A-552-950-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-950/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3977(11); priteisti iš Ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio – 10 470,32 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. Pareiškėjo teigimu, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjui susidarė 10 470,32 Lt nepriemoka.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 3 metų terminui po pirmos sumažintos pensijos mokėjimo. Be to, pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip pusė metų. Pažeidimo paaiškėjimo diena atsakovai laikė Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną – 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl darė išvadą, kad 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3977-(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti Č. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 9820,60 Lt. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 dieną. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pažymėjo, kad šis nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 dieną. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72, 107 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir pažymėjo, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ribojimą susidarė 10 470,32 Lt nepriemoka. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensija, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga pagal turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Teismo vertinimu, pareiškėjas 3 metų terminą paduoti skundą Ministerijai praleido tik dalyje dėl Ministerijos sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – vasario mėn., kadangi į atsakovą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 10 d., o pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., už kitą laikotarpį šis terminas nebuvo praleistas. Teismas nustatė, kad nepriemokos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 9 820,60 Lt.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 9 820,60 Lt, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teismas pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija Ministerija, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, teismo vertinimu, prieštarautų teisėtumo principui. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3977-(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjui pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė, todėl jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nenagrinėjo.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 63), prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Atsakovai nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo spręsta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Pareiškėjas Č. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70-73) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas tvirtina, kad nėra praleidęs termino kreiptis su skundu, tačiau teismui nustačius, kad 3 metų terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario mėnesio, prašo jį atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2012 metų laikotarpiu.

Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs trejų metų terminą savo teisėms ginti.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas kėlė du savarankiškus reikalavimus – panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3977(11) ir priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010-2012 metus.

Dėl atsakovo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3977(11) panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino, todėl šį pareiškėjo reikalavimą pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti ir nagrinėti iš esmės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3977(11) dalies neteisėtumo ir pripažįsta, kad šio individualaus administracinio akto dalis buvo pagrįstai panaikinta.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Atsakydama į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo praleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje, paskirtoji valstybinė pensija buvo mažinama kelis kartus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą tinkamai netyrė, ar dalis antrojo skundo reikalavimo yra paduota per įstatymo nustatytą terminą ir nepadėjo pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas, kas paprastai iššauktų pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir galimo termino atnaujinimo klausimo perdavimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio mėnesį iš pensiją mokančios institucijos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai kreipėsi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso operatyvumo principu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atnaujina pareiškėjui kreipimosi į teismą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, priteisimo ir mano, kad tai nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Dėl pensijos nepriemokos priteisimo

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams. Be to, pagal nuo 2004 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo teisme, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 9 820,60 Lt pensijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos.

Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – vasario mėnesius. Pareiškėjas nėra padavęs apeliacinio skundo, todėl ši teismo sprendimo dalis, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas bei non reformatio in peius teisės principą, paliekama nepakeista.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atnaujinti Č. M. terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pareigūnų pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis