A-552-763-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-763/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01644-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4540(11); priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą 12 437,32 Lt valstybinės pareigūnų pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam 2008 m. gegužės 7 d. Ministerijos sekretoriaus sprendimu Nr. 11SP-1230 jam buvo paskirta 625,78 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jam buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu. Kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jis turėjo draudžiamų pajamų, todėl jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas, jam neišmokėjo 12 437,32 Lt pensijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o Ministerijai taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl sumažintos pensijos 2013 m. balandžio 18 d. raštu kreipėsi į Ministeriją.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovų manymu, administracinė byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Atsakovų teigimu, pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovo nuomone, pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo diena, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 dieną, o įstatymai nesuteikė Ministerijai teisės terminą atnaujinti. Atsakovų manymu, Viešojo administravimo įstatymo terminas administracinei procedūrai inicijuoti turi prioritetą prieš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo termino analogiją. Atsakovai nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesį, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d. ir kovo 20 d., o pareiškėjo skundas Ministerijoje gautas tik 2013 m. balandžio 18 dieną.

Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ar pilnai, Ministerija prašė atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansininkių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, priteisė S. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 12 437,32 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Teismas įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 12 437,32 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4540(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo preambule, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Teismas rėmėsi šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punktu, Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, pažymėjo, kad pagal įstatymo analogiją, taikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teismas nustatė, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ši procedūra buvo išlaikyta. Pareiškėjas visų pirma kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš esmės ir nepasisakiusi jame apie praleistą kreipimosi terminą, pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti.

Teismas pažymėjo, kad Ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais prašoma nagrinėjamą bylą nutraukti dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyto 6 mėnesių skundo pateikimo termino praleidimo, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas pabrėžė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nuostatoje yra aiškiai nurodyta, jog 3 metų terminas yra taikomas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. pabaigoje, tačiau šios datos teismas negalėjo laikyti pareiškėjo sužinojimo apie pažeistas savo teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl ši data, teismo vertinimu, laikytina pareiškėjo sužinojimo apie savo pažeistas teises (šiuo atveju neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimą) diena, nuo kurios turėtų būti pradedamas skaičiuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų apskundimo terminas. Teismo nuomone, tik tuomet, kai visuomenei buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo, žmonės galėjo suvokti, jog jų atžvilgiu priimti Ministerijos sprendimai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ Ministerijos atstovai privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjas negalėjo 2010 m. vasario mėn. žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos yra prieštaraujančios Konstitucijai ir kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jo teises. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas laiku kreipėsi su skundu į Ministeriją dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas pažymėjo, kad Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendime Nr. 1D-4540(11) pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusios pensijos nepriemoką.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos ir ginčijamame atsakovo sprendime yra nurodyta, jog pareiškėjo pensija buvo sumažinta remiantis tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti visą Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4540(11) kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nustatė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 11PP(P)-2370 patvirtina, jog pareiškėjui paskirta 625,78 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu imtinai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu tai sudaro 12 437,32 Lt. Pareiškėjo pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Teismas nurodė, kad neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Teismas pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteisė 12 437,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Teismas atsižvelgė į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas – pareiškėjo naudai priteisti 12 437,32 Lt pensijos nepriemoką iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, gali būti įgyvendintas per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 47-48), prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 53-54), prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Atsakovo manymu, teismas turėjo bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos paskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovas pažeidimo paaiškėjimo diena laiko Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dieną – 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d., o pareiškėjo prašymas Ministerijoje paštu gautas 2013 m. kovo 29 dieną. Atsakovas tvirtina, kad įstatymai nesuteikė Ministerijai teisės praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpius pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo. Minėta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostata Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo S. P. skundą tenkino: panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4540(11); priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 12 437,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi tiek į instituciją, tiek į teismą terminus, todėl byla turėjo būti nutraukta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, liečiančiomis Ministerijos balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-4066-(11). Ši teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino valstybinę pensiją mokančios institucijos sprendimui apskųsti, skundžiamas sprendimas pagrįstas prieštaraujančių Konstitucijai teisės normų taikymu.

Tačiau teisėjų kolegija pritaria atsakovų apeliaciniame skunde pateiktam argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos tinkamai nevykdė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra šio termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad atsakovų apeliacinis skundas juose nurodytais motyvais tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo naikinama ir šios reikalavimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-755/2014).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo ir šį pareiškėjo reikalavimą perduoti apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas