A-305-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-305-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00080-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.2; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintais skundais (I t., b. l. 15–17, 142–146) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) 2013 m. balandžio 21 d. nutarimą Nr. 50-IL-588 ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžiuose paaiškino, kad Panevėžio AVPK pareigūnai A. Z., B. B. ir D. B. pažeidė skunde išvardintus teisės aktus ir padarė pareiškėjui neturtinę žalą. Tai yra, paminėti pareigūnai nesikreipė į pareiškėją kreipiniu „Jūs“. Panevėžio AVPK pareigūnai A. Z. ir B. B. 2013 m. balandžio 21 d. vakare, pareiškėjui iškviestos greitosios medicinos pagalbos medicinos darbuotojai elgiantis su pareiškėju nepagarbiai, jos nesutramdė, o atvirkščiai – skatino toliau taip elgtis. Pareigūnas A. Z. darė poveikį medicinos darbuotojai, kad ji pareiškėjui suteiktų sveikatos paslaugas, skirdama leidžiamus vaistus, o ne geriamus tabletėmis. Teigė, kad pareiškėjui nespėjus išsakyti nusiskundimų sveikata, pareigūnas A. Z. uždėjo pareiškėjui antrankius ir išvedė jį į kamerą, kurioje uždarė nenuėmęs antrankių. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai pareiškėją žemino, įžeidinėjo, grasino susidorojimu, demonstravo nepagarbą. Kuomet pareiškėją vedė į karcerį, A. Z. trenkė pareiškėjui į nugarą, stūmė. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai A. Z. ir B. B. nakties metu apie 1.30val. uždėjo antrankius ir nesant būtinumo stipriai juos suveržė, tuo pareiškėjui sukėlė skausmą, todėl tyčiojosi ir jį žemino. Karceryje A. Z. trenkė keliu G. K. į galvą ir smaugė kaklą. Pareiškėjo prašymu paminėti pareigūnai neatlaisvino antrankių, o kitą dieną nepailsėjusį pareiškėją konvojavo į Panevėžio apylinkės teismą, nepranešę teisėjai, kad pareiškėjas yra nemiegojęs ir serga. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės karceryje nėra užtikrinamos tinkamos nuteistųjų laikymo sąlygos: nėra natūralios šviesos, tualetas be pertvaros, nėra stalo, spintelės, kėdės, langas neatsidaro, nėra šviežio oro. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo suvaržytos teisės į gydytojų paskirtą tęstinį gydymą, psichiatro apžiūrą, gauti vaistus tabletėmis. Taip pat, prieš uždarant į karcerį, pareiškėjas nebuvo supažindintas su tarnybiniu pranešimu, jam nebuvo leista duoti paaiškinimų, nebuvo pasirašytas nutarimas dėl pareiškėjo uždarymo į karcerį, jo neapžiūrėjo gydytojas, t. y. nebuvo įvertinta jo psichinė būklė.

Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimuose į patikslintus skundus prašė skundą atmesti (I t., b. l. 34–36, 150–151).

Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 21 d. į karcerį buvo uždarytas teisėtai ir pagrįstai, nes triukšmavo, įžeidinėjo medicinos darbuotoją, priešgyniavo, nevykdė teisėto pareigūno reikalavimo grįžti į kamerą, tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas taisykles (toliau – ir Taisyklės). Manė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai veikė tinkamai, vadovaudamiesi įstatymais ir jokių teisės aktų nepažeidė. Nepripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad areštinės karceris ir kitos kameros 2013 m vasario mėn. buvo visiškai suremontuotos ir atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovas manė, kad ir šiuo atžvilgiu pareiškėjui nebuvo padaryta neturtinė žala. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-9-00277-13 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalyje (G. K. teisėsaugos institucijoms pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia 2013 m. balandžio 21 d. Panevėžio AVPK nutarimą Nr. 50-IL-588 „Dėl asmens uždarymo į karcerį“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždarymas į karcerį vienai parai už tai, kad jis 2013 m. balandžio 21 d. 21 val. 01 min., būdamas medicinos pagalbos suteikimo kambaryje ir policijos areštinės 8-toje kameroje, triukšmavo, suteikiant medicininę pagalbą, įžeidinėjo medicinos darbuotoją, piktybiškai pažeidinėjo areštinės režimo reikalavimus, priešgyniavo, nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo grįžti į kamerą, į teisėtus pareigūnų reikalavimus nusiraminti nekreipė dėmesio ir tokiais veiksmais pažeidė Taisyklių 9.1, 9.3, 10.1 punktų reikalavimus.

Teismas nustatė, kad nuteistasis G. K. buvo etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir ginčo laikotarpiu dėl bylų nagrinėjimo buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė). 2013 m. balandžio 21 d. apie 20.35 val. pareiškėjo prašymu areštinės pareigūnai jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Pareiškėjas tvirtino, kad jis elgėsi gerai, teisėtai, tačiau nesutiko, kad greitosios medicinos pagalbos slaugytoja jam padarytų vaistų injekciją, kadangi pageidavo gauti vaistus tabletėmis, o pareiškėjui nebaigus išsakyti nusiskundimų sveikata, policijos pareigūnas A.

Z. jam uždėjo antrankius bei išvedė iš kabineto. Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigė pareiškėjo paaiškinimus. Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės Greitosios medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo įrašas, padarytas 2013 m. balandžio 21 d. 20 val. 40 min., patvirtino, kad į areštinę atvykusiai greitosios medicinos pagalbos slaugytojai E. S. pareiškėjas skundėsi nerimu, baime, nurodė, kad jam tokią būseną sukelia darbuotojai, paprašius pamatuoti kraujo spaudimą, iš pradžių pareiškėjas nesileido, plūdosi įžeidžiamais žodžiais, šaukė, kad nuo jo plėšiami drabužiai, nuo leidžiamų vaistų atsisakė, reikalavo skirti gydymą jo nuožiūra.

Medicinos darbuotoja padarė išvadą, kad pareiškėjas sveikas. 2013 m. balandžio 21 d. VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje padaryti įrašai iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes. Juose greitosios medicinos pagalbos slaugytoja E. S. užfiksavo, kad paprašius pamatuoti spaudimą ir nusirengti rūbus, pareiškėjas neleido to daryti, elgėsi agresyviai, reikalavo savo gydymo, atsisakė nuo leidžiamų vaistų, įžeidinėjo policijos pareigūnus ir slaugytoją, tyčiojosi iš pareigūnų ir medicinos darbuotojų, įraše taip pat nurodyta, kad pareiškėjas yra sveikas.

Liudytoja E. S. teismo posėdyje iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes, parodė, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikata neišsakė, išskyrus tai, kad pareigūnai kelia jam nerimą ir baimę, atsisakė jos pasiūlytų nestiprių raminamųjų vaistų injekcijos ir siūlomos medicinos pagalbos, reikalavo tik tablečių, rėkė, vartojo necenzūrinius žodžius jos ir pareigūnų atžvilgiu. A. Z., B. B. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad 2013 m. balandžio 21 d. apie 20.40 val. pareiškėjo medicininės apžiūros metu jis elgėsi netaktiškai, skėsčiojo rankomis, ėmė šaukti, grubiai kalbėti, įžeidinėti medicinos darbuotoją, todėl buvo perspėtas, kad bus panaudotos specialiosios priemonės. Teismo posėdyje liudytojais apklausti A.

Z. ir B. B. patvirtino tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes. Jie taip pat parodė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, A. Z. keletą kartų paprašė, kad pareiškėjas nutrauktų netinkamą elgesį, nusiramintų ir grįžtų į kamerą, o pareiškėjui nepaklusus, atsisakius eiti į kamerą – uždėjo antrankius ir pareiškėją išvedė į 8-tą kamerą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Taip pat liudytojai A. Z. ir B. B. patvirtino, kad kameroje pareiškėjas, nors ir buvo perspėtas, tačiau pareigūnų reikalavimų nusiraminti nevykdė, priešgyniavo, triukšmavo, atsisakė iškišti rankas per kameros langą, kad A.

Z. galėtų nuimti antrankius, todėl A. Z. paprašė, kad pareiškėjas nutrauktų neteisėtą elgesį ir perspėjo, kad to nepadarius, pareiškėjas bus patalpintas į karcerį, o pareiškėjui ir toliau triukšmaujant ir nevykdant pareigūno nurodymų, A. Z. nusprendė patalpinti pareiškėją į karcerį.

Teismas atsižvelgė į Taisyklių 9.1., 9.3., 10.1, 94 ir 95 punktų, taip pat Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės budėtojų vidaus tvarkos taisyklių ir areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 21, 22 punktai, Areštinės budėtojų vidaus tvarkos taisyklių 114, 116 punktai) nuostatas (I t., b. l. 67–86).

Nustatė, kad 2013 m. balandžio 21 d. apie 20.40 val. iškviestai greitosios medicinos pagalbos medicinos darbuotojai teikiant pareiškėjui medicinos pagalbą, o vėliau ir pareiškėją nuvedus į kamerą, jis nevykdė teisės aktais areštinėje laikomiems asmenims nustatytų pareigų. Todėl jam buvo paskirta nuobauda – patalpinimas į karcerį 1 parai. Asmenų, uždarytų į policijos areštinės karcerį, registracijos žurnale užfiksuota, jog pareiškėjas karceryje buvo nuo 2013 m. balandžio 21 d. 21:00 val. iki 2013 m. balandžio 22 d. 21:00 val. Nurodė, jog pagal Taisyklių 94, 95 punktų nuostatas, uždaryti pareiškėją į karcerį turėjo teisę tuo metu areštinėje budėtoju dirbęs Panevėžio AVP pareigūnas A. Z., kuris priėmė nutarimą ir jį pareiškėjui paskelbė. Kadangi Panevėžio AVPK viršininkas ir administracija nutarimo surašymo metu nedirbo, kaip parodė liudytoju apklaustas A. Z., tik sekančią darbo dieną buvo galimybė nutarimą užregistruoti, suteikiant jam numerį bei tik sekančią darbo dieną jį patvirtino Panevėžio AVPK viršininkas. Pareiškėjas neginčijo, kad nutarimas jam buvo paskelbtas. Teisės aktai nereikalauja, kad nutarimas dėl asmens uždarymo į karcerį šiam asmeniui būtų įteiktas. Todėl pareiškėjo pareigūnui negrąžintas ir teismui pareiškėjo pateiktas nepasirašytas dokumentas su pareiškėjui paskelbtu nutarimo tekstu tik patvirtina, kad nutarimas pareiškėjui buvo paskelbtas, tačiau neįrodo, kaip teigia pareiškėjas, kad nutarimas nebuvo surašytas. Taip pat byloje nustatyta, kad, iki pareiškėją patalpinant į karcerį, iškviestos greitosios medicinos pagalbos medicinos darbuotoja konstatavo, jog pareiškėjas yra sveikas. Be to, ši aplinkybė buvo patvirtinta 2013 m. balandžio 22 d. naktį pareiškėją apžiūrėjus gydytojui psichiatrui. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms daryta išvada, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį ir nelaikoma per griežta. Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, dalyvavę pažeidimo nustatymo ir įvertinimo procese, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2013 m. balandžio 21 d. Panevėžio AVPK nutarimą Nr. 50-IL-978 atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas reikalavo atlyginti jam padarytą neturtinę žalą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio AVPK pareigūnas A. Z., 2013 m. balandžio 21 d. vesdamas pareiškėją į karcerį, trenkė jam į nugarą, stūmė. Pareiškėjas taip pat įrodinėjo, kad policijos pareigūnas A. Z. karceryje naudojo prieš pareiškėją smurtą ir kartu su pareigūnu B. B. neteisėtai uždėjo antrankius bei juos tyčia užveržė, taip pat, kad policijos pareigūnai pareiškėją žemino, įžeidinėjo, grasino susidorojimu, demonstravo nepagarbą. Tačiau byloje surinkti įrodymai: liudytojo A. Z. parodymai, vaizdo kamerų įrašai, pagal pareiškėjo pareiškimą surinkta medžiaga Nr. 50-AT-00072-13, kurioje 2013 m. gegužės 20 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir jis paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimu, A.

Z., D. B., G. M. ir B. B. tarnybiniai pranešimai, liudytojo B. B. parodymai, Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo 2013 m. balandžio 22 d. įrašo duomenys, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės duomenys paneigė pareiškėjo skunde ir paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad 2013 m. balandžio 21 d. Panevėžio AVPK areštinėje po medicinos apžiūros vedant pareiškėją į kamerą pareigūnas A.

Z. trenkė pareiškėjui į nugarą ir jį pastūmė. Taip pat nustatyta, kad 2013 m. balandžio 22 d. naktį, būdamas Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės 5 kameroje (karceryje), pareiškėjas daužė kameros duris, o jas pradarę pareigūnai pastebėjo, jog pareiškėjas prasidraskė kairiosios rankos dilbį. Pareigūnai suteikė pareiškėjui būtiną pirmąją medicininę pagalbą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, taip pat jie įspėjo pareiškėją nutraukti neteisėtą elgesį. Tačiau pareiškėjas ir toliau nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų.

Jis uždengė kameros stebėjimo langą, už lempos apsauginių grotų pasikabino paklodę, prasidraskė dešinės rankos dilbį, ginčijosi su pareigūnais, priešgyniavo, šaukė, kad pareigūnai nori jį pakarti, nereagavo į perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus ir nusiraminti, todėl jam buvo uždėti antrankiai, kuriuos dedant pareiškėjas priešinosi, todėl antrankiai buvo uždėti už nugaros. Viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyriaus budinti psichiatrė 2013 m. bandžio 22 d. 2:45 val. išraše iš medicininių dokumentų konstatavo, jog pareiškėjas skundėsi, kad areštinės darbuotojai nori su juo susidoroti, bandė pakarti, perpjauti rankas bei kad pareiškėjas pats su peiliuku susižalojo rankas, abiejuose dilbiuose padarydamas skersas paviršines odos žaizdas.

Iš Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašų nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. balandžio 22 d. 7:45 val. buvo suteikta medicininė pagalba, kadangi pareiškėjas skundėsi rankų skausmu. Dėl pareiškėjo susižalojimo Panevėžio AVPK buvo atliktas tyrimas, kurio pagrindu 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo priskirtas linkusių žudytis, žalotis, užpulti ar priešintis asmenų kategorijai. Nustatęs, kad pareiškėjas pats save susižalojo ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių, 2013 m. gegužės 20 d.

Panevėžio AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. A. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas apskundė 2013 m. gegužės 20 d. nutarimą, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė S. P. atsisakė tenkinti G. K. skundą. Esant šioms aplinkybėms teismas darė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, tai yra, kad pareigūnas A. Z. naudojo smurtą prieš pareiškėją jam būnant karceryje bei kad policijos pareigūnai pareiškėją žemino, įžeidinėjo, grasino susidorojimu, demonstravo nepagarbą.

Antrankių pareiškėjui uždėjimas ir fizinės jėgos panaudojimas juos uždedant atitiko Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr.5-V-677 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 160.2, 161, 162 punktų nuostatas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės budėtojų vidaus tvarkos taisyklių 124.1, 124.1 punktų nuostatas.

Liudytojas A. Z. savo parodymais paneigė pareiškėjo teiginius, kad antrankiai jam buvo užveržti labiau, negu buvo būtina. Byloje nebuvo duomenų, kad antrankiai sužalojo pareiškėjo rankas. Byloje esantis garso įrašas, kuriame užfiksuotas pareiškėjo prašymas atlaisvinti antrankius, neįrodė tyčinio antrankių užveržimo fakto, o tik patvirtino paties pareiškėjo nusiskundimus. Nors pareiškėjas nurodė, kad policijos pareigūnai 2013 m. balandžio 22 d. ryte jį sergantį konvojavo į teismo posėdį, tačiau iš byloje esančių duomenų apie 2013 m. balandžio 22 d. teismo posėdį Panevėžio miesto apylinkės teisme, nustatyta, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo teismo posėdyje nuo 9 val. iki 16 val., tame tarpe beveik 4 valandas susipažino su bylos medžiaga, tačiau jokių nusiskundimų sveikata, kurie trukdytų pareiškėjui dalyvauti bylos nagrinėjime, teismui neišsakė.

Šios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo bloga. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pagrįsti ir teisėti.

Pareiškėjo teiginius, kad Panevėžio AVPK neužtikrino jam sveikatos priežiūros paslaugų, nesuteikė kvalifikuotos psichiatro, psichologo pagalbos bei gydytojų jam paskirto gydymo tęstinumo paneigė byloje surinkti įrodymai. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. kovo 7 d. rašto Nr. 14/01-4919 nustatyta, jog iki 2013 m. balandžio 15 d., tai yra prieš pareiškėjo atvykimą į Panevėžio AVPK areštinę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2013 m. balandžio 9–11 dienomis pareiškėją konsultavo sveikatos specialistai ir jie gydymo, kurį reiktų tęsti, pareiškėjui neskyrė.

Pareiškėjo teismui pateiktos asmens sveikatos istorijos kopijos, iš kurių taip pat nustatyta, jog pareiškėjui buvo skiriamas gydymas tik iki 2013 m. balandžio 15 d. ir jis nebuvo pratęstas, taip pat patvirtino paminėtame rašte nurodytus duomenis. Pareiškėjui atvykus į Panevėžio AVPK areštinę ir buvimo joje ginčo laikotarpiu jo sveikatos priežiūra buvo vykdoma tinkamai ir laikantis Taisyklių X skyriaus bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės budėtojų vidaus tvarkos taisyklių XI skyriaus nuostatų, reglamentuojančių policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūros tvarką.

Pareiškėjo prašymu jis buvo užregistruotas pas gydytoją psichiatrą Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyriuje. Kadangi pagal teisės aktus pareiškėjui gydymas turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės ir lygio kaip ir laisvėje esantiems asmenims, tai jo vizitas pas gydytoją, kaip ir visiems kitiems asmenims, paskirtas atsižvelgiant į pacientų eilę gydymo įstaigoje, tai yra 2013 m. gegužės 27 d. Iš įrašų Panevėžio AVPK areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo vertinama ir pareiškėjo pageidavimu jis buvo apžiūrimas, jam buvo teikiamos bendruomenės slaugytojos konsultacijos, o iš Panevėžio AVPK areštinės Greitosios medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo įrašų nustatyta, kad esant reikalui, pareigūnai pareiškėjui kviesdavo greitąją medicinos pagalbą.

Be to, pareiškėjas 2013 m. balandžio 22 d. naktį buvo apžiūrėtas VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojų, tame tarpe ir gydytojo psichiatro, kurie nusprendė, kad pareiškėjui stacionaraus gydymo nereikia. Pažymėta, kad gydytojas psichiatras konstatavo, jog pareiškėjas yra orientuotas, jo mąstymas nuoseklus, nuotaika lygi, nustatytas simulianto elgesys, kadangi išsigalvoja simptomus, nuolat kartoja, kad yra psichikos ligonis. Be to, pareiškėjui susižalojus ir prieš atvykstant iškviestai greitajai medicinos pagalbai, pareigūnai patys nedelsdami pareiškėjui suteikė būtiną pirmąją medicininę pagalbą.

Todėl teismas nenustatė neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų ar neveikimo teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūrą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės karcerio sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 96 punkto reikalavimus, policijos areštinės karceryje turi būti lova, sanitarinis mazgas, praustuvė, sieninė lentyna asmens higienos reikmenims susidėti bei pritvirtinti prie grindų stalas ir taburetė. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato 2009 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820, patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) , tačiau veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (1, 2 p.).

Iš Panevėžio AVPK VTB AKS vyr. specialisto L. M. tarnybinio pranešimo, Panevėžio AVPK viršininko rašto, Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto Nr. HN-254 duomenų, kuriuos patvirtino ir liudytojų B. B. bei A. Z. parodymai nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės karceryje 2013 m. balandžio 21 d.–2013 m. balandžio 22 d. buvo ir yra lova, stalas, kėdė, spintelė, sanitarinis mazgas, praustuvė. Nors tualetas nėra atitvertas, tačiau karceris yra vienvietis ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai, remdamiesi HN 37:2009 2 punktu patikrinimo akte nustatė, kad karceris atitinka higienos normų reikalavimus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius šiluminės aplinkos matavimo protokole Nr. F-S-M-54 pateikė išvadą, jog karcerio oro temperatūra 2013 m. gegužės 6 d. siekė nuo 17,8 °C iki 17,96 °C šilumos, santykinė oro drėgmė svyravo nuo 40,9 proc. iki 41,86 proc. Šie rodikliai iš esmės atitiko HN 37:2009 reikalavimus šiltuoju metų laiku. Pagal HN 37:2009 21 punktą tik areštinės kamerose yra reglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficiento dydis, o karceriui jis netaikomas. HN 37:2009 nereglamentuoja ir šviežio oro karceryje judėjimo. Iš byloje surinktų įrodymų teismas darė išvadą, kad karceris atitinka Taisyklių 96 punkte numatytus reikalavimus bei higienos normas.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius bent vienos iš aukščiau paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Todėl nebuvo teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš valstybės neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat savo skunde nurodė, jog areštinės darbuotojai nepagarbiai kreipėsi į jį, nevartodami kreipinio „Jūs“, nors pagal teisės aktus privalėjo į areštinėje laikomus asmenis kreiptis „Jūs“, „tamsta“ ir vadinti pavarde. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas B. B. paneigė, kad į pareiškėją kreipėsi nepagarbiai, o liudytojas A. Z. pripažino, jog kartais į pareiškėją kreipiasi kreipiniu „Tu“. Tačiau pareiškėjas neįrodė ir iš byloje surinktų įrodymų teismas nenustatė, kad pareigūnas A. Z. būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei kad kartais kreipiantis į pareiškėją kreipiniu „Tu“, pareiškėjui būtų buvusi padaryta neturtinė žala.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 160–166), prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, žinodamas, kad pareiškėjas laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kad pagal teisės aktus jis privalo vykdyti Panevėžio AVPK pareigūnų nurodymus ir negali prieštarauti, ir kad Panevėžio AVPK, pasinaudodamas tuo, nepristatė pareiškėjo į teismo posėdį 2014 m. balandžio 4 d., neįvykdė teisėjos D. P. nutarties pristatyti pareiškėją į teismo posėdį, nesant pareiškėjo atsisakymo dalyvauti teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjui nedalyvaujant, neleidžiant jam pateikti paaiškinimų dėl naujų įrodymų, pateikti prašymus, dalyvauti teisminiame ginče, pateikti patikslintą skundą. Kelia klausimą, kokiu tikslu teismo posėdis 2014 m. balandžio 3 d. buvo baigtas apie 15 val. ir padaryta pertrauka iki 2014 m. balandžio 4 d. Bylos nagrinėjimas 2014 m. balandžio 3 d. buvo tik įpusėjęs, buvo apklausiami liudytojai, išreikalaujami įrodymai ir toje stadijoje pareiškėjui nebeleido dalyvauti.

Tvirtina, kad skundžiamame sprendime pareiškėjo skundo žodžiai, liudytojų žodžiai pateikiami perfrazuoti, nuslėpus autentiškus žodžius. Mano, kad teisėjos tyčia nuslėpė, sufalsifikavo autentiškus parodymus apie įvykius, esančius garso įraše.

Teismas, išnagrinėjęs bylą be pareiškėjo, nepranešė jam apie sprendimo paskelbimo datą, nesupažindino su išreikalauta iš VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele.

Tvirtina, kad teisėjai net neleido pateikti įrodymus, liudytojų parodymai tarpusavyje nesutampa. Sprendimas yra paremtas deklaratyviais, abstrakčiais žodžiais.

Mano, kad teismas tyčia neiškvietė liudytojais Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos medikės, policijos pareigūnų, kurie vežant į ligoninę negalėjo iš karto atlaisvinti antrankių, nes dėl antrankių užveržimo buvo ištinę rankų riešai.

Nurodo, jog pareiškėjui 2014 m. balandžio 3 d. pateikus prašymus, dėl jų nebuvo priimtos nutartys. Teigia, kad teismas tyčia teismo posėdyje trumpino laiką prašymų pateikimui, neleido išsamiai apklausti liudytojų, neleido pateikti įrodymų gavus iš liudytojų atsakymus į klausimus. Pažymi, kad teismas neuždavė nei vieno klausimo pareiškėjui.

Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 172–173) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Tvirtinta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, G. K. uždarydami į karcerį, veikė tinkamai, vadovaudamiesi įstatymais ir jokių teisės aktų nepažeidė. Priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos nėra.

Mano, kad tai, jog pareiškėjas nebuvo atvežtas į 2014 m. balandžio 4 d. teismo posėdį, neturėjo jokios įtakos priimant sprendimą, kadangi savo paaiškinimus bei patikslinimus pareiškėjas yra pateikęs tiek raštu, tiek 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. sausio 16–17 d., 2014 m. balandžio 3 d. teismo posėdžiuose.

Nurodo, kad areštinės karceris, kaip ir kitos pirmame korpuse esančios kameros, 2013 m. vasario mėnesį buvo visiškai suremontuotos. 2013 m. gegužės 16 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. H5-254 nurodyta, kad buvo patikrintos Panevėžio AVPK VTB Areštinės ir konvojaus skyriui priklausančios patalpos. Tikrinimo metu pažeidimų nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVPK 2013 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 50-IL-588 „Dėl asmens uždarymo į karcerį“ teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų (neveikimo).

2013 m. balandžio 21 d. apie 20.35 val. pareiškėjo G. K. prašymu Panevėžio AVPK pareigūnai jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jis elgėsi gerai, teisėtai, tačiau nesutiko, kad greitosios medicinos pagalbos slaugytoja jam padarytų vaistų injekciją, kadangi pageidavo gauti vaistus tabletėmis, o pareiškėjui nebaigus išsakyti nusiskundimų sveikata, policijos pareigūnas jam uždėjo antrankius bei išvedė iš kabineto. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą siejo su Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmais 2013 m. balandžio 21 d., po to, kai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba: teigė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai elgėsi su pareiškėju nepagarbiai, nesikreipė kreipiniu „Jūs“, naudojo neadekvačią jėgą, užveržė antrankius, jų kameroje nenuėmė, neteisėtai uždarė į karcerį, jame laikė netinkamomis sąlygomis. Taip pat neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su aplinkybe, kad Panevėžio AVPK neužtikrino sveikatos priežiūros paslaugų, gauti kvalifikuoto psichiatro, psichologo pagalbos. Pareiškėjo skunde prašomu panaikinti Panevėžio AVPK 2013 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 50-IL-588 (I t., b. l. 37) buvo nutarta pareiškėją G. K. uždaryti į karcerį vienai parai, vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 94 punktu, bei atsižvelgiant į tai, kad G. K. 2013 m. balandžio 21 d. 21val. 01min., būdamas medicinos suteikimo kambaryje ir policijos areštinės 8-toje kameroje, triukšmavo, suteikiant medicininę pagalbą, įžeidinėjo medicinos darbuotoją, piktybiškai pažeidinėjo areštinės režimo reikalavimus, priešgyniavo, nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo grįžti į kamerą, į teisėtus pareigūnų reikalavimus nusiraminti nekreipė dėmesio ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr.5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos patvirtinimo“ 9.1, 9.3, 10.1 punktų reikalavimus.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, konstatavęs, jog nuobauda Panevėžio AVPK nutarimu Nr. 50-IL-588 pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai ir pareiškėjas neįrodė būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų ar neveikimo, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais dėl procesinės teisės normų pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tvirtindamas, kad byla buvo išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nagrinėjimui buvo surengęs 5 teismo posėdžius: 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. balandžio 3 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas G. K. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išskyrus vykusį 2014 m. balandžio 4 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartimi (II t., b. l. 65–66), be kita ko, nutarė teismo posėdį paskirti 2014 m. balandžio 3 d. 13 val. 30 min. – 2014 m. balandžio 4 d. 9 val. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi (II t., b. l.

88) nutarta: pareiškėjui G. K. pageidaujant susipažinti su administracinės bylos Nr. I-177-739/2014 medžiaga ir dalyvauti administracinės bylos teismo posėdyje, paskirtame 2014 m. balandžio 3 d. 13 val. 30 min. ir 2014 m. balandžio 4 d. 9 val., pristatyti G. K. į Panevėžio apygardos administracinį teismą; G. K. nepageidaujant vykti į teismą susipažinimui su administracinės bylos medžiaga ar į teismo posėdžius, paimti iš jo pareiškimą dėl to ir pateikti jį Panevėžio apygardos administraciniam teismui, o G. K. atsisakius pateikti pareiškimą, pateikti teismui duomenis apie tokį atsisakymą ir jo priežastis.

Teismo šaukimą atvykti 2014 m. balandžio 3 d. 13 val. 30 min. ir 2014 m. balandžio 4 d. 9 val. į Panevėžio apygardos administracinį teismą pareiškėjas G. K. gavo (II t., b. l. 95). Pareiškėjas buvo pristatytas tik į posėdį, vykusį 2014 m. balandžio 3 d., o paskelbus pertrauką ir nurodžius, kad teismo posėdis bus tęsiamas balandžio 4 d. 9 val., pareiškėjas šiuo laiku į teismo posėdį jau nebuvo pristatytas, į jį neatvyko ir atsakovo atstovas (II t., b. l. 120–121). Tačiau, kadangi šalims laiku ir tinkamai buvo pranešta apie posėdžio datą ir laiką, teismas nutarė toliau nagrinėti bylą šalims nedalyvaujant.

Šio posėdžio metu teismas: prijungė pareiškėjo pateiktų medicininių išrašų kopijas; iš Greitosios medicinos pagalbos stoties išreikalavo 2013 m. balandžio 21 d. apie 20 val. 30 min. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopiją; ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus; nutarė neapklausti į teismo posėdį dėl ligos neatvykusios liudytojos D. B.. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs pareiškimą dėl nepageidavimo dalyvauti teismo posėdyje 2014 m. balandžio 4 d. ar kad jis tokį pareiškimą būtų atsisakęs teikti, byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, į teismo posėdį 2014 m. balandžio 4 d. jis negalėjo atvykti Panevėžio AVPK neįvykdžius įpareigojimo pristatyti jį į šį teismo posėdį.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars, liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Atitinkamai, ir ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Taigi teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 1 d.) bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. Kress prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, p. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 28 p.).

Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Be to, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos. Pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį ir nepranešus teismui, jog negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių bei nepaprašius atidėti bylą, vertinama, jog suinteresuotas asmuo nepasinaudoja teise būti išklausytam dėl savo apsisprendimo nedalyvauti teismo posėdyje. Atitinkamai, teismas, išnagrinėdamas tokią bylą teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai ir žinoma, ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, taip pat pareiškėjo teisės į teisingą teismą nepažeidžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2215/2011). Tačiau pastebėtina, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1485/2014).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste vėlgi pažymėtina, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir dėl šios priežasties jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo atitinkamai suvaržytos. Kadangi pareiškėjas ne savo valia neatvyko į pirmosios instancijos teismo posėdį, teismas neturėjo duomenų apie jo neatvykimo priežastis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylos nagrinėjimą tęsė ir ją baigė nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pats buvo nurodęs, kad G. K. nepageidaujant vykti į teismo posėdžius, iš jo turi būti paimami ir teismui pateikiami pareiškimai dėl to, o G. K. atsisakius pateikti pareiškimą, teismui turi būti pateikti duomenys apie tokį atsisakymą ir jo priežastis.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Taigi, nagrinėjamo ginčo pobūdis suponuoja, kad byloje, be kita ko, yra reikšmingi pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, patirta žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, bei juos patvirtinantys įrodymai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti tiriant byloje priimtus įrodymus, teikti dėl jų paaiškinimus, taip pat pasisakyti dėl teismo sprendimo neapklausti liudytoja D. B..

Be to, pažymėtina, kad byloje yra pateikti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir vaizdo įrašai (I t., b. l. 80 (vokas); I t., b. l. 61 (vokas)), tačiau teismas teismo posėdyje, kaip nustatyta 2014 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio įrašu, tyrė tik rašytinius įrodymus, t. y. vaizdo įrašų neperžiūrėjo. Pažymėtina, kad nors ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje 82 straipsnio 6 dalyje expressis verbis nėra nurodyta, kad teismas tiria (ir kaip tai daro) garso ir vaizdo įrašus, byloje priėmęs tokius įrodymus, teismas, vykdydamas minėtose normose įtvirtintą reikalavimą ištirti visus įrodymus, privalo juos tirti, o tai gali būti padaryta tik peržiūrint ar išklausant bylai reikšmingą garso ir vaizdo įrašų turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti nevisapusiškai ir neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Kaip jau minėta, administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, remdamasis principu audiatur et altera pars, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti poziciją. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (ABTĮ 79, 82 str.). EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs bylos šalių išklausymo svarbą bei kad teisingumas turi būti vykdomas atidžiai (mutatis mutandis žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, p. 30).

Dėl minėtų priežasčių, taip pat siekiant užtikrinti pareiškėjui, kaip vienai iš administracinės bylos šalių, suteiktas teises, garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė