A-662-2310-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2310/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00467-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, prašė panaikinti atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, Šiaulių VGTPT) 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. SP-1020-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apimtimi, nurodyta P. Š. 2010 m. liepos 2 d. atsakovui adresuotame prašyme (I t., b. l. 92). Taip pat pareiškėjo atstovas prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo nagrinėjamoje byloje išlaidas (II t., b. l. 40-41).

Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė raštu išdėstytą prašymą dėl skundo atsisakymo toje dalyje, kuria buvo pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą toje dalyje, kuri nurodyta P. Š. 2010 m. liepos 2 d. atsakovui adresuotame prašyme (II t., b. l. 42). Pareiškėjas ir jo atstovai paaiškino, kad šio skundo reikalavimo atsisakoma, nes jis yra perteklinis ir nebūtinas tam, kad būtų apgintos pareiškėjo teisės. Skunde pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, priešingai nei nurodyta Sprendime, pareiškėjas neturi tinkamo atstovo, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teigė, kad vienintelis atitinkantis įstatymo reikalavimus pareiškėjo atstovas buvo advokatas A. Š.. Pareiškėjas paaiškino, kad advokatas A. Š. atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą, kadangi nusprendė nebedirbti Šiaulių VGTPT. Nurodė, jog atsakovas neteikia tokios teisinės pagalbos, kokios pareiškėjas prašė 2010 m. liepos 2 d. prašyme. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1541/2012. Pareiškėjo atstovai palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti, o pareiškėjui atsisakius skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dalyje, kuri nurodyta jo 2010 m. liepos 2 d. prašyme, palaikė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo dalies ir toje dalyje prašė administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 3-5).

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui Šiaulių VGTPT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. SP-3155(7.1896) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, nurodant antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtį – „dėl žalos atlyginimo“. Kadangi atsakovas pareiškėjui suteikė antrinę teisinę pagalbą konkrečiai neįvardinant reikalavimo, tai reiškia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis maksimali. Be to, pareiškėjas šio sprendimo neskundė. Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba suteikta tik pirmosios instancijos teisme, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal paminėtą sprendimą yra pasibaigęs, kaip yra pasibaigęs antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę Šiaulių VGTPT 2013 m. gegužės 13 d. priimtą sprendimą Nr. SP-1577(7.1896), todėl ginčijamo Sprendimo panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių pasekmių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo ir administracinės bylos dalį dėl atsakovo Tarnybos įpareigojimo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dalyje, kuri nurodyta P. Š. 2010 m. liepos 2 d. atsakovui adresuotame prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos, nutraukė. Kitoje dalyje skundą patenkino ir panaikino atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. SP-1020-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė kliūčių priimti pareiškėjo prašymą dėl atsisakymo nuo skundo reikalavimo, todėl prašymas priimtas ir administracinė byla pagal pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą toje dalyje, kuri nurodyta P. Š. 2010 m. liepos 2 d. atsakovui adresuotame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, nutraukta.

Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Tarnybos 2013 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. SP-1020-(7.1896), kuriuo Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 23 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktuose numatytais pagrindais nuspręsta nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui civilinėje byloje dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo bei pagrįstumo. Iš bylos medžiagos, pareiškėjo ir jo atstovų paaiškinimų nustatyta, kad pagal 2010 m. liepos 2 d. pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 154-158), atsakovas 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. SP-2630(7.1896) suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, parengiant teismui dokumentus ir atstovaujant teisme, įskaitant vykdymo procesą, atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (I t., b. l. 159).

Atsakovas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. SP-3298(7.1896) nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo esant advokato išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus (I t., b. l. 167). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu atsakovo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298-(7.1896) buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą paliko galioti.

Todėl atsakovo sprendimu Nr. SP-3155(7.1896) antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo atnaujintas, suteikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (I t., b. l. 49-51). Šiuo sprendimu antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirtas advokatas G. A.. Advokatas 2011 m. rugsėjo 23 d. pranešimu atsakovui Nr. 3155-01 prašė pareiškėjui paskirti kitą advokatą, esant pareiškėjo ir advokato interesų konfliktui (I t., b. l. 168-169). Šiaulių VGTPT 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. SP-372(7.1896) ankstesniu sprendimu teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą pakeitė į kitą advokatą, t. y. teisinę pagalbą pareiškėjui teikti paskyrė advokatą A.

Š. (I t., b. l. 52). Advokatui A. Š. teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo parengtas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurį Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla atsakovui AB „Lesto“ (II t., b. l. 125-148). 2013 m. vasario 22 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti advokatą A. Š. (I t., b. l. 53, 170), kadangi advokatas patenkino tik pusę jo pageidavimų (prašymų), prašytas papildyti ieškinį minėtas advokatas jokių teisinių veiksmų neatlieka ir atsisako teikti pareiškėjui teisinę pagalbą, teigdamas, jog Šiaulių VGTPT nebedirbs.

Atsakovui pareikalavus, advokatas A. Š. 2013 m. vasario 27 d. rašytiniame paaiškinime (I t., b. l. 57-58, 172-173) nurodė, kad jam parengus ieškinį ir civilinę bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme pareiškėjas atvyko pas jį su kitu atstovu teisininku, kuris reikalavo tikslinti ieškinį, įtraukti papildomas proceso šalis, su kuo advokatas nesutiko, nes manė, kad tokie procesiniai veiksmai pakenks pareiškėjo interesams, nurodė, kad atsisako teikti teisinę pagalbą asmeniui, kuris pasitelkęs kitą asmenį dėl jo kontrolės, daro spaudimą, reikalauja daryti teisiškai nepagrįstus, nemotyvuotus veiksmus.

Minėtu raštu advokatas A. Š. prašė atsakovo nutraukti jo antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, paskiriant kitą advokatą, nurodydamas, kad jis nebeteiks pareiškėjui teisinės pagalbos dar ir todėl, jog nutraukia sutartį su Šiaulių VGTPT. Advokatas A. Š. pareiškimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties su atsakovu nutraukimą atsakovui padavė 2013 m. vasario 18 d. (I t., b. l. 64). Atsakovas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. SP-1020(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (I t., b. l. 59-60).

Antrinės teisinės pagalbos nutraukimo metu civilinė byla dėl žalos atlyginimo pagal pareiškėjo ieškinį atsakovui AB „Lesto“ buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teisme (I t., b. l. 125-148). Pareiškėjui apskundus minėtą Sprendimą, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. I-691-257/2013, kuria nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti atsakovo Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Todėl Šiaulių VGTPT 2013 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą Nr. SP-1577(7.1896) paskirti advokatę G. S. teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (I t., b. l. 83, 179). Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1186-779/201 atmetė pareiškėjo ieškinį (I t., b. l. 182-185). Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina, kad paminėta civilinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, o sprendimas šioje byloje bus skelbiamas 2014 m. gegužės 29 d.

Teismas nurodė Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas, nes pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus (Įstatymo 23 str. 1 d. 7 p.) bei dėl bendradarbiavimo su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą, pažeidimo (Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 27 d. išduotu notariškai patvirtintu įgaliojimu yra pavedęs R.

J., be kita ko, atstovauti pareiškėjui teismo įstaigose bei atlikti įvairius procesinius veiksmus (II t., b. l. 14). Duodamas paaiškinimus teismo posėdyje R. J. patvirtino, kad jis teikė teisinę pagalbą pareiškėjui, buvo nuvykęs kartu su pareiškėju pas advokatą A. Š., nes advokatas nedalyvavo civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui AB „Lesto“ 2013 metų vasario mėnesį paskirtame teismo posėdyje, o jis, nors ir turėdamas įgaliojimą, negalėjo atstovauti pareiškėjui, nes teismas jam to neleido.

Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys iš teismų informacinės sistemos atspausdinti Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių protokolai. Procesinio atstovavimo institutas nukreiptas užtikrinti tinkamos, kvalifikuotos, atstovaujamojo interesus ir jo valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. CPK 51 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Civilinėje byloje fizinį asmenį teisme pagal pavedimą gali atstovauti tik advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje, vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (CPK 56 str. 1 d.).

Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Tuo atveju, kai yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokato teises ir pareigas bei jų mastą patvirtina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nurodyti dokumentai (CPK 57 str. 3 d.). Kaip minėta ankščiau, paprastai atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 str. 1 d. 1 ir 2 p.).

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jį su atstovaujamuoju sieja giminystės, santuokinio (sugyventinio) santykiai, ar jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ar jo neturi. Šiuo atveju byloje dalyvaujantis asmuo yra laisvas pasirinkti, koks kitas asmuo jam gali atstovauti kartu su advokatu ir (ar) advokatų padėjėju. Taigi civilinio proceso teisės normos nustato apribojimus fiziniams asmenims vesti savo bylą per atstovus, kurie neatitinka ankščiau paminėtų teisės normų nuostatų.

Pareiškėjo atstovas R. J. neatitiko šių reikalavimų. Todėl pareiškėjas, nors ir turėdamas šį atstovą, negalėjo tinkamai, be advokato pagalbos įgyvendinti ar apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, nagrinėjamoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes jo atstovas pagal įgaliojimą negalėjo atstovauti pareiškėjui teismo posėdžiuose. Todėl atsakovo skundžiamame Sprendime nepagrįstai nurodė antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nutraukimo pagrindą, numatytą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte, t. y. kad pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Kitas ginčijamame Sprendime nurodytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pareiškėjui pagrindas yra tas, kad pareiškėjas nebendradarbiauja su advokatu, teikiančiu jam antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p.). Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai <...> apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjas, t. y. fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (Įstatymo 2 str. 7 d.) privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta (2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-565/2007), jog advokatų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas. Iš paminėtų teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos akivaizdu, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu, t. y. asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2408/2011).

Nagrinėjamoje byloje yra svarbi aplinkybė, kad advokatas A. Š., paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, apie nesklandumus teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui atsakovą informavo tik tuomet, kai pats atsakovas to paprašė, ir tik tuomet advokatas suformulavo atsakovui prašymą pakeisti jį kitu advokatu (I t., b. l. 56, 176). Be kita ko, tokį savo prašymą advokatas motyvavo tuo, kad jis nutraukia sutartį su atsakovu. Teisme apklausus A. Š. liudytoju (II t., b. l. 27-29, 32), jis parodė, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo kartu su pareiškėju rengė ilgai ir tai padaryti pavyko, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas jį priėmė.

Liudytojas pripažino, kad tuo iš esmės ir baigėsi jo bei pareiškėjo bendradarbiavimas, bet nenurodė, kad bendradarbiavimas baigėsi būtent dėl pareiškėjo kaltės (II t., b. l. 27). Priešingai, liudytojas patvirtino, kad jis pasakė pareiškėjui, jog nepriklausomai nuo to, ar baigs, ar nebaigs civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, jis toliau su atsakovu nebedirbs, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nebeteiks, nes nutraukia sutartį su atsakovu. Liudytojas mano, kad būtent ši priežastis paskatino pareiškėją kreiptis į atsakovą dėl advokato pakeitimo.

Nors liudytojas neneigė, kad po to, kai byla jau buvo teisme, pas jį buvo kartą atėjęs pareiškėjas su savo atstovu teisininku, kuris reikalavo, kad advokatas tikslintų ieškinį, o jis su tokiais pasiūlymais nesutiko, tačiau iš esmės pripažino, kad reikšmingiausia priežastis, dėl kurios tarp jo ir pareiškėjo nutrūko bendradarbiavimas, buvo jo paties apsisprendimas nutraukti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą pagal sutartį su atsakovu. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir pareiškėjo atstovo R. J. paaiškinimai teismo posėdyje, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas rūpinosi civilinės bylos dėl žalos atlyginimo eiga, dažnai vyko pas advokatą bei kad pareiškėjas patyrė nepatogumų, nes jam buvo reikalingas tinkamas atstovas teisme, kurio jis neturėjo.

Todėl pareiškėjas ir kreipėsi į atsakovą dėl advokato pakeitimo. Pareiškėjas savo paaiškinimais teisme taip pat patvirtino, kad advokatas A. Š. informavo pareiškėją, jog nutraukia sutartį su atsakovu, todėl teisinės pagalbos pareiškėjui nebeteiks. Liudytojo parodymus, pareiškėjo atstovo ir pareiškėjo paaiškinimus patvirtino byloje esančių Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo protokolų duomenys, iš kurių nustatyta, kad į 2013 m. vasario 13 d. vykusį teismo posėdį, kuriame dalyvavo pareiškėjas, advokatas A.

Š. neatvyko dėl ligos, o 2013 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje pareiškėjas prašė stabdyti bylą, kadangi neturi tinkamo atstovo. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų vengęs susitikti su advokatu, kad jis turėjo išankstinį priešiškumą advokatui, skleidė nepagrįstą neigiamą informaciją, nebendradarbiavo, sudarė nepagrįstas kliūtis efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos teikimui, ką Įstatymo nuostatų prasme būtų galima laikyti nebendradarbiavimu su valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, byloje nėra.

Priešingai, nustatyta, kad pareiškėjas ypač aktyviai domėjosi ieškinio parengimu ir civilinės bylos eiga, konsultavosi su advokatu ir iš esmės buvo patenkintas advokato atliktu darbu. Tai patvirtinto liudytojo A. Š. parodymai. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma paneigė skundžiamame Sprendime atsakovo nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nevykdė savo pareigos bendradarbiauti su teikiančiu valstybės garantuojamą teisinę pagalbą advokatu, piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Nustatyta, kad pagrindinė priežastis, dėl ko pareiškėjas prašė pakeisti advokatą, buvo ne nesutarimai su advokatu dėl teisinės pagalbos teikimo, o ta aplinkybė, kad advokatas deklaravo savo darbo su atsakovu pabaigą, sutarties su atsakovu nutraukimą, kas skatino pareiškėją rūpintis, kad toks advokatas būtų pakeistas kitu. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad skundžiamame Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas nebendradarbiauja su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Skundžiamu sprendimu atsakovas nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui tuo metu, kai civilinė byla pagal jo ieškinį tebuvo pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teismo parengiamajame posėdyje (I t., b. l. 125), todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas sukėlė pareiškėjui pasekmes.

Be to, šios bylos nagrinėjimo metu bei priimant joje sprendimą, dar nėra paskelbtas apeliacine tvarka pareiškėjo civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo sprendimas, o CPK numato apeliacinės instancijos teismo teisę bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas panaikino atsakovo Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Pareiškėjo atstovas advokatas I. T. teismui paduotu prašymu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės naudai 160 Lt išlaidas už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą (II t., b. l. 40). Nustatyta, jog Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. SP1-0695 pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba šioje administracinėje byloje (II t., b. l. 25), atleidžiant jį nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikė advokatas I. T.. Valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, sudarė išlaidos už advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme, iš viso 160 Lt. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsisakius nuo vieno skundo reikalavimo ne dėl to, kad šį reikalavimą patenkino atsakovas, o dėl to, kad pareiškėjo požiūriu pareikštas reikalavimas buvo perteklinis ir nebūtinas, priteistinų išlaidų dydis proporcingai patenkintiems reikalavimams sudarytų 80 Lt. Teismas nurodė Įstatymo 14 straipsnio 12 dalį. ABTĮ normomis nėra sureguliuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą klausimai, o Įstatymo 36 straipsnis nustato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Susidaro situacija, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, finansuojamos iš valstybės biudžeto, išlaidos prašomos priteisti į valstybės biudžetą iš įstaigos – Tarnybos, kuri teikia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Teismas sprendė, kad išieškoti bylinėjimosi išlaidų šiuo atveju nėra galimybės dėl objektyvių priežasčių, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė prašymo priteisti iš atsakovo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.

III. Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 55-57) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog Sprendime minimi nutraukimo pagrindai yra savarankiški įstatyme nustatyti pagrindai ir gali būti taikomi atskirai, konstatuojant, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Tarnybos nuomone, net įvertinus, kad vienas antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas yra nepagrįstas ir neteisėtas, antrinė teisinė pagalba gali būti pagrįstai nutraukta vadovaujantis savarankišku antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindu – pareiškėjas nebendradarbiauja su advokatu. Ar pareiškėjas bendradarbiauja su asmeniu teikiančiu antrinę teisinę pagalbą, Tarnyba kiekvienu atveju vertina individualiai, atsižvelgiant į visas jai žinomas faktines aplinkybės. Informacija apie asmens nebendradarbiavimą dažniausiai gaunama iš advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą. Šiuo atveju priimdama Sprendimą Tarnyba taip pat vadovavosi advokato pateikta informacija, t. y. Tarnybai žinomomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad advokatas A. Š. nagrinėjant bylą dėl Sprendimo panaikinimo teismo posėdžio metu nurodė tik vieną aplinkybę, dėl kurios tarp pareiškėjo ir advokato nebuvo efektyvaus bendradarbiavimo, t. y. kad advokatas A. Š. ketino nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį su Tarnyba, nesudaro pagrindo spręsti, kad Tarnyba priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, kadangi Sprendimo priėmimo metu buvo nustatytos ne tik minėtos faktinės aplinkybės.

Nurodo, jog Tarnybos Sprendimo motyvus lėmė tai, jog siekiant įvertini abiejų šalių (advokato ir pareiškėjo) veiksmus antrinės teisinės pagalbos teikimo metu, Tarnyba 2013 m. vasario 27 d. raštu Nr. SD-225(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ paprašė pareiškėjo nurodyti faktines aplinkybes bei objektyvias priežastis, kokie veiksmai buvo atlikti bendradarbiaujant su advokatu A. Š.. Pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. raštu (reg. Nr. PP-140(7.1896)) atsisakė pateikti informaciją Tarnybai ir pasiūlė kreiptis į advokatą. Kadangi Tarnyba neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo paaiškinimų dėl bendradarbiavimo su advokatu (pareiškėjas atsisakė pateikti informaciją Tarnybai) Tarnyba rėmėsi vien tik advokato A. Š. pateiktais duomenimis. Advokatas Tarnybai 2013 m. vasario 27 d. pateikė paaiškinimą kuriame nurodė, kad pareiškėjas į advokatą kreipėsi kartu su savo atstovu, kuris kartu su pareiškėju reikalavo, kad advokatas imtųsi teisiškai nepagrįstų veiksmų. Pranešime advokatas A. Š. nurodė, kad kategoriškai atsisako teikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, kuris pasitelkęs kitą asmenį dėl jo darbo kontrolės ir nurodymų davimo daro jam spaudimą, reikalauja daryti teisiškai nepagrįstus, nemotyvuotus veiksmus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju advokatas A. Š. įvardino tik vieną priežastį, dėl kurios jis atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui – ketinimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį su Tarnyba. Tačiau Tarnyba, vertindama, ar yra pagrindų nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, rėmėsi advokato 2013 m. vasario 27 d. paaiškinimu, kuriame, be minėtos priežasties, advokatas įvardina priežastis, dėl kurių galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas turi išankstinį priešiškumą advokatui, nebendradarbiavo, sudarė kliūtis efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos teikimui. Pirmosios instancijos teismas vertindamas Tarnybos Sprendimo pagrįstumą vadovavosi tik teisme liudytojo A. Š. teiktais parodymais ir pareiškėjo paaiškinimais, tačiau nevertino to, kad Tarnyba priimdama ginčo sprendimą rėmėsi tuo metu jai žinomais objektyviais duomenimis, todėl priimtas Sprendimas Tarnybos nuomone yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymi, kad bendradarbiavimo pareiga su advokatu yra nustatyta pareiškėjui (Įstatymo 4 str. 1 p.). Gauti informaciją iš pareiškėjo siekiant nustatyti, ar jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, yra Tarnybos ne tik teisė, bet ir pareiga. Esant faktinėms aplinkybėms, kai Tarnyba raštu pareiškėjo paklausia informacijos dėl bendradarbiavimo su advokatu, o pareiškėjas raštu atsako, kad reikia Tarnybai kreiptis į advokatą, nes jis neva nesupranta, kas yra bendradarbiavimas bei negali Tarnybai suteikti informacijos, kokie veiksmai buvo atlikti (jei tokie buvo) teikiant antrinę teisinę pagalbą, Tarnybos nuomone, reiktų vertinti kaip aplinkybes, tik patvirtinančias pareiškėjo nebendradarbiavimą. Pareiškėjo veiksmai, kuriais jis pasitelkia trečiuosius asmenis ir kurių pagalba iš paskirto advokato reikalauja atitinkamų atstovavimo ir gynybos veiksmų, kurie gali pakenkti paties pareiškėjo interesams, vertintini kaip pakankamas faktinis pagrindas konstatuoti pareiškėjo nebendradarbiavimą.

Atsakovas paaiškina, jog Tarnyba 2013 m. vasario 27 d. raštu Nr. SD-225(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ prašė pareiškėjo pateikti informaciją, bet pareiškėjas ją teikti atsisakė. Advokatas informavo, kad pareiškėjas turi teisininką, kuris jam atstovauja. Būtent šios aplinkybės Panevėžio apygardos administracinio teismo ir buvo patvirtintos, t. y. kad pareiškėjas notariškai įgaliojo kitą teisininką jam atstovauti, kuris jam atstovavo, teikė teisines paslaugas. Tačiau tai, kad šis teisininkas nebuvo advokatas ar advokato padėjėjas ar pareiškėjo artimas giminaitis ir neatitiko atstovavimo reikalavimų civiliniame procese, negali būti panaudota prieš Tarnybą, nes Tarnyba minėtu raštu prašė suteikti informaciją apie antrinės teisinės pagalbos teikimą, o pareiškėjas atsisakė ją suteikti, todėl nesant galimybės Tarnybai įvertinti ir nustatyti, ar pareiškėjas įgaliojo teisininką, atitinkantį atstovavimo civiliniame procese reikalavimus, bei pareiškėjui nevykdant pareigos suteikti išsamią informaciją apie antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 4 str. 2 p.) ir pareigos nedelsiant pranešti Tarnybai apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos pareiškėjo teisei gauti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 4 str. 3 p.), Tarnybos nuomone, Tarnybos veiksmai ir nustatytos aplinkybės vertintinos kaip pakankamos konstatuoti pareiškėjo galimybę įgyvendinti teises nesinaudojant advokato pagalba.

Pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą informuoti tiek Tarnybą, tiek advokatą, kad jo įgaliotas teisininkas neatitinka reikalavimų atstovauti pareiškėjui, tačiau šios pareigos neatliko. Jei pareiškėjas žinojo, kad jis neatitinka reikalavimų, tai tokie veiksmai, kai įgaliojamas asmuo, neturintis tokių įgaliojimų bei reikalaujantis iš advokato vykdyti veiksmus, neatitinkančius pareiškėjo interesų, yra nebendradarbiavimą patvirtinanti aplinkybė. Jeigu pareiškėjas nežinojo, kad jo įgaliotas teisininkas neatitinka atstovavimo reikalavimų, tai jis įgaliodamas tokį asmenį kartu prisiėmė ir su tuo susijusią riziką. Būtina nustatyti, ar pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus (teikė informaciją, aktyviai bendradarbiavo su Tarnyba ir advokatu ir kt.). Tarnybos nuomone, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose nustatytų pareigų bei iš pareiškėjo minėtų veiksmų ir neveikimo yra pakankamai aplinkybių konstatuoti savarankiškus antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindus, nustatytus Įstatymo 23 straipsnio 7 ir 10 punktuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad nustačius tokias faktines aplinkybes, kurias nustatė Tarnyba antrinės teisinės pagalbos teikimas turi būti nutrauktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-693/2008 ir kt.). Pareiškėjas dėl Tarnybos 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. SD- 225(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, vietoje Tarnybos prašomos informacijos, inicijavo ginčą, teismas jo skundą atmetė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. AS662-443/2013), taip pat teismas jau yra konstatavęs pareiškėjo nebendradarbiavimo faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. A575-2282/2013). Šios aplinkybės gali būti vertintinos kaip papildomos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo nebendradarbiavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-03-26 sprendimo Nr. SP-1020-(7.1896), kuriuo nuo 2013 m. kovo 26 d. nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Išnagrinėjęs ginčą, pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo Sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais bei atsakovo padaryta išvada, kad P. Š. nebendradarbiauja su paskirtu advokatu bei jis gali vesti savo bylas pats arba per atstovus.

VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Vienas jų yra atvejis, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, jeigu pasikeitus aplinkybėms nustatoma, kad jis pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus (VGTPĮ 23 str. 1 d. 7 p.). VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai <...> apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Kiek tai yra susiję su VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši norma aiškintina taip, jog subjektas, suteikęs antrinę teisinę pagalbą, gali ją nutraukti ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog pareiškėjas be advokato pagalbos gali ginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tokia išvada yra daroma įvertinant visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Vieno ar kelių veiksmų atlikimas, kuriais padedama advokatui, paskirtam teikti antrinę teisinę pagalbą, dar nelemia teiginio apie galimybę pačiam apsiginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus konkrečioje byloje. Tačiau tokie atvejai, kada besikreipęs teisminės gynybos asmuo pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl atitinkamų dokumentų, turėsiančių įtakos bylos išsprendimui, išsireikalavimo, nederina pozicijos su paskirtuoju advokatu, ignoruoja pastarojo siūlymus teisiniais klausimais, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-209/2013).

Ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atvykdamas su atstovu teikiančiu teisines konsultacijas ir teisinę informaciją pas advokatą A. Š. patvirtina faktą, kad reikiamas teisines paslaugas gali gauti nesinaudodamas jam valstybės garantuojamu advokatu. Teisėjų kolegijos nuomone tokia Tarnybos išvada padaryta nevisapusiškai įvertinus bylos aplinkybes. Bylos duomenimis kilęs ginčas buvo nagrinėjamas teisme, todėl pareiškėjui buvo reikalingas tinkamas jo atstovavimas teismo posėdžiuose. Tuo tarpu jo atstovas atstovauti pareiškėją bylos nagrinėjimo metu negalėjo, nes galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nustato specialius reikalavimus atstovams. Tai reiškia, jog pilna apimtimi jis savo teisių apginti negalėtų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, nors ir turėdamas atstovą, negalėjo tinkamai, be advokato pagalbos įgyvendinti ar apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, nagrinėjamoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes jo atstovas pagal įgaliojimą negalėjo atstovauti pareiškėjo teismo posėdžiuose.

Pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta (2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-565/2007), jog advokatų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas

Iš paminėtų teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos akivaizdu, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2408/2011).

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas vengė bendradarbiauti su paskirtu antrinę teisinę pagalbą teikti advokatu. Priešingai, pareiškėjas aktyviai domėjosi bylos eiga ir teikė įvairius siūlymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos (liudytojo A. Š. parodymų teismo posėdžio metu), P. Š. į Tarnybą dėl advokato pakeitimo kreipėsi tik po to, kai advokatas informavo pareiškėją, jog jis nutraukia su atsakovu sutartį. Bendravimo su advokatu metu kilusių nesklandumų ir pozicijų išsiskyrimo nėra jokio pagrindo vertinti kaip bendradarbiavimo su advokatu pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma paneigė skundžiamame Sprendime atsakovo nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nevykdė pareigos bendradarbiauti su valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė