2K-417/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-417/2014

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1;

2.1.4.4.2.1;

2.3.2.2.11

2.9.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistųjų gynėjams Jonui Kvaraciejui, Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. G. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus ir nuteistojo M. G. (M. G.) gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

K. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, pagal 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. nusikalstama veika) ir 294 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose;

M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, pagal 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika) ir 294 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu K. G. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), nes nepadarė veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistosios K. G. gynėjo advokato J. Kvaraciejaus ir nuteistojo M. G. gynėjo R. Girdziušo apeliaciniai skundai dėl K. G. ir M. G. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį netenkinti.

Be to, panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis dėl K. G. ir M. G. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jie dėl šio kaltinimo išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, K. G. prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. nusikalstama veika), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyniems mėnesiams ir dvidešimt vienai dienai, atliekant bausmę pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. G. prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. nusikalstama veika), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems mėnesiams ir dvidešimt vienai dienai, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu atmestas Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. G. ir M. G. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. G. ir M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 6 d. tarp 20-22 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia, K. G., suduodama ranka ir šluota daugybinius smūgius S. E. į įvairias kūno vietas, o M. G. tyčia suduodamas kėde vieną smūgį į galvą, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai S. E. dešinio skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, taip nežymiai sutrikdydami jos sveikatą.

K. G. ir M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 7-8 d. butuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S. E. sveikatą; K. G. grasino S. E. nužudyti, sakydama, kad išveš ją į Čečėniją ir ten nužudys, kad „aš tave išsiųsiu paskui motiną“, „mes tave nukirpsim plikai ir kaip jas užkasim“, „aš tau galvą nurausiu“, „mes ją papjausim“, „mes turim teisę tave užmušti, tavo tėvas mums taip prieš savo mirtį liepė, taip mes ir padarysim“, „mes pažadam... ją papjausim“; tuo pat metu M. G. grasino nužudyti S. E., sakydamas jai: „aš tau gerklę perplėšiu“, „aš tau galvą sudaužysiu“, „aš tave atskirsiu į kapines atskirai“, „aš tavęs nelaikysiu ir su tavim nesiterliosiu, tuoj papjausiu ir galvą nurausiu“, „aš sutinku iš pradžių užmušti tave, paskui 20 metų sėdėti kalėjime“, „aš tave papjausiu“, „aš jai va taip galvą nutrauksiu“, „aš galvą tau nurausiu“, „aš plikai galvos nekirpsiu, aš galvą nurausiu“; be to, M. G., abiem rankom smaugdamas S. E., mesdamas į ją virtuvinį peilį ir vėl grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas; K. G. ir M. G., veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 8 d. tarp 8-12 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis, o K. G. – ir skėčiu S. E. į įvairias kūno vietas, po to, tęsė nusikalstamą veiką, apie 12 val. bute, esančiame Kauno rajone, Karmėlavoje (duomenys neskelbtini), kai K. G. tyčia sudavė S. E. daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų, o M. G. trankė S. E. į namo sieną, sudavė jai ranka į veidą, parbloškė ant grindų ir sudavė daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, abiem rankom smaugė; taip K. G. ir M. G. padarė nukentėjusiajai S. E. penkias poodines kraujosruvas kaktoje, kairio peties srityje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, vieną odos nubrozdinimą kairiajame žaste, nežymiai sutrikdydami jos sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistosios K. G. gynėjas advokatas J. Kvaraciejus prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalis, kuriomis K. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, o nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą K. G. dėl šių nusikalstamų veikų nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami K. G. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, 276 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnį, nes selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, vertino įrodymus ne kaip visumą, o kiekvieną atskirai. Dėl to vėliau be pagrindo jo ginamajai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta sudėtis yra materiali, todėl atsakomybė už šią veiką kyla tik tada, kai atsiranda padariniai – fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata – ir byloje yra objektyvių duomenų, kad prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas.

Šioje byloje teismai nesukonkretino, kokį nusikalstamos veikos sudėties požymį – nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą – nustatė, kokie objektyvūs bylos duomenys tai patvirtina. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiajai S. E. padarytos penkios poodinės kraujosruvos kaktos srityje, kairio peties srityje, kairiajame žaste, todėl nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Aiškinantis nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas D.

Š. (jis – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnas), kuris dalyvavo teismo medicinos specialistei apžiūrint nukentėjusiąją S. E. ir patvirtino jos asmens tapatybę. Liudytojas paaiškino, kad nėra matęs S. E. sužalotos ir jam asmeniškai ji nėra skundusis dėl patirtų sužalojimų, tačiau atlikus nukentėjusiosios apžiūrą teismo medicinos specialistas išvadoje Nr. G-3131/08 (02) konstatavo, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Ši situacija kelia abejonių dėl padarytų sužalojimų, teismo medicinos specialisto išvados patikimumo, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, prieštaravimų nepašalino.

Be to, teismo medicinos specialistui S. E. teigė, kad smaugiama M. G. sąmonės neprarado, tuo tarpu teisme tvirtino, kad sąmonę buvo praradusi. Nukentėjusioji E. V. parodė, kad matė sumuštą nukentėjusiosios S. E. veidą, tačiau liudytojas D. Š. tvirtino, kad nukentėjusiosios S. E. sužalotos nematė. Kasatorius pažymi, kad pradedant ir vykdant šioje byloje ikiteisminį tyrimą dalyvavo Valstybės saugumo departamento pareigūnai, aktyviai darė įtaką nukentėjusiųjų ir liudytojų, konkrečiai P. M., B. M., D. V., parodymams, todėl neatmestina galimybė, jog ir pati nukentėjusioji S. E. buvo veikiama Valstybės saugumo departamento pareigūnų ir dėl to davė K.

G. kaltinančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad nukentėjusioji S. E. davė melagingus parodymus apie naudotą garso įrašymo įrenginį, jo gavimo aplinkybes, todėl garso įrašo nepripažino įrodymu, tačiau vis tiek rėmėsi tos pačios nukentėjusiosios parodymų dalimi dėl jos sužalojimo ir grasinimų, nors turėjo pripažinti, kad jie nepatikimi. Kasatoriaus nuomone, nors K. G. buvo parodžiusi, jog sudavė S. E. skėčiu, tačiau šie sudavimai nėra tiek reikšmingi, kad dėl jų kiltų baudžiamoji atsakomybė.

Kasaciniame skunde daroma išvada, kad nukentėjusiosios S. E. sužalojimo nepatvirtina jokia objektyvi bylos medžiaga, o teismas, nenustatęs konkrečių BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos elementų ir pripažinęs K. G. kalta, netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriaus teigimu, teismai, pripažindami jo ginamąją kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, suvaržė jos teisę į gynybą. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ 6 punkto matyti, kad nusikaltimo padarymo laikas yra faktinė aplinkybė, kuri turi būti nurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Atliekant teismo medicinos specialisto tyrimą, S. E. paaiškino, kad 2008 m. spalio 8 d. apie 10-11 val. namuose ją sumušė įtėviai, taip pat, kad 2008 m. spalio 9 d. jai buvo suduoti daugybiniai smūgiai, tačiau teismai nustatė, kad nukentėjusioji S. E. buvo sužalota spalio 6, 7-8 dienomis, t. y. praplėtė kaltinimo ribas ir nesukonkretino veikos padarymo laiko, o tai trukdė tinkamai gintis nuo kaltinimo.

Kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami jo ginamąją kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš esmės pažeidė ir BPK 409 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimus. Pagal BPK 407 straipsnio nuostatas BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama veika yra priskirtina veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Vienintelės dvi išimtys iš šios taisyklės numatytos BPK 409 straipsnyje, t. y. kai:

1) BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę;

2) kai veika padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Nagrinėjamoje byloje šeiminį konfliktą pripažinti turinčiu visuomeninę reikšmę nebuvo jokio pagrindo, o nukentėjusioji S. E. pati galėjo ginti savo teisėtus interesus privataus kaltinimo tvarka, nes ji yra pilnametė, moka lietuvių kalbą, be to, ji pati kreipėsi į prokuratūrą dėl prieš ją padarytų kitų veikų. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl aktyvaus teisėsaugos institucijų intereso, siekiant bet kokia kaina pasunkinti K.

G. ir M. G. padėtį, o tai reiškia ir BPK 4 straipsnio nuostatų pažeidimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra išaiškinęs, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, apibrėžtus BPK 409 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. Nors BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma (esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui) turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visuomet dėl to turi būti priimamas motyvuotas sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-67/2007).

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant BPK 409 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytą tvarką, o 2009 m. gegužės 21 d. pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą prokurorė taip pat nenurodė jokių sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą motyvų. Pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip tai numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, turi būti nutraukiamas, todėl nagrinėjamoje byloje nesilaikius šios tvarkos buvo iš esmės pažeistos ir BPK 417 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės.

Kasatorius nurodo, kad paduotame apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus dėl byloje padarytų esminių BPK 409 straipsnio pažeidimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus atsakė ne tiesiogiai, bet iškreipdamas bylos esmę, teigdamas, kad nukentėjusioji S. E. pareiškimu prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusioji pareiškime prašė pradėti ikiteisminį tyrimą tik dėl turto prievartavimo, grasinimo nužudyti ir tiesiogiai valios pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo nepareiškė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2014). Dėl to liko neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį ir nukrypstant nuo teismų praktikos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

Kasatorius nurodo, kad teismai be pagrindo K. G. taikė ir BK 145 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo ginamosios pripažinimo kalta pagal šį kaltinimą grindžiama tik nukentėjusiosios S. E. parodymais ir neleistinu garso įrašu, todėl iš esmės pažeisti BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo išvada grindžiama tik nukentėjusiosios S. E. parodymais ir samprotavimu apie tai, kad grasinant ją išsiųsti į Čečėniją buvo grasinama ir nužudyti. Kasatorius teigia, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, todėl apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai tokio asmens parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nėra. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios S. E. parodymai negali būti laikomi patikimais, nes pagal juos K. G. ir M. G. pateikti sunkesni kaltinimai nepasitvirtino. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad su ja bus susidorota išsiunčiant į Čečėniją, paneigė nukentėjusieji B. M., D. V., E. V. Atsižvelgtina ir į tai, kad S. E. santykiai su K. G. ir M. G. buvo konfliktiški, todėl teismai turėjo jos parodymus vertinti atsižvelgdami, kad konfliktinėse situacijose konflikto šalys gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, tą patvirtina S. E. padarytas garso įrašas. Sprendžiant žmonių konfliktus ir ginčus baudžiamoji teisė turi būti taikoma kaip kraštutinė priemonė, nes tokiose situacijose vieni asmenys elgiasi provokuojančiai, o kiti konflikto įkarštyje gali neparinkti tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti. Apeliacinės instancijos teismo samprotavimas, kad, grasinant išsiųsti nukentėjusiąją S. E. į Čečėniją, grasinta ją nužudyti, o realių grasinimų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Dėl šių aplinkybių, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas baudžiamąją bylą K. G. nutraukti.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalis, kuriomis M. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą M. G. dėl šių nusikalstamų veikų nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamos nuosprendžių dalys naikintinos dėl esminių BPK pažeidimų. BK 140 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už tris alternatyvias nusikalstamas veikas – asmens nežymų sužalojimą, jo trumpą susargdinimą, fizinio skausmo sukėlimą. Dėl to, kaip tai išplaukia iš BK 2 straipsnio 4 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kurią iš BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašytų alternatyvių veikų padarė M. G., tačiau to nepadarė, ir pripažindamas M.

G. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį priėmė aiškiai neteisingą sprendimą. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos ar nurodytos neteisingai svarbios faktinės veikos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius: kaltinamojo akto (turinio) trūkumai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-105/2007, 2K-415/2005). Prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą taip pat nebuvo aprašyta konkreti M.

G. veika, kuri kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, tinkamai nesuformuluotas. Aptarti kaltinimo trūkumai nulėmė esminį M. G. teisės į gynybą, įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, pažeidimą, nes tuo atveju, jei būtų tinkamai atskleista, kaip pasireiškė M. G. veika (BK 140 straipsnio 1 dalis), būtų atitinkamai koreguotos gynybinės pozicijos. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia BPK 255 straipsnis, o kaltinimo pakeitimo nagrinėjant bylą teisme taisyklės nurodytos BPK 256 straipsnyje.

Šioje byloje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, jame nurodydamas, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką M. G. padarė 2008 m. spalio 6 d. tarp 20 ir 20.30 val., tačiau bylą išnagrinėjęs teismas padarė išvadą, kad šią veiką M. G. padarė tarp 20 ir 22 val. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas be prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo ir iš anksto apie tai kaltinamojo neįspėjęs išplėtė nusikalstamos veikos padarymo laiko ribas ir taip, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnius, pakeitė faktines kaltinimo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodyta, kad teismui nustačius, jog asmuo padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, pagal BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis neturi įgaliojimų savo iniciatyva šias faktines aplinkybes pakeisti kitomis. Dėl to anksčiau nurodytas kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, o konkrečiai, teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, bei teisė tinkamai pasiruošti gynybai.

Be to, kasatorius pažymi ir tai, kad, pakeisdamas nusikalstamos veikos padarymo laiką, pirmosios instancijos teismas kartu pripažino, jog kaltinime nurodytu laiku nusikalstama veika nebuvo padaryta.

Pasak kasatoriaus, M. G. nuteisimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra abejotinas ir dėl to, kad teismas neturėjo procesinio pagrindo nagrinėti šios kaltinimo dalies. Kaltinamajame akte nebuvo nurodytas kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, šis kaltinimas atsirado tik 2009 m. gegužės 21 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą. BPK 407 straipsnyje numatyta, kad baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji S. E. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neprašė nuteisti M. G. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, o tik reikalavo, kad šis būtų nubaustas dėl grasinimo ją nužudyti bei turto prievartavimo. BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatyta išlyga, kada prokuroras turi teisę dėl aptariamos veikos pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau BPK 407 straipsnyje numatytų pagrindų byloje nėra nustatyta. Nukentėjusioji S. E. buvo pilnametė, mokėjo lietuvių kalbą, skaitė ir rašė lietuviškai, pati kreipėsi į prokuratūrą dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų, o tai rodo, kad ji pati galėjo apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Kasatoriaus nuomone, nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas, atsižvelgus į bylos aplinkybes, negali turėti kokios nors ypatingos visuomeninės reikšmės. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtas klausimas dėl nukentėjusiosios S. E. susitaikymo su kaltinamaisiais K. G. ir M. G., kaip tai numatyta BPK 417 straipsnio 2 dalyje, ir nukentėjusioji nereikalavo nuteisti kaltininkų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o jos pozicija dėl M. G. buvo tokia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą šią bylos dalį nutraukti, ypač atsižvelgdamas į tai, kad šis, sakydamas paskutinį žodį, atsiprašė S. E. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog M.

G. 2008 m. spalio 6 d. galėjo padaryti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kad dėl šio kaltinimo surinkti įrodymai yra pernelyg nepatikimi ir prieštaringi, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį. Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas kasatorius nurodo ir tai, kad šis teismas tinkamai neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo nustatant, ar M. G. 2008 m. spalio 6 d. galėjo padaryti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas savaip interpretavo K. G. ir M. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme (jie esą neneigė smurto naudojimo prieš S. E. aplinkybių), neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliaciniame skunde buvo ginčijamas ir nuteisimo už 2008 m. spalio 8 d. veiką pagrįstumas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo motyvai neleidžia teigti, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas tinkamai.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamos nuosprendžių dalys dėl M. G. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 8 d. nusikalstama veika), 145 straipsnio 1 dalį naikintinos ir dėl kitų pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, kurių neištaisė apeliacinės instancijos teismas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu dėl šių kaltinimų, be išankstinio įspėjimo pakeitė faktines kaltinimo aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip iš esmės pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas bei suvaržydamas M.

G. teises žinoti, kuo kaltinamas, ir gintis, teisę į teisingą teismo procesą, kurias jam garantuoja ir Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Antai prokuroro teismui pateiktame prašyme pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nurodyta, kad K. G. ir M. G. veiksmus, t. y. grasinimą nužudyti, metimą peilio į nukentėjusiąją, jos smaugimą, atliko ne tik bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), bet ir bute, esančiame Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), o pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog visi šie kaltinamųjų veiksmai buvo atlikti tik bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini).

Prokuroro pateiktame naujame kaltinime taip pat buvo nurodoma, kad kaltinamieji nukentėjusiąją S. E. grasino nužudyti apie 12 val., tačiau teismas nenurodė konkretesnio veikos padarymo laiko. Kasatorius pažymi, kad dėl M. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. ir spalio 8 d. nusikalstamos veikos) apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nes iš nuosprendžio nėra aišku, kokius įrodymus ir dėl kurios iš šių veikų teismas laikė patikimais, nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusieji B.

M., B. M., D. V. iš esmės paneigė nukentėjusiosios S. E. parodymus, kad M. G. ją mušė, kad teismo medicinos specialisto išvada negali patvirtinti fakto, jog S. E. sumušė būtent M. G., kad teismo medicinos specialistui apžiūros metu nebuvo pateiktas nukentėjusiosios asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Apeliaciniame skunde taip pat buvo išdėstyti argumentai, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, kad kaltinanti bylos medžiaga yra prieštaringa ir šie prieštaravimai pirmosios instancijos teismo nebuvo pašalinti.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai M. G. be pagrindo taikė BK 145 straipsnio 1 dalį, nes ši baudžiamojo įstatymo norma gali būti taikoma tik tada, kai grasinimas nužudyti yra realus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010) ir kaltininkas suvokia, kad savo grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti atlikti, ir pats nori tokios kaltininko būsenos. Kasatoriaus manymu, byloje nėra šias aplinkybes įrodančių duomenų.

Nukentėjusioji S. E. dėl jai K. G. ir M. G. išsakomų žodžių ar su ja atliekamų veiksmų nebuvo įbauginta, ji puikiai suprato, kad šie grasinimai tėra globėjų emocijų, kurias sukėlė papročiams ir moralei prieštaraujantis jos elgesys, proveržis. Tai rodo aplinkybės, kad konfliktų su globėjais metu ji ne vieną kartą sugebėjo įjungti ir išjungti garso įrašymo prietaisą, o pasibaigus konfliktui, nepaisydama nei nuteistųjų prašymų elgtis kitaip, nei grasinimų, ji pabėgo iš namų. Anot kasatoriaus, kaltinime nurodyti nuteistųjų išsakyti žodžiai daugiau rodo ne jų norą įbauginti nukentėjusiąją S. E., o trūkusią jų kantrybę.

Apie tai, kad nukentėjusiosios elgesys ne visada buvo priimtinas, galima spręsti iš jos pačios parodymų (bėgdavo iš namų, vagiliavo, būdama nepilnametė buvo nusprendusi vykti į Čečėniją ir kautis už nepriklausomybę, pradėjo gyventi su vyru be santuokos), todėl visiškai suprantama, kad nukentėjusiosios poelgiai kėlė globėjų pyktį, jie norėjo, kad jų globotiniai taptų gerais žmonėmis. Taigi, M. G. neturėjo tyčios padaryti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, antai jis pripažino, kad nukentėjusiosios elgesys kėlė jo nepasitenkinimą ir netgi pyktį, bet jis nesiekė nei nužudyti S. E., nei sukelti jai būseną, kad ši patikėtų, jog jo pasakyti žodžiai kelia realią grėsmę jos gyvybei, ir pasirinko tokius auklėjimo metodus, nes kiti nedavė reikiamų rezultatų.

Kasatorius pažymi, kad priimdami nuosprendžius dėl šio kaltinimo teismai rėmėsi nukentėjusiosios S. E. parodymais ir jos padarytu garso įrašu, tačiau šie įrodymai nepatikimi, nes, pagal bylos duomenis, Valstybės saugumo departamento pareigūnai buvo susiję su šią byla ir jos šalimis, veikė nukentėjusiuosius, todėl galėjo paveikti ir nukentėjusiosios S. E. parodymus. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusioji nesutarė su globėjais, todėl buvo suinteresuota, jog jie būtų apkaltinti ir nuteisti. Garso įrašas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas neleistinu įrodymu.

Esant tokioms aplinkybėms, byloje neliko jokių abejonių nekeliančių duomenų apie M. G. iš tiesų pasakytus žodžius, jokios patikimos informacijos, įrodančios, kad M. G. grasino nužudyti S. E., tačiau apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl šių kaltinimų, o tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui stinga logikos ir nuoseklumo, o M. G. nuteistas nepagrįstai.

Nuteistosios K. G. gynėjo J. Kvaraciejaus ir nuteistojo M. G. gynėjo R. Girdziušo kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 255, 256 straipsnių nuostatų taikymu ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių nurodymu kaltinime bei apkaltinamajame nuosprendyje, ir su tuo susijusiomis asmens teisėmis žinoti, kuo kaltinamas, bei gintis

Kasaciniame skunde nuteistojo M. G. gynėjas R. Girdziušas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, nes neįspėjęs kaltinamojo pakeitė kaltinimo ribas, nuosprendyje nurodydamas veikos (2008 m. spalio 6 d.) padarymo laiką tarp 20 ir 22 val. (kaltinime tarp 20 ir 20:30 val.). Be to, nuosprendyje išdėstant dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje (padarytų 2008 m. spalio 7-8 d.), aplinkybes, jas aprašė kaip vieną ir neatskleidė, kada, kokie konkretūs veiksmai buvo padaryti viename ar kitame iš nurodytų butų (Kaune, (duomenys neskelbtini), ar Karmėlavoje (duomenys neskelbtini)). Pasak kasatoriaus, kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nekonkretumas lėmė, kad buvo pažeista jo ginamojo M. G. teisė žinoti, kuo kaltinimas, bei atitinkamai „konstruoti“ gynybą. Nuteistosios K. G. gynėjas J. Kvaraciejus taip pat teigia, kad teismai nesukonkretino veikos padarymo laiko ir neleistinai praplėtė kaltinimo ribas. Šie argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 255 straipsnio nuostatų dėl nagrinėjimo teisme ribų esmė yra ta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios BPK nuostatos yra susijusios su kaltinamo asmens teisėmis žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo atitinkamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme galimas, jei tai atlikta laikantis BPK 256 straipsnyje numatytų taisyklių.

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad, aprašant K. G. ir M. G. padarytas veikas (numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje), nurodytas laikas ir vieta, t. y. 2008 m. spalio 6 d. tarp 20 ir 22 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini); 2008 m. spalio 7-8 d. minėtame bute tarp 8-12 val. ir po to (spalio 8 d.) bute, esančiame Karmėlavoje, (duomenys neskelbtini), apie 12 val. Kaltinime nurodytas 2008 m. spalio 6 d. padarytos veikos laikas tarp 20 ir 20.30 val., o aprašant 2008 m. spalio 7-8 d. veikos padarymo aplinkybes, nurodyta pradžioje ir apie 12 val., butai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse, toliau konkretizuojant nurodytos tos pačios (kaip nuosprendyje) laiko bei vietos aplinkybes. Dėl paminėtų laiko (valandomis) aplinkybių tikslumo, kaip ir dėl smurtinių veiksmų atlikimo vietos nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju teismas nesilaikė BPK 255 straipsnio nuostatų, apibrėžiančių nagrinėjimo teisme ribas, nes K. G. ir M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisti dėl tų nusikalstamų veikų, kurių faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytųjų kaltinime. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. E. naudojo ją globojantys asmenys, jiems inkriminuoti konkretūs smurtiniai veiksmai, kurie atlikti jų gyvenamosiose patalpose; šių veikų padarymo faktinės aplinkybės (iš jų – laiko bei vietos) buvo aiškinamos tiriant įrodymus, dalyvaujant teisiamajame posėdyje kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltininkai (nuteistieji) iš esmės ginčijo ne laiko ar vietos aplinkybes, o paties smurto pobūdį, jo naudojimo prieš globotinę faktus (dalies jų įrodytumą) bei šių faktų teisinį vertinimą. Taigi, nagrinėjamoje byloje K. G. ir M. G. teisės žinoti, kuo kaltinami, būti informuotiems apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir įgyvendinti teisę gintis nuo to, kuo kaltinami, nebuvo suvaržytos, todėl šias teises įtvirtinančių BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies esminių pažeidimų nebuvo padaryta.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisminio proceso metu prokurorui pateikus prašymą, kuriame buvo suformuluoti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, suinteresuotos šalys buvo informuotos apie jo turinį, kaltinamieji K. G. ir M. G. gavo ir šio prokuroro prašymo nuorašus, išverstus į jiems suprantamą kalbą, o jų gynėjų prašymu padaryta kelių dienų pertrauka pasirengti gynybai. Po šios pertraukos vykusio teisiamojo posėdžio metu teismui paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl pakeisto kaltinimo, jokių prašymų, pretenzijų dėl jo nekonkretumo ar neaiškumo nei kaltinamieji, jei jų gynėjai nepareiškė. Be to, šiuo aspektu dėl kaltinimo ar apkaltinamojo nuosprendžio neatitikties BPK reikalavimams ir tai lėmusio teisės į gynybą pažeidimo M. G. gynėjo (taip pat K. G. gynėjo) apeliaciniuose skunduose nebuvo nurodoma.

Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų (BK 140 straipsnio 1 dalis) esminės faktinės aplinkybės (jos išdėstytos ir šioje nutartyje nurodant, už ką nuteisti K. G. ir M. G., todėl nekartojamos) yra pakankamai konkrečios, veikų aprašymas išsamus, nes atspindi visa tai, kas reikšminga darant išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo. Tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje kartu aprašytos ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, visiškai nereiškia, kad, pasak kasatoriaus R. Girdziušo, „teismas iš dviejų atskirų nusikalstamos veikos epizodų padarė vieną“ ir kad neatskleidė konkrečių nusikalstamų veikų tiek, kad nebūtų suprantama, kokios nusikalstamos veikos kaltininkams inkriminuojamos (t. y. už ką M. G. nuteistas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal veikų aprašymą (taip pat ir kaltinime nurodytas veikų aplinkybes), minėtos nusikalstamos veikos sudarytų realiąją sutaptį (tuo pačiu metu ir vietoje, tų pačių asmenų pakaitomis daromi besitęsiantys veiksmai, nukreipti prieš vieną nukentėjusiąją), todėl šioje situacijoje pasirinktas dviejų, nors ir skirtingų savo požymiais, veikų aprašymo būdas yra logiškas ir nereiškia teisės pažeidimo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), juolab kad iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, taip pat motyvų aišku, kokioms faktinėms veikų padarymo aplinkybėms taikytas atitinkamas BK specialiosios dalies straipsnis.

Dėl BK 140 straipsnio taikymo

Kasatoriai - nuteistųjų K. G. ir M. G. gynėjai nepagrįstai teigia, kad iš teismų sprendimuose (ir kaltinime) išdėstytų jų ginamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių nėra aišku, kokius konkrečius (vienus iš šiame straipsnyje nurodytų) padarinius sukėlė nukentėjusiajai S. E. prieš ją panaudotas fizinis smurtas.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra tada, kai asmens padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). BK 140 straipsnyje (kaip nurodyta jo pavadinime) numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Pažymėtina, kad BK 141 straipsnyje (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 straipsnio (taip pat – 135, 138 straipsniuose) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 punkte (dalyje) apibrėžtos sąvokos, tarp jų ir sveikatos sutrikdymo, kuris reiškia žmogaus sužalojimą arba susargdinimą; sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas – tai organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Minėtose taisyklės nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas (arba kitaip tariant – sužalojimas, susargdinimas) buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios, o tai reiškia, kad, kaip tai numatyta BPK 89, 90 straipsniuose, šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas – BPK 84-88 straipsniai). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Kaip matyti iš įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių, kurios išdėstytos teismų sprendimuose, taip pat kaltinime (kuris suformuluotas rašytiniame prokuroro prašyme, pateiktame bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka), yra nurodyta ne tik tai, kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją S. E. atliko K. G. ir M. G., bet ir tai, kokius padarinius tokiais veiksmais sukėlė, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinio skruosto sumušimu su poodine kraujosruva (pirmoji veika) ir penkiomis poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, kairio peties srityje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, vieną odos nubrozdinimą kairiajame žaste (antroji veika). Taigi, nuteistiesiems inkriminuoti nežymaus sveikatos sutrikdymo padariniai BK 140 straipsnio prasme reiškia šiame straipsnyje numatyto nusikalstamos veikos požymio – padarinių – buvimą, kurį konstatuodami teismai rėmėsi ir byloje esančiomis teismo medicinos specialistų išvadomis dėl sveikatos sutrikdymo masto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniuose skunduose minimi kiti padariniai (pavyzdžiui, fizinio skausmo sukėlimas) nuteistiesiems nėra inkriminuoti; antra vertus, pirmiau nurodyti padariniai yra pakankami, kad kiltų atsakomybė už BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų padarymą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismų nurodytos K. G. ir M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės atitinka (ir sudaro) BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Be to, pažymėtina, kad aptartas BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių aiškinimas (teisės taikymo aspektu) atitinka susiklosčiusią teismų praktiką; antai kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014, išaiškinta BK 140 straipsnyje numatytų padarinių samprata ir padaryta išvada, kad nustačius, jog asmuo sudavė smūgius ir taip nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, tai reiškia šiame straipsnyje nurodytų padarinių – nusikalstamos veikos sudėties požymio – buvimą.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio nuostatų taikymu, vertinant įrodymus nuteistuosius pripažįstant kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Kasatoriai nurodo, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios S. E. parodymus (esą jie nepatikimi), teismo medicinos specialisto išvadas dėl nukentėjusiosios sužalojimų ir teigiama, kad kaltinantys bylos duomenys prieštaringi, o kitų asmenų (pvz., B. M., P. M., D. V.) parodymai nepatvirtina, kad K. G. ir M. G. mušė S. E. Be to, nuteistojo M. G. gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepateikė tinkamų ir išsamių įrodymų vertinimo motyvų, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismui suteikti įgaliojimai patikrinti skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taip pat nustatyti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (BPK 369 straipsnis) suponuoja, kad kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas nėra įrodymų tyrimas, vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas. Dėl to kasatorių teiginiai (argumentai) dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nustatant nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, faktines aplinkybes nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK normų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Tai, kad K. G. ir M. G. smurtavo prieš nukentėjusiąją S. E. ir dėl to nežymiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, teismai nustatė įvertinę pačios nukentėjusiosios parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, taip pat kitų asmenų, mačiusių ir patvirtinusių kai kurias fizinio smurto panaudojimo aplinkybes (pvz., B. M., E. V., D. V.), parodymus. Pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys dėl fizinio smurto panaudojimo faktų ir kilusių padarinių – teismo medicinos specialistų išvados – teismų įvertintos kaip įrodymai (BPK 20 straipsnio 2, 3 dalys), neprieštaraujantys nukentėjusiosios S. E. parodymams apie esmines aplinkybes.

Nėra pagrindo teigti, kad teismų atliktas minėtų įrodymų vertinimas prieštarauja įrodinėjimą reglamentuojančioms BPK nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo medicinos ekspertė L. K., teismo medicinos specialistė S. M. atlikdamos tyrimus apžiūrėjo nukentėjusiąją ir pagal savo kompetenciją pateikė išvadas, kuriose nurodytos faktinės aplinkybės apie galimą sužalojimo padarymo laiką, pobūdį ir sukeltus padarinius; teismams šias aplinkybes pripažinus įrodytomis, jos ir yra išdėstytos nuosprendžiuose aprašant, už kokias nusikalstamas veikas K.

G. ir M. G. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Patys kasatoriai, nors ir kritikuodami specialistų išvadų patikimumą, iš esmės tai grindžia ne teisiniais argumentais, o subjektyvia nuomone. Beje, viena iš specialisto išvadų (Nr. G-3131/08 (02)), kurią ypač akcentuoja kasatoriai, pateikta ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. spalio 10 d. atlikus prokurorės užduotį (BPK 205 straipsnis). Taigi, teismai įvertino įrodymų pakankamumą ir patikimumą nuteistųjų kaltei pagrįsti. Daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad esminių įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimų teismai nepadarė.

Vien tai, kad atliktas įrodymų vertinimas neatitinka kasatorių ar jų ginamųjų norų, nereiškia teisės pažeidimo. Taip pat pažymėtina, kad nepagrįsti ir nuteistojo M. G. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, tai padarė neišsamiai, nes neatsakė į visus jo argumentus. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstyti motyvai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas yra pagrįstos ir teisingos (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pastebėtina, kad šiuo atveju kasatoriai, įžiūrėdami esminių BPK pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teisme neišsamiai patikrinant bylą, neprašo jos grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (toks prašymas turėtų išplaukti iš šiuose skunduose nurodytų argumentų), bet prašo bylą nuteistiesiems nutraukti. Tenkinti tokį prašymą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis), todėl jis atmestinas. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes K. G. ir M. G. teisėtai ir pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl privataus kaltinimo bylų proceso (perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, taikant BPK 417 straipsnio 2, 3 dalis)

Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad K. G. ir M. G. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnį, nes tai esą prieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms, reglamentuojančioms privataus kaltinimo bylų procesą.

Privataus kaltinimo bylų procesas reglamentuojamas BPK XXX skyriuje (BPK 407–417 straipsniai). BPK 407 straipsnyje išvardytos nusikalstamos veikos, iš jų – ir numatyta BK 140 straipsnyje, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 409 straipsnyje numatytas perėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį, kai esant tam tikroms sąlygoms (aplinkybėms), t. y. kai veikos turi visuomeninę reikšmę ar asmuo, kuriam padaryta žala, dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras privalo pradėti baudžiamąjį procesą (1 dalis) arba, joms paaiškėjus privataus kaltinimo proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, prokuroras privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad tokioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą ir šiuo atveju byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka (2 dalis).

BPK 417 straipsnis numato perėjimą iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą. Nagrinėjamoje byloje aktualios šio straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose nustatyta, kad: bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (pavyzdžiui, BK 140 straipsnį); kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos priima nuosprendį, jei yra įstatymo numatytos kitos sąlygos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas (prokuratūroje gavus nukentėjusiosios S. E. pareiškimą) ir atliktas, o byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui dėl nusikalstamų veikų, kurios neįeina į BPK 407 straipsnyje išvardintųjų sąrašą, t. y. K. G. ir M. G. buvo kaltinami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1, 2 dalis, K. G. ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Pagal šiuos kaltinimus (2009 m. sausio 6 d. nutartimi) byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisminio nagrinėjimo metu, iki įrodymų tyrimo pabaigos, Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, palaikiusi valstybinį kaltinimą, 2009 m. gegužės 21 d. pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinį prašymą, kuriuo kaltinimai K.

G. ir M. G. pakeisti BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Bylą nagrinėjantis teismas su šiuo prašymu proceso dalyvius supažindino, jo nuorašai kaltinamiesiems (išversti į jiems suprantamą kalbą) buvo įteikti, kaip to reikalaujama BPK 256 straipsnio 1 dalyje, be to, teismas padarė pertrauką pasirengti gynybai. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje, kai buvo pateiktas prokuroro prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, dalyvavo ir nukentėjusioji S. E. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame prokuroro prašyme buvo suformuluotas kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (be kitų kaltinimų), tęsiant bylos nagrinėjimą teismas (teisėjas), kaip tai numatyta BPK 417 straipsnio 2 dalyje, išaiškino proceso šalims, t. y. nukentėjusiajai S. E. (taip pat ir kaltinamiesiems K.

G. ir M. G.) galimybę susitaikyti, tačiau nukentėjusioji pareiškė, kad taikytis nesutinka. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, po šio nukentėjusiosios S. E. pareiškimo M. G. gynėjui advokatui R. Girdziušui paklausus dar kartą, ji vėl pareiškė, kad taikytis nesutinka ir nenori (beje, pabaigus įrodymų tyrimą, baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji S. E. taip pat neišreiškė noro taikytis). Esant paminėtoms aplinkybėms, laikydamasis ir BPK 417 straipsnio 3 dalies nuostatų, bylą išnagrinėjęs teismas dėl šios veikos (numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje) priėmė nuosprendį.

Taigi, susidariusi teisinė situacija atitinka nurodytąją BPK 417 straipsnyje, o šio straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju toje pačioje byloje procesas vyko dėl kelių nusikalstamų veikų, iš jų ir tų, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas; šiomis veikomis kaltinti tie patys asmenys – K. G. ir M. G., tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje padarę nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją – S. E., šios veikos (pavyzdžiui, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje) glaudžiai susijusios, taip pat tarpusavyje susijusios ir kitos veikos, dėl kurių K.

G. ir M. G. buvo kaltinami (ir dėl jų priimti teismų sprendimai). Reikšminga ir tai, kad nukentėjusioji S. E. 2008 m. spalio 9 d. pareiškime, kurį gavusi prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą (vadovaujantis BPK 166 straipsniu), be kita ko, nurodė, kad globėjai K. G. ir M. G. 2008 m. spalio 6-8 dienomis naudojo prieš ją fizinį smurtą. Šios aplinkybės buvo tiriamos. Antai ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, pagal prokuroro užduotį 2008 m. spalio 10 d. atliktas tyrimas ir gauta specialisto išvada Nr. G-3131/08 (02) dėl S. E. padarytų sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto.

Teisminio nagrinėjimo metu pati nukentėjusioji, nurodžiusi, kad buvo sumušta, pateikė specialisto išvadą Nr. 6-3080/08 (02), kuri, kaip ir kiti įrodymai, teisiamajame posėdyje buvo ištirta. Darytina išvada, kad teismas teisėtai išnagrinėjo bylą dėl tų kaltinimų, kurie BPK nustatyta tvarka buvo pateikti, perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą ir nuosprendžio dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų priėmimas neprieštarauja šioje nutartyje aptartoms BPK nuostatoms. Nagrinėjamu atveju teismo pasiūlyta (ir išaiškinta) šalių susitaikymo galimybė ir bylos nutraukimas tokiu pagrindu nebuvo įgyvendintas, nes nukentėjusioji S. E. išreiškė aiškią valią nesitaikyti, o kasatorius R.

Girdziušas neteisus teigdamas, esą šalių susitaikymo galimybę teismas išaiškino ne dėl BK 140 straipsnyje numatytos veikos, o kitu – BK 38 straipsnio pagrindu. Jau minėta, kad, informavus proceso šalis apie pakeistą (ir priimtą) kaltinimą, t. y. suformuluotus kaltinimus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, buvo išaiškinta ir jų susitaikymo galimybė; taigi, teismas laikėsi BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės tvarkos. Tai, kad pasiūlymo susitaikyti kontekste buvo paminėtas BK 38 straipsnis – materialiosios teisės norma, numatanti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, nereiškia teisės pažeidimo.

Minėtu pagrindu – pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės; viena iš sąlygų – susitaikymas su nukentėjusiuoju. Beje, teismų praktikoje yra atvejų, kai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukiama taikant BK 38 straipsnio nuostatas, šalims susitaikius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250/2014). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje BPK normų, reglamentuojančių privataus kaltinimo bylų procesą (perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų) taikymas, taip pat atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2013, 2K-438/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių pirmiau nurodytų BPK normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti dėl BK 140 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos priimtą nuosprendį neteisėtu, nepadaryta.

Dėl K. G. ir M. G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus. Teismo išvados dėl įrodyta pripažintos veikos aplinkybių buvimo turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Taigi, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas.

K. G. ir M. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad grasino nužudyti nukentėjusiąją S. E., jai pasakydami: „aš tave išsiųsiu paskui motiną“, „mes tave nukirpsim plikai ir kaip jas užkasim“, „aš tau galvą nurausiu“, „mes ją papjausim“, „mes turim teisę tave užmušti, tavo tėvas mums taip prieš savo mirtį liepė, taip mes ir padarysim“, „mes pažadam... ją papjausim“ (K. G.), „aš tau gerklę perplėšiu“, „aš tau galvą sudaužysiu“, „aš tave atskirsiu į kapines atskirai“, „aš tavęs nelaikysiu ir su tavim nesiterliosiu, tuoj papjausiu ir galvą nurausiu“, „aš sutinku iš pradžių užmušti tave, paskui 20 metų sėdėti kalėjime“, „aš tave papjausiu“, „aš jai va taip galvą nutrauksiu“, „aš galvą tau nurausiu“, „aš plikai galvos nekirpsiu, aš galvą nurausiu“ (M. G.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos esminės šią nusikalstamą veiką atskleidžiančios aplinkybės, buvo nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų, t. y. nukentėjusiosios slapta padaryto garso įrašo, kuriame užfiksuoti žodiniai grasinimai, nepripažino leistinu įrodymu, nes jis neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Tokią išvadą teismas padarė atlikęs papildomą įrodymų tyrimą (patikrinant gautų duomenų patikimumą) ir konstatavęs, kad nukentėjusioji dėl garso įrašo padarymo (gavimo) aplinkybių, tam panaudoto įrenginio sakė netiesą (melavo), o tai, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis minėti duomenys gauti, išnaudojus visas galimybes, liko nenustatyta. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, kuriais šie prašė jų ginamuosius išteisinti, atmetė, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė K. G. ir M. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už grasinimą nužudyti. Tokį sprendimą šis teismas iš esmės grindė ne įrodymų turiniu ir nenurodęs jų vertinimo motyvų, nepadaręs išvadų, kurios būtų pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat nenurodęs pakankamų argumentų, paaiškinančių, kodėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga, net ir nelaikant įrodymu tų bylos duomenų, kuriais kaip įrodymais, buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

BPK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tai, ar gauti duomenys laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas nėra teisėtas įrodymas. Tokiu atveju teismas privalėjo įvertinti, ar pakanka patikimų kitų įrodymų tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog K. G. ir M. G. grasino nužudyti S. E., išsakydami tuos žodžius, kurie atskleidžia tokio grasinimo buvimą, jei taip – kokie įrodymai patvirtina atitinkamas faktines aplinkybes. Tačiau teismas šių įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių nenustatinėjo, jų buvimo nepagrindė taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos (įrodymų vertinimo taisyklės) ir, apsiribojęs tuo, kad pirmosios instancijos teismas jas pripažino įrodytomis, savo paties bendro pobūdžio išvadų dėl veikos įrodytumo iš esmės neargumentavo. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų pačios nukentėjusiosios S. E. parodymų matyti, jog nuteistiesiems inkriminuoto grasinimo nužudyti turinys (išdėstytas aprašant nusikalstamą veiką) juose neatsispindi, kitų šias konkrečias aplinkybes atskleidžiančių (ir patvirtinančių) įrodymų (be minėto garso įrašo, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas), teismai nenurodė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje negalima teigti, jog teismų nuosprendžių dalys dėl K. G. ir M. G. pripažinimo kaltais padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra teisėtos, todėl yra pagrindas jas naikinti. K. G. ir M. G. byla pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nutrauktina, jiems nepadarius šios nusikalstamos veikos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 384 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 2 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalis dėl K. G. ir M. G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį jiems nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nuteistųjų gynėjų Jono Kvaraciejaus ir Ričardo Girdziušo kasacinių skundų dalis dėl K. G. ir M. G. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atmesti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinus nuteistiesiems K. G. ir M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. ir 2008 m. spalio 8 d.) padarytas veikas) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes (laisvės atėmimą keturiems ir penkiems mėnesiams) iš dalies jas sudedant, nustatyti galutines bausmes: K. G. – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams dvidešimt vienai dienai, M. G. laisvės atėmimą šešiems mėnesiams dvidešimt vienai dienai.

Kitas teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė