A-662-960-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-960/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00242-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Vaivai Nevardauskienei,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovams Juliui Raškauskui ir Jūratei Germanavičiūtei-Vasiljevienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Marikai Nalivaikienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 81-85) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) sprendimą nutraukti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, parengto detaliojo plano tikrinimą, kuris išdėstytas 2013 m. vasario 5 d. rašte Nr. (15.26)-2D-1924 (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Inspekcijos Kauno skyrių teisės aktų nustatyta tvarka atlikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, parengto detaliojo plano tikrinimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra detaliojo plano organizatorius. Planavimo tikslas – apie 302 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 382 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorius 2012 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. A-1821 2012 m. gegužės 21 d. nusprendė sudaryti su pareiškėju sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo Nr. 70-18-06 (toliau – ir Sutartis).

Sutartis 2012 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta. Tiek įsakymas, tiek ir Sutartis iki šiol nėra panaikintos ir galioja. Detalusis planas buvo parengtas, be pastabų suderintas Kauno miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijoje ir pateiktas tikrinti Inspekcijos Kauno skyriui, kuris tikrinimą sustabdė, kadangi kilo neaiškumų dėl planavimo organizatoriaus teisėtumo, ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją bei Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl tarnybinės pagalbos.

Minėtos institucijos nurodė, jog šiuo atveju planavimo organizatorius turėjo būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, kai žemė nuosavybės teise priklauso valstybei. Atsakovas, remdamasis pateikta nuomone, nusprendė 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (15.26)-2D-1924 detaliojo plano patikrinimą nutraukti, vadovaudamasis Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d.

įsakymu Nr. D1-904/3D-844, (toliau – ir Tikrinimo tvarkos aprašas) 8.1 punkto pagrindu. Ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi pareiškėjui, kaip detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui, atimta galimybė užbaigti detaliojo planavimo procesą. Atsakovas pažeidė Tikrinimo tvarkos aprašo 7.1 punktą, kuris suteikia teisę atsakovui tikrinti, ar teritorijų planavimo dokumentą tikrinti pateikusiam asmeniui buvo perduotos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, o ne suteikia įgalinimus vertinti administracinio akto ir Sutarties, kurių pagrindu buvo perduotos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, teisėtumą.

Be to, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635, (toliau – ir Organizatoriaus tvarkos aprašas) bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) numatyta galimybė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, jei planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Taip pat pareiškėjui buvo išduotas NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 2 d. sutikimas dėl detaliojo plano rengimo Nr. 8ST-(14.8.5)-433. Valstybinės žemės patikėtinis sutiko, kad būtų rengiamas detalusis planas. Šiuo atveju pareiškėjas atsidūrė teisiškai neapibrėžtoje situacijoje, nes nors ir Administracijos direktoriaus įsakymas dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir jo pagrindu sudaryta Sutartis yra galiojantys, tačiau atsakovas pareiškėjo nelaiko asmeniu, nurodytu Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-20).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog šiuo atveju Inspekcijos Kauno skyriuje 2012 m. gruodžio 11 d. buvo gautas UAB „I.K.S. studija“ prašymas, kuriuo prašoma atlikti apie 302 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimo prie esamo 382 kv. m žemės sklypo, kadastro Nr. 1901/0210:17, (duomenys neskelbtini), Kaune naudojimo būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo režimo privalomųjų reikalavimų, statybos reglamento nustatymo, nekeičiant esamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) patikrinimą ir išduoti tikrinimo aktą.

Teritorijų planavimo įstatymo, taip pat Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868 (toliau – ir Priežiūros tvarkos aprašas), Tikrinimo tvarkos aprašo nuostatos griežtai reglamentuoja detalųjį teritorijų planavimo procesą. Pareiškėjas nėra apie 302 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto nei naudotojas, nei valdytojas, todėl neturi subjektinės teisės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje, reikalauti panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti Inspekcijos Kauno skyrių teisės aktų nustatyta tvarka atlikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune parengto detaliojo plano tikrinimą.

Inspekcija kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją ir NŽT dėl tarnybinės pagalbos ir prašė paaiškinti, ar įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimui turėtų būti rengiamas detalusis planas ar žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir ar detaliojo teritorijų planavimo, kurio objektas yra valstybinė žemė, organizatoriais gali būti tiktai savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, ar detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos privataus sklypo, prie kurio numatoma prijungti valstybės žemę, savininkui.

NŽT 2013 m. sausio 17 d. rašte ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. sausio 16 d. rašte nurodyta, jog pagal Organizatoriaus tvarkos aprašo 4 punkto nuostatas, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties šalys gali būti savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės naudotojai ir žemės sklypų valdytojai ar naudotojai. Pagal minėto aprašo 5 punkto nuostatas, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas ir sutarties sudarymas galimas tik tada, kai detaliojo planavimo objektas yra žemės sklypas ar sklypų grupės, o pagal 7 punkto nuostatas, valstybinės žemės valdytojai detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti tik planuojant teritorijas, kurių reikia įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams ar kultūriniams projektams, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Prijungiant laisvą valstybinės žemės plotą privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 punkto nuostatomis. Nagrinėjamu atveju apie 302 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto pareiškėjas nei valdo, nei naudoja, šis žemės plotas nėra suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo neteisėtą sprendimą (b. l. 126-133).

Paaiškino, jog vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Organizatoriaus tvarkos aprašo 7 ir 14 punktais, Administracijos direktorius 2012 m. gegužės 14 d. priėmė įsakymą Nr. A-1821, kuriuo nusprendė sudaryti su pareiškėju E. P. sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Šio įsakymo pagrindu buvo sudaryta Sutartis. Planavimo tikslas – apie 302 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 382 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojimo būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo režimo privalomųjų reikalavimų ir statybos reglamento nustatymas, nekeičiant esamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Planavimo organizatoriui išduotos planavimo sąlygos ir 2012 m. birželio 27 d. patvirtintas Planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-8180. Vadovaudamasis išduotomis planavimo sąlygomis, planavimo organizatorius teisės aktų nustatyta tvarka pateikė detalųjį planą derinti Kauno miesto savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai, kurioje 2012 m. lapkričio 14/15 d. protokolu Nr. 70-19-104/2 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas buvo suderintas.

Nurodė Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktą, 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir darė išvadą, kad siekiant padidinti esamų žemės sklypų plotus prijungiant laisvos valstybinės žemės plotą, gali būti rengiamas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo planavimo dokumentui, arba detalusis planas. Šioje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Tikrinimo tvarkos aprašo 8.1 punktu. Iš skundžiamo administracinio akto turinio galima daryti išvadą, jog, atsakovo nuomone, ginčo atveju planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatose.

Administracija nurodė Organizatoriaus tvarkos aprašo 3, 7 punktus, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir teigė, jog teisės aktai numato galimybę savivaldybės administracijos direktoriui perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tais atvejais, kurie yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, kurių vienas reglamentuoja būtent ginčo atvejį – esamo žemės sklypo ribų ir ploto keitimą, prisijungiant įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą.

Teigė, jog ginčo atveju nėra ir nebuvo jokio įstatyme nustatyto pagrindo, draudžiančio pareiškėjui perimti, o Administracijos direktoriui perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Organizatoriaus tvarkos aprašo 7 punkte taip pat numatoma vienintelė išimtis, kada detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti valstybinės žemės valdytojai, id est, tik planuojant teritorijas, kurių reikia įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams ar kultūriniams projektams, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Taigi, rengiant detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatytais tikslais, savivaldybės administracijos direktorius turi teisės aktuose nustatytą teisę perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį. Iki sudarant Sutartį pareiškėjas gavo NŽT 2012 m. gegužės 2 d. sutikimą Nr. KST-(14.8.5.)-433 rengti žemės sklypo detalųjį planą. Taigi pareiškėjas, planuodamas jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą tikslą, gavo valstybinės žemės patikėtinio sutikimą rengti detalųjį planą (Organizatoriaus tvarkos aprašo 12.5 p.).

Planavimo organizatoriaus teisės pareiškėjui perduotos teisėtai ir nepažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų. Sprendime kaip vienas iš argumentų nurodomas, kad Organizatoriaus tvarkos aprašo 5 punkte numatoma, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas ir sutarties sudarymas galimas tik tada, kai detaliojo planavimo objektas yra žemės sklypas ar sklypų grupės. Tačiau iš šios nuostatos neaišku bei Inspekcija nenurodo, kokiu būdu rengiant detalųjį planą vienu iš Teritorijų planavimo įstatyme numatytų tikslų, numatant prie esamo žemės sklypo prijungti laisvą įsiterpusį valstybinės žemės plotą (22 str. 1 d. 6 p.), kurio sujungimas su pagrindiniu žemės sklypu turi būti numatytas teritorijų planavimo dokumente (Nutarimo Nr. 692 2.15 p.), toks planavimas ir organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas prieštarauja aukščiau paminėtam Organizatoriaus tvarkos aprašo 5 punktui, kai tai nepatenka į Organizatoriaus tvarkos aprašo 7 punkte reglamentuotą išimtį.

Pažymėjo, kad ginčo atveju ir yra suplanuotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuris Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu tikslu padidinamas ne daugiau kaip 6 arais. Atsakovo pozicija nėra suprantama situaciją vertinant ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatų kontekste, kai rengiamas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, numatant valstybinės žemės prijungimą prie esamo žemės sklypo, nurodė Aprašo 8 punktą.

Apraše numatyta, kad žemės sklypo plano, prilyginamo detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, iniciatoriais gali būti ir privačios žemės sklypų savininkai, pageidaujantys pirkti ar nuomoti įsiterpusius valstybinės žemės sklypus (kurie ir finansuoja žemės sklypo plano rengimą – ir Aprašo 9.6 p.). Minėtas teisės aktas nenumato jokių apribojimų privačios žemės savininkams būti žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, iniciatoriais ir teikti prašymus teisės aktų nustatyta tvarka rengti žemės sklypų planus, kai planavimo tikslas – padidinti ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje esamus žemės sklypus, kai nėra galimybės suformuoti atskirų sklypų (pagal Aprašo 4.4 p. žemės sklypo plane turi būti numatomas įsiterpusio žemės sklypo sujungimas su pagrindiniu žemės sklypu, taip pat sujungto žemės sklypo pertvarkymas pagal Aprašo 4.2 punkte nurodytus būdus).

Sprendime nenurodoma, kodėl rengiant detalųjį planą analogišku tikslu, id est, tikslu prisijungti prie esamo žemės sklypo leistino dydžio įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą, teritorijų planavimo organizatoriais negali būti pageidaujantys ir turintys teisę pirkti ar nuomoti įsiterpusius valstybinės žemės plotus asmenys, t. y. žemės sklypų, prie kurių norima prijungti įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą, savininkai ar valstybinės žemės naudotojai, kuomet leidžia teisės aktai (Organizatoriaus tvarkos aprašo 3 p.).

Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, ir neturėjo teisinio pagrindo nutraukti pareiškėjo detaliojo plano tikrinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, jog sutinka su Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytais motyvais ir prašo skundą tenkinti (b. l. 141-143).

Paaiškino, jog NŽT 2012 m. gegužės 2 d. išdavė sutikimą Nr. 8ST-914.8.5.-433 rengti detalųjį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Kaune planą, kurio tikslas – apie 302 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinio žemės ploto prijungimas. Manė, jog sudaryta Sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo nutraukimas prieštarauja teisės aktams, taip pat pažeidžia gero administravimo principą bei teisėtų lūkesčių principą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino, panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15.26)-2D-1924 ir įpareigojo Inspekcijos Kauno skyrių teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo atlikti 2012 m. gruodžio 11 d., reg. Nr. TP3-3205, pateikto plano rengėjo UAB „I.K.S. studija“ žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, parengto detaliojo plano, kurio planavimo organizatorius E. P., tikrinimą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Tikrinimo tvarkos aprašo 2 punktą, 7.1 ir 8.1 papunkčius, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis. Iš byloje esančių dokumentų ir minėto teisinio reguliavimo buvo matyti, jog detaliojo planavimo organizatorius – pareiškėjas – atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies reikalavimus. Pateikti byloje dokumentai patvirtino, jog Sutartis iki šiol yra teisėta ir galiojanti (Organizatoriaus tvarkos aprašo 3 ir 22 p.).

Toliau teismas išdėstė Organizatoriaus tvarkos aprašo 3 ir 7 punktų, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, jo 6 punktą, nurodė Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas parengė 382 kv. m žemės sklypo (kadastro Nr. 1901/0210:17, unikalus Nr. 1901-0210-0017), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio savininku jis yra pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 102), detalųjį planą, kurio planavimo tikslas – 302 kv. m.

įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 382 kv. m. žemės sklypo, naudojimo būdo, pobūdžio nustatymas, nekeičiant esamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, esant valstybinės žemės valdytojo sutikimui (b. l. 53). Pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatas, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams.

Pripažinta, kad 302 kv. m įsiterpęs ir laisvas valstybinės žemės plotas ir neformuojamas atskiru žemės sklypu, galėjo būti detaliojo planavimo objektu Organizatoriaus tvarkos aprašo 5 punkto, pagal kurį detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas ir sutarties sudarymas galimas tik tada, kai detaliojo planavimo objektas yra žemės sklypas ar sklypų grupės, prasme.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aiškinant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, ši teisės norma interpretuotina kaip įstatymų leidėjo suteikta teisė viešojo administravimo subjektui perduoti dalį savo teisių ir pareigų (organizuoti detaliojo plano rengimą, pasirinkti detaliojo plano rengėją ir t. t.), atliekant detalųjį teritorijų planavimą, žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kurie gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (2006 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1114/2006, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010 ir kt.).

Planuojamo prijungti įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto valdytojas – NŽT – 2012 m. gegužės 2 d. išdavė sutikimą Nr. 8ST-(14.8.5.)-433 rengti žemės sklypo (kadastro Nr. 1901/0210:17, unikalus Nr. 1901-0210-0017) (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą dėl 302 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimo prie pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (b. l. 53). Pareiškėjas, gavęs minėtos institucijos sutikimą rengti detalųjį planą, veikė kaip žemės sklypo valdytojo įgaliotinis.

Teismas darė išvadą, kad detaliojo planavimo organizatorius, suplanavęs nuosavybės teise valdomą teritoriją, detaliuoju planu pakeisdamas sklypo ribas bei plotą įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąskaita, elgėsi iš esmės teisėtai, kadangi teisę tą daryti jam suteikė NŽT sutikimas ir Sutartis, kurie nėra pripažinti neteisėtais (ABTĮ 57 str. 1 d.). Konkrečiai dėl įsiterpusio laisvo apie 302 kv. m valstybinės žemės ploto, kurį detaliuoju planu prie savo nuosavybės teise valdomo sklypo suplanavo prijungti planavimo organizatorius (pareiškėjas), teismas pažymėjo, kad šių planavimo organizatorių veiksmų, esant žemės valdytojo NŽT raštiškam sutikimui tą daryti bei raštiškam pritarimui jau parengto detaliojo plano sprendiniams, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti neteisėtais (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Be to, ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-448/2009), šių planavimo organizatoriaus veiksmų (dėl laisvo valstybinės žemės sklypo, kurį detaliuoju planu suplanavo prijungti planavimo organizatorius), esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais. Teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė pareiškėjo pateikto detaliojo plano patikrinimą, vadovaudamasis Tikrinimo tvarkos aprašo 8.1 punktu.

III. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 185-191) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio, Priežiūros tvarkos aprašo 2 ir 8 punktų nuostatas, Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punktą, Tikrinimo tvarkos aprašo 2 punktą, 7.1 papunktį, Aprašo 8 ir 9.6 punktus, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, Organizatoriaus tvarkos aprašo 3 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 11 ir 26 dalis, Organizatoriaus tvarkos aprašo 5, 7 ir 19 punktus, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d.

įsakymu Nr. Dl-239, (toliau – ir Taisyklės) 122 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.109 straipsnį, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimą žemės sklypų valdytojui ir naudotojui, nes planuoti laisvą valstybinį žemės plotą ir būti detaliojo plano organizatoriais galima tik laisvą valstybinį žemės plotą identifikavus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus žemės sklypu ir įgijus į jį daiktines teises.

Pareiškėjas norimos prisijungti valstybinės žemės teritorijos naudotoju arba valdytoju galėtų būti tik suformavus sklypą ir sudarius su pareiškėju valstybinės žemės nuomos arba pirkimo-pardavimo sutartį. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodyta, kad miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, kai esamas žemės sklypas padidinamas ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje (kai nėra galimybės suformuoti atskirą sklypą).

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 3 dalies 6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad detalieji planai nerengiami, kai esamas žemės sklypas padidinamas ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje (kai nėra galimybės suformuoti atskirą sklypą). Apraše nenumatyta galimybė perduoti žemės sklypo plano rengimo organizavimo teisių ir pareigų. Taigi, rengiant žemės sklypo planą, prilyginamą detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, organizatoriaus teisės ir pareigos nėra perduodamos. Inspekcijos nuomone, teismo išvada, kad pareiškėjas atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies reikalavimus, yra prieštaraujanti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 6 punktui, Organizatoriaus tvarkos aprašo 3, 4, 5, 7 ir 19 punktų reikalavimams, Taisyklių 122 punkto nuostatai, nes siekiant padidinti esamų žemės sklypų plotus prijungiant laisvos valstybinės žemės plotą, turėjo būti rengiamas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo planavimo dokumentui rengti.

Inspekcija nesutinka su teismo išvada, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-448/2009, pareiškėjo veiksmų (dėl laisvo valstybinės žemės sklypo, kurį detaliuoju planu suplanavo prijungti planavimo organizatorius), esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais. Remiasi ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi bei teigia, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Mano, jog šios bylos ir teismo sprendime minimos administracinės bylos Nr. A525-448/2009 ratio decidendi nesutampa. Teigia, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmų, esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog detaliojo planavimo organizatorius – pareiškėjas – atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies l punkto ir 2 dalies reikalavimus.

Nurodo, jog teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nenurodė motyvų, kodėl atmetė Inspekcijos argumentus, kad teisės aktai nenumato Inspekcijai teisės ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 14 d. priimtą įsakymą Nr. A-1.821, kuriuo nuspręsta sudaryti su pareiškėju Sutartį. Inspekcija, gavusi Detalųjį planą tikrinti, priimdama ginčijamą Sprendimą, veikė Tikrinimo tvarkos apraše nustatytų sąlygų ribose, laikydamasi viešosios teisės principo, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai. Ta aplinkybė, kad Sutartis yra galiojanti, nedaro Sprendimo neteisėtu. Sutartis yra tik tarpinis procesinis veiksmas, tai tik civiliniai teisiniai santykiai tarp savivaldybės administracijos ir pareiškėjo. Inspekcijai konstatavus, kad planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, pareiškėjui neatimama teisė kreiptis regreso tvarka dėl tokiais savivaldybės administracijos veiksmais sukeltos žalos atlyginimo. Inspekcijos nuomone, Inspekcija neprivalėjo reikšti savarankiškų reikalavimų byloje dėl tarpinių teritorijų planavimo procedūros veiksmų nuginčijimo, o teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą, turėjo atlikti ir visų procedūrinių tarpinių veiksmų teisėtumo vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1472/2011).

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas, gavęs NŽT vedėjo 2012 m. gegužės 2 d. sutikimą Nr. 8ST-(14,8.5.)-433 „Dėl detaliojo plano rengimo“, veikė kaip žemės sklypo valdytojo įgaliotinis. Remiasi ABTĮ 86 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-184/2012 ir teigia, jog teismas minėtos išvados nepagrindė jokiomis teisės normomis. Nurodo Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad NŽT negali savo nuožiūra perleisti valstybinę žemę disponuoti privatiems asmenims, nes ji atlieka valstybinės žemės patikėtinio funkcijas ir organizuoja bei vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Sprendimas priimtas pažeidžiant ir ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį.

Inspekcijos nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi NŽT teritorinio skyriaus atstovės atsiliepime į patikslintą skundą ir teismo posėdžio metu išsakytais argumentais, kadangi NŽT atstovės paaiškinimai prieštarauja NŽT rašte, pasirašytame aukštesnes pareigas užimančio Žemės tvarkymo departamento direktoriaus, atliekančio NŽT direktoriaus pavaduotojo funkcijas, pateiktiems išaiškinimams. Inspekcijos žiniomis, NŽT teritorinio skyriaus atstovei dėl netinkamo funkcijų vykdymo pradėtas tarnybinis patikrinimas. NŽT Inspekciją telefonu informavo, kad palaiko NŽT rašte išdėstytą poziciją.

Pareiškėjas E. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 18-23) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad nelogiška laikytina atsakovo nuostata, jog siekiant įsigyti valstybinės žemės plotą Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto pagrindu, detalusis planas gali būti rengiamas tik valstybinį žemės plotą identifikavus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus žemės sklypu ir įgijus į jį daiktines teises. Vadovaujantis tokia nuostata faktiškai turėtų būti rengiami du detalieji planai: pirmasis, kad būtų suformuotas sklypas laisvoje valstybinėje žemėje, ir antrasis, kad suformuotas ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui išnuomotas ar parduotas sklypas būtų prijungtas prie detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus nuosavybės teise valdomo pagrindinio žemės sklypo. Tačiau toks aiškinimas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto esmės, kuriame kaip tik pabrėžiama, jog laisvos valstybinės žemės plotas gali būti parduodamas tik tada, kai negalima suformuoti atskiro žemės sklypo. Akivaizdu, kad pagal Nutarimo 2.15 punkte įtvirtintus kriterijus laisvos valstybinės žemės plotas negali būti formuojamas kaip savarankiškas žemės sklypas atskiru detaliuoju planu. Toks sklypas gali būti formuojamas tik tuo pačiu detaliuoju planu, iš karto numatant jo prijungimą prie pagrindinio žemės sklypo – toks sklypas formuojamas konkrečiam tikslui (pagrindinio sklypo padidinimui) ir negali būti vertinamas bei funkcionuoti kaip savarankiškas.

Pareiškėjas nesutinka su apelianto nuostata, kad šiuo konkrečiu atveju siekiant padidinti esamo žemės sklypo plotą prijungiant laisvos valstybinės žemės plotą, turėjo būti rengimas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Pareiškėjo organizuojamo detaliojo planavimo tikslas yra ne tik įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 382 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, bet ir naudojimo būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo režimo privalomųjų reikalavimų ir statybos reglamento nustatymas, nekeičiant esamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, detaliojo plano rengimas būtinas. Teismo išvada, kad pareiškėjas atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies reikalavimus, neprieštarauja apelianto nurodytiems Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 6 punktui, Organizatoriaus tvarkos aprašo 3, 4, 5, 7 ir 19 punktų reikalavimams, Taisyklių 122 punkto nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ginčo klausimu dar nėra susiformavusi.

Pareiškėjas nesutinka su apelianto argumentais dėl procesinių teisės normų pažeidimo. Teismas, vertindamas atsakovo Sprendimo teisėtumą, neturėjo pagrindo kvestionuoti byloje neginčijamų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. A-1821 ir jo pagrindu pasirašytos Sutarties teisėtumo. Pažymi, kad pats apeliantas savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (15.24)-2D-14552 „Dėl taikos sutarties administracinėje byloje Nr. 1-875-505/2013“ yra pripažinęs, kad kol yra galiojanti Sutartis, tol detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi turi būti laikomas pareiškėjas. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad Sutartis yra nereikšminga ir neprivaloma. Mano, kad NŽT 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. 1SD-(8.2)-132 pateikti išaiškinimai turėtų būti vertinami kritiškai, nes detalusis planavimas nėra priskirtas NŽT kompetencijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-10) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir atsileipime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog ir pats atsakovas patvirtina, jog teisės aktai nenumato Inspekcijai teisės galiojančią Sutartį ar Administracijos direktoriaus įsakymą pripažinti neteisėtais. Taigi Inspekcija konstatuodama, kad pareiškėjas nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, esant galiojančiai Sutarčiai, peržengė savo kompetencijos ribas – Inspekcija negali paneigti pareiškėjo turimų organizatoriaus teisių ir pareigų, kurios perduotos teisės aktų nustatyta tvarka ir teisėta bei galiojančia Sutartimi.

Sutarties esmė yra perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, taigi šios Sutarties sudarymas sukelia aiškias teisines pasekmes. Nesant sudarytos tokios Sutarties arba jai nebegaliojant, asmuo, siekiantis teisės aktų nustatyta tvarka atlikti detaliojo teritorijų planavimo veiksmus, negalėtų ir neturėtų teisės minėtų veiksmų atlikti. Tik pasirašęs Sutartį, asmuo įgyja teisę kreiptis dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo ir pradėti planavimo procedūras, todėl nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad Sutartis tėra tarpinis procesinis veiksmas.

Nurodo, jog NŽT 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. 1SD-(8.2)-132 nėra atsakoma į ginčui aktualius klausimus, kaip ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. sausio 16 d. rašte Nr. (14-2)-D8-373 teikiama specialistų nuomonė, kuri negali būti traktuojama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Teisės aktai numato galimybę savivaldybės administracijos direktoriui perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tais atvejais, kurie yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, kurių vienas reglamentuoja būtent ginčo atvejį – esamo žemės sklypo ribų ir ploto keitimą, prisijungiant įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą.

Atkreipia dėmesį, jog atsakovas neskundė Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. Ik-852-554/2013, vadinasi, sutinka su teismo padarytomis išvadomis. Pažymi, kad detaliojo plano tikrinimo procedūra nutraukta nepaaiškinus, kaip turėtų būti vertinamos visos iki dokumento pateikimo tikrinti atliktos detaliojo planavimo procedūros ir kokių veiksmų pareiškėjas, kaip detaliojo planavimo organizatorius, turėtų imtis, kad detaliojo plano tikrinimo procedūra būtų atlikta, o detalusis planas patvirtintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12-) išdėsto, jog apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjas gali būti laikomas planuojamos teritorijos naudotoju. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje pripažintas bendrasis principas, kad valstybės valdžios institucijoms neturėtų būti užkirsta galimybė ištaisyti savo padarytas klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Priešinga pozicija pažeistų nepagrįsto praturtėjimo doktriną; kita vertus, šis principas negali vyrauti situacijose, kai individas turi patirti nepagrįstai didelę naštą dėl jam pritaikytos priemonės; pati valstybė turi prisiimti visą atsakomybę dėl savo padarytų klaidų, ir tos klaidos jokiu būdu neturi būti taisomos kitų asmenų interesų sąskaita (Stretch v. United Kingdom, no. 44277/98, 24 June 2003, § 38; Moskal v. Poland, no. 10373/05, 15 September 2009).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013-02-05 sprendimo Nr. (15.26)-2D-1924, kuriuo nutraukta detaliojo plano tikrinimo procedūra, ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė pareiškėjo pateikto detaliojo plano patikrinimą vadovaudamasis Tikrinimo aprašo 8.1 punktu, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius įpareigotinas teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo atlikti 2012-12-11, reg. Nr.TP3-3205, pateikto plano rengėjo UAB „I.K.S. studija" žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, parengto detaliojo plano, kurio planavimo organizatorius E. P., tikrinimą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Tikrinimo aprašas).

Byloje nustatyta, kad E. P. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012-05-14 įsakymu Nr. A-1821 nusprendė sudaryti su pareiškėju sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų pardavimo, o pati sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 21 d. Šios sutarties 1 punkte nurodyta, kad sutarties dalykas – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas, esama žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita (specialiai paskirčiai), žemės sklypo plotas – 382 kv. m., o 2 punkte apibrėžtas planavimo tikslas (-ai) – apie 302 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 382 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaunas (kadastro Nr. 1901/0210:17), naudojimo būdo, pobūdžio teritorijos tvarkymo režimo privalomųjų reikalavimų ir statybos reglamento nustatymas, nekeičiant esamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Taigi prie pareiškėjo 382 kv. m. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo planuojama prijungti 302 kv. m. įsiterpusį laisvą valstybinės žemės sklypą, kurio nei valdytojas, nei naudotojas E. P. nėra.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3 bei 4 punktuose (neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Ginčo atveju aktuali anksčiau minėtos nuostatos 2 dalis, numatanti galimybę detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas perduoti žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Pažymėtina, jog savivaldybės administracijos direktoriaus teisė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas nėra absoliuti (kaip bando teigti tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija), o saistoma teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nors ginčui aktualiose normose ir nėra tiesiogiai įtvirtinta tiesioginių nurodymų arba nustatyta draudimų (susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), tačiau minėtos normos nustato atitinkamą teisinį režimą, kurio rėmuose reguliuojamų teisinių santykių dalyviai veikia ne savavališkai, o paklusdami nustatytam režimui (savivaldybės administracijos direktorius pasinaudoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta teise perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali tik laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų). Vienas iš tokių reikalavimų, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra tai, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatorius būtų žemės sklypų valdytojas ar naudotojas. Taigi šios nuostatos lingvistinė ir prasmės loginė analizė suponuoja išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojas teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti tik asmenims, kurie yra planuojamų žemės sklypų valdytojai ar naudotojai. Nebuvimas tokiu asmeniu (žemės sklypų valdytoju ar naudotoju) eliminuoja savivaldybės administracijos direktoriaus galimybę pasinaudoti normoje numatyta teise – perduoti teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas.

Analogiškos pozicijos aiškindamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1000/2011 yra konstatavęs, kad teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnis galimybę įgyti ir turėti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas sieja su asmens teise į planuojamą žemę, t. y. asmuo turi būti planuojamos žemės valdytojas ir naudotojas. Kitose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali būti pasirašyta tik su detaliojo teritorijų planavimo dokumentu rengiamo žemės sklypo valdytojais ar naudotojais (2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010) arba, jog nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali būti pasirašyta tik su detaliojo teritorijų planavimo dokumentu rengiamo žemės sklypo valdytojais ar naudotojais. Atitinkamai šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad žemės sklypo valdytojai ar naudotojai, su kuriais yra sudaryta sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, turi teisę detaliai planuoti tik tą teritoriją, kuri yra jų valdoma ar naudojama. Bet koks šių asmenų detaliojo planavimo ribų išplėtimas už valdomos ar naudojamos teritorijos ribų vertintinas kaip neteisėtas (2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–448/2009).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės naudotojas - žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, žemės valdytojas - žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas įstatymų, kitų teisės aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu įgiję teisę valdyti privačią žemę, taip pat valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisę įgyvendinantis subjektas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka valstybinė ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise.

Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu prisijungti įsiterpusiu valstybiniu žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog E. P. nelaikytinas planuojamo prijungti apie 302 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto nei valdytoju, nei naudotoju. Kadangi pareiškėjas nėra nei šio žemės sklypo valdytojas, nei naudotojas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio prasme, tai jis negali būti ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi.

Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo, atliekamo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą pagal kompetenciją vykdančioje institucijoje (toliau - Priežiūros institucija), tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012-11-05 įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 7.1 punkte įtvirtinta, jog dokumento tikrinimo metu patikrinama, ar planavimo organizatorius yra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 8, 14 ir 20 straipsniuose. To paties Aprašo 8 punkte nurodyti atvejai, kai dokumento patikrinimas nutraukiamas. Pagal minėto teisės akto 8.1 punktą, dokumento patikrinimas nutraukiamas paaiškėjus, kad planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 8, 14 ir 20 straipsniuose, arba Dokumento rengėjas neatitinka reikalavimų, nurodytų Teritorijų planavimo įstatymo 36 straipsnyje. Nustačius, kad pareiškėjui negali būti perduotos teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos (būti teritorijų planavimo organizatoriumi) teritorijų planavimo dokumento patikrinimas teisėtai ir pagrįstai nutrauktas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja teritorijų planavimo procesą siekiant įsigyti valstybinės žemės plotą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju keliamas detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus klausimas, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakoma.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Inspekcija negali paneigti pareiškėjo turimų organizatoriaus teisių ir pareigų, kurios perduotos teisės aktų nustatyta tvarka ir teisėta bei galiojančia sutartimi. Pažymėtina, jog Aprašo 8.1 punkte įtvirtintos elgesio taisyklės taikymui (dokumento patikrinimas nutraukiamas) svarbus yra minėtoje normoje nustatytos aplinkybės atsiradimas/konstatavimas (paaiškėjus, kad planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 8, 14 ir 20 straipsniuose), t. y. nutraukimo pagrindas aiškiai ir tiksliai apibrėžtas. Ir priešingai, teisės aktai nenustato, kad šios elgesio taisyklės taikymą suponuoja detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar pan. Kita vertus, Inspekcija, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, veikė savo kompetencijos ribose. Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos (žemės sklypai buvo formuojami prie pastatų arba buvo faktiškai naudojami).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, vertino bylos faktines aplinkybes, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo E. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius