A-1166-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1166-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01648-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 88 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., nepriimtinomis sąlygomis, perpildytose, drėgnose, neremontuotose kamerose, kuriose trūko šviesos, neturėjo galimybės normaliai išsimaudyti. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertina 88 000 Lt, t. y. po 2 000 Lt už kiekvieną kalinimo mėnesį bei 20 000 Lt už sugadintą sveikatą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. spalio 2 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. liepos 23 d. pažymos Nr. 69/06-3144 „Dėl R. B.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. lapkričio 12 d. ir laikytas periodiškai iki 2013 m. spalio 2 d. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 13,65 kv. m iki 19,60 kv. m. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,9 kv. m. (kamerose Nr. 18, 89, 23) iki 18,47 kv. m. (kameroje Nr. 17) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 646 dienas. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai buvo atlikti 2012 m. vasario 29 d. ir 2012 m. balandžio 11 d. (kameroje Nr. 104), 2013 m. vasario 6 d. (kameroje Nr. 87), 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. liepos 19 d. (kameroje Nr. 14). Kameroje Nr. 104 nustatyta, kad santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka reglamentuojamas normas, kamera tvarkinga, išvalyta, atliktas paprastasis remontas, kameroje pelėsio nėra. Kameroje Nr. 87 nustatyta, kad reikalingas paprastasis remontas, oro temperatūra 17,6°C, dirbtinė apšvieta 106 lx. Kameroje Nr. 14 nustatyta, kad sanitarinis mazgas atitvertas medžiagine užuolaida, dirbtinė apšvieta 200 lx, oro temperatūra 18,7°C, santykinė drėgmė 42 proc., reikalingas remontas.

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punktu ir 2 punktu (toliau – ir Taisyklės), pažymėjo, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teisės aktai nereglamentuoja dušų išvalymo po kiekvienos kameros kalinamųjų prausimosi. Higienos normos 39.4 p. nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų, vadinasi Šiaulių TI pareigūnai, valydami dušus vieną kartą per dieną, veikė teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

Pabrėžė, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Taip pat atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 59 punktu, ne rečiau kaip kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.), esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų priežiūra Šiaulių TI iki 2012 m. buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Vadovaujantis direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 9 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. liepos 7 d. taikė ieškinio senatį, o sprendė dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą dėl laikotarpio nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2013 m. spalio 2 d. Konstatavo, jog Iš byloje esančios 2014 m. liepos 23 d. pažymos Nr. 69/06-3144 matyti, kad pareiškėjas R. B. į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo pristatytas 2010 m. lapkričio 12 d. ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 2013 m. spalio 2 d. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas 690 dienų skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 2,27 kv. m iki 9,78 kv. m. Taigi tik 43 dienas kamerose Nr. 18 ir 87, vienam asmeniui teko nuo 3,71 iki 9,28 kv. m. t. y. plotai atitiko minimaliam plotui keliamus reikalavimus, 71 dieną kamerose Nr. 104, 11, 17 ir 86 pareiškėjui pastoviai tenkantis kameros plotas buvo mažesnis, nei nustatyta norma, nes pareiškėjui teko tik nuo 2,35 iki 3,55 kv. m. Kitą laiką kamerų plotas iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, todėl konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 71 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, ir 576 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam pastoviai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Remdamasis pateiktomis Šiaulių visuomenės sveikatos centro pažymomis, konstatavo, jog Šiaulių TI pareiškėjas periodiškai buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamos kamerų švaros, tvarkos bei dezinfekcijos, konstatavo, jog Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 ir 59 punkto reikalavimų nenustatyta.

Dėl galimybės praustis po dušu, pažymėjo, kad higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš 2014 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 62/08-168 matyti, kad suimtieji ir nuteistieji į dušą vedami vadovaujantis direktoriaus patvirtintu sanitarinio švarinimo grafiku, kiekvieną kartą einant praustis duše bėga karštas vanduo, o įvykus gedimams nedelsiant imamasi priemonių gedimams pašalinti. Higienos normos HN 76:2010 39.4 punktas numato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Iš teismui pateikto Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiko matosi, kad dušų patalpos profilaktiškai dezinfekuojamos kiekvieną darbo dieną ir po kiekvieno prausimosi. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dušų patalpos nevalomos ir nedezinfekuojamos, todėl tokius jo teiginius atmetė.

Pažymėjo, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos sutrikimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma), taigi Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga p suma yra 9 000 Lt.

III. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pritaikytas senaties terminas.

Nurodo, kad kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kamerose nėra ventiliacijos, netinkama temperatūra, paviršiai pasidengę pelėsiu, pareiškėjui maudantis neužtikrinamas privatumas, dėl netinkamų sąlygų jam sutriko sveikata, tačiau pareiškėjas po gydymo būdavo grąžinamas į tas pačias patalpas, todėl jo būklė blogėjo. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir priteisė neproporcingai mažą sumą neturtinei žalai atlyginti, kadangi jo sveikatai padaryta itin didelė žala.

Nesutinka su senaties termino taikymu, pabrėžia, jog nėra teisininkas, jo teisės, kaip suimtojo, yra itin suvaržytos, kadangi jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas sirgo.

Pareiškėjas taip pat prašo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išreikalauti visą su pareiškėjo sveikata susijusią medžiagą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius, išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo R. B. laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą be kita ko grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. spalio 2 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 12 d. (b. l. 46), o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. liepos 8 d. (b. l. 13). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 92). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. liepos 8 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis nėra teisininkas ir nebuvo supažindintas su savo teisėmis, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. liepos 8 d.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 46-47) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2013 m. spalio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusių asmenų skaičius nebuvo pastovus ir vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 2,28 kv. m iki 18,47 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 554 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, 66 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam tikrą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpio dalį buvo pažeisti higienos normų reikalavimai.

Pažymėtina, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 18,47 kv. m (b. l. 47). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. tai, kad pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose truko 66 dienas, o 554 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma svyravo, taip pat atsižvelgęs į kitus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus, tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 2 606,58 Eur (9 000 Lt) – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išreikalauti visą su pareiškėjo sveikata susijusią medžiagą, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas apie pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas bei įvertinti pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Todėl šiuo atveju tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti papildomus duomenis nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys