dalį bei sudaryta valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis.

4. Pareiškėjai neskundė 2010 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, apeliacine tvarka, neišnaudojo šio teisės gynimo būdo, nors turėjo visas galimybes tai padaryti.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame 2013 m. vasario 28 d. sprendime pripažino, jog „neturtinei žalai pagrįsti įrodymai nepateikti”, tačiau, nepaisydamas to vis vien padarė išvadą, jog pareiškėjai patyrė neturtinę žalą bei priteisė jiems šios žalos atlyginimą. Neužtenka nustatyti, kad atsakovai neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėju nurodytos žalos atsiradimą. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį pareiškėjai grindė bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdami išsamaus žalos pagrindimo.

6. Nepagrįstas yra ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priteisti pareiškėjams teismo išlaidų solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės. Bylinėjimosi išlaidas paskirstymo klausimas turėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į proporcingumo kriterijų ir iš kiekvieno atsakovo turėjo būti priteista bylinėjimosi išlaidų suma, proporcinga iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydžiui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. dalyje, kurioje prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą, tenkinti, kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti; atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog „pareiškėjams neatkuriant nuosavybės teisių į šiuos konkrečius žemės sklypus, jie turėjo galimybę gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje” bei „pareiškėjai pažymi, kad jų reikalavimai susiję ne su žemės sklypų praradimu, o praradimu teisės pagal įstatymą gauti turtą, lygiavertį valdytam ir naudotam turtui” ir pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų pareiškėja prarado teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kuri grąžinta valstybei, nes pareiškėjai Z. K. negalėjo būti ir negali būti atkurtos nuosavybės teisės į šį konkretų sklypą.

2. Pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinkusiai nuosavybės teisių atkūrimo būdo – lygiaverčio turėtajam žemės sklypo perdavimas neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje, šiuo būdu nuosavybės teisės negali būti atkurtos.

3. Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad tinkamas atsakovas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tik valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, neatsižvelgdamas Vilniaus miesto tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 01A-41-4, į detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo” suformavo 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijos nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn procese yra aiškiai apibrėžtos ir atliekami veiksmai nėra rekomendacinio pobūdžio. Vilniaus miesto savivaldybė, neinicijavusi žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, priimdama sprendimą dėl žemės sklypo išpirkimo, prioritetu laikė ne žemės sklypo savininkų interesus ar jų gynimą, o finansinę naudą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinius ksundus, kuriuo prašo atmesti atsakovų apeliacinius skundus kaip nepagrįstus, tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Dėl atsakovų NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės pažymi, kad apelianto NŽT neteisėti veiksmai tiek atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai Z. K., tiek parduodant valstybinę žemę pareiškėjui J. I. yra konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu. Papildomai pažymi, kad NŽT nebuvo apdairi ir rūpestinga kaip to reikalauja įstatymu nuostatos, dėl ko jos neteisėtų veiksmų pasekoje ieškovų nuosavybėn buvo perduotas žemės sklypas, priskirtas valstybės išperkamam. Dėl kito atsakovo nurodo, kad nesant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 30-300, nebūtų priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai Z. K. ir nebūtų sudaryta 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis su pareiškėju J. I..

2. Dėl atsakomybės paskirstymo nurodo, kad tiek NŽT, tiek Vilniaus miesto savivaldybė, priimdama vienas kitam prieštaraujančius teisės aktus, atliko neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidė imperatyviąsias įstatymų nuostatas, bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5. str.), civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 str.), CK 6.271 straipsnio nuostatas, kuo bendrai prisidėjo prie pareiškėjų žalos atsiradimo.

3. Dėl pareiškėjų neteisėtų veiksmų pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir visiškai pasitikėjo valstybės institucijomis, jų atliekamų veiksmų teisėtumu bei buvo tvirtai įsitikę, kad jos veikia jų interesų naudai. Pareiškėjai, pasitikėdami valstybės valdžia, preziumavo, jog valstybės institucijų veiksmai yra teisėti ir neprieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams.

4. Dėl neturtinės žalos nurodo, kad pareiškėja Z. K. yra pateikusi į bylą daug medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad jos sveikata pablogėjo būtent nuo to momento, kai prasidėjo prokuroro veiksmai dėl ginčo sandorių panaikinimo. Be to, akivaizdu, kad pareiškėjai, vienas kurių turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o kitam išpirkus valstybinę žemę, ir šių sandorių pagrindu veikdami kaip ginčo žemės savininkai, o vėliau tokius sprendimus panaikinus, be jokios abejonės patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala.

Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriame prašo netenkinti pareiškėjų bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinių skundų tiek, kiek jie susiję su Vilniaus miesto savivaldybe, ir tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą bei pakeisti 2013 m. vasario 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kurioje iš Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjams priteista neturtinė žala bei solidariai su Lietuvos valstybe teismo išlaidos, ir toje dalyje pareiškėjų skundą Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmesti visiškai.

Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-645, konstatuota, kad žala gali atsirasti, kai asmuo praranda turėtą teisę, t. y. dėl teisės praradimo neigiamai pasikeičia jo turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki pažeidimo. Pareiškėjų naudotas sklypas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė valstybei, ne pareiškėjams ir, kaip minėta, didžioji dalis šio sklypo, minėtu detaliuoju planu buvo numatyta užimti Vilniaus miesto pietiniam greitkeliui, todėl negalėjo atitekti pareiškėjų nuosavybėn. Pareiškėjai, nebuvę teisėtais ginčo žemės sklypo savininkais, negali reikalauti jokių nuostolių dėl neteisėtai įgyto žemės sklypo praradimo ar kompensacijų, atlyginimo už jiems neteisėtai priklausiusi turtą, nes iš ne teisės teisė neatsiranda.

2. Nepagrįsti ir šiai bylai visiškai nereikšmingi pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl restitucijos taikymo negalimumo. Jie šioje byloje yra visiškai neaktualūs, kadangi ši Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla yra dėl žalos atlyginimo, o ne dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

3. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjams buvo teisingai atlyginta už jiems teisėtai priklausiusį turtą, pabrėžia, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog buvo atlyginta teisingai. Inicijuojant pareiškėjams priklausiusių statinių paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, už paimtus visuomenės poreikiams statinius būtų atlyginta rinkos kaina, t. y. 184 000 Lt – po 92 000 Lt. Tuo tarpu vykdant neskelbiamas derybas, nors bendra pastatų rinkos vertė buvo 184 000 Lt, tačiau, atsižvelgiant į šios procedūros specifiką, t. y., jog kainą siūlo turto savininkai, už pastatus pareiškėjams iš viso savivaldybė sumokėjo 1 032 000 Lt (po 516 000 Lt kiekvienam). Šioje dalyje 2007 m. lapkričio 6 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia ir šioje dalyje nebuvo pritaikyta restitucija, todėl nurodytos sumos liko sumokėtos pareiškėjams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės privatizavimo procese, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 1992 m. vasario 3 d. testamentu K. K. paliko visą savo turtą pareiškėjams dukrai Z. K. ir anūkui J. I. lygiomis dalimis (I t., b. l. 43). Po K. K. mirties Z. K. ir J. I. paveldėjo po 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą su kiemo statiniais (I t., b. l. 45).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. 31/05/17-963 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad į buvusių savininkų A. ir S. K. turėtą žemę buvusioje (duomenys neskelbtini), Z. K., gyv. (duomenys neskelbtini), bus atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą.

2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676-(2.5-MPD-O) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas pranešė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nebus formuojamas, kadangi naudojama namų valda patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (01A-41-4)). Nepaisydamas šio rašto, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 nustatė naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis, tame tarpe 1551 kv. m. plotą, ribas ir naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija (I t., b. l. 136).

Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022, Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. ir S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra 0,0776 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nurodant, kad likusios nuosavybės teisės į žemės sklypą 0,0623 ha bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 48-49).

2007 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią J. I. įsigijo likusią 0,0775 ha ploto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (I t., 50-52).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 1-244 įsigyti dalį žemės sklypo ir pastatų iš Z. K. ir dalį žemės sklypo ir pastatų iš J. I. Minėti statiniai pateko į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 01A-41-4 pagrindu (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, I t. b. l. 8, 14-18). 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Z. K. pardavė Vilniaus miesto savivaldybei 766/1551 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) už 527 000 Lt bei ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių už 516 000 Lt, o J. I. – 388/1551 dalis žemės sklypo už 314 000 Lt, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių už 516 000 Lt (I t., b. l. 55-60).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 30-987 vietoj vieno privataus 1551 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), suformavo du kitos paskirties žemės sklypus: 1154 kv. m. ploto žemės sklypą ir 397 kv. m. ploto žemės sklypą (I t., b. l. 108-109).

2008 m. lapkričio 19 d. buvo pasirašyta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sutartis, pagal kurią 1154 kv. m. (0,1154 ha) ploto žemės sklypas perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 397 kv. m. (0,0397 ha) ploto žemės sklypas – Z. K. (10/397 dalys) ir J. I. (387/397 dalys) (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, b. l. 12-15).

Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. gegužės 15 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, I t., b. l. 1-5).

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu nuspręsta ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį patenkinti visiškai – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalį, kuria Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, už 4 106 Lt pardavė J. I. 388 kv. m (0,0388 ha) žemės sklypo dalį 1551 kv. m (0,1551 ha) ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp Z. K., J. I. ir Vilniaus miesto savivaldybės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), dalį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 766/1551 ir 388/1551 dalių pirkimo – pardavimo, taikyti restituciją natūra įpareigojant Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti J. I. 4 106 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant Z. K. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 527 000 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant J. I. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 314 000 Lt, taikyti restituciją natūra įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti valstybei 0,1154 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 2-2622-553/2010, II t., b. l. 220-230).

Pareiškėjai Z. K., J. I. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 29-41, II t., b. l. 69a-70, IV t., b. l. 73, IV t., b. l. 82-86) prašydami: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai Z. K. 550 000 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai Z. K. 124 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjui J. I. 285 000 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 4) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjui J. I. 76 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 5) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant žyminį mokestį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: priteisė Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjui J. I. grąžino 14 865 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012 pareiškėjų Z. K., J. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų Z. K., J. I. skundą patenkino iš dalies. Pareiškėjai Z. K. priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 000 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Pareiškėjui J. I. priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 500 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai Z. K. priteisė 17 Lt, o pareiškėjui J. I. 16 Lt teismo išlaidų solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Nesutikdami su šiuo sprendimu, tiek pareiškėjai, tiek atsakovai padavė apeliacinius skundus.

VI. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kai ji padaroma valstybės institucijų ar jų darbuotojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 53 str. 2 d.), ir kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje Pyrantienė prieš Lietuvą priminė, kad panašiose bylose ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, Nr. 45092/07).

Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises ir pareiškėjui privatizuojant ginčo žemės sklypo dalį, konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, taigi neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje tirtina, ar yra kitos dvi būtinos sąlygos: žala ir priežastinis ryšis tarp žalos bei neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog tai, kad panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokios atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų. Taigi visų pirma nustatytina, ar tokia žala atsirado.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendime nebuvo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, neatsižvelgdamas į detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis, tame tarpe 1551 kv. m plotą, ribas ir naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija. Nors civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas šio įsakymo teisėtumo klausimas (jis nebuvo skundžiamas), tačiau teismas, konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas administracinis aktas bei jį vėliau sekę sandoriai, akivaizdžiai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei privalomai buvo žinoma apie jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms. Atsakovo veiksmų neteisėtumą parodo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. kovo 28 d. raštas „Dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių Vilniaus pietinio aplinkkelio statybos teritorijoje, išpirkimo“ (IV t., b. l. 179), kuriame nurodyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkai Vilniaus apskrities viršininko administracijoje tvarkosi žemės sklypo dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Savininkams valstybės įmonėje Registrų centre įsiregistravus nuosavybės teises į žemės sklypą, planuojama pradėti nekilnojamųjų daiktų pirkimo procedūras. Taigi atsakovas ne tik žinojo apie priimamų sprendimų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir planavo neteisėtas, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias procedūras siekdamas greičiau įgyvendinti aplinkkelio projektą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjos atžvilgiu nustatydamas naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis (plotą, ribas ir naudojimo būdą).

Pareiškėjai patirtą turtinę žalą grindžia aplinkybe, kad, civilinėje byloje pripažinus nuosavybės teisių atkūrimą neteisėtu, jie turėjo grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei pinigus, kurie pareiškėjams buvo sumokėti už jų sklypo dalių išpirkimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat akcentuoja, kad civilinėje byloje taikyta abipusė restitucija neproprocinga, nes pareiškėjų atžvilgiu ji neturėjo būti taikoma. Šiais argumentais pareiškėjai iš esmės ginčija restitucijos teisėtumą ir akcentuoja, kad restitucija jų, kaip sąžiningų asmenų, atžvilgiu neturėjo būti taikoma, t. y. iš pareiškėjų neturėjo būti išreikalauta pagal 2007 m. lapkričio 6 d. su Vilniaus miesto savivaldybe sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį gauta suma už pareiškėjams priklausiusias ginčo žemės sklypo dalis (Z. K. sumokėta 527 000 Lt už 766/1551 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o J. I. – 314 000 Lt už 388/1551 dalis žemės sklypo). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingas restitucijos taikymas, pripažinus sandorį negaliojančiu, yra civilinės bylos dalykas. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu buvo nuspręsta ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį patenkinti visiškai. Šiame sprendime Vilniaus apygardos teismas argumentuotai pasisakė dėl restitucijos taikymo ir konstatavo, kad natūra nekilnojamasis turtas išreikalautinas tik iš Vilniaus miesto savivaldybės, todėl tik šio atsakovo atžvilgiu yra aktualus sąžiningumo aspektas, apsprendžiantis tokio išreikalavimo teisėtumą. Be to, nurodė, kad byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma Z. K. ir J. I. atžvilgiu, nenustatyta, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo atsakovų atžvilgiu taikyti Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi pareiškėjų išdėstyti argumentai dėl neteisingo restitucijos taikymo ir reikalavimo grąžinti pareiškėjų už žemės sklypą gautas sumas, atmestini kaip nepagrįsti, nes šio klausimo sprendimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai ir jau yra išspręstas civilinėje byloje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjai patirtą turtinę žalą nepagrįstai sieja su žemės sklypių dalių rinkos verte (sumomis, kurias jie turėjo grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą), nes minėtoje civilinėje byloje buvo konstatuota, kad Z. K. ir J. I. niekada nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais. Taigi pareiškėjai atsidūrė padėtyje, kurioje jie buvo prieš sudarant imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius. Pabrėžtina, kad pareiškėja Z. K. nepagįstai teigia, kad ji prarado teisę atkurti nuosavybę jos norimu būdu žemės sklype (duomenys neskelbtini), nes tokios teisės pareiškėja niekada neturėjo – dar 2003 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (01A-41-4) patvirtintas Vilniaus miesto pietinio greitkelio bei gretimų teritorijų prie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės detalusis planas. Šiuo sprendimu buvo patvirtintos greitkelio ir gretimų gatvių raudonosios linijos ir plotas bei nurodyta, kad sklypai arba jų dalys ir pastatai, patenkantys į greitkelio raudonąsias linijas, įstatymų nustatyta tvarka paimami visuomenės poreikiams. Kadangi detaliuoju planu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis buvo numatyta naudoti visuomenės reikmėms, ši žemės sklypo dalis nebegalėjo būti privatizuota. Taigi jau tada buvo aišku, kad atkurti nuosavybės teisių natūra į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nebus galima. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neprarado teisės įgyti turtą, nes tokios teisės ji ir neturėjo, be to, ji turi teisę atkurti nuosavybės teises kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisės atkūrimo būdais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad turtinė žala nagrinėjamu atveju negali būti sietina ir su gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kiemo statinių verte, nes civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalis dėl minėtų statinių (už ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kiemo statinių kiekvienam pareiškėjui sumokėta po 516 000 Lt) nebuvo pripažinta negaliojančia, todėl laikytina, kad už gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo statinius pareiškėjams yra tinkamai kompensuota. Be to, patys pareiškėjai rašytiniuose paaiškinimuose (IV t., b. l. 68, 73) teigė, kad dėl gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kiemo statinių pardavimo jie nuostolių nepatyrė ir paaiškino, kad jie savo reikalavimų nesieja su minėtų statinių pardavimu.

Dėl turtinės žalos dalies, kurią, anot pareiškėjų, sudaro civilinėje byloje iš jų priteistas žyminis mokestis, ir sumos, sumokėtos už atstovavimą teisme, pasakytina, jog panašus klausimas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje nelaikytinos žala CK 6.249 straipsnio prasme. Pažymėjo, jog minėto straipsnio 1 ir 4 dalyse, kurios apibrėžia žalos sampratą esant civilinei atskomybei, nėra nustatyta, kad greta tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius būtų įskaičiuojamos ir bylinėjimosi išlaidos. Atvirkščiai, pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą į nuostolius taikant civilinę atsakomybę įskaičiuojamos tik protingos išlaidos, susijusios su pažeistos teisės gynimu ne teismo tvarka. Taigi bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminiai mokesčiai ir atstovavimo išlaidos, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas CPK I dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis. Atsižvelgdama į aptartą teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų nagrinėjamoje byloje nurodomos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos jų patirta turtine žala. Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 str.), o nesant bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėtina, jog pareiškėjai teigia ją patyrę dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atkuriant nuosavybės teises ir privatizuojant dalį žemės sklypo. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjai nurodė, jog neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad teismo sprendimu civilėje byloje panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, pripažinus negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo dalies pardavimo pareiškėjui ir pripažinus negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo dalių pardavimo Vilniaus miesto savivaldybei, pareiškėjams buvo sukelta nuolatinė įtampa dėl nežinios, nepasitikėjimo, sutrikdyta normali sveikatos būklė. Dėl skubiai pradėtų namo griovimo darbų, pareiškėjai buvo priversti ilgą laiko tarpą gyventi laikino pobūdžio patalpose, t. y. nuomotis butą. Pareiškėjai teigė, jog netekus naudotos žemės bei gyvenamojo namo, buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, pareiškėjai nejautė tikrumo dėl savo ateities, buvo išsigandę.

CK 6.250 straipnio 1 dalis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti deliktinės atsakomybės elementus, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011).

Įvertinus bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, be jokios abejonės patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tokia žala atsirado Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei veikus ne taip, kaip numatė teisės aktai, ir būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, susiję su sklypu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės (pareiškėjo atžvilgiu – valstybinė žemė privatizuota lengvatine tvarka). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais, nes neteisėti institucijų veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro iniciatyva, bylinėjantis civilinio proceso tvarka, bylinėjimosi metu pareiškėjų padėtis iš tiesų buvo neapibrėžta. Sprendžiat neturtinės žalos atlyginimo klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog nuosavybės teisių atkūrimas – jautri visuomeninio gyvenimo sfera, Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą <...>, dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Nustatant žalos dydį atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjai jos dydžiui pagrįsti konkrečių skaičiavimų nepateikė, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovų padaryti pažeidimai itin šiurkštūs (priimti administraciniai aktai ir sudaryti sandoriai prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms atsakovams tai žinant ir suprantant), pareiškėjų neapibrėžta padėtis truko viso bylinėjimosi metu, kad paneigiant pareiškėjų teisę į ginčo sklypą, taikyta restitucija, kurios įvykdymas nebuvo lengvai įgyvendinamas pareiškėjams, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu neturtinės žalos įvertinimu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjų patirtos neturtinės žalos dydį įvertindamas pareiškėjų nurodytus dvasinius, emocinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su tuo, kaip pareiškėjai priteistina neturtinė žala paskirstyta tarp atsakovų, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė atsakomybė nuosavybės teisių atkūrimo procese priklausė ne Vilniaus miesto savivaldybei, bet Vilniaus apskirties viršininko administracijai (šiuo metu NŽT).

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad Vilniaus miesto savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo J. I. atžvilgiu. Kadangi neteisėti veiksmai pareiškėjų skunde buvo siejami su nuosavybės teisių atkūrimo procesu, pažymėtina, kad pareiškėjas teisės atkurti nuosavybę ginčo sklype neturėjo. Jis tik pasinaudojo teise naudojamą valstybinę žemę privatizuoti lengvatine tvarka. Atliekant šias procedūras, 2007 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią J. I. įsigijo likusią 0,0775 ha ploto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį. Taigi privatizuojant valstybinę žemę pareiškėjo atžvilgiu (skirtingai nei pareiškėjos atveju, kai atkuriant jai nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 nustatė naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) duomenis, tame tarpe plotą, ribas ir naudojimo būdą) dalyvavo iš esmės tik Vilniaus apskrities viršininko administracija, o ne Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjui J. I. priteistina neturtinė žala iš Vilniaus miesto savivaldybės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas nurodant, kad neturtinė žala pareiškėjui J. I. priteistina tik iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjams priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui reiškė iš esmės du reikalavimus (atlyginti turtinę žalą ir atlyginti neturtinę žalą), iš kurių vienas reikalavimas (atlyginti turtinę žalą) buvo atmestas, o kitas (atlyginti neturtinę žalą) buvo iš esmės tenkintas. Pareiškėjai prašė priteisti jiems po 1050 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų (II t., b. l. 72-73, 127-128). Atsižvelgiant į tai, kad buvo atmestas vienas iš pareiškėjų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų suma mažintina perpus (1050 Lt : 2 = 525 Lt). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-52/2013) pažymima, jog sprendžiant, kokia apimtimi buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, svarbu nustatyti tai, ar įrodyti visi neteisėti veiksmai, iš kurių buvo kildinama neturtinė žala. Priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (CPK 3 str. 6 d., CK 1.8 str. 1 d., 6.250 str. 2 d.). Kadangi teismų sprendimuose padaryta išvada, kad atsakovai veikė neteisėtai, o neturtinės žalos dydį nustato teismas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos Z. K. teisės dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo iš esmės visiškai apgintos, pareiškėja turi teisę į pusės (525 Lt) jai priklausančios atlyginti bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo J. I. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas tik iš dalies, t. y. tik dėl vieno iš pareiškėjo nurodytų atsakovų neteisėtų veiksmų, taip pat jam priteistas mažesnis neturtinės žalos dydis, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, spręstina, kad pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina perpus (525 Lt : 2 = 263 Lt).

Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje byloje turėjo būti priteistos ne solidariai iš atsakovų, o proporcingai tenkintų reikalavimų daliai iš kiekvieno atsakovo. Kadangi pareiškėjai Z. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, teismas priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos, o iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, buvo priteista 1000 Lt neturtinės žalos, tai bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš kiekvieno iš atsakovų proporcingai (santykis 1:10): iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteistina 477 Lt, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteistina 48 Lt. Pareiškėjui J. I. atitinkamai priteistina 263 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmesti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Z. K. ir J. I. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjų Z. K., J. I. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjai Z. K. priteisti 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1 000 Lt (tūkstantį litų) neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Pareiškėjui J. I. priteisti 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Kitoje dalyje pareiškėjų Z. K., J. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai Z. K. priteisti 477 Lt (keturis šimtus septyniadešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir 48 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus) iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Pareiškėjui J. I. priteisti 263 Lt (du šimtus šešiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius