eA-2902-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2902-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05253-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-101 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. G. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nevertinęs, netikrinęs ir nenagrinėjęs nurodytų aplinkybių, priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas turėjo atlikti išsamų tyrimą, įvertinti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį įvertinti, ar pareiškėjo nurodomos aplinkybės gali būti siejamos su teisės aktuose įtvirtintomis pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis, t. y. atsakovas turėjo tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas pagrįstai bijo būti grąžintas į kilmės šalį, nes patirs persekiojimą savo kilmės šalyje. Atsakovo teiginiai apie grėsmių nebuvimą kilmės šalyje neatitinka tikrovės, nes viešoje erdvėje yra plačiai eskaluojama žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini), plačiai paplitęs nepalankumas kitataučiams, taip pat ir stiprus nacionalistinių nuotaikų paplitimas, (duomenys neskelbtini) elgesys (duomenys neskelbtini) atžvilgiu negali būti laikomas pateisinamu, taip pat ir saugia kilmės šalimi, į kurią būtų galima išsiųsti pareiškėją.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė nesutikimo su Migracijos departamento sprendimu priežasčių, todėl Migracijos departamentas neturi galimybės atsakyti į skundo argumentus, kadangi jie nėra žinomi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostata bei Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstyta taisykle. Abiejų teisės normų interpretavimas leido teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas, grįžęs į kilmės šalį, gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Vertinant šias teisės normas, konstatavo, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas. Svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 19 d. prašymu kreipėsi į Migracijos valdybą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, teigdamas, jog jis yra persekiojimas dėl politinių įsitikinimų, pageidautų gyventi savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, pateikė (duomenys neskelbtini) vidaus pasą. Pirminėje apklausoje paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2012 m. gegužės 11 d., dėl jo atžvilgiu sufabrikuotos bylos bei patirto smurto dėl to, kad nesutiko su valdžios politiniais sprendimais. Į Lietuvos Respubliką atvyko ne per pasienio kontrolės punktą. 2014 m. liepos 24 d. buvo atlikta papildoma pareiškėjo apklausa, 2014 m. liepos 31 d. buvo atlikta dar viena pareiškėjo apklausa. Išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojo bylos aplinkybes, įvertinęs pažymą apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), išvadą dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. G., Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-12PR-101: nesuteikė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas argumentavo tuo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nevertinęs, netikrinęs ir nenagrinėjęs nurodytų aplinkybių, priėmė nepagrįstą sprendimą, nes (duomenys neskelbtini) plačiai paplitęs nepalankumas kitataučiams, stiprus nacionalistinių nuotaikų paplitimas, (duomenys neskelbtini) elgesys (duomenys neskelbtini) atžvilgiu negali būti laikomas pateisinamu. Teigia, kad atsakovas neįsigilino į jo prašymuose ir paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas dėl politinių priežasčių ar priklausymo socialinei grupei, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Teismas su pareiškėjo teiginiais nesutiko, nes jo pateikti argumentai nebuvo susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Išanalizavus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovui, pateiktus paaiškinimus teisme, akivaizdu, kad plačiai žinomi aktyvistai (duomenys neskelbtini) gali susidurti su žmogaus teisių pažeidimais, jiems gali būti iškeltos baudžiamosios bylos.

Tačiau turima informacija, teismo vertinimu, leido daryti išvadą, kad tokia grėsmė kyla asmenims, kurie plačiai žinomi, yra aktyvūs (duomenys neskelbtini) kritikai. Byloje nebuvo duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad eiliniams aktyvistams yra keliamos baudžiamosios bylos. Pateiktoje pažymoje apie padėtį (duomenys neskelbtini) teigiama, kad vertinant keliamas sufabrikuotas bylas, nėra informacijos, kad eiliniams aktyvistams yra keliamos sufabrikuotos bylos. Pareiškėjo paaiškinimai aiškiai patvirtina, kad jo dalyvavimas viename mitinge, pareigūnų nebuvo įvertintas, jis nebuvo patrauktas net administracinėn atsakomybėn, nors teigė, kad jam buvo grasinta, buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau jokių individualių jo persekiojamų aplinkybių, įrodymų bei dokumentų pareiškėjas nepateikė.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių buvo akivaizdu, kad pareiškėjo pasakojimas yra nedetalus, nenuoseklus, tarp paaiškinimų yra prieštaravimų, neatitikimų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjui negali būti suteikta „abejonės privilegija“ kaip ji nustatyta Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje, nes negalima laikyti pareiškėjo pateiktų paaiškinimų „nuoširdžiomis pastangomis“ pagrįsti savo prieglobsčio prašymą, jo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais.

Pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla gali būti prilyginta persekiojimui tik tuo atveju, jeigu yra įtikinamų įrodymų, jog bylos pobūdis yra politinis, pažeidžia bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas, pareiškėjui atimta galimybė į veiksmingą teisinę gynybą. Teismas laikė, kad pareiškėjas tiesiog pateikė paaiškinimus dėl neva iškeltos baudžiamosios bylos su politine potekste, tačiau nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, kurios įrodytų, jog baudžiamoji byla iškelta būtent dėl politinių motyvų. Nebuvo nustatyta jokių aplinkybių ar priežasčių daryti prielaidą, jog tariami persekiotojai (FSB, OMON pareigūnai) šiuos dalykus tapatintų su politinių pažiūrų išreiškimu, nebuvo ryšio tarp persekiojimo ir tariamų pažiūrų, kuris yra būtinas asmenį pripažįstant pabėgėliu.

Įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Teismas sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė. Jos nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarka, ir sprendimus priėmė remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas.

Įvertindamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Remiantis bylos medžiaga, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažyma apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), skundo argumentais, teismas darė išvadą, kad nėra jokių realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Nebuvo jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad atsakovas nepagrįstai uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienus metus, nes priimti sprendimą uždrausti ar neuždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Migracijos departamentą įgalina Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pagrįstai nustatytas minimalus vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad 2014 m. lapkričio 20 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-10)-12PR-101 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės bei panaikinti Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-101.

Pareiškėjas mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertinto bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad negalima taikyti abejonės privilegijos principo. Iš viešai visiems žinomos informacijos apie sistemingus Žmogaus teisių ir prigimtinių laisvių pažeidimus (duomenys neskelbtini), dėl kurios tarptautinės organizacijos pasisakę ir viešai pasmerkę akivaizdu, kad visi (duomenys neskelbtini) piliečiai, turintys ir išreiškiantys kitokią, kritinę nuomonę, kuria nepritariama vykdomai oficialiai (duomenys neskelbtini) politikai, patiria spaudimą, atskirais atvejais taip pat ir fizinį susidorojimą, (duomenys neskelbtini) teismų sistema neužtikrina teisingumo ir žmogaus teisių apsaugos. Pareiškėjas mano, kad vien dėl šių faktų jam turėjo būti pritaikytas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjas pagrįstai bijo būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), kur patirs baudžiamąjį persekiojimą (jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas), jis buvo patyręs fizinį smurtą dėl išsakytos savo pozicijos valdžios atžvilgiu ir mano, kad kol (duomenys neskelbtini) vadovaus dabartinis politinis režimas, situacija tik blogės. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir išsamiai atliko vertinimą ir tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįsta sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tvirtina, jog abejonės privilegijos taikymas – tai ne vien bendros situacijos šalyje analizė. Informacija apie padėtį kilmės valstybėje turi patvirtinti pareiškėjo istoriją, jo pateiktus motyvus. Migracijos departamentas sutinka su tuo, kad plačiai žinomi aktyvistai (duomenys neskelbtini) gali susidurti su žmogaus teisių pažeidimais ir kartu gali susidurti su sufabrikuotomis bylomis. Tačiau pažymi, kad nėra informacijos apie atvejus, kai eiliniams aktyvistams būtų keliamos baudžiamosios bylos, kurios būtų sufabrikuotos. Pažymi, jog nepaisant dalyvavimų ne viename mitinge, pareiškėjas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nors, pasak jo, vienos iš apklausų metu jam buvo tuo grasinta. Jokių kitų individualių savybių pareiškėjas nenurodė.

Nurodo, jog išsamiai ištyrus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas yra nedetalus, nespecifinis, nenuoseklus, nustatyti prieštaravimai tarp pateiktų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, prieglobsčio prašymas daugiau nėra grindžiamas jokiais kitais dokumentais ar objektyviais šaltiniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-101 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. G. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. G. 2014 m. gegužės 19 d. su prašymu kreipėsi į Migracijos valdybą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, teigdamas, jog jis yra persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Gyventi pageidavo savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, su savimi turėjo (duomenys neskelbtini) vidaus pasą. 2014 m. gegužės 19 d. buvo atlikta pirminė pareiškėjo apklausa, 2014 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 31 d. – papildomos apklausos. Išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojo bylos duomenis , įvertinęs pažymą apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), išvadą dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. G., Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-12PR-101 nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir sprendimą priėmė remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, nustatė minimalų vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesant įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie patirtą persekiojimą dėl politinių priežasčių, taip pat apie galimą persekiojimą grąžinimo į kilmės valstybę atveju: ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 83 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimo priemonių leistinumą, 1 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams.

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011; kt.). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d.

įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Teisėjų kolegija, nekartodama Migracijos departamento pastabų dėl pareiškėjo skirtingose apklausose nurodytų aplinkybių neatitikimo ir neišsamumo, taip pat pažymi, kad nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų stengęsis pateikti bent dalį jo nurodytų aplinkybių (sumušimą, jo jam priklausančių įmonių tikrinimą, sąskaitų blokavimą ar pan.) patvirtinančius rašytinius įrodymus, kurie turėtų egzistuoti ir kurių Migracijos departamentas, neatskleisdamas tyrimo tikslų, neturi galimybės gauti.

Nors pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai išaiškintos jo teisės ir pareigos Migracijos departamento atliktame tyrime dėl jo prieglobsčio prašymo, šiuo aspektu pažymėtina, kad apie galimybę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, taip pat pareiga pateikti turimus dokumentus pareiškėjui buvo išaiškinama prieš kiekvieną apklausą, ką patvirtina jo parašai ant apklausos protokolų. Be to, jokių dokumentų pareiškėjas neteikė ir administracinės bylos nagrinėjimo metu, kai jis jau naudojosi tiek advokato pagalba, taip pat jam jau turėjo būti suprantamas tiek Migracijos departamento, o vėliau – ir teismo atliktas pateiktų įrodymų vertinimas.

Migracijos departamento išvadoje, kuria grindžiamas sprendimas, pagrįstai pažymėta, kad pagal prieinamus ir turimus duomenis (duomenys neskelbtini) grėsme būti persekiojamam valstybinės valdžios institucijų kyla plačiai žinomiems ir aktyviems valstybinės valdžios kritikams, kuriems keliamos ir sufabrikuotos baudžiamosios bylos, todėl pareiškėjo, kuris nėra priskirtinas tokiems asmenims – nepriklauso politiniam režimui oponuojančioms politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms ar judėjimams, nėra plačiai žinomas (duomenys neskelbtini) visuomenei (nenurodė) ir įtakingas šioje šalyje, teiginiai apie jo persekiojimą prieštarauja visuotinai žinomiems faktams Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies prasme.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausų metu neteigė, kad yra patyręs / bijo patirti persekiojimą dėl tautybės, todėl apeliacinio skundo teiginiai, susiję su bendros padėties (duomenys neskelbtini) apibūdinimu, iš esmės nesusiję su individualia pareiškėjo situacija. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) nustatyta, jog užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, kuriuo A. G. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (15/6-10) 12PR-101 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė