A-574-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-574-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03685-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. gruodžio 3 d. iki 2012 m. spalio 29 d. buvo kalinamas pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes standartinio 7,8–8,2 kv. m. ploto kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Teigė, jog jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus bei susiklosčiusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 8-12) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai, tačiau Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už tvarkos kamerose palaikymą atsakingi patys ten esantys asmenys, tam išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 42-44) pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie D. S. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Teismui pateikta informacija patvirtino, kad nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. spalio 28 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. gegužės 27 d., 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d.), pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m., t. y. neatitiko teisės aktų nurodytos minimalios vertės. Teismas, atsižvelgęs į minėtus duomenis, sprendė, kad D. S. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas apie 10 mėnesių, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,80–2,80 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Pabrėžė, jog įvertinus pažeidimų trukmę ir jų mastą, akivaizdu, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje V. Savenkovas prieš Lietuvą).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad pareiškėjas aptartu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko norminių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie negali būti pripažįstami mažareikšmiai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 800 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 50-51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. S. prašomos priteisti 30 000 Lt (atitinkamai 8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2011 m. gruodžio 3 d. – 2012 m. spalio 29 d. laikotarpiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Lt (atitinkamai 521,32 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, jog teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog vykdydamos teisės aktų reikalavimus šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, tuo tarpu atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, tyčia ir sąmoningai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Lt (atitinkamai 8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, tuo tarpu apeliaciniu skundu yra prašoma priteisti iš atsakovo tik 15 000 Lt (atitinkamai 4 344, 30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4, 62-63).

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagrįstai nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiuo atveju teismas vertino, jog pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas apie 10 mėnesių, o jam tekdavo vidutiniškai apie 1,80–2,80 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo patektų duomenų, konkretus laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas Įsakyme nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas, yra 303 dienos (iš bendrai 322 dienų tik 19 dienų (sudėjus kartu ir atskiras paros dalis, kai pareiškėjui buvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos) pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas) (b. l. 8-12). Taigi Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas įvardintą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.). Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja šių atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Įsakymo nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo kalinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pirmosios instancijos teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės (b. l. 50-51).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, todėl šiuo aspektu pasisakytina plačiau (b. l. 50-51).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Priteisiant konkretų neturtinės žalos atlyginimą turi būti įvertinama ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau aplinkybes, kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, nes vykdydamos reikalavimus šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, tuo tarpu atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, tyčia ir sąmoningai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai yra nesąžiningi kaip tai numato CK 1.5, 6.200 straipsniai. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas žinojo apie galiojančius aktus, tačiau tyčia juos pažeidė ir tai sudaro prielaidas padidinti jam priteistiną žalą (b. l. 50-51).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog CK 6.200 straipsnis įtvirtina sutarties vykdymo principus. Valstybės institucijų veiksmai vykdant įkalinimo, bausmės atlikimo funkcijas, užtikrinant tinkamas kalinimo atlikimo sąlygas yra priskiriami viešojo administravimo sričiai. Šiuo atveju tarp įkalinimo įstaigos ir kalinamo asmens nėra sudaryta civilinė sutartis ir atitinkamai nėra taikytini CK numatyti sutarčių vykdymo principai.

Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog aplinkybė, kad atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, taip pat savaime nesudaro pagrindo vertinti atsakovo atstovo veiksmų kaip nesąžiningų, nes proceso šalis iš esmės pasinaudojo jai suteikta procesine teise reikšti paaiškinimus dėl pateikto skundo, gintis nuo inkriminuojamų pažeidimų, teikti argumentus dėl prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai buvo suvaržytos jo teisės, nesistengus ištaisyti netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo vertinimu, toks Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojų elgesys taip pat vertintinas kaip diskriminacija dėl jo socialinės padėties ir tai sudaro pagrindą padidinti priteistiną žalą (b. l. 50-51).

Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimą). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, taip pat vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnis). Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis taip pat yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97).

Nagrinėjamu atveju taip pat pabrėžtina, jog EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus vertintina, jog tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kad jam buvo taikomi apribojimai, susiję su kalinimu, savaime negali būti vertinama kaip pareiškėjo diskriminacija. Pareiškėjas, be kita ko, neteigia, jog jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems asmenims ar jų grupėms. Aplinkybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, šiuo atveju esant visoms CK 6.271 straipsnio sąlygoms, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo deliktinės atsakomybės buvimą ir priteisti pareiškėjui įvardintą neturtinę žalą, tačiau savaime neleidžia konstatuoti diskriminavimo fakto buvimo. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog jo atžvilgiu vienodi faktai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai, ar kad jo atžvilgiu buvo elgiamasi kitaip nei kitų bausmę atliekančių asmenų (jų grupių) atžvilgiu, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu (b. l. 12-13). Be to, tokių aplinkybių buvimo pareiškėjas nebuvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1-4). Taigi šiuo atveju nebuvo nurodyta pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima vertinti ir konstatuoti diskriminavimo faktą pareiškėjo atžvilgiu, kad pareiškėjui tyčia, sąmoningai jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems nuteistiems. Šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais, neleidžiančiais konstatuoti ar patikrinti tokių aplinkybių buvimo (b. l. 50-51). Dėl šių priežasčių šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo papildomai padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą.

Kita vertus, nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso 303 dienas, tačiau toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus (dalis asmenų buvo kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje) ir tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (b. l. 8-12). Šiuo atveju, atsižvelgus į įvardintas aplinkybes, į tai, jog nurodytų neteisėtų veiksmų buvimas, jų intensyvumas vis dėlto viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, tačiau nebuvo nustatyta kitų neteisėtų veiksmų buvimo, atsižvelgus į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir pareiškėjas tokių aplinkybių aiškiai neįvardino, o šioje dalyje rėmėsi vien tik deklaratyviais teiginiais, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 800 Eur. Įvardinta neturtinė žala priteistina atsižvelgus ir į tai, jog pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė stresą, patyrė dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, tačiau apeliaciniame skunde pats pripažino, jog dėl neteisėtų veiksmų buvimo neatitaisomos pasekmės jam nekilo (b. l. 50-51).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 800 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys