A-496-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-496-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00263-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovams Kretingos rajono savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, atstovaujamam Klaipėdos teritorinio padalinio, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Ž. su skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (4.1.17)-D3-737 2013-01-14 (toliau – ir Administracijos Sprendimas);

2) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir Departamento Padalinys) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (12.12.K1)2K1-38 (toliau – ir Departamento Padalinio Sprendimas);

3) įpareigoti Departamento Padalinį iš naujo spręsti klausimą dėl planavimo sąlygų žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos r. sav., kaimo plėtros projektui rengti išdavimo;

4) įpareigoti Administraciją iš naujo apsvarstyti pareiškėjo D. Ž. pateiktą 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos r. sav., kaimo plėtros projektui rengti išdavimo.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,6500 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, ir žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, taikomi apribojimai, susiję su nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonomis. Pareiškėjas siekia parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir parinkti vietą ūkininko sodybai žemės sklype, todėl 2013 m. lapkričio 8 d.

Administracijai padavė prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Administracija 2014 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (4.1.17)-D3-737 „Dėl planavimo sąlygų“ neišdavė planavimo sąlygų sąvado, nurodydama, kad Departamento Padalinys 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (12.12-Kl)2Kl-38 neišdavė planavimo sąlygų nurodydamas, jog prieš rengiant tvarkybos projektą būtina atlikti istorinius, urbanistinius tyrimus, kurie pagrįstų planuojamus sprendinius. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. rugpjūčio 11 d.

įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktą, planavimo sąlygos nustatomos vadovaujantis galiojančiais bendraisiais, specialiaisiais, detaliaisiais planais, teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Atsakovai ginčijamuose sprendimuose reikalavimo atlikti istorinius ir urbanistinius tyrimus nepagrindė galiojančiais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais ar teisės aktais. Pagal Taisyklių 22 punktą, istoriniai ir urbanistiniai tyrimai bus atlikti, jeigu toks reikalavimas bus nurodytas išduotose planavimo sąlygose, tačiau ne prieš jas išduodant.

Teigė, jog neaišku, kodėl Departamento Padalinio sprendime nurodyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos projektų rengimą, ir kodėl rengiant kaimo plėtros projektą reikia parengti ir tvarkybos projektą. Atsakovai yra viešojo administravimo subjektai, todėl jų priimti sprendimai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti pagrįsti faktais ir teisės aktų reikalavimais, suprantami ne tik sprendimą priėmusiai institucijai, bet ir asmeniui, kuriam jis skirtas.

Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. (4.1.17)-D3-737 nepagrįstas nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, nemotyvuotas, padaryta tik nuoroda į Departamento Padalinio sprendimą, o jame nurodytos teisės normos neaišku, kaip susijusios su ginčo santykiu, nepagrįstai pritaikyti ribojimai, nedetalizuota, kodėl neatlikus istorinių ir urbanistinių tyrimų negalima išduoti planavimo sąlygų.

Atsakovas Departamentas, atstovaujamas Departamento Padalinio, atsiliepimu (b.l. 18-20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog planuojamas žemės sklypas patenka į nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritoriją, unikalus kodas (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, teritorija yra neatsiejama nuo kultūros paveldo objekto ir jai taip pat yra taikomi paveldosauginiai reikalavimai. Pagal Taisykles, kaimo plėtros žemėtvarkos projektai rengiami teisės aktų nustatytais atvejais siekiant suplanuoti žemės racionalaus naudojimo ir apsaugos bei kitas žemės ūkio paskirties žemės tvarkymo priemones. Taisyklėse nurodyta, jog projektų rengimui taikomos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, pagal kurių 90 punktą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose ir apsaugos zonose numatomų atlikti žemės ir statybos darbų projektai turi būti suderinti su Departamentu. Pagal Taisyklių 15 ir 16 punktus, savivaldybės vyriausiasis architektas privalėjo išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti nurodydamas, jog Departamentas sąlygų neišdavė, t. y. sąlygų neišdavimas neužkerta kelio planavimo sąlygų sąvado išdavimui bei tolimesniam sklypo planavimui. Administracija sąlygų sąvadą privalėjo išduoti per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo, tačiau gavusi 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo prašymą į jį atsakė tik 2014 m. vasario 18 d. sprendimu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalyje skundui dėl vilkinimo paduoti nustatytas dviejų mėnesių terminas nuo dienos, kai baigiasi klausimo išsprendimo laikas, todėl termino eigos pradžia laikytina 2013 m. gruodžio 6 d. ir pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui teismui paduoti (b. l. 18-20). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad pripažįsta, jog ginčijamame 2014 m. sausio 9 d. sprendime nurodytas reikalavimas žemės sklype atlikti istorinius, urbanistinius tyrimus, kurie pagrįstų planuojamus sprendinius, yra perteklinis, tačiau toks reikalavimas nėra privalomas pareiškėjui ir nesukelia jam teisinių pasekmių.

Atsakovas Administracija atsiliepime (b. l. 21-23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) (redakcija iki 2014 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 6 dalį, prieš pradedant rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentus turi būti parengiamos ir pateikiamos planavimo sąlygos. Administracijos direktorius pateikė paraišką planavimo sąlygoms gauti institucijoms pagal kompetenciją, tačiau Departamento Padaliniui atsisakius išduoti planavimo sąlygas, Administracija neturėjo teisinio pagrindo išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Departamento dalyvavimas žemėtvarkos projekto rengimo procese yra būtinas ir jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida žemėtvarkos projekto rengimui. Ginčijamas Administracijos sprendimas yra pagrįstas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 40-47) iš dalies patenkino pareiškėjo D. Ž. skundą: panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (12.12.-Kl)2Kl-38 „Dėl planavimo sąlygų, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos raj., neišdavimo“, įpareigojo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, atstovaujamą Klaipėdos teritorinio padalinio, iš naujo nagrinėti prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, jog pareiškėjui D. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,6500 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, taikomi apribojimai, susiję su nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonomis (b. l. 13-14). Pareiškėjas Administracijai 2013 m. lapkričio 8 d. padavė prašymą išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros projektui rengti, kurio tikslas parinkti vietą ūkininko ūkio sodybai (b. l. 15). Ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – Kultūros paveldo departamentas) 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (12.12-Kl)2Kl-38 „Dėl planavimo sąlygų, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos raj., neišdavimo“, kuriuo atsisakyta išduoti planavimas sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti (b.l. 12), ir Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (4.1.17)-D3-737 „Dėl planavimo sąlygų“, kuriuo neišduotas planavimo sąlygų sąvadas (b.l. 11), teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakydamas į argumentą, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsniu, pažymėjo, jog svarbu tinkamai identifikuoti, ar skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pareiškėjas paduoda, kai atsakovas atsisako atlikti veiksmus, ar prašoma įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, kurių jis neatsisako atlikti (nėra sprendimo dėl atsisakymo), tačiau atsakovas, turėdamas pareigą atitinkamai veikti, šios pareigos per numatytus terminais neįvykdo.

Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas ginčija viešojo administravimo institucijų priimtus administracinius aktus, kuriais atsisakyta atlikti jo prašomus veiksmus (išduoti planavimo sąlygas ir planavimo sąlygų sąvadą), o jo reiškiamas reikalavimas įpareigoti institucijas iš naujo svarstyti jo prašymus yra išvestinis iš primojo reikalavimo – panaikinti administracinius aktus. Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar apskritai atsisako juos atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-44-2014).

Nagrinėjamu atveju skundo teismui padavimo terminas sietinas su ginčijamų administracinių aktų įteikimu pareiškėjui. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2014 m. kovo 19 d. (b.l. 3). Ginčijamas Administracijos sprendimas priimtas 2014 m. vasario 18 d. (b. l. 11). Atsakovo sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, jame išreikšta institucijos valia, todėl jis yra individualus administracinis aktas, kurio apskundimo terminas pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį yra vienas mėnuo nuo jo įteikimo pareiškėjui dienos. Pareiškėjas skunde nurodo, jog sprendimą gavo 2014 m. vasario 20 d.

Duomenų apie jo įteikimo datą pareiškėjui byloje nėra, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe. Skundo teismui padavimo termino pradžią siejant su Administracijos sprendimo dėl planavimo sąlygų sąvado neišdavimo priėmimo diena 2014 m. vasario 18 d., skundas dėl šio akto panaikinimo yra paduotas laiku, t. y. 2014 m. kovo 19 d.. Pareiškėjas nurodo, jog apie ginčijamą Kultūros paveldo departamento 2014 m. sausio 9 d. sprendimą sužinojo iš Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimo. Taisyklių (redakcija nuo 2008 m. spalio 1 d.) 15 punkte nurodyta, jog prieš pradėdamas rengti projektą planavimo organizatorius pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą, o administracijos direktorius paduoda prašymą kompetentingoms institucijoms, tarp jų – ir Kultūros paveldo departamentui – dėl planavimo sąlygų išdavimo (Taisyklių 16.3 punktas).

Iš šių teisės normų matyti, jog planavimo organizatorius į planavimo sąlygas išduodančias institucijas kreipiasi ne pats tiesiogiai; į jas kreipiasi savivaldybės administracijos direktorius. Pažymėta, jog ginčijamas Kultūros paveldo departamento sprendimas adresuotas ne pareiškėjui, bet Administracijai (b. l. 12). Daryta išvada, jog apie ginčijamą Kultūros paveldo departamento 2014 m. sausio 9 d. sprendimą pareiškėjas sužinojo iš Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimo, todėl skundą teismui padavė nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

Atsakovui Kultūros paveldo departamentui argumentuojant, jog ginčijamas 2014 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (12.12-Kl)2Kl-38 „Dėl planavimo sąlygų, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, neišdavimo“ nėra individualus administracinis aktas ir neužkerta pareiškėjui kelio tęsti žemėtvarkos projekto rengimą, pažymėta, jog teisę pradėti rengti projektą planavimo organizatorius turi tik tuo atveju, kai planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas nebuvo išduoti per nustatytą terminą, bet ne atsisakyta juos išduoti (Taisyklių 15 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d.

įsakymu patvirtinto Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo, redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., 31 punktas, tiek Aprašo redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 18 d., 6 punktas). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pagal kurią aiškiai įvardinta, jog planavimo sąlygos yra teritorijų planavimo proceso parengiamojo etapo privalomasis dokumentas, kuriuo remiantis gali būti pradėtas antrasis teritorijų planavimo proceso etapas – teritorijų planavimo dokumento rengimas (2008 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-857/2008).

Planavimo organizatorius prieš pradėdamas rengti bendrojo, specialiojo ar detaliojo teritorijų planavimo dokumentą pagal nustatytus planavimo tikslus ir uždavinius atitinkamų rūšių teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, raštu kreipiasi į atitinkamas institucijas, kad šios pateiktų planavimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 7(17), 2009, P. 403; 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-510/2011).

Be to, Taisyklių 16.3 punkte nurodyta, kad pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti turi pateikti Kultūros paveldo departamentas, jeigu žemės sklype yra kultūros vertybių. Taisyklės numato privalomą atsakovo dalyvavimą žemėtvarkos projekto rengimo procese, jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimo procesui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1717/2012).

Teismo vertinimu, atsakovo 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. (12.12-Kl)2Kl-38, kuriuo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas, reikalingas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti, užkerta kelią tokio projekto rengimui, nes be atsakovo pateiktų sąlygų projektas negali būti parengiamas. Toks raštas savo pobūdžiu laikytinas atsakovo atsisakymu atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, o atsakovo atsisakymas, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra administracinių teismų vykdomos teisminės kontrolės objektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2569/2011, 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-317/2014).

Teisėjų kolegija, patikrinusi viešą informaciją Kultūros vertybių registre (http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=316), nustatė, kad registre (duomenys neskelbtini) numeriu įregistruotas buvusio dvaro sodybos fragmentai, adresu Kretingos rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini) kaimas ((duomenys neskelbtini) seniūnija). Byloje nėra ginčo dėl teritorijos statuso. Pagal Taisyklių 16.3 punkte išdėstytą tvarką, rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, jeigu žemės sklype yra kultūros vertybių, administracijos direktorius, gavęs planavimo organizatoriaus prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą, pateikia prašymą Kultūros paveldo departamento teritoriniam padaliniui išduoti planavimo sąlygas. Iš bylos duomenų matyti, jog Administracijos Architektūros ir planavimo skyrius 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (4.1.17)-D3-6768 kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį dėl planavimo sąlygų žemėtvarkos projektui rengti išdavimo (b. l. 12). Ginčijamu 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Kultūros paveldo departamentas planavimo sąlygų neišdavė nurodydamas, jog turi būti pateikti istoriniai, urbanistiniai tyrimai, kurie pagrįstų planuojamus sprendinius (b. l. 12).

Vertinta, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais ir VAĮ. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (12.12-Kl)2Kl-38 laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl jis turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Bendro pobūdžio taisyklės, keliamos individualaus administracinio akto turiniui, įtvirtintos VAĮ 8 straipsnyje.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010).

Tai reiškia, jog individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, vadovaujantis Taisyklių 16.3 punktu, žemės sklype esant kultūros vertybių ir rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti administracijos direktorius teikia prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo Kultūros paveldo departamentui. Planavimo sąlygos – tai planuojamai teritorijai taikomi specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimo normų reikalavimai ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, taip pat ūkio šakų plėtros programų ir strateginių dokumentų nuostatos, sąlygas išduodančių institucijų reikalavimai dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo (Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. D1-262, redakcija, galiojusi ginčijamo Kultūros paveldo departamento išdavimo metu, nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., 4 punktas). Pagal Aprašo 4 punktą sąlygų rengimas – procedūra, kurios metu sąlygas išduodanti institucija išanalizuoja paraiškoje ir pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis apie numatomą rengti teritorijų planavimo dokumentą ir per nustatytą laiką parengia sąlygas, kuriose nurodo reikalavimus, taikomus planuojamai teritorijai. Pagal Aprašo 9 punktą, sąlygos rengiamos vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais, o sąlygų reikalavimai turi būti konkretūs, tiesiogiai susieti su planuojama teritorija.

Teismas nurodė, jog iš ginčijamo Kultūros paveldo departamento sprendimo turinio matyti, jog jis priimtas vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis (b. l. 12). Sprendime taip pat nurodyta, jog visoms į kultūros vertybių registrą įrašytoms buvusioms dvarų sodyboms taikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ 1 punktu patvirtinti išsaugojimo principai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 patvirtintų Buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrieji nuostatai, Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 8 punkto nuostatos, jog konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pareiškėjui priklausančio žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, o ne konservacinė, kaip nurodyta sprendime (b. l. 13-14), todėl neaišku, kodėl taikomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios tvarkybos projekto rengimą. Įstatymo 2 straipsnio 34 punkte apibrėžta tvarkybos sąvoka ir į ją patenkantys konkretūs darbai, t. y. nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas.

Iš faktinės situacijos matyti, jog pareiškėjas neketina atlikti nurodytų darbų, o siekia parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kuris yra specialiojo planavimo dokumentas, rengiamas siekiant kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, kitą su žemės naudojimu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir jai alternatyvios veiklos subjektų žemėvaldas (Taisyklių 2 punktas). Daryta išvada, jog ginčijamame sprendime tik nurodyti teisės aktai, tačiau nepaaiškinta, kaip ir kodėl šios teisės normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę ir iš esmės neaišku, kuo remiantis Kultūros paveldo departamentas atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Atsisakymo atlikti veiksmus motyvai nenurodyti ir prieštaringame Departamento atsiliepime. Atsakovas argumentuoja, jog pareiškėjas žemės sklype gali atlikti planavimo darbus, tačiau atsisakymo išduoti jam planavimo sąlygas priežastys neaiškios.

Teismas vertino, jog Kultūros paveldo departamento atsisakymas išduoti planavimo sąlygas ir ginčijamame sprendime išdėstyti nekonkretūs ribojimai tiesiogiai įtakoja pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą įgyvendinimą bei teisių, susijusių su teritorijų planavimu, apimtį. Ginčijamas sprendimas, kuriuo atsakovas įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra susijęs su pareiškėjo privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013 pažymėta, jog nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Nekonkretizavus apribojimų ir jų nepagrindus negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka VAĮ 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. sausio 9 d. sprendimas VAĮ 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir neaiškiai nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas atsisakymas atlikti veiksmus. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas tinkamai pagrįstas teisės normomis, t. y. negali būti laikomas teisėtu, todėl naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl planavimo sąlygų išdavimo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos raj., kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Pareiškėjo skundas šioje dalyje tenkintas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Dėl reikalavimo panaikinti Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (4.1.17)-D3-737 „Dėl planavimo sąlygų“, kuriuo neišduotas planavimo sąlygų sąvadas (b.l. 11), iš esmės argumentuojant sprendimo neatitikimu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teismas priminė, kad pagal Taisyklių 16.3 punktą rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, jeigu žemės sklype yra kultūros vertybių, pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygas turi pateikti Kultūros paveldo departamento teritorinis padalinys.

Nagrinėjamu atveju Taisyklės numato privalomą Kultūros paveldo departamento dalyvavimą žemėtvarkos projekto rengimo procese, jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimo procesui. Iš bylos duomenų matyti, kad Administracijos Architektūros ir planavimo skyrius 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (4.1.17)-D3-6768 kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį dėl planavimo sąlygų žemėtvarkos projektui rengti išdavimo (b. l. 12), Kultūros paveldo departamentas 2014 m. sausio 9 d. raštu atsisakė jas išduoti (b. l. 12).

Nesant Kultūros paveldo departamento išduotų projektavimo sąlygų, Administracija neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Tai, kad ginčijamame Administracijos sprendime padaryta tik nuoroda į minėtą Kultūros paveldo departamento sprendimą ir nenurodyta kitų faktinių ir teisinių sprendimo pagrindų, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo jį panaikinti. Pažymėta, jog motyvai ne visais atvejais turi būti pilna apimtimi išdėstyti ginčijamame akte, jame gali būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Konstatuota, jog Administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. (4.1.17)-D3-737 „Dėl planavimo sąlygų“ yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti taip pat nėra teisinio pagrindo patenkinti išvestinį iš šio reikalavimą – įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo. Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas, remdamasis ABTĮ 44 ir 45 straipsnių 1 dalimis, nurodė, kad pareiškėjas neteikia motyvuoto prašymo dėl patirtų išlaidų dydžio ir jų pagrindimo, pareiškėjas per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi teisę paduoti prašymą raštu dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl šią teisę jis turės galimybę įgyvendinti.

III. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49-52), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Kretingos rajono savivaldybės sprendimą 2014 m. vasario 18 d. Nr.(4.1,17)-3D-737 panaikinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai atsakovu nurodo Departamento Padalinį, nes teisės aktai jam nenustato pareigos išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, Departamento Padalinys tokio klausimo nesprendė, tad byloje galėtų dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, prašė teismo spręsti dėl Departamento Padalinio procesinės padėties byloje, tačiau teismas šio klausimo nesprendė, o nagrinėjant bylą palaikė pareiškėjo poziciją, kad būtent Departamento Padalinio atsisakymas išduoti sąlygas neleido rengti žemėtvarkos projekto. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 5 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, kuri tik 2014 m. vasario 18 d., nurodydama nemotyvuotą ir nepagrįstą priežastį, atsisakė išduoti planavimo sąlygų sąvadą, Departamento Padalinys jokio pareiškėjo prašymo nėra gavęs, jokio atsakymo ar sprendimo pareiškėjui neteikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Departamento Padalinys iš pareiškėjo yra pareikalavęs atlikti konkrečius tyrimus, kitokius veiksmus ar uždraudęs atlikti kaimo plėtros žemėtvarkos projektavimo veiksmus. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo reikalavimai Departamento Padaliniui nepagrįsti, jis šioje byloje negalėjo būti atsakovu.

2) Remiasi Taisyklėmis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ XIX dalies 90 punktu, kuris, kaip teigia, yra vienintelis Vyriausybės nustatytas reikalavimas. Taisyklių 15 punkte aiškiai nustatyta, kad planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 2 priede pateiktą formą išduoda savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas – savivaldybės vyriausiasis architektas. Prieš išduodamas planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti ar kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektui rengti savivaldybės vyriausiasis architektas patikrina, ar asmens, pageidaujančio rengti projektą, ūkininko ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre bei ar žemės sklypas atitinka Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas ūkininko sodybos statybos sąlygas. Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro, o leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu. Nei Administracija, nei teismas šios nuostatos nepaisė. Kelia klausimą, kokiu pagrindu varžomos ūkininko teisės statyti sodybą ir reikalaujama atlikti papildomą planavimą, kurio nenustato įstatymas, kadangi buvusio dvaro sodybos teritorija traktuotina kaip ūkininkavimo teritorija, kurioje yra ir jai priklausantys statiniai.

3) Taisyklių 16 punkte aiškiai nustatyta, jog pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygas pagal Taisyklių 3 priede pateiktą formą turi pateikti Taisyklėse nurodyti subjektai, tačiau Taisyklėse taip pat expessis verbis nustatyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius kreipiasi raštu į Taisyklių 16.1-16.3 punktuose nurodytas institucijas ir per nustatytą terminą negauna planavimo sąlygų, planavimo organizatoriui išduodamame planavimo sąlygų sąvade yra nurodoma, kad planavimo sąlygas rengianti institucija sąlygų nepateikė. Teismas plečiamai aiškino teisinį reguliavimą, jog Departamento dalyvavimas rengiant žemėtvarkos projektus yra privalomas, o jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimui. Toks aiškinimas nėra pagrįstas teisiniu reguliavimu, kadangi Taisyklėse nėra nustatyta, jog Departamento išduodamos ar neišduodamos sąlygos yra vienintelis pagrindas žemėtvarkos projekto rengimui. Departamento Padalinys neišdavė Taisyklėse nustatytos formos sąlygų, todėl būtina konstatuoti akivaizdų faktą – per nustatytą terminą nustatytos formos planavimo sąlygos nebuvo gautos. Teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas ir perteklinis aiškinimas prieštarauja to paties teismo kitam teisės aiškinimui apie nuosavybės teisių ribojimo išimtis, kurios privalo būti aiškinamos siaurai. Kretingos rajono savivaldybės architektas bet kuriuo atveju planavimo sąlygų sąvadą privalėjo išduoti, nurodant, kad Departamento Padalinys planavimo sąlygų nepateikė, nes Departamento Padalinys nustatytos ir patvirtintos formos sąlygų neišdavė, rašte aiškiai nurodė, jog tokių sąlygų neišduos. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, sąlygų neišdavimas neužkerta kelio planavimo sąlygų sąvado neišdavimui, kaip ir neužkirto kelio statyti ūkininko sodybą gavus leidimą Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

4) Kretingos rajono savivaldybės architektas atsisakė išduoti planavimo sąlygų sąvadą tik 2014 m. vasario 18 d., tai yra akivaizdus vilkinimo atlikti veiksmus faktas, tačiau pirmosios instancijos teismas šios faktinės aplinkybės nevertino.

5) Byloje taip pat nėra duomenų, kas sutrukdė pareiškėjui pradėti rengti planavimo dokumentą pagal Taisyklių 15 punkto 4 dalį, kadangi planavimą pradėti, baigti ir parengtą planą teikti derinti teisės aktų nustatyta tvarka kliūčių nebuvo.

6) Taisyklių 15 punkte yra aiški nuostata, nustatanti privalomumą derinti parengtus planus, nepaisant to, ar institucija, pagal kompetenciją planavimo sąlygas išdavė ar ne, todėl Departamento Padalinio prašymas pateikti istorinius tyrimus, pagrindžiančius planuojamus sprendinius, negalėjo būti suprantamas kaip draudimas atlikti planavimą, priešingai, tai aiškiai leidžia suprasti, kad planuojamas užstatymas turėtų būti tinkamai pagrįstas, juolab, kad tų pačių Taisyklių atskiroje dalyje „Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti“ aiškiai išdėstyti reikalavimai tokiam projektavimui ir nurodytos sąlygos kada toks projektas rengiamas. Teismas šių teisės akto nuostatų nevertino.

7) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Tokio termino skaičiavimo pradžia yra 2013 m. gruodžio 6 d., todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, nes ginčas yra kilęs dėl Kretingos rajono savivaldybės architekto vilkinimo atlikti veiksmus. Teismas šių aplinkybių taip pat nevertino.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka, mano, kad byla turėtų būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir turėtų būti tenkinami visi pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Ginčas byloje yra dėl abiejų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų, sukeliančių pareiškėjui teisines pasekmes, todėl abu sprendimai laikytini atsisakymu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Panaikinus Departamento Padalinio sprendimą dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygas, liks galioti Administracijos Sprendimas dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą ir Administracija gali neišduoti planavimo sąlygų sąvadą netgi jei Departamento Padalinys išduos planavimo sąlygas. Įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui, Administracijai nekyla pareiga iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo, netgi jei Departamento Padalinys išduos planavimo sąlygas.

2) Administracinės bylos objektais turėjo būti abiejų institucijų sprendimai, teismui nusprendus kitaip, sprendimas yra neįtikinantis, bet pareiškėjas palaiko teismo argumentus dėl Departamento Padalinio sprendimo panaikinimo. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog projektavimo sąlygų sąvado paruošimas nėra vien savivaldybės administracijos kompetencija, tokio sąvado išdavimas yra susietas ir su kitomis institucijomis, privalančiomis pagal savo kompetenciją parengti projektavimo sąlygas (žr., pvz., 2010 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-160/2010 ir jame nurodytą praktiką). Tokių institucijų, kaip Departamento Padalinio, atisakymas išduoti planavimo sąlygas, kai planuojama teritorija patenka į kultūros vertybių teritoriją ar jos apsaugos zonas, negali būti traktuojamas kaip tarpinis aktas, kuris pareiškėjui nesukelia materialių teisinių pasekmių.

3) Taisyklių 15 punkto 4 dalis pareiškėjui suteikia teisę, bet ne pareigą, pradėti rengti projektą, todėl, pareiškėjui, nepasinaudojus šia teise, jokios teisinės pasekmės nekyla.

4) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A822-1399/2013 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartyje nurodė, kad institucija, net ir neišdavusi planavimo sąlygų, toliau dalyvauja teritorijų planavimo procese, tik jau derinant teritorijų planavimo dokumentą, todėl institucijos atsisakymas išduoti planavimo sąlygas, neužbaigė ir negalėjo užbaigti administracinės teritorijų planavimo procedūros. Ši suformuota teisminė praktika būtų palanki Departamento Padaliniui, tačiau tai tik įrodo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė Administracijos atsisakymas išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Administracija nurodė tik vieną planavimo sąlygų sąvado neišdavimo priežastį – tai kad Departamento Padalinys neišdavė planavimo sąlygų ir nepateikė jokio teisinio pagrindimo.

5) Administracijos sprendimas ydingas ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes jame išsamiai nepaaiškintas konkretus teisinis reguliavimas, kurio pagrindu atsisakyta atlikti Administracijos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl taip pat turėtų būti naikinamas.

6) Apeliantas savo teiginio, kad Administracija ir teismas nepaisė Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio nuostatų nepagrindė. Apeliantas galimai painioja teisinį reguliavimą, numatytą teritorijų planavimo su numatytu statybos techninio projekto rengimo procese.

7) Ginčas vyksta ne dėl sprendimų priėmimo vilkinimo, o dėl jau priimtų sprendimų nepagrįstumo ir jų ydingumo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Pareiškėjas apie abu jam nepalankius sprendimus sužinojo 2014 m. vasario 20 d., kai iš Administracijos gavo 2014 m. vasario 18 d. raštą Nr. (4.1.17)-D3-737, prie kurio buvo pridėtas ir apelianto atsisakymas išduoti planavimo sąlygas, o skundą teismui padavė 2014 m. kovo 19 d., t. y. nepraleidus vieno mėnesio termino ginčijamiems sprendimams apskųsti.

8) Po teismo sprendimo susidarė situacija, kai tiek patenkinus, tiek atmetus apeliacinį skundą, nebūtų pašalintos kliūtys pareiškėjui tęsti planavimo procedūras, todėl byla turėtų būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir turėtų būti tenkinami visi pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai, nes, priešingu atveju, byla bus išspręsta netinkamai.

Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 68-69), kuriame nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Nesutinka su argumentu, kad Administracija negalėjo pagrįsti savo priimto sprendimo. Pažymi, kad rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl institucijų pareigos išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimas byloje A858-1717/2012), kur pasisakyta, jog Taisyklių 16 punkte nurodytos institucijos privalo dalyvauti žemėtvarkos projekto rengimo procese ir kad jų išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimo procesui.

2) Dėl argumento, jog Departamento Padaliniui jokiu teisės aktu nėra nustatyta pareiga išduoti planavimo sąlygų sąvado, pažymi, kad pagal Taisyklių 16.3 punktą, planavimo sąlygas, o ne sąvadą, turi pateikti „Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys – rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, nurodytą Taisyklių 7.4. punkte; Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys, jeigu žemės sklype yra kultūros vertybių – rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, nurodytus Taisyklių 7.1-7.3 punktuose“.

3) Dėl argumento, jog įstatymas nenumato, kad būtų rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti, nurodo, jog TPĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kaimo gyvenamosiose vietovėse statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoje detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai.

4) Nesutinka su teiginiu, kad savivaldybės architektas planavimo sąlygų sąvadą privalėjo išduoti nurodant, kad Departamento Padalinys planavimo sąlygų nepateikė. Taisyklių 161 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius kreipiasi raštu į taisyklių 16.1-16.3 punktuose nurodytas institucijas ir per nustatyta terminą negauna planavimo sąlygų, planavimo organizatoriui išduotame planavimo sąlygų sąvade nurodo, kad planavimo sąlygas rengianti institucija sąlygų nepateikė. Kaip matyti iš rašytinių įrodymų, Departamento Padalinys sprendimą dėl planavimo sąlygų, t. y., sprendimą neišduoti planavimo sąlygų, pateikė per nustatytą terminą, todėl administracijos direktorius neturėjo pagrindo išduoti planavimo sąlygų sąvadą nurodant, kad teritorinis padalinys sąlygų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Departamento Padalinio Sprendimą ir Administracijos Sprendimą bei įpareigoti Departamento Padalinį iš naujo spręsti klausimą dėl planavimo sąlygų ginčo žemės sklypo kaimo plėtros projektui rengti išdavimo, o Administraciją – iš naujo svarstyti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado ginčo žemės sklypo kaimo plėtros projektui rengti išdavimo.

Pažymėtina, jog Administracijos Sprendimas neišduoti pareiškėjui planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros projektui rengti grindžiamas tik tuo, kad Departamento Padalinys neišduoda planavimo sąlygų. Nekartojant Departamento Padalinio nurodytų planavimo sąlygų neišdavimo priežasčių, kartu su Administracijos Sprendimu pareiškėjui buvo pateiktas Departamento Padalinio Sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Departamento Padalinio Sprendimą ir įpareigojo Departamentą, atstovaujamą Departamento Padalinio, iš naujo nagrinėti prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinį skundą pateikęs Departamento Padalinys prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Administracijos Sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, remdamasi, be kita ko, ABTĮ 136 straipsniu (Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.) su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento Padalinio Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, todėl naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, Departamento Padalinys įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl planavimo sąlygų išdavimo ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, bei argumentais, remiantis kuriais ši išvada buvo prieita, todėl nekartodama visų pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektų išdėstytų motyvų, iš esmės pasisako tik dėl šiuo aspektu pateiktų apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamento Padalinys šioje byloje negalėjo būti atsakovu; jis nėra pareiškėjui uždraudęs atlikti kaimo plėtros žemėtvarkos projektavimo veiksmų; Departamento dalyvavimas rengiant žemėtvarkos projektus nėra privalomas; Departamentui neišdavus Taisyklėse nustatytos formos sąlygų, Administracija turėjo konstatuoti faktą, kad per nustatytą terminą nustatytos formos planavimo sąlygos nebuvo gautos ir Kretingos rajono savivaldybės architektas bet kuriuo atveju privalėjo išduoti planavimo sąlygų sąvadą, nurodant, kad Departamento Padalinys planavimo sąlygų nepateikė; sąlygų neišdavimas neužkerta kelio planavimo sąlygų sąvado neišdavimui; remiantis Taisyklių 15 punkto 4 dalimi, pareiškėjui nebuvo kliūčių pradėti, baigti ir parengtą planą teikti derinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Administracija kreipėsi į Departamento Padalinį dėl sąlygų pareiškėjo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui išdavimo. Taisyklių 16.3 punkte nurodyta, kad pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygas pagal Taisyklių 3 priede pateiktą formą turi pateikti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys – rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, nurodytą Taisyklių 7.4 punkte; Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys, jeigu žemės sklype yra kultūros vertybių – rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, nurodytus Taisyklių 7.1–7.3 punktuose. Taigi Taisyklės, tokiu atveju kaip šis, t. y., kai žemės sklype yra kultūros vertybių, numato privalomą Departamento teritorinio padalinio dalyvavimą žemėtvarkos projekto rengimo procese, jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimo procesui. Nesant Departamento teritorinio padalinio išduotų projektavimo sąlygų, administracija neturi teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Atitinkamai, Departamento Padalinio Sprendimas, kuriame nurodyta „neišduosime planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko ūkio sodybos formavimui, numatant vietą gyvenamojo namo su priklausiniais statybai bei privažiavimui, rengti“, užkerta kelią tokio projekto rengimui, nes be Departamento Padalinio pateiktų sąlygų projektas negali būti parengiamas.

Dėl nurodytų priežasčių, vertintina, jog Departamento Padalinio Sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pareigas, nes užkerta kelią žemėtvarkos projekto rengimui, t. y. užkerta kelią teisės, kurią, pareiškėjo vertinimu, jis turi (ABTĮ 5 str. 1 d.), įgyvendinimui. Savo pobūdžiu Departamento Padalinio Sprendimas laikytinas Departamento Padalinio atsisakymu atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, o toks atsisakymas, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra administracinių teismų vykdomos teisminės kontrolės objektas (žr., pvz., 2011 m. birželio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492- 2569/2011).

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog projektavimo sąlygų sąvado paruošimas nėra vien savivaldybės administracijos kompetencija, tokio sąvado išdavimas yra susietas ir su kitomis institucijomis, privalančiomis pagal savo kompetenciją parengti projektavimo sąlygas (žr., pvz., 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-160/2010 ir jame nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika).

Dėl aukščiau nurodytų argumentų, darytina išvada, kad byloje vertinamu atveju Departamento Padalinio Sprendimas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjui teisinių padarinių nesukeliantis aktas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar toks Departamento Padalinio atsisakymas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus yra teisėtas ir pagrįstas (žr., mutatis mutandis, 2009 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-579/2009, 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-160/2010, 2011 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-337/2011; 2012 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1717/2012) ir, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priėjo pagrįstą išvadą, kad Departamento Padalinio Sprendimas VAĮ 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir neaiškiai nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas atsisakymas atlikti veiksmus; nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas tinkamai pagrįstas teisės normomis, t. y. negali būti laikomas teisėtu.

Atsakant į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, jog, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, teisę pradėti rengti projektą planavimo organizatorius turi tik tuo atveju, kai planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas nebuvo išduoti per nustatytą terminą, bet ne atsisakyta juos išduoti (Taisyklių 15 p., Aprašo, redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., 31 p., Aprašo redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 18 d., 6 p.).

Atitinkamai savivaldybės administracijos direktorius teisę planavimo sąlygų sąvade nurodyti, kad planavimo sąlygas rengianti institucija sąlygų nepateikė, turi tik tais atvejais, kai jam raštu kreipusis į Taisyklių 16.1-16.3 punktuose nurodytas institucijas, per nustatytą terminą negaunama planavimo sąlygų (Taisyklių 161 p.), o ne atsisakoma jas išduoti.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl Departamento Padalinio Sprendimo, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, teismo sprendimą šioje dalyje palieka nepakeistą.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti koreguojamas ta apimtimi, kiek buvo konstatuota, jog Administracijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti, taip pat nėra teisinio pagrindo patenkinti išvestinį iš šio reikalavimą – įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo.

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nesant Departamento išduotų projektavimo sąlygų, Administracija neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, t. y. tai, kad Departamento Padalinio Sprendimas, kuris, minėta, ir buvo vienintelė priežastis, remiantis kuria Administracija Sprendimu neišdavė pareiškėjui planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros projektui rengti, pripažintas neteisėtu ir panaikintas, turi būti naikinamas ir jo pagrindu priimtas Administracijos Sprendimas. Tuo atveju, jei Administracijos Sprendimas nebūtų panaikintas, net ir Departamento Padaliniui priėmus sprendimą išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros projektui rengti, Administracija nebeturėtų pagrindo iš naujo svartyti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymo dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo.

Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjo skundą tenkinant pilna apimtimi – panaikinant taip pat ir Administracijos Sprendimą ir įpareigojant Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo, kai sprendimą dėl planavimo sąlygų priims Departamento Padalinys.

Apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą skundui paduoti atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Departamento Padalinio Sprendimą ir Administracijos Sprendimą bei įpareigoti Departamento Padalinį iš naujo spręsti klausimą dėl planavimo sąlygų ginčo žemės sklypo kaimo plėtros projektui rengti išdavimo, o Administraciją – iš naujo apsvarstyti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado ginčo žemės sklypo kaimo plėtros projektui rengti išdavimo. Kitaip sakant, pareiškėjas teismui skundė viešojo administravimo subjektų priimtus administracinius aktus, o ne viešojo administravimo subjekto(-ų) neveikimą (vilkinimą) išspręsti atitinkamą klausimą. Todėl šiam skundui taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, o ne 2 dalyje, nustatytas terminas skundui paduoti, t. y. skundą pareiškėjas turėjo paduoti per vieną mėnesį nuo Administracijos Sprendimo, iš kurio sužinojo ir apie Departamento Padalinio Sprendimą, įteikimo jam dienos, o ne per du mėnesius nuo 2013 m. gruodžio 6 d., kaip teigia apeliantas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris keistinas tik dalyje, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl Administracijos Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmesta. Pastarojoje dalyje sprendimas keistinas, pareiškėjo skundą tenkinant visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo D. Ž. skundą tenkinti.

Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (12.12.-Kl)2Kl-38 „Dėl planavimo sąlygų, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos raj., neišdavimo“.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, atstovaujamą Klaipėdos teritorinio padalinio, iš naujo nagrinėti prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (4.1.17)-D3-737 „Dėl planavimo sąlygų“.

Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją iš naujo svarstyti pareiškėjo D. Ž. pateiktą 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl planavimo sąlygų sąvado žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kretingos r. sav., kaimo plėtros projektui rengti išdavimo.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas