eAS-32-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-32-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04049-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8, 79.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 4 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 12-01-1455; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo KAM, (toliau – ir atsakovas) nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 22 488,67 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, tačiau nurodė, jog šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas, kadangi pareiškėjas po 2013 m. kovo mėnesio delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių.

II. Pareiškėjas A. R. atskirajame skundė prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad, gavęs pirmą sumažintą pensiją, nežinojo, jog dėl šio savo teisių pažeidimo į teismą gali kreiptis per 3 metus, taip pat manė, jog atsakovas kompensuos jo patirtus praradimus per protingą terminą. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnyje įtvirtintas 5 metų terminas kreiptis į teismą dėl periodinių išmokų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas A. R. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį, kuria teismas atsisakė atnaujinti pareiškėjo praleistą skundo padavimo terminą bei priimti skundą.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti KAM 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 12-01-1455; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 22 488,67 Lt, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, taikyta perskaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją, asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir minėtą teisės normą vertinant kaip specialiąją teisės nuostatą, reglamentuojančią kreipimosi dėl pensijos nepriemokos terminą, atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Šios administracinės bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 4 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirma pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. rugsėjo 4 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose AS-56-502/2015; AS-59-502/2015; AS-66-502/2015 ir kt.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais bei kuria atskirajame skunde vadovaujasi pareiškėjas, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių, t. y. neprotingai ilgai uždelsus.

Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesiais neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Dėl nurodytos skundo reikalavimų dalies pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėnesio priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo taip pat ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92, t. y. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Taigi, nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2014 m. rugsėjo 4 d., todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo.

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikinama, ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. R. skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė