2K-195-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-195-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00820-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.5.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, ją nustatant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos.

Taip pat priteista iš nuteistojo M. K. nukentėjusiosios O. S. naudai 14 220 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

M. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 20 d., nakties metu, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 6.30 val., (duomenys neskelbtini), O. S. sodyboje, sulaužius lauko virtuvės plastikinio lango rėmą ir pro langą įsibrovus į patalpą – lauko virtuvę pagrobė 320 Lt iš piniginės, buvusios O. S. rankinėje, 13 200 Lt, įdėtus į dvi moteriškas puskojines, 280 Lt iš piniginės, buvusios ant sekcijos lentynos, 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3109 Classic“, 240 Lt vertės automobilio užvedimo raktelį ir 30 Lt vertės 6 raktų ryšulį ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai O. S. padarė 14 220 Lt dydžio turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatyme garantuotos kaltinamojo teisės, ir tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, dėl to buvo netinkamai taikytos BK 178 straipsnio 2 dalies nuostatos, nesilaikyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 5, 6 straipsnių nuostatų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančių tokių požymių buvimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš šio Konstitucijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla kitas reikalavimas – draudimas grįsti teismo nuosprendį abejonėmis. Taigi priimdamas nuosprendį teismas privalo vadovautis in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos teisiamojo naudai.

Žemesnių instancijų teismai netinkami taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai. Šis teismas gali atlikti skunde keliamų aplinkybių tyrimą ne tik proceso dalyvių prašymu, bet ir savo iniciatyva, ir, esant pagrindui, privalo tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų, nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus dėl specialistų išvadų. Kolegija neatsižvelgė į tai, kad tikrindamas specialisto išvadą ar ekspertizės aktą teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę. Specialistų išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, abejones jis buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad byloje vieninteliai duomenys jo kaltumui pagrįsti yra pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos išvados, kuriomis teismai vadovavosi kaip tiesioginiais jo kaltės įrodymais.

Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2010, 2K-76/2006, 2K-2/2005) išaiškinta, kaip turi vykti įrodymų tyrimas teisme tais atvejais, kai kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ar kitas proceso dalyvis teikia prašymus tirti jų iniciatyva gautas išvadas, surašytas specialių žinių turinčio asmens. Teismai turi imtis priemonių specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2005, 2K-436/2010, 2K-202/2009). Tam teismai į teismo posėdį kviečia specialistus ir (ar) ekspertus, skiria naują ekspertizę. Specialistų ir (ar) ekspertų apklausa teismo posėdžio metu turi dvejopą reikšmę: apklausiant ekspertus gali būti išsiaiškinta dėl išvadose esančių neaiškumų, pašalinti išvadų prieštaravimai; apklausiant teismo posėdyje specialistus ir ekspertus, suteikiama galimybė tiek kaltinimo, tiek gynybos šalims užduoti klausimų ekspertams ir specialistams, taip įgyvendinant BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą.

Apkaltinamasis nuosprendis, kaip teigia kasatorius, iš esmės grindžiamas faktu, kad netoli įvykio vietos, apie vieną kilometrą nuo nukentėjusios O. S. sodybos, prie kelio stovinčio šiukšlių konteinerio buvo rastos O. S. priklausančios puskojinės. Jas surado policijos pareigūnai, ant jų buvo rasti biologiniai pėdsakai, kurių DNR sutampa su jo DNR.

Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad įvykio vietoje nebuvo. Tai iš dalies patvirtino ir bylos duomenys. Policijos darbuotojas liudytojas S. B. parodė, kad surado pėdsakus, kurie vedė į nukentėjusiosios sodybą. Tokie pat pėdsakai rasti ir šalia konteinerio, kur surastos puskojinės. Įvykio vietos apžiūrios metu užfiksuoti pėdsakai. Specialistų išvadose nustatyta, kad šie pėdsakai palikti skirtinga avalyne apsiavusių asmenų, nė vienas iš šių pėdsakų jam nepriklauso. 2013 m. liepos 9 d. specialisto išvada Nr. 52-16-Jsi-165 patvirtina, kad surastą pirštinę taip pat paliko kiti asmenys. Žemesnių instancijų teismai vadovavosi 2012 m. spalio 31 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant juodos spalvos raštuotų kojinių iš keturių žmonių DNR vieno vyro genomo tipas tinkamas asmens indentifikavimui, ir konstatavo, kad DNR profilis sutampa su jo DNR profiliu. Tačiau, kaip teigia kasatorius, buvo pažeistos BPK 91–92 straipsnių nuostatos, nes neaišku, kokiame voke ekspertui buvo pateiktos tiriamos kojinės (popieriniame ar plastikiniame), to nėra aprašyta ir specialisto tyrime, neaišku, kaip atsirado jo DNR ant šių daiktų; jo paaiškinimai, kad jis, išmesdamas šiukšles į konteinerį, galėjo nusišlapinti ar nusispjauti ant prie konteinerio besimėtančių puskojinių, nepaneigti. Šios aplinkybės teismų liko neįvertintos. Kasatorius teigia nurodęs, dėl ko galėjo atsirasti pėdsakai, taip pat jie galėjo būti suklastoti Alytaus policijos komisariato kriminalistų, su kuriais jis yra turėjęs konfliktinę situaciją. Nors specialistė Ž. Ruzgienė teisme parodė, kad atliko DNR tyrimą, kuris patvirtino kasatoriaus DNR, tačiau ant puskojinių nerasti O. S. pėdsakai. Specialistė dėl to nurodė, kad tai priklauso nuo asmens individualių savybių, ir negalėjo paaiškinti, kodėl nerasta nukentėjusiosios DNR, jei ji nešiojo šias puskojines, naudojo jas slėpdama pinigus.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą nurodė, kad „[...] M. K. nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas [...]“,sodyboje surastais pėdsakais nebuvo grindžiama jo kaltė. Tačiau teismai ignoravo aplinkybes, kad tą naktį sodyboje lankėsi kiti asmenys, kurie ir paliko pėdsakus. Taigi, esant specialistų išvadų trūkumams, kasatoriaus manymu, jų negali ištaisyti jokie specialistų paaiškinimai teismo posėdyje, nes specialistas yra suinteresuotas ginti savo surašytą specialisto išvadą. Šiuo atveju, anot kasatoriaus, tai nėra fakto klausimas, nes apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas prielaidomis yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kasatorius mano, jog įrodymų tyrimo neleistinas susiaurinimas apeliacinės instancijos teisme nulėmė tai, kad nebuvo pašalintos prielaidos dėl darytų specialistų išvadų neatitikimo ir prieštaravimo viena kitai, visiškai nebuvo tiriamas ir vertinamas įrodymų sąsajumas, esant akivaizdiems prieštaravimams. Nagrinėjamoje byloje specialistų ir ekspertų išvados turėjo itin svarbią reikšmę grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, gynėjas reiškė argumentuotas abejones dėl šių išvadų pagrįstumo, todėl bylą nagrinėję teismai specialisto išvadų prieštaravimams pašalinti, privalėjo skirti naują ekspertizę dėl kasatoriaus DNR ištyrimo (BPK 286 straipsnis).

Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas apkaltino jį vagyste iš O. S. sodybos, nors įvykio metu jis negalėjo ten būti, nes buvo kartu su savo sugyventine D. B. pas bendrus pažįstamus – R. B. ir K. U.. Pirmosios instancijos teismas, nepatikėjęs nei kasatoriaus, nei liudytojų D. B. , R. B., K. U. parodymais nurodė, kad D. B. yra jo (kasatoriaus) sugyventinė, todėl jos parodymai priderinti prie jo parodymų, o kitų liudytojų parodymai neobjektyvūs, nes su šiais liudytojais, būdamas laisvėje, galėjo susisiekti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą dėl šių liudytojų parodymų patikimumo nurodė, kad esamus prieštaravimus pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, atsižvelgdamas į meteorologinius duomenis, kuriais remiantis 2012 m. liepos 20 d. saulė tekėjo 5.09 val. ir apie 4 val. galėjo švisti; kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo D. B. parodymais, be to, jos parodymai be aiškios priežasties buvo keičiami; be to, nei K. U. , nei R. B. nebuvo minėta, kad svečiai dar kažkur turi važiuoti, todėl pagrįsta manyti, kad sugyventiniai derino įvykio versijas ir bendraudami su pareigūnais nėra pakankamai atviri bei nuoširdūs. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo motyvais kasatorius nesutinka, nes, visų pirma, šie liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės ir jų pareiga buvo sakyti tiesą. Kita vertus, abiejų instancijų teismai pažeidė ne tik įrodymų vertinimo nuostatas kitaip interpretuodami šių liudytojų parodymus (BPK 20 straipsnis), bet ir kaltinimo bei gynybos šalių lygiateisiškumo principą (BPK 7 straipsnio 2 dalies nuostatas), nes savo sprendimuose nurodė tik kaltinimui palankias aplinkybes, neanalizavo faktų, akivaizdžiai paneigiančių inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą.

Apeliacinės instancijos teismas, prieštaringai įvertinęs ir atmetęs minėtų liudytojų parodymus bei jo paaiškinimus, kad jis negalėjo būti vagystės metu įvykio vietoje, šiurkščiai pažeidė BPK 78 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis nenustato jokios prioritetinės vienų ar kitų liudytojų padėties ir jų parodymų vertinimui, atsižvelgiant į tai, kokios proceso šalies iniciatyva jie kviečiami. Teismas, neatlikęs šių liudytojų parodymų tyrimo, nepalyginęs jų su kitais bylos duomenimis, padarė klaidingas išvadas, be to, liko nepaneigtas jo aiškinimas, kad jis su D. B. išvyko iš R. B. ir K. U. namų apie 6 val. ryto.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jis parodymus davė po liudytojų ir nukentėjusiosios apklausų, dėl to pripažintina, kad jis savo parodymais stengėsi prisitaikyti prie nustatytų aplinkybių. Tokia teismo išvada prieštarauja tiek BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kuriose įtvirtinta jo teisė duoti parodymus, tiek ir BPK 268, 272 straipsniams, nes pats teismas nustato įrodymų tyrimo tvarką teisme. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų nepasisakė ir jų nesvarstė.

Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-496/2012, 2K-629/2006) akcentuojama, kad negalima įrodymų vertinti atskirai vienų nuo kitų, nes taip pažeidžiama BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžių pagrįstumą, privalo nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino įrodymus, ar pakanka įrodymų išvadoms pagrįsti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – jie turi būti įvertinti kiekvienas atskirai, tiek jų visuma. Abiejų instancijų teismų specialistų išvados dėl DNR nustatymo vertinimas buvo perteklinis, o kitos išvados visiškai nevertintos ir dėl jų nepasisakyta. Taip teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, kurios savo turiniu neigia viena kitą. Spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas įrodymus vertino pasirinktinai, t. y. vienus sureikšmindamas, kitus nutylėdamas, tai vertintina neišsamiu ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių ištyrimu.

Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinamas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2009 m. spalio 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-218/2009 nurodė, kad Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai); teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis); taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šias įstatymo nuostatas pirmosios instancijos teismas ignoravo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir tinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką. Įstatymo taikymo klaidų teismai nepadarė. Kaip matyti iš žemesnių instancijų teismų sprendimų, teismai M. K. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ne vien specialistų išvadomis dėl DNR (M. K. paliktų biologinių pėdsakų ant nukentėjusiosios O. S. kojinių, rastų netoli įvykio vietos), o įvertinęs ir kitus teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus (tarp jų kasaciniame skunde paminėtus): įvykio vietos apžiūros protokolą, nukentėjusiosios O. S., liudytojų D. B. , S. B. , A. S. , S. R. , K. U., R. B. parodymus, specialistės Ž. Ruzgienės paaiškinimus teisiamajame posėdyje, daiktų parodymo atpažinti protokolą, daiktų apžiūros protokolą, kitus rašytinius bylos įrodymus.

Kiekvieno iš šių įrodymų turinys teismo buvo išanalizuotas, aptartas teismo nuosprendyje, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pakankamai išsamiai atskleidė visų būtinų vagystės požymių buvimą kasatoriaus veikoje. Nuteistojo gynybinė versija bei argumentai teismo atmesti kaip prieštaraujantys bylos įrodymų visetui. Anot prokuroro, pritartina apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvams, kuriais atmesti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, atkartoti kasaciniame skunde, apie specialisto išvadų dėl ant nukentėjusiosios kojinių rastų biologinių pėdsakų, kurių DNR profilis sutampa su M.

K. DNR profiliu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo specialisto išvadų turinį, specialistės Ž. Ruzgienės paaiškinimus teisiamajame posėdyje apie tai, kad išvada, jog ant kojinių rasta M. K. paliktų biologinių pėdsakų, yra kategoriška, ir motyvuotai atmetė nuteistojo keltas skirtingas jo pėdsakų ant kojinių atsiradimo gynybines versijas. Kasatoriaus teiginiai, kad pėdsakus galėjo suklastoti Alytaus policijos komisariato pareigūnai, yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio. Taip pat nėra jokio pagrindo vertinti, kad šie pėdsakai buvo paimti ir ištirti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Prokuroro teigimu, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, kaip prieštaraujančius bylos duomenims, motyvuotai atmetė nuteistojo pateiktus argumentus, kad nusikaltimo padarymo metu jo nusikaltimo vietoje negalėjo būti, nes tuo metu jis su savo sugyventine D. B. svečiavosi pas pažįstamus R. B. ir K. U. . Liudytojos D. B. parodymų teismai neignoravo, įvertino jų turinį, dinamiką, palygino su nuteistojo parodymais, kitais bylos įrodymais, tarp jų ir su liudytojų R. B. bei K. U. parodymais, ir motyvuotai bei pagrįstai jais nesivadovavo.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir motyvuotai atmetė nuteistojo kasaciniame skunde atkartotus jo apeliacinio skundo teiginius, kad kaltinimai byloje galbūt yra suklastoti, nes nuteistojo ir Alytaus policijos komisariato tyrėjo B. santykiai yra konfliktiški. Šis tyrėjas nedalyvavo tiriant minėtą M. K. padarytą nusikaltimą, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šis tyrėjas būtų suinteresuotas bylos baigtimi ir galėjo daryti neleistiną poveikį kitiems pareigūnams, tyrusiems bylą.

Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką nustatytas remiantis ne prielaidomis, o sistemiškai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vieningą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltiniai, teismų pagrįstai įvertinti kaip gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Priešingai, nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti M. K. apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai (dėl specialisto išvadų, liudytojų parodymų, specialistės paaiškinimų teisiamajame posėdyje, kitų įrodymų vertinimo, dėl nuteistojo apsigynimui pateiktų argumentų, dėl galbūt padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų). Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinio skundo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, todėl kasatoriaus teiginiai, kad šios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą dar kartą išanalizavo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, tinkamai patikrino apeliacinio skundo argumentus ir tuo pagrindu padarė motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl nuteistojo M. K. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva atlikti išsamų įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o, kaip matyti iš nutarties, esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokių prašymų tirti naujus įrodymus ar papildomai ištirti pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus nepateikė. Dėl to buvo motyvuotai konstatuota, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių M. K. kaltę.

Deklaratyviais, anot prokuroro, pripažintini kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė BPK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 89, 90 straipsnių, 305 straipsnio 1, 6 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio reikalavimus. Duomenų, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ar asmeniškai teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų nuteistojo teisių. Tai, kad teismų padarytos išvados kasatoriaus netenkina, negali būti pagrindas pripažinti teismų sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų D. B. , R. B. ir K. U. parodymais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus – neatliko įrodymų tyrimo, nepaskyrė pakartotinės ekspertizės dėl jo DNR, t. y. jo biologinių pėdsakų, rastų ant nukentėjusiosios puskojinių, ištyrimo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuotą veiką pagrįsti tik prielaidomis, o ne byloje ištirtais duomenimis.

Tokie kasatoriaus teiginiai ir, kasatoriaus nuomone, juos pagrindžiantys argumentai atmestini. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius argumentuoja ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios, jo nuomone, nustatytos neteisingai. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją.

Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, visi kaltinamojo pateikti prašymai buvo išnagrinėti ir patenkinti, visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai ištirtos. Priimtame nuosprendyje ištirti įrodymai – nukentėjusiosios O. S. , liudytojų D. B., S. B. , A. S. , S. R. , K. U. , R. B. parodymai, specialistų išvados, specialistės Ž. Ruzgienės paaiškinimai, duomenys, užfiksuoti daiktų apžiūros, daiktų atpažinimo protokoluose ir kt., yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis kiti atmetami (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), išdėstyti, kaltinamojo gynybos versija motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali atlikti įrodymų tyrimą, kuris atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo, nagrinėjančio bylą, iniciatyva, tiek proceso dalyvių prašymu. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, kad byloje buvo būtina skirti ekspertizę dėl jo DNR ištyrimo. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. vasario 1 d. specialisto išvada Nr. 14-(6627)-IS1-528, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2013 m. birželio 18 d. specialisto išvada Nr. S 153/13(01) jokių abejonių nekėlė, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patenkinus kaltinamojo ir jo gynėjos prašymą, į teismo posėdį buvo iškviesta ir parodymus davė DNR tyrimą atlikusi specialistė Ž. Ruzgienė, kuri paaiškino jų teisingumą. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir, kaip nurodo kasatorius, vadovaudamasis BPK 286 straipsnio nuostatomis, paskirti naują ar pakartotinę (neaišku kokią ir dėl ko) ekspertizę neturi jokio teisinio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes M. K. baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasatoriaus argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė