A-817-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-817-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02197-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo, praleisto termino atnaujinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui dėl neteisėtu įstatymu neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pateikti; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2205 „Dėl 2014 m. vasario 21 d. patikslinto skundo“; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) išmokėti jam neteisėtai sumažintą 5 994,71 Lt dydžio senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jam nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, kadangi turėjo draudžiamųjų pajamų. Pažymėjo, jog įgijo teisę į senatvės pensiją ir tik dėl to, kad sulaukęs pensinio amžiaus vis dar dirba, jam nebuvo išmokėta visa uždirbta senatvės pensija. Paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, suprato, kad valstybė grubiai pažeidė jo teisę į nuosavybę, į orią senatvę, į uždirbtą senatvės pensiją, todėl laikydamasis ikiteisminio ginčo sprendimo tvarkos per trejus metus kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Teigė, kad neturėjo jokio pagrindo manyti, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Senatvės pensija buvo mažinama ne VSDFV sprendimu, bet Laikinuoju įstatymu, kuris buvo teisėtas ir kuriuo VSDFV teisėtai vadovavosi. VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), 2010 m. sprendimu privalėjo informuoti jį dėl pensijos sumažinimo pagrindo ir sumažintos pensijos dydžio, išaiškinti teisę kreiptis į teismą, nurodant, per kokį terminą jis turėtų tai padaryti, tačiau atsakovas to nepadarė. Pažymėjo, jog, vykdydamas nurodymus pateikti termino atnaujinimą pagrindžiančius dokumentus, pateikė VSDFV patikslintą skundą su reikalavimu atnaujinti terminą skundui pateikti, bet šis prašymas buvo neargumentuotai atmestas.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 32–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, įvertinusi tai, jog pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2013 m. lapkričio 11 d. prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV nustatytą 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1093 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 11 d. prašymo ir 2013 m. gruodžio 21 d. skundo dalis, kuriomis buvo prašoma įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalį, ir nurodė, kad jei iki 2014 m. vasario 23 d. pareiškėjas pateiks papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuomet skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2205 atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sprendimui (kaip valiniam aktui) apskųsti ir atsisakė pareiškėjo 2013 m. gruodžio 21 d. skundą ir 2014 m. vasario 21 d. patikslintą skundą nagrinėti iš esmės, kadangi pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. patikslintame skunde nepateikė pakankamai argumentų, įrodančių, kad apskundimo terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. VSDFV gautame pareiškėjo atstovo 2014 m. vasario 21 d. patikslintame skunde buvo nurodyta, kad terminą pareiškėjas praleido dėl to, jog jis jokių sprendimų dėl sumažintos senatvės pensijos negavo, nei 2010 m., nei 2011 m. jam nebuvo išaiškinta teisė skųstis dėl senatvės pensijos per trejus metus ir jog dėl senatvės pensijos neteisėtumo suprato tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Visos senatvės pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu, Nuostatais, o nuo 2010 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Šie teisės aktai yra viešai paskelbti, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti, per kiek laiko gali apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus, mokančio jam senatvės pensiją, sprendimus ar veiksmus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino atnaujinimo atmestini kaip nepagrįsti. Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo skundo teismui argumentai, kad trejų metų termino eigos pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo datos.

VSDFV, nustatydama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose, be kita ko, buvo sprendžiamas sprendimų dėl senatvės pensijų apskundimo termino nustatymo klausimas. Be to, nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 49–53) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintą 5 994,71 Lt dydžio senatvės pensijos dalį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai nebuvo priimti, o sumažinta senatvės pensija buvo faktiškai mokėta kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Pirmosios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos išmokėjimo momentas yra laikytinas termino skundui paduoti pradžia.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas apie savo teisių pažeidimo sužinojimą tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui ir termino skundui paduoti pradžios momento siejimas su Konstitucinio Teismo nutarimu yra atmestinas. Pareiškėjo argumentai, kad jis tariamai nežinojo apie pensijos sumažinimą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kad VSDFV skyriai turėjo informuoti pareiškėją apie įstatymų pakeitimus ir apskundimo teisę, bet neinformavo, yra visiškai nepagrįsti. VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. (10.1)10.29-6046 informavo pareiškėją apie jo pensijos perskaičiavimą, vadovaudamasis pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymu, įgijus papildomą 1 metų stažą po pensijos paskyrimo, ir išsiuntė 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 10.19-19373 nuorašą.

Šiame sprendime buvo aiškiai nurodyta sprendimų apskundimo tvarka bei informacija ir kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėjui bus mokama pagal šio įstatymo nuostatas perskaičiuota senatvės pensija. Pareiškėjas, būdamas atsakingas, atidus ir rūpestingas pilietis, net ir tariamai sužinojęs apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvus, gindamas pažeistas teises laiku, ir per protingą terminą nesikreipė į teismą. Pareiškėjas į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 11 d., praėjus daugiau nei metams net po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais inicijuoti buvo įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių šias priežastis, nepateikė, todėl VSDFV padarė pagrįstą išvadą ir teisingai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2205 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo išmokėjimo, kadangi praleido trejų metų terminą skundui paduoti, ir pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašyme nurodytos trejų metų apskundimo termino praleidimo priežastys nebuvo pripažintos svarbiomis ir objektyviomis, dėl to terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl ši bylos dalis turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 76–84) nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas; pareiškėjo skundą tiek, kiek juo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2205, atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylos dalį dėl prašymo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti neteisėtai sumažintą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimais (valiniais aktais) paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad tokie perskaičiavimai buvo daromi, taip pat dėl to, kad jie buvo daromi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kurį vėliau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu tiek, kiek juo nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, pripažino prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2205 tiek, kiek juo neatnaujintas terminas skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, pirmiausia 2013 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, vėliau su 2013 m. gruodžio 11 d. skundu ir su 2014 m. vasario 21 d. patikslintu skundu kreipėsi į VSDFV. Pareiškėjui 2013 m. lapkričio 11 d. kreipusis į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, šis 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (10.1)S-84095, neturėdamas jokio teisinio pagrindo (tai vėliau konstatuota ir VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-1093), atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti susidariusią nepriemoką. Vertindamas šias byloje nustatytas faktines aplinkybes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę laikytina 2013 m. lapkričio 11 d., t. y. data, kai jis kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių. Taigi pareiškėjas akivaizdžiai, t. y. daugiau nei 10 mėnesių, praleido terminą paduoti skundą.

Teismas nurodė, kad VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2205, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į VSDFV, todėl termino paduoti skundą dėl neišmokėtos socialinio draudimo senatvės pensijos dalies neatnaujino. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad nors VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2205 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, ji išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo; taigi VSDFV, priimdama šį sprendimą, iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013. Nustatė, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą iš esmės yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir 2014 m. vasario 21 d. patikslintame skunde VSDFV. Įvertinęs pareiškėjo VSDFV ir teismui pateiktuose prašymuose atnaujinti terminą skundui paduoti pateiktus argumentus, teismas konstatavo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatavo, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą nėra. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, jis nenurodė. Teismo nuomone, sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka pareiškėjo pasyvumas ir procesinis neveikimas, kuris tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes, žinodamas, kad jam mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV. Pažymėjo, kad net ir Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjas dar daugiau nei pusantrų metų delsė kreiptis į VSDFV, ir net Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus paminėtą nutarimą, pareiškėjas dar daugiau nei metus delsė ginti savo pažeistas teises. Vadinasi, nėra jokio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais, konstatavo ir tai, kad nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2205, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti dėl senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo. Taigi VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2205 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos dalį. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, kadangi jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti nepatenkintas, teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir patenkinti skundą, taip pat atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo argumentai yra vienašališki. Jis imperatyviai vykdė visus institucijų nurodymus, pačios institucijos jį klaidino nemotyvuotais ir nepagrįstais sprendimais. Teismų įstatymas, kiti teisės aktai įpareigoja vienodas bylas spręsti vienodai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1118/2014. Tokiomis pat teisinėmis priemonėmis įgyvendino savo galbūt pažeistas teises. Teismas nurodė tikslinti reikalavimus, atsisakydamas nagrinėti jau pareikštus. Teismas neanalizavo skundo argumentų dėl termino kreiptis dėl savo pažeistos teisės. Teismas, atsisakydamas priimti reikalavimus dėl neteisėtų sprendimų, vykdė atsakovų advokato vaidmenį. Vilniaus apygardos administracinis teismas kitose tokio pobūdžio bylose sudarė pareiškėjams galimybę iš naujo spręsti dėl skundo reikalavimų patikslinimo. Kadangi ginčams dėl pensijų perskaičiavimo, mokėjimo yra nustatyta ikiteisminė ginčo tvarka, nepažeisdamas šios tvarkos, kreipėsi į teritorinį skyrių, kuris jo skundą išnagrinėjo priimdamas sprendimą. Paprastai teisinėje valstybėje procesinis terminas gali būti atnaujinamas ar skaičiuojamas nuo to momento, kai atidus ir vidutinių gebėjimų asmuo galėjo ir suvokė savo teisių pažeidimą. Teismas nepasisakė ir dėl teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ar neteisėtumo, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir formalus. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo skunduose nurodytas aplinkybes. Valstybei nesprendžiant klausimo dėl antikonstitucinio įstatymo dvejus metus po Konstitucinio Teismo nutarimo, neturėjo kito būdo tik inicijuoti ginčą ir būtent naudodamasis ikiteismine tvarka kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją, o pastarajai atsisakius – skundė sprendimą VSDFV. Pabrėžia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. ir per trejus metus kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Jis buvo suklaidintas. Be to, ginčas ikiteismine tvarka buvo išspręstas iš esmės.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117–122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad teismas teisingai nurodė visus ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, tarp jų ir Pensijų įstatymo 45 straipsnį. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisingai konstatavo, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o kreipimosi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę data laikytina 2013 m. lapkričio 11 d. (kreipimosi į VSDFV Kauno skyrių data), todėl teisingai konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai, t. y. daugiau nei 10 mėnesių, praleido terminą paduoti skundą. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, taip pat ir nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, jog pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Todėl teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2205 bei pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl prašymo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Tačiau VSDFV pabrėžia, kad nesutinka su teismo teiginiu, jog VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2205 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV išreikšta pozicija dėl pareiškėjo nurodytų 3 metų termino praleidimo priežasčių negali būti laikoma pareiškėjo prašymo išnagrinėjimu iš esmės.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Pareiškėjo argumentas apie savo teisių pažeidimo sužinojimą tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui (2012 m. rugsėjo 21 d.) ir termino skundui paduoti pradžios momento susiejimas su Konstitucinio Teismo nutarimu yra atmestinas. Pareiškėjas į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei metams net ir po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo. VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2205 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus ginčo metu (t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą. Pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė pagrįstą išvadą ir atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjui skundui paduoti. Pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Kadangi pareiškėjas nėra laikomas tinkamai pasinaudojęs Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl nepriemokos priteisimo, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 670,51 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 48);

3) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-11-11 prašymą) jam buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys (b. l. 19). Pastebėtina, kad šis VSDFV Kauno skyriaus raštas (sprendimas) VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime suformuluotu nurodymu VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. vasario 14 d. sprendimu buvo panaikintas;

4) 2013 m. gruodžio 21 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2014 m. vasario 5 d. rašte (sprendime) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. vasario 23 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nurodyta tvarka“ (b. l. 42-44);

5) 2014 m. vasario 21 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, iki tol kreiptis į teismą nebuvo prasmės (b. l. 41);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 38-40).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 11 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada.

Pasisakydama dėl paminėto VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė