A-188-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-188-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00001-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Ž. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., pažeidžiant sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Paaiškino, kad kamerose, kurių plotas apytiksliai yra 20 kv. m, buvo kalinama nuo 6 iki 10 asmenų, jose yra stalas, užimantis 1,5 kv. m grindų ploto, 10 gultų (užima 10 kv. m.), sanitarinis mazgas (užima 2 kv. m.). Tokiose patalpose žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tokios gyvenimo sąlygos yra apgailėtinos ir tai yra akivaizdus baudimas kankinant. Taip pat gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Tai žemina asmens orumą ir sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykus ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Taip yra tyčiojamasi iš žmogaus ir jo daiktų. Neturtinę žalą grindė tuo, jog kameros nuolat būdavo perpildytos, patalpoje tamsu, drėgna, šalta. Dėl šių neteisėtų Šiaulių TI veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt., kurią vertino 10 000 Lt (2 896,20 Eur).

Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktu, nustatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., bei Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 69/06-133 „Dėl D. Ž. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,22 kv. m (kameroje Nr. 57) iki 22,5 kv. m (kameroje Nr. 66) gyvenamasis plotas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Nurodė, jog pareiškėjas skunde nenurodo jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti tikrai buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas vieną kartą raštu buvo kreipęsis į įstaigos direktorių, teiraudamasis atsakymų į su jo kalinimu susijusius klausimus, tačiau jau kitą dieną prašymu savo reikalavimų atsisakė ir prašė jo prašymo nebenagrinėti, kas leidžia daryti išvadą, kad Šiaulių TI administracija ėmėsi visų priemonių pagerinti pareiškėjo kalinimo sąlygas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą kamerose, kurioje periodiškai buvo laikomas pareiškėjas, vienoje nenustatė jokių pažeidimų, o kitoje nustatyti neesminiai dirbtinės apšvietos neatitikimai bei nurodyta, jog kameroje reikalingas remontas.

Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN 76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kad jis būtų paskirtas į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Jokių prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas, vėlesniais laikotarpiais įstaigai nėra pateikęs, todėl pareiškėjo pretenzijos, kad nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais, neturi pagrindo.

Atsakovas atsiliepime taip pat pažymėjo, jog apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-01-10 pažyma Nr. 69/06-133 „Dėl D. Ž.“) rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22° C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4° žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t. y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė D. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.250 straipsniais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu bei įvertinęs Šiaulių TI pateiktus įrodymus, konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas 72 dienas, iš jų 8 dienas vienam asmeniui tekdavo nuo 4,52 iki 22,6 kv. m gyvenamojo ploto, o likusias 64 dienas pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. į Šiaulių TI direktorių su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi vieną kartą, tačiau jo paties prašymu administracinė procedūra buvo nutraukta, nes pareiškėjas prašė jo skundo nebenagrinėti. Įvertinęs byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kalinimo kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, konstatavęs, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo nustatyti neesminiai pažeidimai. Pareiškėjo argumentus dėl asmens ir jo daiktų apžiūrų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis teismas vertino kaip abstrakčius. Taip pat kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais, kadangi pareiškėjas buvo pateikęs prašymą būti laikomam kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, jokių vėlesnių prašymų ar skundų jis nebuvo pateikęs.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI išskyrė pareiškėją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad netinkamo kalinimo sąlygos Šiaulių TI iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala įvertintina 500 Lt (144,81 Eur).

III. Apeliaciniu skundu D. Ž. prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma, mano, jog ji yra neadekvati jo patirtiems nepatogumams. Apeliaciniame skunde išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat apeliacinio skundo prieduose pareiškėjas papildomai nurodo, jog tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nepakankama, vienam asmeniui mėnesiui buvo išduodamas tik 1 tualetinio popieriaus rulonas. Mano, jog visas jo kalinimo laikotarpis, t. y. 256 dienos, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių tardymo izoliatorius prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Šiaulių TI) sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y., be kita ko, įrodyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas savo ruožtu apie pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygas atskirais laikotarpiais pateikė duomenis, iš kurių vienareikšmiškai negalima spręsti, ar minėtose kamerose pareiškėjo teisės dėl minimalaus gyvenamojo ploto būdavo užtikrinamos, ar ne. Todėl nustatant priteistiną neturtinės žalos dydį, tai vertintina kaip pareiškėjui palanki aplinkybė.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus (b. l. 10), teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., 72 dienas pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Per visą pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, minimalaus ploto, tenkančio vienam kalinamam asmeniui, reikalavimų jo atžvilgiu buvo neabejotinai laikomasi 8 dienas, likusias 64 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nesant galimybės nustatyti, kiek tiksliai laiko teisės aktų reikalavimai buvo pažeidžiami, šią aplinkybę vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, jog visą 64 dienų laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam kalinamam asmeniui, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, higienos reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 500 Lt (144,81 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas neproporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (64 dienas ploto norma neatitiko reikalavimų), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 370 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys