A-438-538-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-538/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00614-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei E. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti jam iš atsakovės E. V. (toliau – ir atsakovė) 868,47 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka.

Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Pažymėjo, kad rinkliavos objektas siejamas su teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) tam tikrą teisę, o ne gauti paslaugas, privalo sumokėti vietinę rinkliavą.

Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas imperatyviai nustato, kad atliekų turėtojas, perduodamas atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Nuostatuose nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Atsakovė nėra sumokėjusi 868,47 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kuris Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis atsakovei nuosavybės teise priklausė nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. vasario 28 d.

Atsakovė vietine rinkliava apmokestinta už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą paskaičiuota pagal nuosavybės teise priklausiusio turto plotą ir pagrindinę tikslinę objekto naudojimo paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše minimų patalpų paskirtis – gyvenamoji (butas), todėl atsakovę apmokestinant vietine rinkliava pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas. Atsakovės atžvilgiu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu (b. l. 24‑27) pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovės 868,47 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. vasario 15 d. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, todėl ji pagal Nuostatų 6 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis buto bendras plotas yra 97,27 kv. m. Duomenų, kad atsakovė kreipėsi nustatyta tvarka dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo, nėra. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1811 patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra 868,47 Lt. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovės turėtų patalpų paskirtis – butas, todėl atsakovę apmokestinant vietine rinkliava, buvo pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal turimo turtinio vieneto plotą, vadovaujantis Nuostatų 1 priedo 2 punktu, t. y. 1,74 Lt metams už bendrojo ploto kvadratinį metrą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei 3,44 Lt nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsakovė minėtu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina 868,47 Lt įsiskolinimo suma pareiškėjui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d.

III. Atsakovė, nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 31), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Nurodo, kad pagal Nuostatų 9 punktą vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatoma visiems Klaipėdos miesto komunalinių atliekų turėtojams. Nuostatų 2 punkte yra pateikta atliekų turėtojo sąvoka, t. y. atliekų turėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų. Tuo tarpu pareiškėja 2008‑2011 metais jokių komunalinių atliekų neturėjo, nes buvo išvykusi į užsienį.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 40–41) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų apie tai, jog nesinaudojo minėtu butu, taip pat apie tai, kad kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl kito metinės vietinės rinkliavos dydžio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl 868,47 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės E. V. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d..

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Dėl atsakovės argumentų, kad faktiškai jai nebuvo teikiama paslauga, nes ji byloje aptariamu laikotarpiu negyveno Lietuvoje, o buvo išvykusi į užsienį, todėl negalėjo turėti atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu galėtų būti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. AD1-154 „Dėl kitos metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo ir tipinių įsakymo formų patvirtinimo“, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo. Tačiau byloje duomenų, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d.,minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgijusi teisę į minėtą lengvatą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati atsakovė.

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcijos) patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 15.1. punktą, mokėtina Vietinės rinkliavos suma turintiems nekilnojamojo turto už kalendorinius metus apskaičiuojama metinę Vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto.

Byloje nustatyta, kad atsakovei nuo 2007 m. nuosavybės teise priklauso 97,27 kv.m. butas gyvenamajame name, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m. (b. l. 10). Šios faktinės aplinkybės ir paminėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovei tenka pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą. Byloje ginčo dėl apskaičiuotos rinkliavos dydžio nėra.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl minėto dydžio rinkliavos išieškojimo iš atsakovės.Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas