A-442-1269-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1269/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02107-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lexberg Ltd, Almak Finance Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lexberg Ltd, Almak Finance Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai Lexberg Ltd, Almak Finance Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) įpareigoti Lietuvos banką pateikti pareiškėjams trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką, pasirašytos tarp laikinojo AB Ūkio banko administratoriaus, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kopiją; 2) įpareigoti Lietuvos banką pareiškėjams suteikti informaciją: a) kuriuo Lietuvos banko sprendimu (nutarimu) ir/ar sutartimi remiantis AB Ūkio banko 1 976 128,87 EUR dydžio ir 2 179 251,15 USD dydžio įsipareigojimai įmonei Lexberg Ltd buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, įpareigojant pareiškėjams pateikti šio sprendimo (nutarimo) ir/ar sutarties kopiją; b) kuriuo Lietuvos banko sprendimu (nutarimu) ir/ar sutartimi remiantis AB Ūkio banko 58 209,11 EUR dydžio ir 5 318 608,02 USD dydžio įsipareigojimai įmonei Almak Finance Ltd buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, įpareigojant pareiškėjams pateikti šio sprendimo (nutarimo) ir/ar sutarties kopiją; c) kuriuo Lietuvos banko sprendimu (nutarimu) ir/ar sutartimi remiantis AB Ūkio banko 1 728 066,15 EUR dydžio ir 5 657 315,50 USD dydžio įsipareigojimai įmonei OOO PKP Alphatex Ltd buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, įpareigojant pareiškėjams pateikti šio sprendimo (nutarimo) ir/ar sutarties kopiją; d) ar AB Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams, kurie neviršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos draudimo išmokos draudžiamojo įvykio atveju, buvo perduoti AB Šiaulių bankui.

Pareiškėjai ginčijo Lietuvos banko sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta suteikti visą jų prašomą informaciją. Jų teigimu, institucija turi teisę atsisakyti suteikti informaciją tik Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Be to, Bankų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis suteikia teisę atsisakyti teikti informaciją, gautą priežiūros tikslu, tačiau ši nuostata turi išimtį – Lietuvos bankas neturi teisės atsisakyti teikti informaciją, kuri jau buvo viešai paskelbta ar prieinama ar iš kurios tiesiogiai ar netiesiogiai negalima nustatyti duomenų apie konkrečius asmenis. Manė, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjams informaciją, nepagrįstai teigė, jog Lietuvos banko valdybos nutarimais nebuvo sprendžiami klausimai dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų konkretiems kreditoriams perdavimo AB Šiaulių bankui. Iš Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 03-31 rezoliucinės dalies sprendė, kad laikinasis administratorius buvo įpareigotas atlikti ir preliminarų AB Ūkio banko įsipareigojimų pareiškėjams vertinimą. Be to, informacija apie trišalės sutarties pasirašymą ir esmines jos sąlygas, apie AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimą į kitą banką buvo viešai skelbiama Lietuvos banko internetiniame tinklapyje. Atsakovas čia tiesiogiai patvirtino, kad AB Ūkio bankas turėtų būti skaidomas į „gerąją“ ir „blogąją“ dalis. Pažymėjo, kad Lietuvos bankas nenurodė nei vieno Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo, informacija paskelbta viešai, todėl atsakovas privalėjo pateikti pareiškėjams prašomą informaciją.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tai, jog laikinajam administratoriui buvo nurodyta atlikti preliminarų kitam bankui perduodamų AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą, pateikti tvirtinti vertinimo išvadas, pateikti tarpinę finansinę ataskaitą, neįrodo, kad Lietuvos bankui buvo pateikta informacija apie kiekvieno konkretaus AB Ūkio banko įsipareigojimo kreditoriams įvertinimą. Laikinajam administratoriui pateikiant išvadas, tvirtinti pateikta Ūkio banko turimais duomenimis pagrįsta bendra, o ne pagal kiekvieną kreditorių detalizuota, Ūkio banko įsipareigojimų preliminari vertė. Taigi atsakovas neturėjo ir neturi kai kurių pareiškėjų prašomų dokumentų ir informacijos, todėl jų pateikti negali. Pažymėjo, kad pareiškėjų prašomuose pateikti dokumentuose esanti informacija yra gauta priežiūros funkcijoms vykdyti ir ji pagal Bankų įstatymo 65 straipsnį negali būti skelbiama viešai. Be to, finansų rinkos priežiūros tikslais gautos informacijos apsaugai taikomos Lietuvos banko įstatymo 19 straipsnio nuostatos. Atsakovo teigimu, viešai paskelbta bendro pobūdžio informacija neatleidžia ir negali atleisti Lietuvos banko nuo pareigos saugoti priežiūros tikslui gautų laikinojo administratoriaus pateiktų ataskaitų, išvadų ir pasiūlymų, kitų dokumentų, turinčios informacijos, kurios atskleidimas gali pažeisti banko, jo klientų, kitų asmenų interesus. Informacijai, kuri sudaro banko paslaptį ir negali būti skelbiama viešai, netaikytinos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos, todėl atsakymo neteikti pareiškėjams informacijos pagrįsti Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies normomis nebuvo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos banką suteikti informaciją, ar AB Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams, kurie neviršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos draudimo išmokos draudžiamojo įvykio atveju, buvo perduoti AB Šiaulių bankui, nutraukė pareiškėjams atsisakius nuo skundo, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi bei 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu. Nustatė, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas informaciją atsisakė suteikti motyvuodamas tuo, kad prašomuose pateikti dokumentuose yra informacija, gauta priežiūros funkcijoms vykdyti, sudaro banko paslaptį, o kita prašoma suteikti informacija bankas esą apskritai nedisponuoja. Teismas atsižvelgė į Bankų įstatymo 65 straipsnio 1 ir 3 dalių, 55 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos banko įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 23 d. Lietuvos banko tinklapyje buvo viešai paskelbta informacija apie trišalės sutarties tarp laikinojo AB Ūkio banko administratoriaus, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pagal kurią AB Šiaulių bankas perėmė dalį AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto, pasirašymą. Teismas sutiko su Lietuvos banku, jog tai, kad viešai buvo paskelbta bendro pobūdžio informacija apie sutarties pasirašymą, nesudaro pagrindo atskleisti viso sutarties turinio, jei toks atskleidimas gali pažeisti banko, kitų asmenų teisėtus interesus.

Teisinis reglamentavimas patvirtina, kad bankams, taip pat ir Lietuvos bankui, nustatyta imperatyvi pareiga saugoti banko paslaptį sudarančią informaciją. Remiantis Lietuvos banko įstatymo nuostatomis, Lietuvos bankui suteikta diskrecija pripažinti, kad atitinkama informacija laikytina banko paslaptimi, jei, banko vertinimu, atskleidimas arba praradimas gali turėti neigiamų padarinių Lietuvos banko funkcionavimui ir jo vykdomai veiklai, pakenkti teisėtiems kitų asmenų interesams. Be to, Lietuvos bankui, kaip priežiūros institucijai, nustatyta papildoma pareiga neviešinti priežiūros tikslais gautos informacijos.

Lietuvos banko tinklapyje paskelbta viešai informacija apie sutarties pasirašymo faktą, bet ne pati sutartis. Taigi teigti, kad Lietuvos bankas privalo suteikti visą informaciją, šiuo atveju nebuvo pagrindo. Sprendžiant, kad pareiškėjams yra aktuali būtent viešai paskelbta informacija, reikėtų vadovautis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį informaciją gali būti atsisakyta teikti, jei ji jau buvo paskelbta viešai. Padarius išvadą, kad yra pagrindas Bankų įstatymo 65 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai išimčiai taikyti, t. y. tokiai informacijai netaikoma apsauga pagal Bankų įstatymą, tačiau kartu tai reiškia, kad turi būti taikomos bendrosios nuostatos dėl informacijos teikimo pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

Teismas rėmėsi Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą priežiūros institucijos pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius. Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 03-20 Ūkio banko laikinajam administratoriui nurodyta pradėti preliminarias derybas su Šiaulių banku, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 nurodyta atlikti preliminarų Ūkio banko turto teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą, pateikti išvadas ir tarpinę finansinę ataskaitą.

Pažymėjo, kad Lietuvos bankas nenurodė laikinajam administratoriui parengti ataskaitas apie kiekvieno konkretaus Ūkio banko įsipareigojimo kreditoriams įvertinimą. Nuo 2008 m. sausio 1 d. pateikiamos priežiūrai skirtos bankų ir Centrinės kredito unijos finansinių ataskaitų formos, parengtos vadovaujantis Europos bankų priežiūros institucijų komiteto (CEBS) patvirtintomis „Konsoliduotos finansinės atskaitomybės bendrosiomis nuostatomis“ ir patvirtintos Lietuvos banko valdybos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 121. Iš šių formų turinio matyti, kad teikiami duomenys yra bendro pobūdžio, o ne detalizuoti pagal atskirus kreditorius.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo teigti, kad Lietuvos bankui buvo pateikta informacija apie Ūkio banko įsipareigojimų pareiškėjams dydį ar jų perdavimą kitam bankui. Todėl darė išvadą, kad Lietuvos bankas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjams jų prašomą informaciją.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjų skundo atmetimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Remdamiesi Bankų įstatymo 65 straipsnio 1 dalies išimtimi nurodo, kad Lietuvos bankas informaciją, kuri jau buvo viešai paskelbta ar prieinama ar iš kurios tiesiogiai ar netiesiogiai negalima nustatyti duomenų apie konkrečius asmenis, gali atsisakyti teikti tik Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Informacija apie trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką pasirašymą ir esmines šios sutarties sąlygas buvo viešai skelbiama Lietuvos banko internetiniame tinklapyje, todėl vadovaujantis Bankų įstatymo 65 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos bankas privalėjo šia trišalę sutartį (jos kopiją) pateikti pareiškėjams, nors ši informacija ir buvo gauta priežiūros tikslais.

Teigia, kad tuo atveju, kai prašoma informacija nesudaro banko paslapties, ši informacija vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Bankų įstatymo 65 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei informacijos išsamumo ir tikslumo principais, privalo būti teikiama visiems suinteresuotiems asmenims. Todėl Lietuvos bankas privalėjo pareiškėjams pateikti tas trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką nuostatas, kurios nesudaro banko paslapties. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino, todėl jo sprendimas yra naikintinas.

Nurodo, jog pareiškėjai prašė suteikti informaciją, kuriuo Lietuvos banko sprendimu (nutarimu) ir/ar sutartimi remiantis AB Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį. Šią informaciją vadovaujantis Bankų įstatymo 65 straipsnio 3 dalies nuostatomis Lietuvos bankas privalėjo suteikti, kadangi informacija apie AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimą į kitą banką buvo viešai skelbiama Lietuvos banko internetiniame tinklapyje.

Teigia, kad remiantis Bankų įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos bankas nagrinėjamoje situacijoje turėjo priimti sprendimą dėl AB Ūkio banko reorganizavimo skaidymo būdu – AB Ūkio banko įsipareigojimų, taip pat ir pareiškėjams, ir turto perkėlimo į kitą banką. Būtent šį sprendimą (jo kopiją), kuriuo remiantis AB Ūkio banko įsipareigojimai, taip pat ir pareiškėjams, buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, ir prašė pateikti pareiškėjai.

Pažymi, jog Lietuvos bankas, atsisakydamas teikti informaciją, nenurodė nei vieno Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjų pateikiamas Bankų įstatymo 65 straipsnio nuostatų aiškinimas yra nepagrįstas. Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad viešai paskelbta bendro pobūdžio informacija apie trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką pasirašymą neleidžia Lietuvos bankui atskleisti visą sutarties turinį. Pareiškėjai Lietuvos banko prašė pateikti būtent trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką kopiją, o ne kokios nors viešos informacijos apie trišalę sutartį arba konkrečias nekonfidencialias jos nuostatas (toks reikalavimas pradėtas kelti tik teismui teiktame skunde). Pažymi, kad bet kokiu atveju būtų buvęs pagrindas Lietuvos bankui atsisakyti teikti tokią informaciją vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis.

Pažymi, kad Bankų įstatyme nėra jokių normų, kurios leistų informacijos, gautos priežiūros tikslui, sampratą siaurinti tiek, kad ja būtų laikoma tik Bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje apibrėžta informacija.

Atsakovo manymu, trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką nuostatos negali būti laikomos viešai skelbtina informacija, jų atskleidimas gali pažeisti sutarties šalių interesus, o Lietuvos bankas, nesantis sutarties šalimi, neturi jokio pagrindo sutarties nuostatas pripažinti nekonfidencialiomis ir paskelbti viešai ar kam nors perduoti.

Paaiškina, kad AB Šiaulių bankui neperduoti AB Ūkio banko įsipareigojimai neturėjo būti ir nebuvo kur nors perkelti – jie yra likę Ūkio banke ir turi būti vykdomi (kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami) bankroto procedūras reguliuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir eile. Todėl Lietuvos bankas neturi ir negali turėti pareiškėjų prašomos informacijos apie sprendimus/sutartis, kuriais Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams buvo perkelti į „blogąją“ Ūkio banko dalį.

Pažymi, kad pareiškėjai pateikė naują, anksčiau nenaudotą argumentą, kad Lietuvos bankas turėjo priimti sprendimą dėl sutikimo Ūkio banką reorganizuoti ir kad pareiškėjai būtent tokio sprendimo prašė iš Lietuvos banko. Bankų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bankų reorganizavimą (78–81 straipsniai) taikytinos tada, kai patys bankai nusprendžia atlikti bankų reorganizavimą ir kreipiasi į Lietuvos banką. Sprendžiant AB Ūkio banko klausimą, jokie sprendimai dėl bankų reorganizavimo nebuvo priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Lietuvos banką pareiškėjams pateikti trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką, pasirašytos tarp laikinojo AB Ūkio banko administratoriaus, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kopiją, bei suteikti informaciją apie tai, kuriais Lietuvos banko sprendimais ir/ar sutartimis remiantis AB Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, įpareigojant pateikti šių sprendimų ir/ar sutarčių kopijas.

Šį reikalavimą pareiškėjai grindžia tuo, kad informacija apie minėtos trišalės sutarties pasirašymą ir apie AB Ūkio banko įsipareigojimų bei turto perkėlimą į kitą banką buvo viešai skelbiama Lietuvos banko internetiniame tinklapyje, todėl, vadovaujantis Bankų įstatymo 65 straipsnio 3 dalimi, pagrindo atsisakyti pateikti minėtą informaciją pareiškėjams nėra.

Bendrasis įstatymas, kuris reglamentuoja asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, yra Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas 1-9 punktuose nurodytais atvejais, tarp jų: informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, procesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 str. 3 d. 6 p.); informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (1 str. 3 d. 7 p.).

Remiantis Bankų įstatymo 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos bankas yra priežiūros institucija, kuri atlieka šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių bankų, įskaitant jų padalinius Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse, bei šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių užsienio bankų filialų priežiūrą.

Bankų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis numato, kad informacija, gauta priežiūros tikslui, negali būti skelbiama viešai, kam nors perduodama ar kitokiu būdu padaroma prieinama, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad toks draudimas netaikomas informacijai, kuri jau yra viešai paskelbta ar prieinama ar iš kurios tiesiogiai ar netiesiogiai negalima nustatyti duomenų apie konkrečius asmenis.

Remiantis Lietuvos banko įstatymo 43 straipsniu, informacijos, kurią Lietuvos bankas gauna finansų rinkos priežiūros tikslais, apsaugai taikomos šio įstatymo 19 straipsnio ir finansų rinką reglamentuojančių įstatymų nuostatos. Lietuvos banko įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos banko tarnautojai bei kiti asmenys, kuriems suteikta teisė susipažinti su valstybės, tarnybos ir banko paslaptis sudarančia informacija arba kurie sužino ją be tokios teisės, privalo saugoti valstybės, tarnybos ir banko paslaptis sudarančią informaciją. Ši pareiga išlieka ir pasibaigus Lietuvos banko tarnautojų darbo santykiams su Lietuvos banku ar kitų asmenų bet kokiems kitiems ryšiams, susijusiems su Lietuvos banku. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, banko paslaptis – tai Lietuvos banko veikloje naudojama informacija, kuri pagal savo svarbą nesudaro valstybės ir tarnybos paslapties, tačiau kurios neteisėtas atskleidimas arba praradimas gali turėti neigiamų padarinių Lietuvos banko funkcionavimui ir jo vykdomai veiklai, pakenkti teisėtiems kitų asmenų interesams.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų prašomoje pateikti trišalėje sutartyje dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perkėlimo į AB Šiaulių banką, pasirašytoje tarp laikinojo AB Ūkio banko administratoriaus, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, esanti informacija Lietuvos banko buvo gauta priežiūros tikslais. Vadovaujantis minėtomis Lietuvos banko įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio nuostatomis, tokia informacija, net jei ir nesudaro banko paslapties, yra saugoma.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lietuvos banko internetiniame tinklapyje 2013 m. vasario 23 d. buvo paskelbta informacija apie tai, kad laikinasis AB Ūkio banko administratorius, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašė trišalę sutartį, pagal kurią AB Šiaulių bankas perims dalį AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų klientams, neviršijančių Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos draudimo išmokos draudžiamojo įvykio metu. Nurodyta, kad pagal patvirtintą preliminarų turto vertinimą bendra į AB Šiaulių banką perkeliamų įsipareigojimų klientams suma sudaro 2,7 mlrd. Lt, tokia pati yra ir perkeliamo turto bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įnašo vertė (b. l. 15). Byloje nėra duomenų, kad be minėtos informacijos apie trišalės sutarties pasirašymą, būtų paskelbtos tarp laikinojo AB Ūkio banko administratoriaus, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarytos sutarties sąlygos, šalių įsipareigojimai ar pan. Todėl nustačius, kad trišalės sutarties turinys nebuvo viešai paskelbtas, vadovaujantis Bankų įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi, sutarties kopija negali būti pateikiama ar kitokiu būdu padaroma prieinama pareiškėjams.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra pateikta sąvoka, apibūdinanti požymius informacijos, kurią yra įpareigotos teikti asmeniui valstybės ir savivaldybių įstaigos bei institucijos, t. y. kad informacija yra žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms tenka pareiga teikti tik tokią informaciją, kuria jos disponuoja.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 nutarė AB Ūkio banko įsipareigojimų dalį, neviršijančią Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos draudžiamos sumos, turtą, teises ir sandorius perduoti kitam Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčiam teisę teikti bankui (b. l. 38-39). Šio nutarimo kopija pareiškėjams buvo pateikta kartu su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. gegužės 16 d. raštu „Dėl prašymo suteikti informaciją“ Nr. S 2013/(21.7-2100)-12-2524 (b. l. 34), kuriame, nurodyta, jog Lietuvos banko valdybos nutarimais nebuvo sprendžiami klausimai dėl AB Ūkio banko įsipareigojimų konkretiems kreditoriams perdavimo arba neperdavimo AB Šiaulių bankui. Atsakovo teigimu, Lietuvos bankas neturi informacijos apie AB Ūkio banko įsipareigojimų pareiškėjams perdavimą į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį. Duomenų, kad Lietuvos bankas disponuoja informacija apie AB Ūkio banko įsipareigojimų konkretiems kreditoriams perkėlimą ir paneigiančių minėtus atsakovo argumentus, nėra. Teisės aktai taip pat nenumato tokio pobūdžio informacijos kaupimo ir teikimo pareigos Lietuvos bankui. Todėl atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, valstybės įstaigos ir institucijos teikia tik tokias žinias, kuriomis jos disponuoja, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Lietuvos banką suteikti informaciją apie tai, kuriais Lietuvos banko sprendimais ir/ar sutartimis remiantis AB Ūkio banko įsipareigojimai pareiškėjams buvo perkelti į „blogąją“ AB Ūkio banko dalį, įpareigojant pateikti šių sprendimų ir/ar sutarčių kopijas, negali būti tenkinamas.

Pareiškėjų argumentai, kad atsakovas turėjo jiems pateikti sprendimo dėl AB Ūkio banko reorganizavimo kopiją, nepagrįsti, kadangi pareiškėjai nei 2013 m. balandžio 22 d. prašyme suteikti informaciją Lietuvos bankui, nei skunde pirmosios instancijos teismui nekėlė reikalavimo dėl tokio sprendimo pateikimo, o apeliacinės instancijos teisme nauji reikalavimai ar argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, negali būti keliami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą atmesti pareiškėjų skundą dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą pateikti nurodytą informaciją. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų Lexberg Ltd, Almak Finance Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys