2K-227/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-227/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00604-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutarties.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant ją šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., kiek tai nesusiję su darbu; per skiriamos bausmės laiką (vienerius metus ir tris mėnesius) atlyginti nukentėjusiajai M. K. priteistą turtinę žalą. Iš nuteistosios I. B. M. K. priteista 22 700 Lt turtinės, 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1300 Lt proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartimi nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. B. nuteista už tai, kad 2011 m. spalio 19 d., apie 9.20 val., Vilkaviškio r. sav., (duomenys neskelbtini) esančio M. K. buto kambaryje, nuo stalo slapta pagrobė nukentėjusiajai M. K. priklausantį 22 700 Lt vertės turtą, t. y. 22 000 Lt ir 200 eurų.

Kasaciniu skundu nuteistoji I. B. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 1 dalies – pritaikymą. Anot kasatorės, apeliacinis skundas išnagrinėtas šališkai, nepatikrinus bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, išsamiai neišnagrinėjus ir neįvertinus esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų rinkimu ir vertinimu, teisių į gynybą pažeidimu, apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtumu ir nepagrįstumu.

Nuteistoji I. B. skunde nurodo, kad jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiko faktinė aplinkybė, nurodyta kaltinamajame akte – 2011 m. spalio 19 d., apie 9.00 val., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad veiką ji padarė apie 9.20 val. Kasatorė cituoja šioje byloje apklaustų asmenų parodymus ir išdėsto įvykių seką, be kita ko, teigdama, kad tikroji vagystės kaltininkė dar prieš 9.00 val. buvo atvykusi prie namo, kuriame gyvena nukentėjusioji. Pagal liudytojo L. M. parodymus, ši moteris atvyko juodos spalvos „VW Passat“ automobiliu ir įėjo į nukentėjusiosios M.

K. namus po to, kai išėjo nukentėjusiosios vyras V. K. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad šis autobusu į Kybartus išvyko, kaip nurodyta autobuso tvarkaraštyje, 8.56 val., taigi vagystės kaltininkė dar prieš tai buvo šalia namo, kuriame įvykdė vagystę. Pagal nukentėjusiosios M. K. parodymus (duotus teisiamajame posėdyje), ši moteris atėjo į jos butą praėjus 5–10 minučių po to, kai išėjo jos vyras, ir trumpam ją užkalbinusi išėjo pas jos kaimynę M. V. Pastaroji nurodė, kad moteris pasibeldė į jos buto duris apie 8.30 val., po to išėjo ir laiptinėje vagystės kaltininkę neva pamatė liudytoja R.

S. (ši liudytoja pirmą kartą apklausta tik praėjus aštuoniems mėnesiams po įvykio, todėl jos parodymai, kasatorės manymu, vertintini kritiškai). Minėtoji moteris (kaltininkė) į nukentėjusiosios M. K. butą grįžo po 10–20 minučių (pagal M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) ar po penkių minučių (pagal teisme duotus parodymus), tuomet įtikino nukentėjusiąją atnešti turimas santaupas, paprašė dar ir paso, o jai nuėjus jo atnešti, grįžusi nerado nei moters, nei pinigų. Liudytojas L. M. dar kartą pamatė moterį prie automobilio, paskubomis ateinančią ir įsėdančią į jį kartu su kitomis dviem moterimis bei vaiku, po to, praėjus kelioms minutėms, išgirdo šaukiančią apie vagystę kaimynę M.

K. Liudytoja M. V. šį šauksmą nurodė išgirdusi po kokių dešimties minučių (ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai) ar penkiolikos minučių (pirmosios instancijos teisme duoti parodymai) nuo to laiko, kai moteris išėjo iš liudytojos M. V. buto. Nukentėjusioji teigė nuėjusi į namus ir paskambinusi policijai, toks pranešimas užfiksuotas 9.22 val. Kasatorė daro išvadą, kad vagystė pradėta prieš 9.00 val. ir baigta ne vėliau kaip 9.15 val., tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktinius duomenis, liečiančius nusikaltimo padarymo laiką, ir pats atlikęs subjektyvius matematinius skaičiavimus padarė nepagrįstą išvadą, kad nuo 8.49 val. (kai nuteistoji išrašė klientui sąskaitą ir įtraukė ją į buhalterinę apskaitą (duomenys neskelbtini) iki 9.22 val. yra įmanoma atsidurti nusikaltimo padarymo vietoje (duomenys neskelbtini), tuo tarpu, pagal www.maps.lt duomenis, 18,5 km atstumui tarp šių vietovių įveikti maršrutiniu autobusu reikia 22 minučių.

Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas (nors buvo prašoma apeliaciniame skunde) neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidos dėl neteisingai nustatyto nusikalstamos veikos padarymo laiko. Nuteistoji I. B. teigia parodžiusi, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną ji buvo ne įvykio vietoje, o kitur, t. y. po susitikimo su įmonės (duomenys neskelbtini) vadybininku V. V. išvyko į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), susitikti su S. Č., kuris tai patvirtino (dėl to, kad šis liudytojas laiku nebuvo apklaustas, teisme negalėjo nurodyti tikslios datos), tačiau jos ir pastarojo parodymai atmesti; taip pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o jos versija nepatikrinta ir nepaneigta.

Kasatorė pažymi, kad iš tarnybinio pranešimo apie judriojo telefono ryšio celių jungimąsi prie abonentų analizės matyti, kad jos telefonai nebuvo priregistruoti prie bokšto celių, kurios aptarnauja vietovę, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas. Jos prašymas išreikalauti ir pridėti prie bylos įeinančių ir išeinančių telefonų skambučių išklotines nors prokuroro ir buvo patenkintas, tačiau neįvykdytas, o ji pateikė apeliacinės instancijos teismui UAB „Bitė Lietuva“ raštą, kad tokių duomenų pati išreikalauti negali.

Taigi, neatlikta išsami kasatorės mobiliųjų telefonų judėjimo pagal prisijungimą prie celių analizė, tik lakoniškai konstatuota, kad jos telefonai prie celės įvykio vietoje nebuvo prisijungę; taip pažeista esminė įrodinėjimo taisyklė, kad neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui.

Kasatorė, nesutikdama su teismų padarytomis išvadomis dėl kalto asmens nustatymo, atkreipia dėmesį į svarbius bylai liudytojos M. V., tiesiogiai mačiusios kaltininkę ir su ja bendravusios, parodymus; liudytoja šią moterį apibūdino kaip maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, apvalaus veido, vidutinio kūno sudėjimo, apie 170 cm ūgio, tačiau parodžius atpažinti nuotraukas, tarp kurių buvo ir jos (I. B.) nuotrauka, jos neatpažino kaip įvykdžiusios M. K. turto vagystę, o teismo posėdžio metu ši liudytoja taip pat kategoriškai nurodė, kad ji (kasatorė) nebuvo jos namuose. Anot I. B., teismai neįvertino ir liudytojo L. M. parodymų apie tai, kad kaltininkė buvo juodų plaukų, dėvėjo skrybėlę, turėjo juodą rankinę, buvo didesnio nei vidutinis ūgio, liekno kūno sudėjimo, maždaug dvidešimties metų amžiaus moteris (nors teisme šis liudytojas paaiškino negalintis nusakyti amžiaus). Kasatorė teigia, kad nebuvo įvertinti ir reikšmingi liudytojo – nukentėjusiosios sūnaus – R. R. parodymai apie anksčiau (kelios savaitės prieš įvykį) šalia motinos namų pastebėtos moters amžių ir išvaizdą (30–40 metų, 175–178 cm ūgio, tamsių plaukų, siekiančių pečius, smulkaus kūno sudėjimo). Kasatorė atkreipia dėmesį, kad R. R. turėtų ją pažinoti, nes yra lankęsis jos degalinėje. Pati nukentėjusioji M. K. ją apvogusią moterį apibūdino esant apie keturiasdešimties metų amžiaus, aukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Kasatorė teigia, kad kaltininkė buvo žymiai už ją jaunesnė, aukštesnio ūgio moteris (pačią save apibūdino: ūgis – 165 cm, veidas pailgas – ovalo formos, amžius įvykio metu – 56 metai). Be to, I. B. skunde nurodo nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus apie jų matytos moters (kaltininkės) aprangos detales (puspaltis iki kelių, skrybėlė ir t. t.) ir teigia, kad ji buvo apsirengusi ne visai taip, kad atlikus jos namuose kratą nebuvo rasta nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytų aprangos detalių.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad vertindami įrodymus teismai tai padarė neišsamiai, šališkai ir neįsigilinę į jų visumą. Antai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad liudytoja M. V. sąžiningai klydo dėl garbingo amžiaus (79 metų), blogos sveikatos būklės (nors ją patvirtinančių duomenų nėra) ir praėjusio nuo nusikaltimo laiko (daugiau nei vienerių metų), tačiau vyresnės (87 metų) nukentėjusiosios M. K. parodymais, duotais praėjus tam pačiam laikui, tikėjo, o apie prastą jos sveikatos būklę ikiteisminio tyrimo metu parodė jos sutuoktinis V. K. Kasatorė kelia versiją, kad gali būti, jog liudytoją R. R. nurodyti būtent kasatorę kaip ją apvogusią moterį įkalbėjo jo motina. Be to, ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo R. R. parodymo atpažinti veiksmus nepagrįstai vertino taip, lyg jis būtų dalyvavęs atpažįstant nusikaltimo vykdytoją. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatorės, iškraipė liudytojo L. M. parodymus dėl automobilio, kurį jis matė prie nukentėjusiosios namo vagystės dieną, apibūdinimo kaip juodo „VW Passat“, nes nuosprendyje nurodė tamsų automobilį, o ji (I. B.) vairuoja tamsiai mėlynos spalvos „Renault Scenic“ automobilį (tai patvirtino ir liudytojas S. Č.). Kasatorė taip pat nurodo, kad nebuvo pašalinti L. M. ir M. K. parodymų prieštaravimai dėl to, kaip kaltininkė išvažiavo iš nusikaltimo padarymo vietos (ar pati sėdėjo už vairo, ar automobilyje laukė ir daugiau asmenų, kas jį vairavo).

Kasaciniame skunde pažymima apie BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netikrino, ar parodymo atpažinti duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka ir ar juos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Kasatorės manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė esminių BPK 191 straipsnio 2 dalies, 195 straipsnio 4 dalies pažeidimų, nes atliekant procesinius atpažinimo veiksmus liudytojai M. V., R. R. ir R. S. bei nukentėjusioji M. K. nebuvo apklausti, pagal kokius požymius, ypatybes, kokiomis aplinkybėmis jie įsidėmėjo atpažintiną asmenį, pagal ką jį atpažįsta minėto procesinio veiksmo metu, todėl šie duomenys nepatikimi ir negali būti vertinami kaip įrodymai.

Kasaciniame skunde cituojami apklausų ir parodymų atpažinti metu užfiksuoti parodymai (pvz., kad M. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė neįsidėmėjusi jos pinigus pavogusios moters veido bruožų, tačiau parodymo atpažinti iš nuotraukų metu teigė, kad I. B. atpažįstanti būtent iš veido bruožų ir plaukų; M. V., apklausiama kaip liudytoja, apibūdino kaltininkę, tačiau paaiškinimų, kuo skiriasi apklausoje apibūdintas asmuo nuo parodytų atpažinti asmenų protokole, nebuvo užfiksuota). Be to, kasatorės manymu, parodymo atpažinti pagal nuotraukas veiksmai buvo atlikti neteisėtai ir dėl to, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog buvo aplinkybių, dėl kurių jos (I.

B.) nebuvo galima parodyti gyvai, o vieną kartą atpažinę asmenį iš nuotraukos, M. K. ir R. R. nebegalėjo pakeisti savo pozicijos dar kartą parodant atpažinti tą patį asmenį (prieš tai matytą nuotraukoje). Taip pat teismai neįvertino nukentėjusiosios parodymų apie giminystės ryšio su kasatore nebuvimą, nors iš tiesų kasatorės teta yra M. K. brolio žmona. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie tai, jog būtent ji padarė vagystę, rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, o prieštaravimų ir abejonių nepašalino.

Be to, anot kasatorės, nebuvo objektyviai nustatytas nusikaltimo dalykas – pavogtos pinigų sumos dydis, tuo tarpu M. K. ir V. K. (jis bylą nagrinėjant teisme jau buvo miręs) parodymai dėl šios aplinkybės – abejotini. Pasak nuteistosios I. B., nukentėjusioji yra patyrusi du insultus, lėčiau mąstanti, silpnos orientacijos moteris, apklausiama teisme neprisiminė arba nurodė skirtingas iš jos pavogtų pinigų sumas (20 000 ir 22 000 Lt, 300 eurų), jų laikymo aplinkybes. Kitų duomenų apie tai, kiek pinigų pavogta, kiek jų realiai galėjo turėti nukentėjusioji, byloje nėra, o jos parodymai apie šias aplinkybes nepatikrinti.

Taip pat kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į prieštaringus liudytojos R. S. parodymus: nors ši liudytoja teigia pastebėjusi į nukentėjusiosios butą einančią moterį iš M. V. buto, kuris yra priešais, tačiau nustatyta, kad jų butai yra greta vienas kito. Pagal liudytojos R. S. parodymus, ji matė minėtą moterį tik kelias sekundes, tačiau praėjus daugiau nei pusei metų laiko galėjo ją atpažinti. L. M. parodė, kad nusikaltimo padarymo rytą negirdėjo, kad kas nors būtų atėjęs į namo, kuriame gyvena, antrą aukštą ir skambinęs ar beldęs į buto duris, nors tikino, kad tai galėtų išgirsti. Jei šio liudytojo parodymai teisingi, liudytoja R. S. parodė netiesą sakydama, kad buvo antrame aukšte ir skambino į vieno iš butų duris. Be to, nukentėjusioji M. K. teigė, jog R. S. nepažįsta, o ši nurodo, kad nukentėjusiąją truputį pažįsta, žino jos pavardę, buvo atėjusi pas ją ir pasakė mačiusi nusikalstamą veiką padariusią moterį. Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino R. S., taip pat nukentėjusiosios M. K. parodymus, kuriais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistoji I. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 10 straipsnio 2 dalies pažeidimą, neleidęs tinkamai pasiruošti baigiamosioms kalboms, nes joms skyrė dvidešimt minučių. Tuo tarpu po septynių liudytojų, kurių parodymai prieštaringi, apklausos bei keturių valandų įrodymų tyrimo toks laikas, anot kasatorės, yra akivaizdžiai per trumpas. I. B. nurodo ir tai, kad dėl blogos ikiteisminio tyrimo kokybės (neįvykdyti prokuroro nurodymai atlikti papildomus tyrimo veiksmus, nesurinkti duomenys apie svarbiausias nusikaltimo aplinkybes, nesiimta priemonių laiku patikrinti I. B. gynybos pozicijos, išreikalauti įrodymus, apklausti gynybos liudytojus), negalėjo tinkamai realizuoti savo teisių gintis, nesuteikiant jos gynėjai pakankamai laiko pasirengti kalbai. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, šio pažeidimo neįvertino.

Kasatorė, remdamasi BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, teigia, kad teismas privalo motyvuotai pasisakyti dėl visų reikšmingų bylos duomenų, iš jų – ir teisinančių įrodymų vertinimo, laikydamasis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo pareigą pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, tačiau to nepadaręs pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas tik aptarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus argumentus ir, neįsigilinęs į bylos duomenis, juos patvirtino, taip neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų (dėl pirmiau kasaciniame skunde nurodytų pažeidimų) ir dėl to iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, neužtikrino jos (I. B.) teisės į teisingą teismą. Be to, jos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 323 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nebuvo susipažinęs su visa baudžiamąja byla.

Kasatorė apibendrindama daro išvadą, kad teismų padaryti BPK pažeidimai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, ji nuteista už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė.

Atsiliepimu į nuteistosios I. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasatorės argumentai, kuriais ji ginčija faktines bylos aplinkybes, vertina įrodymus ir pateikia savą įvykių versiją bei nesutinka su šiais klausimais teismų sprendimuose padarytomis išvadomis, turėtų būti palikti nenagrinėti. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. B. kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė jos apeliacinį skundą, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino jų patikimumą, pakankamumą. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistosios apeliacinį skundą įrodymus dar kartą išanalizavo, iš jų – ir papildomai tirtus apeliacinio proceso metu. Šio teismo padarytos išvados yra motyvuotos. Taigi nuteistosios kaltė grindžiama įrodymų visuma. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltiniai, teismų pagrįstai įvertinti kaip gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, t. y. nukentėjusiosios M.

K., liudytojų R. S., M. V., L. M., R. R. parodymai, kurie palyginti su kitais įrodymais. Minėtų asmenų parodymai apie jų matytas įvykio aplinkybes, moterį, kuri galėjo pavogti nukentėjusiosios pinigus, papildo vieni kitus bei leidžia atmesti I. B. gynybos versijas. Teismas kruopščiai išanalizavo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų neesminius prieštaravimus ir pagrįstai pripažino, kad jie nesuteikia pagrindo vertinti šių asmenų parodymus kaip nepatikimus. Teismų sprendimuose aptarti ir įvertinti kasaciniame skunde minimų liudytojų V.

V., S. Č. parodymai, apskaitos dokumentai, kuriais nuteistoji siekė įrodyti, kad įvykio metu jos negalėjo būti įvykio vietoje; šie duomenys motyvuotai pripažinti kaip nepaneigiantys kaltinimo aplinkybių. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, dėl įrodymų priimtinumo ir pakankamumo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Tai, kad kasatorės netenkina teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

Pagrobtų iš nukentėjusiosios pinigų kiekis nustatytas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo nagrinėjimo metu duotais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Tai, kad teismas nustatė, jog nusikalstamą veiką nuteistoji padarė apie 9.20 val., o ne apie 9.00 val. (kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte), t. y. nežymiai patikslino laiką, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes esminės faktinės aplinkybės nepakeistos. Prokuroras pažymi, kad pagal nukentėjusiosios parodymus kasatorė į jos namus atėjo apie 9.00 val., po to išėjo pas kaimynę, vėl grįžo po 10-20 minučių ir slapta nuo stalo pagrobė pinigus.

Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad policijai apie vagystę buvo pranešta 9.22 val.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad asmens parodymai atpažinti pagal nuotrauką ir gyvai buvo atlikti pažeidžiant BPK 191 ir 192 straipsniuose numatytus reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo pradžioje kaltininkės tapatybė nebuvo žinoma, todėl nesant galimybės parodyti atpažinti asmenį ir siekiant patikrinti nukentėjusiosios M. K., liudytojų R. S., R. R. parodymus dėl įvykio aplinkybių, pirma buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką. Nukentėjusioji ir liudytojai, apklausti iki minėto veiksmo atlikimo, nurodė aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį, ir patvirtino, kad gali jį atpažinti. I. B. nuotrauka buvo parodyta su penkiomis kitomis nuotraukomis, kuriose pavaizduoti asmenys yra maksimaliai į ją panašūs. Nukentėjusioji kategoriškai atpažino būtent I. B., kaip pavogusią jos pinigus, liudytoja R. S. taip pat atpažino I. B. kaip moterį, kuri išėjo iš vieno buto ir iš karto nuėjo į nukentėjusiosios butą, o liudytojas R. R. atpažino kasatorę kaip moterį, kuri išėjo su segtuvu iš nukentėjusiosios kiemo. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai nurodė požymius, pagal kuriuos atpažino I. B. (veido bruožai, plaukai). Nustačius įtariamosios tapatybę, buvo atliktas I. B. parodymas atpažinti, kurio metu tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas R. R. taip pat kategoriškai atpažino I. B. Be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji ir liudytojai buvo detaliai apklausiami apie aplinkybes, kuriomis jie matė I. B., apie žymes, pagal kurias ją atpažino. Nors asmens parodymo atpažinti protokoluose neužfiksuota, pagal kokius požymius minėti asmenys atpažino kasatorę, prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šie procesiniai veiksmai atlikti iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų, o parodymo atpažinti pagal nuotraukas rezultatų patikimumas nekelia abejonių.

Atsiliepime teigiama, kad kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apie kasatorės teisės į gynybą suvaržymą. Kasatorė teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai sieja tik su gynėjai suteikto laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms trukme. Viso proceso metu I. B. naudojosi savo, kaip įtariamosios ir kaltinamosios, teisėmis, turėjo gynėją. Kasatorės ir jos gynėjos teisė teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant teisiamajame posėdyje, susipažinti su bylos medžiaga, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą, suvaržyta nebuvo. BPK nėra numatyta pareiga teismui privalomai daryti pertrauką baigiamosioms kalboms pasiruošti (BPK 293 straipsnis). Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios gynėja dalyvavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (teisiamajame posėdyje) ir visi bylos duomenys buvo žinomi iki teismui paskelbus įrodymų tyrimo pabaigą. Taigi byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo.

Prokuroro įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistosios I. B. apeliacinį skundą, motyvuotai ir išsamiai atsakė į esminius jo argumentus, tuo tarpu kasaciniame skunde nuteistoji I. B. iš esmės pakartojo savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (į kuriuos apeliacinės instancijos teismas yra atsakęs). Duomenų, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai (teisėjai) būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatorės, negali būti pagrindas pripažinti teismų sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais, tuo tarpu BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais

Iš nuteistosios I. B. kasacinio skundo argumentų matyti, kad, nurodydama apie teismų padarytus BPK normų pažeidimus, kasatorė iš esmės nesutinka su abiejų instancijų teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Be to, pasak kasatorės, ikiteisminio tyrimo metu padaryta esminių BPK pažeidimų atliekant asmens parodymus atpažinti, kurių teismai neįvertino. Kasatorė pabrėžia, kad teismai privalo išsamiai išnagrinėti bylą ir motyvuotai pasisakyti dėl visų reikšmingų duomenų, iš jų – ir teisinančiųjų, vertinimo, tačiau, jos manymu, to nepadarė. Be to, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek ji to prašė apeliaciniame skunde, ir tai argumentuoja tais pačiais teiginiais, susijusiais su faktinių aplinkybių įrodinėjimu. Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius argumentus I. B. buvo nurodžiusi ir apeliaciniame skunde. Taigi, kasacinis skundas paduotas dėl esminių BPK pažeidimų, kurie, kasatorės manymu, lėmė tai, kad ji nuteista už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato (tai yra žemesnių instancijų teismų nagrinėjimo dalykas). BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai – netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai. Taigi I. B. kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, kuriais ginčijamas teismų sprendimų pagrįstumas, nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį tokiais pažeidimais laikomi tie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodinėjimui aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos (vagystės) padarymo laiku, kaltininkės asmenybės identifikavimu (kasatorė cituoja įrodymų turinį, pateikia savą jų vertinimą), tačiau iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad visi įrodymai, liečiantys minėtas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), skundžiamuose teismų sprendimuose yra išsamiai išanalizuoti ir motyvuotai įvertinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktą teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimą ir šio teismo nuosprendyje konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo.

Beje, tikrindamas nuteistosios I. B. versiją dėl jos buvimo įvykio metu ne vagystės, o kitoje vietoje, apeliacinės instancijos teismas dar kartą apklausė liudytojus S. Č. ir V. V. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje paaiškinta, kodėl apeliacinio skundo teiginiai dėl jame (o taip pat ir kasaciniame skunde) nurodytų įrodymų (nukentėjusiosios M. K., liudytojų L. M., R. S., M. V., kitų asmenų parodymų) vertinimo yra nepagrįsti. Nutartyje taip pat atsakyta į nuteistosios argumentus dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų – asmens parodymų atpažinti, teisėtumo (BPK 191, 192 straipsniai);

šiame kontekste įvertinti ir kiti bylos duomenys (kaltininkę mačiusių asmenų parodymai, jų palyginimas tarpusavyje, sugretinimas su kitais įrodymais), kurių išsami analizė (turinys ir vertinimas) išdėstyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismų pateiktos išvados dėl nuteistosios I. B. kaltės įrodytumo padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra argumentuotos, jos versija paneigta kaip neatitinkanti tikrovės išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, įrodytomis pripažintų kasatorei inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas teisme ištirtais įrodymais, kurių kiekvieno ir visumos vertinimas motyvuotas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių – teisinančių ir kaltinančių – išnagrinėjimu, t. y. laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas pagrįstomis, nepažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų ir nepadarė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pažeidimų. Vien tai, kad šio teismo padarytos išvados yra ne tokios, kaip to norėjo kasatorė (apeliantė), nereiškia BPK pažeidimų. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, kuris kaltinamajame akte nurodytas 2011 m. spalio 19 d., apie 9.00 val., o nuosprendyje – tos pačios dienos apie 9.20 val. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, kasatorei inkriminuotos vagystės faktinių aplinkybių, iš jų – ir laiko – nustatymas yra grindžiamas bylos įrodymais. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos padarymo laikas (kaip ir kitos faktinės aplinkybės) paprastai nurodomas kaip galima tiksliau, kiek tai leidžia bylos įrodymai. Kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos laikas gali būti patikslintas teismui galutinai išnagrinėjus bei įvertinus įrodymus, o šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas apytikslis laikas – „apie“, o jo skirtumas – 20 minučių, be to, kitos su įvykio laiku susijusios aplinkybės, nustatytos šioje byloje ir žinomos dar ikiteisminio tyrimo metu, yra, pvz., telefoninis pranešimas policijai dėl vagystės, kuris užfiksuotas 9.22 val., o nukentėjusioji pranešė tuoj po to, kai ją apvogė. Atsižvelgiant į tai, nors ir patikslinta, vagystės padarymo laiko aplinkybė iš esmės nebuvo pakeista; daryti išvadą, kad, pasak kasatorės, nuosprendyje laikas nurodytas neteisingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Be to, kasaciniame skunde nuteistoji I. B. nepagrįstai nurodo, kad jos gynybos teisės pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos, nes nesuteikta pakankamai laiko gynėjai, kad ši pasiruoštų baigiamajai kalbai. Pažymėtina, kad BPK nereglamentuoja pasirengimo baigiamajai kalbai laiko (pertraukų jai darymo ir pan.). Pagal BPK 293 straipsnio 1 dalies nuostatas, baigęs įrodymų tyrimą, teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų. Kaip matyti iš bylos dokumentų, baigus įrodymų tyrimą teisiamojo posėdžio metu, prokurorui paprašius 10 minučių, o kasatorės gynėjai – daugiau laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms, pirmininkaujantysis teisiamajam posėdžiui padarė 20 minučių pertrauką. Vėliau teisiamasis posėdis buvo tęsiamas, jo metu išklausytos baigiamosios kalbos. Taigi I. B. gynėjai suteikta teisė pasakyti ginamąją kalbą iš esmės nepažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą teisiamajame posėdyje, nuostatų, o tokių pažeidimų nenurodo ir pati kasatorė, tuo tarpu jos teiginys, kad dėl pirmiau nurodytos priežasties buvo pažeista jos teisė tinkamai gintis, iš esmės yra subjektyvus ir teisiškai neargumentuotas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios I. B. kasacinį skundą atmesti

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė