AS-124-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-124-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03718-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 6 d. gautas pareiškėjos O. G. (toliau – ir pareiškėja) skundas (b. l. 1-5), kuriame prašoma panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 „Dėl Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo patvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėja įrašyta į Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašą.

Pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi (b. l. 52-53) nustatė terminą iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui NŽT 2014 m. gegužės 28 d. rašto Nr. 48SD-(14.48.104.)-4619 ir skundžiamo įsakymo gavimo datą patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėja per nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (b. l. 57-58) pareiškėjos skundą laikė nepaduotu.

Pareiškėja 2014 m. spalio 16 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą (b. l. 62-63), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi (b. l. 64-65) pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino, panaikino 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. lapkričio 3 d. pašalinti 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje nustatytus skundo trūkumus.

Pareiškėja 2014 m. spalio 31 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1994 panaikinimo paduoti. Nurodė, kad terminą paduoti skundą teismui praleido dėl to, kad dėl minėto įsakymo teisėtumo su skundu kreipėsi į NŽT, kurio 2014 m. liepos 10 d. sprendimą gavo 2014 m. liepos 15 d. Nepraleisdama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino nuo NŽT 2014 m. liepos 10 d. sprendimo priėmimo, kreipėsi į teismą. Pareiškėja netinkamai interpretavo ir klaidingai suprato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, neturi teisinio išsilavinimo, o ginčijamame įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka. NŽT neinformavo pareiškėjos apie įsakymo apskundimui netinkamai pasirinktą subjektą, ji neturėjo pagrindo abejoti pasirinkto administracinio subjekto tinkamumu (b. l. 66-68).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi (b. l. 72-74) pareiškėjos O. G. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 dalies panaikinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą iš esmės grindžia tuo, kad ji klaidingai suprato Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, ginčijamame įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka, ji neturi teisinio išsilavinimo. Vertindamas pareiškėjos nurodytas aplinkybes teismas pabrėžė, kad teisinių žinių trūkumas (teisinio išsilavinimo neturėjimas) pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis. Aplinkybė, kad pareiškėja klaidingai suprato įstatymo nuostatas, taip pat negali būti vertinama kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, kadangi pareiškėjos valia buvo pasirinktas būtent toks savo teisių gynimo būdas, t. y. su skundu kreipiantis į NŽT. Asmens kreipimasis į įvairias institucijas ar kitoks netinkamas savo teisių gynimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikoma objektyvia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

Teismas pabrėžė, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2613 pareiškėja buvo išbraukta iš asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų ir jai nebuvo įteisintas asmeninio ūkio žemės sklypas. Apie šį įsakymą ji buvo informuota 2012 m. birželio 19 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5426, t. y. pareiškėjos susirašinėjimas ir ginčai dėl asmeninio ūkio žemės su NŽT vyksta pakankamai seniai, todėl pareiškėjai sprendimų apskundimo tvarka turėjo būti žinoma.

Nurodė, jog pareiškėja prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą kitų objektyvių priežasčių nenurodė. Pareiškėja paduodama skundą teismui nebuvo pakankamai rūpestinga, skundo nagrinėjimo eiga nesidomėjo, pareiškėjos nurodytu adresu teismo siunčiama korespondencija grįždavo jai neįteikta. Taigi pareiškėjos veiksmai nesiderino su apdairaus, rūpestingo, atsakingo elgesio standartais rūpinantis savo galbūt pažeistų teisių gynimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 dalies panaikinimo netenkino ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėja O. G. atskiruoju skundu (b. l. 76-79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, jog apie nurodyto NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymą ir 2012 m. birželio 19 d. raštą Nr. 48SD-(l4.48.104)-5426 pareiškėja 2012 m. birželio 19 d. nebuvo informuota ir apie tai 2014 m. birželio 6 d. raštu pranešė NŽT. Tai patvirtina ir NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštas Nr. lSS-(7.5)-1760, prie kurio buvo pridėti laiku negauti minėtas raštas ir įsakymas. Susirašinėjimas su atsakovu negali būti pagrindu teigti, kad pareiškėjai turėjo būti žinoma priimtų sprendimų apskundimo tvarka. NŽT iki šiol neinformuoja pareiškėjos, kada bus baigta įforminimo procedūra dėl asmeninio ūkio žemės sklypo, kuris jai teisėtai suteiktas Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jos nurodytos aplinkybės, kad skundžiamame įsakyme, kaip ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 21 d. įsakyme Nr.48VJ-(14.48.2)-2613, nenurodoma informacija dėl galiojančios įsakymo apskundimo tvarkos. Sistemingas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas vertinamas žemėtvarkos tarnybos naudai, o ne pareiškėjos, kurios įstatymu įtvirtinti interesai tyčia pažeidinėjami. Atsakovas, nevykdydamas įstatymu nustatyto įpareigojimo, pažeidinėjo pareiškėjos teisę gauti iš atsakovo konkrečią informaciją dėl administracinio akto apskundimo tvarkos.

Nurodo, jog ne dėl pareiškėjos kaltės ji negavo dviejų teismo siųstų nutarčių. Pareiškėjos manymu, teismo pašto siuntos neįteikimas galėjo atsitikti dėl įvykusių nesklandumų, sietinų su prieš kelis mėnesius pakeistu jos gyvenamosios gatvės pavadinimu. Pareiškėja, laukdama informacijos iš teismo, dėl skundo nagrinėjimo eigos skambino į teismą ir sužinojo, kad visa informacija bus siunčiama paštu, nuolat tikrino savo pašto dėžutę. Paprastai pašto darbuotojai, atnešę registruotu paštu siunčiamą korespondenciją ir neradę adresato, palieka pranešimus su siūlymu atvykti į paštą ir korespondenciją pasiimti. Šiuo atveju nebuvo gauta pranešimų. Panašių pašto darbo nesklandumų anksčiau nepasitaikė. 2014 m. spalio 13 d. pareiškėja sulaukė telefono skambučio iš teismo, kuriuo jai buvo pranešta, jog jai siunčiami teismo dokumentai sugrįžta į teismą. Gavusi šią informaciją, pareiškėja tą pačią dieną atvyko į teismą ir gavo pasirašytinai abiejų teismo nutarčių 2014 m. rugpjūčio 7 d., 2014 m. rugsėjo 4 d. nuorašus. Šie pareiškėjos veiksmai patvirtina, jog pareiškėja veikia atsakingai ir rūpestingai. Teismo minėti elgesio standartai turi būti taikomi atsižvelgiant į objektyvią septyniasdešimtmečio žmogaus būseną.

Pareiškėja nurodo, jog NŽT vadovo sprendimas duotu pavedimu nedelsiant patikslinti ginčijamą įsakymą įtakoja šio įsakymo redakcijos privalomą pakeitimą, pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies traktuotinas kaip NŽT vadovo priimtas sprendimas, kuris teisine prasme yra neatskiriamas nuo skundžiamo įsakymo ir turi būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka teismui. Atitinkamai, pareiškėja, laikydamasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino nuo atsakovo NŽT vadovo 2014 m. liepos 10 d. priimto sprendimo paskelbimo (ar įteikimo suinteresuotai šaliai) dienos, turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą 2014 m. rugpjūčio 6 d.

Remiasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjai 2014 m. birželio 6 d. pateikus skundą atsakovo vadovui, jis neturėjo būti nagrinėjamas, pareiškėjai nurodant, kad toks teritorinio skyriaus vadovo įsakymas turi būti skundžiamas teismui. Tuo atveju, jei atsakovas, nagrinėjantis pareiškėjos skundą, laikėsi nurodytos teisės normos reikalavimų, tai reikštų, kad nebuvo pagrindo vertinti atsakovą kaip neturintį atitinkamų įgaliojimų skundo nagrinėjimui. Atitinkamai, atsakovas pareiškėjos paduotą skundą dėl ginčijamo įsakymo galėjo pagristai vertinti pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį kaip privalomai nagrinėtiną išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėja O. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria teismas jos prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 dalies panaikinimo netenkino ir šiuo pagrindu atsisakė priimti jos skundą.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su termino praleidimu pateikti skundą teismui dėl minėto įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjos argumentams iš dalies pritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 dalį, kuria buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašas. Šiame sąraše pirmu numeriu nurodyta, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) kaime 1994 m. gegužės 11 d. XXI sesijos metu suteiktas 50 ha žemės plotas, pareiškėja nenaudoja 0,41 ha žemės (b. l. 6-7).

Kiek tai susiję su terminu kreiptis į teismą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 1 dalis numato terminus pateikti teismui skundus. Šiais trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-948/2011).

Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis su skundu į teismą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1994 dalies panaikinimo, nors jis nepasisakė ir nenustatinėjo termino skundui pateikti atskaitos taško pradžios, jo pabaigos momento (b. l. 72-74). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-395/2010). Pažymėtina, jog pareiškėja šiuo aspektu buvo nurodžiusi, kad minėtą įsakymą ji gavo kartu su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-4619, kurie pareiškėjos buvo gauti 2014 m. birželio 3 d., tačiau laiško pašto vokas neišliko (b. l. 66-68). Iš dalies šias pareiškėjos aplinkybes patvirtina ir bylos faktinės aplinkybės, t. y. kad prie pareiškėjai siunčiamo 2014 m. gegužės 28 d. rašto buvo nurodomas ir pridedamas šioje byloje skundžiamas įsakymas (b. l. 10-11).

Be to, teismas, spręsdamas dėl konkretaus termino kreiptis į teismą laikymosi, t. y. ar šiuo atveju taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl naudojimosi išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėja šiuo aspektu buvo nurodžiusi, kad ji dėl skundžiamo įsakymo, vertindama, kad jo ginčijimui yra privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka kaip ją numato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnis, ji kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su skundu, į kurį 2014 m. liepos 10 d. gavo atsakymą (b. l. 18-23) (ABTĮ 25 str. 1 d.).

Taigi, jeigu teismas vertino, kad pareiškėjos inicijuotam ginčui nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, teismas neįvertino pareiškėjos teiginių, kad ji savo valia ir noriu tokia tvarka pasinaudojo kaip tai numato ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis (b. l. 52-53). Pastebėtina, kad iš ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies reguliavimo matyti, kad, kai įstatymai tam tikrai bylų kategorijai nenustato privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjas turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui.

Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios situacijos aplinkybes, nepagrįstai konkrečiai nevertino įvardintų aplinkybių, nepasisakė dėl termino kreiptis su skundu į teismą atskaitos pradžios taško, jo pabaigos, konkretaus skundui pateikimui taikytino termino, nors teismas šias aplinkybes šio svarstomo klausimo kontekste turėjo įvertinti (b. l. 72-74). Šiuo atveju teismas, sprendė dėl termino kreiptis į teismą praleidimo, nenustatęs visų šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.

Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas pareiškėjos skundo padavimo praleidimo priežastis, taip pat akcentavo, jog pareiškėja dar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2613 buvo išbraukta iš asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų ir jai nebuvo įteisintas asmeninio ūkio žemės sklypas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apie šį įsakymą pareiškėja buvo informuota 2012 m. birželio 19 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5426, pareiškėjos susirašinėjimas ir ginčai dėl asmeninio ūkio žemės su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos taip pat vyko pakankamai seniai, todėl pareiškėjai ginčijamo įsakymo tvarka turėjo būti žinoma (b. l. 72-74).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, teisminę praktiką, tokiems pirmosios instancijos teismo teiginiams nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, tuo atveju jeigu pirmosios instancijos teismas vertino skundžiamą aktą kaip individualų aktą, jis turėjo vertinti, ar pareiškėjai aiškiai buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka.

Vertindamas šios įstatymo nuostatos reikšmę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą.

Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-423/2008). Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po nepagrįstai ilgo laiko tarpo. Atitinkamai, kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes inter alia pareiškėjo veiksmus po administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises, kt.

Taigi šiuo atveju nurodytas reguliavimas patvirtina tai, kad, jeigu teismas vertina, kad skundžiamas aktas yra individualaus pobūdžio, nagrinėtinas administracinio proceso tvarka, jam turi būti taikytini ir VAĮ numatyti reikalavimai. Savaime ta aplinkybė, kad asmuo turi bylinėjimosi teisme patirties, nepaneigia ir nepanaikina atsakovo pareigos nurodyti ginčijamo sprendimo apskundimo tvarką. Priešingai aiškinant numatytą teisinį reguliavimą netektų prasmės VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjos įvardinto aspekto dėl ginčijamo akto skundimo tvarkos tinkamo neišaiškinimo visapusiškai nevertino ir dėl jo nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismas, iš naujo vertindamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, tuo atveju, jeigu terminas būtų praleistas kreipiantis su skundu į teismą, turėtų įvertinti ir šias aplinkybes. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju yra vertinamos aplinkybės, susijusios su terminu kreiptis į pirmosios instancijos teismą laikymusi, ar, esant jam praleistam, pareiškėjos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą jį atnaujinti (ABTĮ 34 str.). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėja ir paduodama skundą teismui nebuvo pakankamai rūpestinga, skundo nagrinėjimo eiga nesidomėjo, pareiškėjos nurodytu adresu teismo siunčiama korespondencija grįždavo jai neįteikta, šiuo atveju yra neaktualūs, sprendžiant šį konkretų klausimą. Tai nėra susiję su pareiškėjos elgesiu teikiant skundą teismui, o su skundo priėmimo metu egzistavusiomis aplinkybėmis (b. l. 72-74).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta pirmiau, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, visapusiškai neįvertino jo priėmimui reikšmingų aplinkybių, nenustatė termino kreiptis su skundu atskaitos pradžios momento, jo pabaigos, nevertino aplinkybių dėl naudojimosi išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Esant praleistam terminui pateikti skundą, pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar esant neišaiškintai ginčijamo akto skundimo tvarkai, visų pareiškėjos nurodytų aplinkybių kontekste jos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti (ABTĮ 34 str.). Manytina, kad visų įvardintų aspektų teisinis ir faktinis įvertinimas apeliacinės instancijos teisme, kai pirmosios instancijos teismas jų visiškai neįvertino ir dėl jų nepasisakė, nepagrįstai suvaržytų pareiškėjos teisę į apeliaciją. Dėl šių nurodytų priežasčių pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos O. G. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis