A-556-2209-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2209/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00090-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.1.;14.5; 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, H. B. dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, norminio akto ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–6), kurį patikslino (b. l. 21–31; 60–71), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-20581 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-3677; 2) įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2013 m. lapkričio 9 d. skundą.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą – ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), atitinka konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo septintą skirsnį (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintus Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Nr. I-733, Europos kraštovaizdžio konvenciją, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. lapkričio 11 d. Inspekcijos Kauno skyriui pateikė skundą dėl rengiamo 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano. Teigė, kad, rengiant 2013-2023 m. Kauno miesto bendrąjį planą, yra vadovaujamasi galbūt neteisėtomis norminio administracinio akto – Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano 2003-2013 m. teisės normomis, kurios patvirtintos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, todėl prašė sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto bendrojo plano rengimą dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ir kreiptis į administracinį teismą, siekiant ištirti, ar šio plano sudarymui naudojamos Kauno miesto savivaldybės 2003-2013 m. bendrojo plano teisės normos minėta apimtimi atitinka įstatymus bei užkirsti kelią tęstinai daromiems neteisėtiems veiksmams, parengiant Kauno miesto bendrąjį planą.

Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (15.2)-2D-20581 nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą. Atsisakymą nagrinėti grindė netinkama teisės norma, nes į atsakovą jis kreipėsi dėl rengiamo 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, o ne dėl 2003-2013 m. bendrojo plano. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti atlikti jam įstatymu priskirtas funkcijas, t. y. atsisakyti nagrinėti 2013 m. lapkričio 11 d. jo pateiktą skundą. 2014 m. kovo 7 d. Inspekcijos Kauno skyrius registruotu laišku jam atsiuntė 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-3677, kuris yra formalus ir nemotyvuotas, pateiktas siekiant pateisinti atsisakymą vykdyti Inspekcijai pavestas viešojo administravimo funkcijas.

Priimant minėtą sprendimą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalies, 35 straipsnio nuostatos, nes administracinė procedūra nebuvo sustabdyta, nors buvo pradėtas ginčas teisme, be to, teismui nepateikta duomenų apie tai, kad valstybės tarnautojas, atlikęs administracinę procedūrą, būtų surašęs teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą bei perduoti jį viešojo administravimo subjekto vadovui. Pareiškėjo nuomone, įstatymas nenumato galimybės, atsisakius nagrinėti skundą vienu sprendimu, jį išnagrinėti, priimant kitą sprendimą, gali būti tik ištaisomos klaidos, kurių konkrečiu atveju nebuvo.

Atsakovas pažeidė VAĮ numatytą procedūrą. Pareiškėjas nurodė, jog nuo (duomenys neskelbtini) m. gyvena šalia (duomenys neskelbtini) gatvės skvero, adresu: (duomenys neskelbtini), ir daline nuosavybės teise valdo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su žemės sklypais (duomenys neskelbtini). Jo tėvams (duomenys neskelbtini) gatvėje sklypą įsigyjant namo statybai, turėjo reikšmės tai, kad šalia (pagal gatvės planavimo schemą) buvo numatytas skverelis. Kvartalo planavimo schemoje numatytas (duomenys neskelbtini) gatvės skveras per tam tikrą laiką buvo apželdintas ir įrengtas, jame pastatytas atminimo kryžius.

Per daug metų susiformavo skvero naudojimo tradicijos bei naudojimo tvarka. Skvere aplinkiniai gyventojai susirinkdavo švęsti įvairių švenčių, žaisdavo vaikai. Todėl rengiant 2003-2013 m. Kauno miesto bendrąjį planą, pareiškėjas aktyviai dalyvavo ir teikė pasiūlymus (Bendrojo plano svarstymo su visuomene ataskaitoje užregistruoti pasiūlymai Nr. 15, 23), kuriais siūlė (duomenys neskelbtini) gatvėje tarp namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (daugiaaukščio) esantį želdyną bendrajame plane pažymėti kaip bendrojo naudojimo teritoriją.

Kaip atsakymą į pateiktus pasiūlymus, gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 7 d. raštą, kuriuo buvo dėkojama, kad jis domisi rengiamu bendruoju planu, rašte nurodoma, jog jo pretenzija bus įtraukta į viešo svarstymo su visuomene ataskaitos dokumentų sąrašą su rengėjų ir specialistų įvertinimu. Taip pat rašte nurodoma, kad viešo svarstymo ataskaitos dokumentai bus pateikti derinančioms institucijoms ir miesto tarybos komitetams, o apie rezultatus bus papildomai pranešta bendrąjį planą patvirtinus miesto tarybai.

Tačiau jokio papildomo pranešimo, kaip nurodoma Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 7 d. rašte apie Kauno miesto 2003-2013 m. bendrojo plano patvirtinimo rezultatus, negavo. Susipažinus su jau patvirtinto norminio akto (Kauno m. bendrojo plano) svarstymo su visuomene ataskaita, nustebo, kad svarstymo su visuomene ataskaitos lentelėje šalia jo pateiktų pasiūlymų dėl (duomenys neskelbtini) skvero nebuvo pateikta nei politikų, nei specialistų išvadų. Priešingai, Kauno miesto savivaldybė svarstymo su visuomene ataskaitoje nepateikė LR aplinkos ministerijos 1999 m. vasario 24 d. rašte Nr. 02-05-693 „Dėl pavedimų vykdymo“, kuris adresuotas Kauno miesto merui, specialistų suformuluoto pavedimo su išvada – „(duomenys neskelbtini) žaliąją erdvę su medžiais įrašyti į visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų sąrašą, siekiant užtikrinti visuomenės teises į sveiką ir sutvarkytą gyvenamąją aplinką.“.

Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės taryba 2003 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. T-242 neatsižvelgė į Aplinkos ministerijos specialistų pavedimą, kuriuo buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) žaliąją erdvę su medžiais įrašyti į visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų sąrašą, nes šis pavedimas nebuvo vertinamas, tvirtinant sprendimą, kuriuo (duomenys neskelbtini) skveras nebuvo priskirtas bendrojo naudojimo teritorijoms. Jo pateikti pasiūlymai nebuvo iš esmės svarstomi, o buvo apsiribota tik formaliu, neišsamiu viešo svarstymo su visuomene ataskaitos pasiūlymų lentelės sudarymu, iš kurios turinio Kauno miesto savivaldybės taryba, tvirtindama Kauno miesto bendrąjį planą, išvadų padaryti ir priimti teisingą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) skvero neturėjo galimybės. 2007 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant visuomenės teises į sveiką ir sutvarkytą gyvenamąją aplinką bei vadovaujantis Kauno miesto bendrojo plano sprendiniais, buvo iš dalies suniokotas (duomenys neskelbtini) skveras – iškirsta dalis vertingų medžių, vėliau iškastas ir nežinia kur išvežtas skvere stovėjęs atminimo kryžius.

Pareiškėjo nuomone, skvero tęstinis niokojimas, vadovaujantis neteisėtai sudarytais Bendrojo plano sprendiniais, pažeidžia viešąjį ir jo interesą gyventi sveikoje ir sutvarkytoje (duomenys neskelbtini) gatvės aplinkoje. Konkrečiu atveju pareiškėjo nurodyti teisės ar įstatymų saugomų interesų pažeidimai sutampa su viešuoju interesu, todėl jo teisės turi būti ginamos, tokią išvadą, jo teigimu, leidžia daryti teisminė praktika bei teisės doktrina.

Pareiškėjas prašymą ištirti norminį aktą grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2004 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1020/2004 konstatavo, jog sprendimas, kuriuo patvirtintas Kauno miesto bendrasis planas, laikytinas norminiu aktu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies ir VAĮ 3 straipsnio 17 dalies prasme. Atsižvelgiant į konstitucinės jurisprudencijos suformuotą teisinės valstybės sampratą, susidedančią iš visumos konstitucinių imperatyvų, tiriant žemesnės galios norminių teisės aktų atitiktį, turi būti vertinama tų aktų atitiktis atitinkamiems teisinės valstybės principo elementams.

Abejonės dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui yra siejamos su minėto norminio akto atitiktimi šiems konstitucinį teisinės valstybės principą sudarantiems konstituciniams imperatyvams: teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principams, asmens teisių apsaugos, lygiateisiškumo užtikrinimo reikalavimui, taip pat LR įstatymams, ypač tiems, kurie įstatymiškai įtvirtina šiuos principus.

Pareiškėjas vadovavosi VAĮ 1, 3 straipsniais. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose nėra nustatyta procedūrų, kokia tvarka informuojami pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų pateikę asmenys, kai bendrąjį planą patvirtina miesto taryba. Įstatymais nereglamentuota pasiūlymų nagrinėjimo procedūrinė tvarka sudarė sąlygas Kauno miesto savivaldybei piktnaudžiauti valdžia, nevertinti pareiškėjo pateiktų pasiūlymų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), į juos neatsižvelgti, nuslėpti LR aplinkos ministerijos pateiktus šiuo klausimu Kauno miesto merui pavedimus, suformuluotus LR aplinkos ministerijos 1999 m. vasario 24 d. rašte Nr. 02-05-693 „Dėl pavedimų vykdymo“.

Pareiškėjo nuomone, jo pasiūlymų dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos ir LR aplinkos ministerijos pavedimų, pateiktų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), savivaldybės nustatyta nagrinėjimo tvarka iš esmės prieštarauja pasiūlymų, kurie pateikiami dėl teritorijų planavimo dokumentų, nagrinėjimo procedūrinei tvarkai, nustatytai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose.

Kauno miesto savivaldybės taryba, nesilaikydama procedūrinės nagrinėjimo tvarkos dėl jo pasiūlymų, pateiktų (duomenys neskelbtini) klausimu, ir tokią pasiūlymų nagrinėjimo tvarką patvirtindama norminiu aktu – Kauno miesto savivaldybės bendruoju planu (Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T-242), iš esmės pažeidė viešojo administravimo principus (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), kurie įtvirtinti VAĮ 3 straipsnyje, pažeidė VAĮ 1 straipsnyje nustatytas konstitucines nuostatas.

Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T-242 dalyje, kuri šiame norminiame akte apima pasiūlymų, pateiktų dėl (duomenys neskelbtini) procedūrinę nagrinėjimo tvarką, nėra įtvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Seimas ratifikavo Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (priimta 1998 m. birželio 25 d. Danijos mieste Orhuse, vadinama Orhuso konvencija). Konvencijoje aplinkos apsauga siejama su valdžios atskaitomybe. Daugiausiai dėmesio skiriama visuomenės ir valdžios sąveikoms demokratijos kontekste, skatinamas naujas visuomenės dalyvavimo procesas priimant sprendimus.

Orhuso konvencijos vienas iš tikslų – užtikrinti teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos. Pagal Orhuso konvenciją visuomenės informavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus užtikrinimas yra išimtinai valstybės institucijų pareiga. Kauno miesto savivaldybė neužtikrino Konvencijoje įtvirtintos visuomenės informavimo ir dalyvavimo tvarkos priimant sprendimą dėl Kauno miesto bendrojo plano dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindo abejoti dėl patvirtinto Kauno miesto bendrojo plano šios dalies atitikties Orhuso Konvencijos nuostatoms.

Kauno miesto savivaldybei patvirtinant bendrąjį planą buvo pažeistas ir konstitucinis teisinio stabilumo principas, nes teisinis reglamentavimas turi būti nukreiptas į ateitį ir iš anksto visiems žinomas. Juolab, esant įstatyminiam reikalavimui ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti visuomenės teisę gauti informaciją, visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, (duomenys neskelbtini) skvero gamtinės, kultūrinės, kraštovaizdžio aplinkos niokojimas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybei neteisėtais sprendimais, didina visuomenės nepasitikėjimą valdžios institucijomis, teisine valstybe.

Manipuliuojant įstatymais nereglamentuota tvarka vykdytu pasiūlymų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nagrinėjimu, buvo patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. spendimu Nr. T-242 bendrasis planas, nurodant, kad teritorijoje (duomenys neskelbtini) yra suformuojami žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti į K. N. turėtą žemę, tačiau Kauno savivaldybė, rengdama Kauno miesto bendrąjį planą, nuslėpė, kad atkūrimo procesas yra pasibaigęs 1993 m. gegužės 11 d., o asmenų, turinčių reikalavimo teisę atkurti nuosavybę į šią žemę, negali būti.

Todėl Kauno miesto bendrasis planas, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsniui ta apimtimi, kuria remiantis šiuo norminiu aktu yra pakartotinai atkurtos nuosavybės teisės į K. N. žemę asmenims, neturintiems reikalavimo teisės, tuo pačiu bendrojo plano svarstymo su visuomene ataskaitoje nurodant, kad (duomenys neskelbtini) gatvės želdynas yra teisiškai įregistruoto sklypo dalis.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 44–48, 78–83) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2013 m. lapkričio 11 d. gavo pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas nesutinka su skundžiamu Kauno miesto savivaldybės 2013 m. spalio 7 d. raštu Nr. 70-2-2823. Pareiškėjas prašė sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) minėtos teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiamame 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane, bei prašė kreiptis į administracinį teismą dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (toliau – ir 2003 m.

Bendrasis planas) dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), teisėtumo ištyrimo. Inspekcija į pareiškėjo skundą atsakė 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20581 (toliau – ir Skundžiamas raštas Nr. 1). Atsakovas nurodė, jog Inspekcijos Kauno skyriaus specialistai, pastebėję Skundžiamame rašte Nr. 1 netikslumų, pakartotinai atliko tyrimą pagal pareiškėjo skundą ir pareiškėjui atsakė į skundą 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (15.2)-2D-3677 (toliau – ir Skundžiamas raštas Nr. 2), kuriuo patikrino ir įvertino, ar planavimo organizatorius pagrįstai ir motyvuotai atsakė pareiškėjui, todėl Skundžiamo rašto Nr. 1 panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukels.

Inspekcija Skundžiamame rašte Nr. 2 nurodė, kad 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano planavimo organizatorius pagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą, kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), įregistruoti kaip gyvenamosios teritorijos / mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos bei yra privati nuosavybė. Skundžiamame rašte Nr. 2 buvo aiškiai išdėstytos priežastys, dėl kurių Inspekcija negali stabdyti 2013-2023 m.

Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir tvirtinimo bei kodėl Inspekcija nesikreips į teismą dėl 2003 m. Bendrojo plano teisėtumo. Inspekcijos nuomone, Skundžiamas raštas Nr. 2 yra motyvuotas ir pagrįstas, surašytas tam įgaliojimus turinčio pareigūno, atitinkantis VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo skundo tenkinimui. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus reikalavimus, į tai, kad skundžiami raštai yra 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano planavimo proceso baigiamojo etapo dalis ir yra nesusiję su prašomu ištirti 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, prašymas ištirti jo teisėtumą netenkintinas, nes nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko. Minėtos institucijos atstovė nurodė, kad ginčas kilęs dėl teritorijų planavimo dokumento – Bendrojo plano svarstymo su visuomene. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su pasiūlymu žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kaip visuomeninės paskirties teritorijoje, numatyti skverą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 7 d. atsakyme pareiškėjui nurodė, jog į jo pateiktą pasiūlymą atsižvelgti nėra galimybių, nes tai yra privati žemė, o privačioje teritorijoje skverų steigti pagal jų steigimą reglamentuojančius teisės aktus nėra galimybės. Pažymėjo, jog skveras šioje teritorijoje nebuvo suplanuotas jokiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Į ginčo teritoriją buvo atkurtos nuosavybės teisės, su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių sprendimų pareiškėjas neginčija. Pareiškėjas neįrodė savo teisių pažeidimo ginčijamais sprendimais – tai privati, pareiškėjui nepriklausanti teritorija. Byloje ginčijamas naujojo Bendrojo plano svarstymas su visuomene, tačiau prašoma tirti ankstesnį 2003 m. Bendrąjį planą, todėl pareiškėjo prašymas dėl norminio akto tyrimo nėra susijęs su individualiu ginču, neatitinka ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto reikalavimo, todėl negali būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 133–146) administracinę bylą dėl skundo reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (15.2)-2D-20581 nutraukė. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. lapkričio 9 d. skundu (Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje reg. 2013 m. lapkričio 11 d.) kreipėsi, prašydamas sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą, iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiame 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane; kreiptis į administracinį teismą siekiant ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), atitinka konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintus Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatus, VAĮ 1 straipsnį ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Nr. I-733, Europos kraštovaizdžio konvenciją, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją.

Nors pareiškėjas reiškė šio pobūdžio reikalavimus, tačiau skundu iš esmės buvo siekiama pasinaudoti tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies nuostatomis, suteikiančiomis teisę apskųsti teritorijų valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai planavimo organizatoriaus atsisakymą pritarti visuomenės pasiūlymams dėl teritorijų planavimo dokumentų, konkrečiu atveju, dėl 2013-2023 metų rengiamo Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir 2013-2023 m.

Bendrasis planas, Bendrasis planas). Iš skundo turinio ir teismui pateiktų dokumentų matyti, jog 2013 m. liepos 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Bendrojo plano organizatorių – Kauno miesto savivaldybės direktorių, Bendrojo plano svarstymo su visuomene stadijoje, pateikdamas pasiūlymą – teritoriją, apimančią žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje esančią žaliąją teritoriją įtraukti į visuomeninės paskirties teritorijų sąrašą, įsteigiant joje skverą. Taip pat pareiškėjas siūlė sustabdyti 2013-2023 m.

Bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą, iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) minėtos teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiame 2013-2023 m. Bendrajame plane. Pasiūlyme buvo teigiama, jog 2003-2013 m. Bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dėl šios teritorijos dalies yra neteisėtas, nes jį rengiant, neatsižvelgta į pareiškėjo pasiūlymus ir ginčo teritorija nebuvo įtraukta į visuomeninės paskirties teritorijų sąrašą, joje neįsteigtas žaliasis skveras.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 7 d. raštu Nr. 70-2-2823 atmetė pareiškėjo pasiūlymus dėl 2013-2023 m. Bendrojo plano, motyvuotai atsisakydama ginčo teritorijoje įrengti skverą, nurodydama, jog minėti žemės sklypai yra privati nuosavybė, savivaldybės taryba, kuri tvirtina numatomų skverų ir parkų sąrašą, sprendimo dėl to nėra priėmusi. Taip pat buvo rašte nurodyta, jog stabdyti Bendrojo plano rengimą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas minėtą raštą apskundė Inspekcijai.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi (pasiūlymų metu galiojusi įstatymo redakcija), 34 straipsnio 5 dalimi. Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra tikrinamas Inspekcijos atsakymo dėl detaliojo plano organizatoriui pareiškėjo pateiktų pasiūlymų atmetimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl, teismo nuomone, vadovaujantis jau nurodytais teisės aktais turi būti vertinama, ar Inspekcija pateikė motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Tokios nuostatos laikomasi LVAT praktikoje, nagrinėjant šio pobūdžio ginčus (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-169/2012; 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1206/2013).

Teismas nurodė, kad Inspekcija į pareiškėjo skundą atsakė šioje byloje ginčijamu 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20581, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą Įstatymo 35 straipsnio 4 punkto, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų LR aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49, 11.1.5 punkto pagrindu, nurodydama, jog pareiškėjas reiškia pasiūlymus dėl 2003-2007 m. Kauno miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, kurių apskundimui yra pasibaigęs vienerių metų terminas.

Teismas, įvertinęs šio rašto turinį, atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą argumentus, iš esmės pritarė skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjo išdėstytai pozicijai, jog atsakovas nepagrįstai Sprendimu Nr. 1 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodydamas netinkamą faktinį ir teisinį atsisakymo pagrindą, nes buvo reiškiami pasiūlymai ne dėl 2003-2007 m. savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, o dėl 2013-2023 m. Bendrojo plano. Dėl to ginčo byloje nėra. Šias aplinkybes iš esmės pripažįsta ir atsakovas.

Atsakovo atstovė nurodė, jog, nustačius, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjusi specialistė tinkamai nesuprato skundo esmės, pareiškėjo skundas buvo pakartotinai Inspekcijoje išnagrinėtas ir priimtas motyvuotas, teisės aktais pagrįstas atsakymas. Šias aplinkybes patvirtina Inspekcijos Kauno skyriaus 2014 m. kovo 6 d. rašto Nr. (15.2)-2D-3677 turinys bei atsakovo atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytos aplinkybės. Tiek planavimo organizatoriaus sprendimas, tiek atsakovo 2014 m. kovo 6 d. atsakymas Nr. (15.2)-2D-3677, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, yra motyvuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad planavimo organizatorius ir atsakovas pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

Administracinėje byloje nustatyta, jog ginčo teritorijoje yra trečiajam suinteresuotam asmeniui H. B. nuosavybės teise priklausantys 0,0246 ha ir 0,0600 ha žemės sklypai, kurių naudojimo būdas –gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, įgyti 2005 m. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Tai patvirtina 2014 m. balandžio 10 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai. Administracinėje byloje nustatyta, jog minėti žemės sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemę.

Nekilnojamojo turto registre žemės sklypai įregistruoti Apskrities viršininko įsakymų pagrindu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei šio nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai būtų nuginčyti, šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjas, todėl tvirtinti apie jų neteisėtumą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentai, jog, rengiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintą Bendrąjį planą, į dalį ginčo teritorijos dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, kad tuomet nebuvo tinkamai išnagrinėti jo pasiūlymai, esant nenuginčytiems sprendimams dėl ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypų sandoriams, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant Inspekcijos veiksmų dėl visuomenės pasiūlymų nagrinėjimo klausimą.

Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl jo pasiūlymų, rengiant 2003 m. Bendrąjį planą, manydamas, jog jie nebuvo tinkamai išnagrinėti (ABTĮ 5 str.). Skverų steigimas Kauno mieste reglamentuotas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 124 patvirtintuose Kauno miesto parkų, skverų ir žaliųjų jungčių nuostatuose. Nuostatų 5 punkte numatyta, kad skverus steigia Kauno miesto savivaldybė, vadovaudamasi bendruoju ir detaliaisiais planais. Administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad Taryba būtų priėmusi sprendimą dėl tokio skvero steigimo ginčo teritorijoje.

Privačioje teritorijoje skverų steigti pagal Nuostatus nėra galimybės. Nuostatų 22 punktas numato, jog miesto parkų, skverų ir žaliųjų jungčių žemė yra valstybės nuosavybė. Byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno miesto savivaldybė būtų numačiusi ginčo žemę paimti visuomenės poreikiams. Valstybinės priežiūros institucijos funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nenumato Inspekcijai pareigos dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu stabdyti teritorijų planavimo dokumento rengimo, taip pat nenumato Inspekcijai galimybės kreiptis į teismą dėl Bendrojo plano, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo ištyrimo.

Ši teisė suteikta tik ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalyje nurodytiems subjektams, prie kurių nepriskiriama Inspekcija, todėl pagrįstai ir teisėtai atsakovas atsisakė sustabdyti Bendrojo plano rengimą bei kreiptis į administracinį teismą dėl Bendrojo plano teisėtumo ištyrimo, nes priešingu atveju būtų pažeistos atsakovo kompetencijos ribos. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog 2013-2023 m. Bendrojo plano organizatorius pagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą dėl ginčo teritorijos priskyrimo visuomeninės paskirties teritorijai ir skvero įrengimo, o atsakovas, kaip teritorijos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją (galiojusi Įstatymo 32 str. 2 d. redakcija, šiuo metu galiojanti Įstatymo 37 str. 2 d. redakcija) motyvuotai raštu Nr. (15.2)-2D-3677 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl jo naikinimui nėra teisinio pagrindo.

Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi VAĮ nustatyti reikalavimai. Skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarką Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos ginčo laikotarpiu reglamentavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. IV-84 patvirtintos Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės (toliau – ir Taisyklės, aktuali akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. vasario 12 d.).

Minėtų Taisyklių 51 punktas nustato, jog Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio, reglamentuojančio administracinę procedūrą, nuostatos Inspekcijai ir joje viešojo administravimo funkcijas pagal atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytą tvarką vykdantiems asmenims taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato šios Taisyklės. Minėtose Taisyklėse nėra įtvirtintos normos dėl valstybės tarnautojo pareigos, atlikus administracinę procedūrą, surašyti teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą bei perduoti jį viešojo administravimo subjekto vadovui.

Pagal Taisyklių 43.3 punktą, Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka užregistruoti prašymai, skundai (pranešimai) perduodami nagrinėti paskirtiems Inspekcijos darbuotojams. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ši tvarka buvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl VAĮ 33 straipsnio nuostatų pažeidimo nepagrįsti. Tačiau byloje nustatyta, jog Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesilaikė Taisyklių 38 punkte įtvirtinto reikalavimo, kuris numato, jog paaiškėjus, kad skundą (pranešimą) tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, skundo (pranešimo) nagrinėjimas sustabdomas, kol teismas jį išnagrinės, ir apie tai pranešama asmeniui.

Nepanaikinus Skundžiamas rašto Nr. 1, jau ginčą pradėjus nagrinėti teisme, buvo priimtas Skundžiamas raštas Nr.

2. Priimant Skundžiamas raštą Nr. 2, buvo pažeistas administracinės procedūros sprendimo priėmimo terminas, įtvirtintas VAĮ 31 straipsnyje. Taigi, nagrinėjant bylą, yra nustatyta, kad atsakovas nesilaikė tam tikrų teisės aktuose nustatytų procedūrų. Tačiau įvertinus procedūrinių pažeidimų pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad minėti procedūriniai pažeidimai objektyviai pareiškėjo teisių gynimui įtakos neturėjo, nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti teise kreiptis į teismą, jie pripažintini neesminiais, nesudarančiais pakankamo pagrindo ginčijamo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-3677 panaikinimui.

Teismas konstatavo, kad atsakovo 2013 m. gruodžio 16 d. rašto Nr.(15.2)-2D-20581 panaikinimas teismine tvarka, galiojant pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo skundą vėliau priimtam sprendimui (2014 m. kovo 6 d. raštui Nr. (15.2)-2D-3677), kurio naikinti aukščiau nurodytais motyvais teismui nėra pagrindo, pagal pareikštus skundo reikalavimus pareiškėjui teisinių pasekmių nebesukurs. Susiklosčius tokiai situacijai, konkrečiu atveju minėto rašto panaikinimas tapo nebeaktualus. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-890/2009, nutartys administracinėse bylose Nr. A552-1828/2012, A492-704/2013). Priešingu atveju nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis realiai nepakistų, o tai reikštų, kad nebuvo pasiekti teisminio proceso tikslai, bylinėjimasis taptų beprasmis. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas administracinę bylą dėl skundo reikalavimo panaikinti Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (15.2)-2D-20581 nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl kitos reikalavimų dalies – 2014 m. kovo 6 d. rašto Nr. (15.2)-2D-3677 panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2013 m. lapkričio 9 d. skundą, teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje pateikė prašymą ištirti Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, ginčo teritorijos (dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini)) atitikimą jo skunde nurodytiems teisės aktams, konstituciniams teisinės valstybės principams. Prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.).

Teismas atmeta prašymą dėl norminio akto ištyrimo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo kelia ginčą dėl konkrečių bendrojo plano sprendinių, LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog asmuo turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/07).

Iš skundo spręstina, jog pareiškėjas siekia, kad būtų panaikinta Bendrojo plano dalis dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) priskyrimo privačiai namų valdai ir kad ši teritorija būtų priskirta prie visuomeninės paskirties teritorijos skvero įrengimui. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas skunde neišdėstė, kuo konkrečiai pasireiškia jo, kaip privataus asmens, subjektyvių teisių ir interesų pažeidimai. Abstraktaus, bendro pobūdžio tvirtinimai apie teisių ir skunde nurodytų teisės aktų pažeidimus nesudaro pagrindo konkretiems pareiškėjo pažeidimams konstatuoti.

Duomenų, kad jis turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.) teismui taip pat nepateikta. Konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teismo prašė panaikinti Inspekcijos Kauno skyriaus raštus, kuriais išnagrinėtas planavimo organizatoriaus (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) motyvuotas atsakymas į pareiškėjo viešojo svarstymo metu pateiktus pasiūlymus dėl rengiamo 2013-2023 m. Bendrojo plano. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2013-2023 m. Bendrojo plano, konkrečiai – dėl pareiškėjo pasiūlymų, pateiktų minėto Bendrojo plano organizatoriui šio plano svarstymo su visuomene stadijos metu.

Tuo tarpu pareiškėjas teismo prašo ištirti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano dalies teisėtumą. Atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštus reikalavimus, į tai, kad skundžiami raštai yra 2013-2023 m. Bendrojo plano planavimo proceso baigiamojo etapo dalis ir yra nesusiję su prašomu ištirti norminiu aktu, o 2003 m. Bendrojo plano sprendiniai šioje byloje nėra ginčijami (reikalavimai dėl jų nėra suformuluoti), teismas padarė išvadą, kad prašymas ištirti minėto norminio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, neatitinka norminio akto tyrimo sąlygų, numatytų ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nėra teisinio pagrindo minėto norminio akto tyrimui, todėl prašymo dėl norminio akto tyrimo netenkino (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.).

Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2014 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybės sprendimu Nr. T-209 buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, todėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano galiojimas pasibaigęs (Įstatymo 14 str. 4 d.) ir norminio akto tyrimas konkrečiu atveju nebesukeltų teisinių pasekmių.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 153–158) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra tinkamai nustatyta bylos ginčo šalis, o teismo posėdyje bylos šalis – Kauno miesto savivaldybė – į teisminį procesą įtraukta teismo neapklausus kitų bylos šalių, teismui nusprendus vienašališkai. Teisminio proceso metu teismas nepagrįstai, nesant įstatyminio pagrindo, apribojo pareiškėjo procesinę teisę tikslinti skundą. Prašymą suteikti procesinę galimybę tikslinti skundą teismo posėdžio metu teikė teismui keletą kartų, nes bylos šalių atstovai, prasidėjus teismo posėdžiui, teikė į bylą nepagrįstai daug įrodymų, kuriuos teismas pridėjo prie bylos. Teismo posėdžio metu su teikiamų įrodymų kiekiu nespėjo susipažinti ir juos įvertinti, neturėjo galimybės jais remtis teismo posėdžio metu, nes papildomo šių teikiamų įrodymų egzemplioriaus jam teismo posėdžio metu pateikta nebuvo. Šiuos įrodymus gavo tik po sprendimo priėmimo, atvykęs į teismą susipažinti su išnagrinėta byla. Pareiškėjo nuomone, šie įrodymai byloje keitė teisminio ginčo pobūdį, todėl bylos nagrinėjimo metu teikė teismui prašymus ir prašė suteikti procesinę galimybę tikslinti skundą, ketino papildomai skunde įvertinti atsakovo paskutiniu momentu prieš bylos nagrinėjimą iš esmės byloje pateiktus įrodymus – atsakovo patikrinimo aktą Nr. TP1-791-(15.2), Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-209, Visuomenės dalyvavimo ataskaitą, bei atsižvelgiant į šiuos įrodymus ketino papildyti skundo reikalavimus, skundžiant teismui byloje pateiktus naujus institucijų (proceso šalių) sprendimus. Teismas nepagrįstai apribojo jo procesinę teisę tikslinti skundą ir neleido tokio procesinio veiksmo atlikti nurodydamas, kad procesines pareiškėjo teises galima užtikrinti keliant kitas administracines bylas.

2. Pagal patikslinto skundo trečiąjį reikalavimą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nėra ir negali būti tinkamas atsakovas šioje ginčo dalyje, nes nėra priėmusi ginčijamo akto. Trečiuoju ginčo reikalavimu turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242. Pareiškėjo nuomone, dėl trečiojo skundo reikalavimo kaip ginčo šalis atsakovu byloje turėjo būti įtraukta Kauno miesto savivaldybė ir/ar Kauno miesto taryba, tačiau teismas šį klausimą bylos nagrinėjimo parengiamoje dalyje išsprendė vienašališkai. Teismas netinkamai sprendė klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip proceso šalies, įtraukimo į bylą, dėl ko galėjo būti neteisingai nustatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos procesinė padėtis byloje ir neteisingai išspręsta administracinė byla. Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybė turėjo būti įtraukta byloje atsakovu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo sprendimo įžanginėje dalyje Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovės dalyvavimas teismo posėdyje apibrėžiamas tik kaip įgalinimų neturinčio asmens (nurodoma, kad posėdyje dalyvauja Kauno savivaldybės administracijos atstovė Vlada Banevičienė; įgalinimus patvirtinančio dokumento nėra bylos medžiagoje), galbūt todėl, dar nepasibaigus teismo posėdžiui, Kauno savivaldybės administracijos atstovė, kaip laisvas bylos klausytojas, paliko teismo posėdžių salę, nedalyvavo bylos įrodymų tyrime bei teisminiuose ginčuose.

3. Atsakovas, žinodamas apie teisminį ginčą, 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (15.2)-2D-3677 suformavo teismui naujas kilusio ginčo aplinkybes, galima teigti, iš dalies šioje bylos nagrinėjimo stadijoje perėmė teismo funkcijas. Atsakovo veiksmai, kuriais atsakovas kilusio teisminio ginčo metu priiminėjo naujus sprendimus, susijusius su ginču, prieštarauja VAĮ 23 straipsnio 4 dalies reikalavimui. Teismas neteisingai taikė ir aiškino VAĮ 23 straipsnio imperatyvius reikalavimus.

4. Teismas neteisingai taikė ir aiškino įstatymų viršenybės principus, atsižvelgiant į teisės aktų hierarchiją. Teismas sprendime neigė VAĮ normų viršenybę, pasiremdamas, kad žemiausio hierarchinio lygio poįstatyminis aktas – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymo 51 punktas, suteikia atsakovui teisę nesilaikyti VAĮ trečiajame skirsnyje nustatytų įstatyminių teisės normų. Teismas neigdamas teisės aktų sudarymo hierarchinį principą, pateisina neteisėtus atsakovo veiksmus ir neveikimą, kurie buvo atlikti priimant ginčo sprendimus.

5. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, kuriomis remiantis turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.). Remiasi LVAT administracine byla Nr. A3-11/2004. Teismas neatliko jo patikslinto skundo visapusiško ir objektyvaus aplinkybių tyrimo dėl pareiškėjo subjektinių teisių ir interesų pažeidimų, kurie sutampa su viešuoju interesu. Teismo nemotyvuota ir neteisinga išvada „duomenų, kad jis turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.) teismui taip pat nepateikta“ neatitinka tikrovės ir yra nemotyvuota, ribojanti pareiškėjo teisę teikti argumentus šiuo klausimu apeliaciniam teismui.

6. Teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, neatitinka sąlygų numatytų ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte, prieštarauja ABTĮ 81 straipsnio reikalavimams, nes patikslintame skunde šis prašymas suformuluotas kaip trečiasis patikslinto skundo reikalavimas, todėl teismas priėmęs nagrinėjimui patikslintą skundą turėjo šį reikalavimą nustatyta tvarka išspręsti. Darytina išvada, kad teismas trečiąjį skundo reikalavimą iš esmės atsisakė nagrinėti. Teismas, atsisakydamas spręsti prašymo ištirti, ar norminis aktas atitinka įstatymą, priėmimo nagrinėjimui teisme klausimą ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, ir nepriimdamas šiuo klausimu teismo rašytinės nutarties, apribojo jo procesines teises gauti šiuo klausimu teismo nutartį, susipažinti su nutarties turiniu, o esant reikalui, šią nutartį skųsti atskiruoju skundu. Šios teisminės procedūros teisminę praktiką suformavo LVAT 2011 m. sausio 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A525-209/2011). Taip pat teismas paskubėjo ir priėmė neteisingą išvadą, kad 2014 m. balandžio 10 d. Kauno savivaldybės sprendimu Nr. T-209 patvirtintas Kauno savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra įsigaliojęs teisinis aktas, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, jog šis teisės aktas nustatyta tvarka yra paskelbtas vietinėje spaudoje.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 168–171) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant procesinės teisės normų, tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, visapusiškai, objektyviai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Inspekcijos nuomone, teismas, siekdamasis išsiaiškinti visas reikšmingas byloje aplinkybes, pagrįstai į administracinę bylą įtraukė Kauno miesto savivaldybės administraciją. Inspekcijos nuomone, teismas bylos nagrinėjimo metu pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir suteikti galimybę patikslinti skundą, kadangi nustatė, jog pareiškėjas siekia papildyti skundą naujais reikalavimais, kurie iš esmės gali būti reiškiami naujoje administracinėje byloje.

Be to, teismas atmesdamas šį pareiškėjo prašymą išaiškino jam teisę skųsti administracinius aktus. Pažymi, kad pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Pareiškėjas savo pateiktuose skunde ir patikslintuose skunduose 1 ir 2 reikalavimus kėlė tik atsakovo Inspekcijos atžvilgiu. Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip bylos šalies, iš viso nebuvo nurodęs, prašymo laikyti Kauno miesto savivaldybės administraciją atsakovu bylos nagrinėjimo metu taip pat neišreiškė.

Todėl toks pareiškėjo argumentas, kad patikslinto skundo trečiajam reikalavimui nebuvo nustatytas tinkamas atsakovas, yra visiškai nepagrįstas. Be to, Inspekcijos nuomone, prašymas ištirti norminio akto teisėtumą nelaikytinas atskiru reikalavimu. O Kauno miesto savivaldybės administracija atsakovu administracinėje byloje galėjo būti įtraukta tik tuo atveju, jei būtų pradėtas norminio akto tyrimas, t. y. administracinė byla būtų sustabdyta ir pradėtas nagrinėti norminio akto teisėtumas. Kaip matyti iš teisme nagrinėtos administracinės bylos, teismo posėdžio garso įrašo, 2014 m. balandžio 17 d. nagrinėjant bylą dalyvavo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė Vlada Banevičienė, kuri teikė papildomus dokumentus, paaiškinimus byloje.

Inspekcija sutinka su teismo pozicija, jog pareiškėjas skunde neišdėstė, kuo konkrečiai pasireiškia jo, kaip privataus asmens, subjektyvių teisių ir interesų pažeidimai, o abstraktaus, bendro pobūdžio tvirtinimai apie teisių ir skunde nurodytų teisės aktų pažeidimus nesudaro pagrindo konkretiems pažeidimams konstatuoti. Inspekcijos nuomone, ginčijamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas teismo prašo panaikinti Inspekcijos raštus, kuriuose išnagrinėtas planavimo organizatoriaus (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) motyvuotas atsakymas į pareiškėjo viešojo svarstymo metu pateiktus pasiūlymus dėl rengiamo 2013-2023 m.

Bendrojo plano. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad prašymas ištirti norminį administracinį aktą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–167) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nagrinėjamu atveju teisme ginčo tuo pačiu klausimu, kurį pakartotinai nagrinėjo Inspekcija, nebuvo. Kaip matyti iš pareiškėjo 2014 m. vasario 7 d. teismui pateikto patikslinto skundo, jame nebuvo nurodyta jokių motyvų, susijusių su rengiamo 2013-2023 m. Bendrojo plano sprendiniais ar jų tariamu neteisėtumu, t. y. skundas nebuvo argumentuojamas tuo pačiu pagrindu, kaip ir Inspekcijai pateikta pretenzija. Iš esmės patikslintame skunde buvo kalbama apie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintą Kauno miesto savivaldybės teritorijos 2003-2013 m. bendrąjį planą ir jo atitikimą teisės aktų reikalavimams. Tuo tarpu Inspekcija nagrinėjo, ar planavimo organizatorius – Kauno miesto savivaldybės administracija – pagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą 2013-2023 m. Bendrojo plano rengimo procese, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi ne dėl planavimo organizatoriaus atsakymo teisėtumo. Todėl Inspekcija neprivalėjo stabdyti administracinės procedūros pareiškėjo nurodytu pagrindu. Pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu prieštaravimo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos procesinės padėties nepareiškė. ABTĮ 72 straipsnyje nustatyta atsakovo pareiga teikti atsiliepimą į pateiktą skundą (prašymą), todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad teismas nepareikalavo trečiojo suinteresuoto asmens pateikti atsiliepimą, nelaikytina procesiniu pažeidimu. Be to, teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją pateikti su ginču susijusius dokumentus, todėl teismas tinkamai pasirengė bylos nagrinėjimui iš esmės. Pažymi, jog teismo reikalaujami dokumentai buvo pateikti į bylą prieš teismo posėdį ir pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su pateiktais dokumentais iki bylos nagrinėjimo. Be to, didžioji dalis dokumentų jau buvo pateikti kitose administracinėse bylose, kurių nagrinėjime pareiškėjas taip pat dalyvavo, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas nespėjo susipažinti su pateiktais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai vertino faktines aplinkybes bei taikė teisės aktų nuostatas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pažymima apie pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus nagrinėjant bylą, nurodomas VAĮ 23 straipsnio nesilaikymas, o pareiškėjo teisė ginti viešąjį interesą grindžiama administracinių teismų praktika.

Akivaizdu, jog tai kompleksas aplinkybių, kurios, pareiškėjo (apelianto) nuomone, ir sąlygoja apeliacinio skundo tenkinimą bei bylos grąžinimą nagrinėti iš naujo. Tačiau prieš atsakant, ar šios aplinkybės iš tikro pagrįstos ir gali padaryti įtaką skundžiamo sprendimo korektūrai ar net jo naikinimui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo atkreipti dėmesį į keletą teisiškai reikšmingų faktinių bylos aspektų, lemsiančių kiek kitokį ginčo santykių teisinį kvalifikavimą nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo, bet ne galutinę jo (Kauno apygardos administracinio teismo) išvadą.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-20581 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-3677; 2) įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2013 m. lapkričio 9 d. skundą.

Pateikti skundo reikalavimai, kurie susieti su pasiūlymais dėl teritorijų planavimo, iš principo nagrinėtini administraciniuose teismuose ir dėl to ginčo nėra (LVAT 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2215/2013; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-169/2012; 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1206/2013). Bet nurodytų reikalavimų nagrinėjimą iš esmės paneigia faktinė aplinkybė – 2014 m. balandžio 10 d. patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas (b.l. 94), dėl kurio ir buvo teikti pareiškėjo pasiūlymai.

Apeliaciniame skunde teigiama apie šio plano negaliojimą, bet tai niekuo nepagrįsta. Teisėjų kolegija tikrinanti šią bylą, neturi duomenų apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo 2014 m. balandžio 10 d. patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas būtų pripažintas negaliojančiu.

Faktas, kad ginčijami tokio pobūdžio atsakymai, gali būti administracinės bylos dalyku, tik sudaro procesines prielaidas bylai administraciniame teisme iškelti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kreipimuisi į teismą pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (LVAT 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008, 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, būtent ir tvirtina, kad pareiškėjo pateiktų reikalavimų nagrinėjimas pastarajam nebesukels tiesioginių teisinių pasekmių, t. y. pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeis, nes intervencija į patvirtintą planą (b.l. 94) per šią prizmę teisiškai nebegalima, o juk būtent pareiškėjas to ir siekė (išspręsti klausimą dėl (duomenys neskelbtini) atliekant bendrą teritorijos planavimą – b.l. 10-16). Todėl įvertinus, kad materialinių teisinių prielaidų ginti pareiškėjo pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nagrinėjamu atveju nenustatyta, o vien tik faktų, susijusių su teisinių pasekmių nebesukeliančių administracinių aktų (ne)teisėtumu, konstatavimas būtų nesuderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu (LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013), pirmosios instancijos teismo sprendimas, ką tik išdėstytos motyvacijos pagrindu, paliktinas nepakeistu.

Esant tokioms aplinkybėms nebetenka teisinės prasmės aptarimas, ar šiuo atveju pareiškėjas turėjo teisę ginti viešąjį interesą, ar buvo pažeistas VAĮ 23 straipsnis.

Apeliaciniame skunde, kaip ir buvo nurodyta aukščiau, pažymėti galimi procesinės teisės pažeidimai, tačiau patikrinus administracinę bylą jų nenustatyta: 1) skundo tikslinimas nėra begalinis procesas; teismas turi pareigą išnagrinėti bylą per Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus terminus, taip pat paisydamas bylos išnagrinėjimo operatyvumo principo; 2) prašymas ištirti norminio akto teisėtumą nėra atskiras reikalavimas; 3) į bylą, turint omenyje pateiktus reikalavimus, buvo įtraukti visi suinteresuoti asmenys (Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str.); 4) iš byloje esančio informacinės pažymos matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2014 m. balandžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje (b.l. 127), todėl nėra visiškai jokio pagrindo teiginiui apie paneigtą galimybę susipažinti su byloje buvusiais įrodymais; 5) galimas vėlesnis atitinkamų dokumentų gavimas, t. y. po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, niekaip nepažeidė pareiškėjo (apelianto) teisių, nes apeliacinis skundas argumentuotas bei paduotas laiku.

Teisėjų kolegija, tikrinanti šią bylą, laiko tikslinga atkreipti pareiškėjo (apelianto) dėmesį į tai, kad pastarajam nėra galutinai atimama teisinė galimybė apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomą interesą čia aptariamo disputo plotmėje per žalos institutą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas Administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą (LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-531/2006, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius