A-146-26-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-26/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03399-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. J. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. 1. 1) atnaujinti terminą giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir NŽT Vilniaus m. skyrius) nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.1430 (savininkas K. V. (K. V.)).

Pareiškėja paaiškino, kad įstatymo nustatytą dokumentų pateikimo terminą praleido dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios. Apie tai, kad turi pateikti papildomai nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus, sužinojo tik 2012 metais (iš NŽT Vilniaus m. skyriaus 2012 m. lapkričio 27 d. rašto), t. y. praėjus įstatymo nustatytam dokumentų pateikimo terminui. Iš naujo įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.1430 dokumentus buvo nustatyta, kad K. V. mirė 1926 metais, todėl pradėta reikalauti papildomų dokumentų ir nurodyta, kad reikia kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad jai 91 metai ir ji galimai kažką ne taip suprato ir kad neprisimena, kaip buvo perduotas turtas po tėvo mirties, tačiau mano, jog turtą paveldėjo jos mama, nes šeima visada gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius neprieštaravo, kad pareiškėjos prašymas būtų patenkintas, jei teismas nustatys, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. 1. 37–39) paaiškino, kad pareiškėja, prašyme atkurti nuosavybės teises žemės savininku nurodė K. V. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjos tėvas K. V. mirė 1926 m. Neaišku, kam po savininko mirties perėjo nuosavybės teisės, nes tokių duomenų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Pareiškėja savo prašyme nenurodo kokius dokumentus ji yra pasirengusi pateikti, jei teismas atnaujintų praleistą terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja asmenų apdairaus ir rūpestingo elgesio. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1430 yra duomenų, kad 2002 m. pareiškėja buvo informuota apie tai, jog reikia pateikti notariškai patvirtintus dokumentus. Paklausimą, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pareiškėja pateikė tik 2012 metais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 87−90) pareiškėjos K. J. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. kovo 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atkurti natūra nuosavybės teisę į 731,25 m2 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, kuris 1940 m. buvo nacionalizuotas (b. 1. 20). Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 13 d raštu paprašė pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus (b. 1. 19). Ant teismui pateiktos šio rašto kopijos yra užrašas, kad pareiškėja atvyko tik 1998 m. lapkričio 12 d. Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2002 m. balandžio 23 d. raštu (b. 1. 13) informavo pareiškėją, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus nagrinėjamas, kai pareiškėja pateiks notariškai patvirtintus archyvinius dokumentus, kad buvęs savininkas (tėvas) K. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės (duomenys neskelbtini) gatvėje, bei pateiks notariškai patvirtintus giminystės ryšius su žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Taip pat informavo, kad piliečiai, praleidę nustatytą terminą dokumentams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Vilniaus m. skyrių su prašymu informuoti, ar pakanka dokumentų nuosavybės teisėms atkurti ir ar ji įtraukta į piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, sąrašą pagal pirminio prašymo padavimo datą (1992 m. kovo 30 d.) (b. 1. 11). NŽT Vilniaus m. skyrius 2012 m. lapkričio 27 d. raštu informavo pareiškėją kad dokumentų nepakanka, taip pat nurodė, kad dokumentus asmenys turėjo teisę pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (b. 1. 9–10).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-553/2010). Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių. Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu lemia, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi (žr., pvz., LVAT 2007 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-870/2007).

Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.

Vertinant, ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, turėjo egzistuoti iki šio termino pasibaigimo, todėl šiuo atveju vertinamasis laikotarpis prasideda nuo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo dienos iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus pasibaigimo momento. Pažymėtina, jog teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku bei tinkamai.

Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – t. y.

įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus. Taigi svarbu nustatyti, ar pretendentas savo veiksmais aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į savo giminių valdytą žemę (t. y. ėmėsi veiksmų, būtinų nuosavybės teisėms atkurti), tačiau šios teisės nerealizavo dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. kovo 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atkurti natūra nuosavybės teisę į 731, 25 m2 žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, kuris neva 1940 m. buvo nacionalizuotas. Pirmiau minėtu 1996 metų raštu pareiškėja buvo informuota apie trūkstamus dokumentus. Žyma ant šio rašto liudija, kad pareiškėja 1998 metais domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo eiga ir buvo informuota apie įrodymų stoką. Į bylą pateiktas Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 31d. raštas, kurį institucija siuntė pareiškėjai (b. l. 17) ir kvietė atvykti. Įrašas šiame rašte liudija, kad pareiškėja 2000 m. lapkričio 6 d. buvo atvykusi ir pareiškė, jog „pagalvos, ar ieškos papildomų duomenų“ (b. l. 17).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėja žinojo apie faktą, jog trūksta duomenų. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. balandžio 23 d. raštu informavo pareiškėją kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus nagrinėjamas, kai pareiškėja pateiks notariškai patvirtintus archyvinius dokumentus, kad K. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės (duomenys neskelbtini) gatvėje, bei pateiks notariškai patvirtintus giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus su žemės savininku. Pareiškėjos atstovės teigimu, pareiškėja galėjo negauti šio rašto, tačiau atstovė negalėjo paaiškinti, kodėl pareiškėja nieko nedarė nuo 1996 metų iki 2003 metų pabaigos, t. y. per laikotarpį, kuriuo buvo galima pateikti papildomus įrodymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja garbaus amžiaus (91 m.), tačiau turi 3 suaugusius sūnus, su kuriais bendrauja, 2 iš jų gyvena kartu su pareiškėja. Taip pat su pareiškėja kartu gyvena ir jos atstovė J. Č., kuri nuo 2012 metų atstovauja pareiškėjos interesus. Nurodytos aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad pareiškėja tinkamai ir laiku (1996 metais) buvo informuota apie trūkstamus dokumentus ir turėjo pakankamai laiko spręsti dėl trūkstamų dokumentų suradimo ir pateikimo, tačiau to nedarė, t. y. praleido įstatymo nustatytą terminą dėl subjektyvių priežasčių. Nagrinėjant bylą pareiškėjos atstovė patvirtino neturinti jokių naujų dokumentų pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

III. Pareiškėja K. J. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 92−93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad dokumentų pateikimo termino praleidimą lėmė subjektyvios priežastys. Pasak apeliantės, byloje nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakankamumą. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 13 d. raštu Nr.53-V-613 apeliantei buvo pasiūlyta pateikti dokumentus, įrodančius žemės nuosavybės valdymo faktą iki 1940 m. liepos 22 d. arba atvykus užpildyti anketą – prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Apeliantė pasinaudojo pasiūlymu ir 1999 m. gegužės 7 d. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gegužės 7 d. pažymėjimą Nr. T-8534-V. Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 1998 m. lapkričio 20 d. raštu kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą tačiau atsakymo į šį raštą byloje nėra. Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 1999 m. gruodžio 31 d. parengė Vilniaus miesto merui paklausimą Nr.31/99/17-1170 dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo K. J., kuriame yra duomenų apie tai, kad jai bus atkuriamos nuosavybės teisės suteikiant naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) g.23, Vilniuje, žemės sklypą. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 31 d. raštu apeliantei buvo pasiūlyta pateikti namų valdos inventorinę bylą, o 2002 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 31/02/22-981 buvo pasiūlyta pateikti notariškai patvirtintus dokumentus. Pasak apeliantės, nė viename šių raštų nebuvo nurodyta dėl dokumentų nepakankamumo ir nieko nebuvo reikalaujama. Apeliantė 2013 m. vasario 20 d. pateikė NŽT Vilniaus m. skyriui dokumentus, būtinus priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau atsakymo negavo. Neužtikrinus teisėtai įgytų teisių įgyvendinimo, kartu būtų menkinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis bei teise. Apeliantė yra įtraukta į eilę naujam žemės sklypui gauti individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, ir tai leido jai pagrįstai tikėtis, kad visi dokumentai buvo pateikti laiku.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 99–101) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse tokius galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti – iki 2001 m. gruodžio 31d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendime teisingai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Teismų praktikoje šie terminai gali būti atnaujinami, kai nustatomos objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios aplinkybės, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pagal Atkūrimo įstatymą piliečio valia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pareikšta šiame įstatyme nurodytu būdu – valstybės įgaliotai institucijai pateikiant prašymą iki įstatymu nustatyto termino (Atkūrimo įstatymo 10, 11, 17 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies prasme bendroji taisyklė yra ta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises valstybės įgaliotoms institucijoms pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus valstybės įgaliotai institucijai turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę šį terminą netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą išskyrus atvejus, jei teismas patenkina piliečio prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujina šį terminą.

Teismui nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino pateikti dokumentus atnaujinimo turi būti vertinama kokius veiksmus asmuo atliko nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki įstatymu nustatyto termino pateikti dokumentus pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pagrįsti nuosavybės teises bei savo giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto buvusiu savininku; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; kada ir kokiomis aplinkybėmis asmuo gavo dokumentus, kurių pateikimo terminą prašo atnaujinti; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistus terminus Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 29 d. paduotas dėl nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo. Į bylą pateikti įrodymai, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į žemę (731,25 kv. m) (duomenys neskelbtini) g. 23, Vilniuje, Vilniaus miesto valdybai padavė 1992 m. kovo 30 d., t.y. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Šiame prašyme žemės savininkas nenurodytas, tačiau 1992 m. kovo 30 d. prašyme Vilniaus miesto valdybai tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, šio turto savininku pareiškėja nurodė K. V., A., t. y. savo tėvą, pažymėdama, kad jos nurodytas asmuo nekilnojamąjį turtą valdė iki 1926 m., o žemė buvo nacionalizuota 1940 metais. Šio prašymo užpildymas ir jo turinys liudija, kad pareiškėja prašymo pateikimo dieną neturėjo ir nepateikė institucijai nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, tačiau žinojo, kad jos nurodytas asmuo žemę valdė iki 1926 metų.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. kitų prašymų dėl nuosavybės atkūrimo į šią žemę nepateikė, kito žemės savininko nenurodė. Taigi, pareiškėja yra aiškiai išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į savininko K. V. žemę. Šį asmenį žemės savininku pareiškėja įvardija ir prašyme dėl termino pateikti dokumentus atnaujinimo, taip pat apeliaciniame skunde.

Atkūrimo įstatymo prasme nekilnojamojo turto savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas). Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išvardyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje suteikiant prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs. Lietuvoje žemės nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d.

Liaudies Seimo deklaracija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą nagrinėjant piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta koks asmuo buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje Nr. A444 - 2093/2010; Administracinė jurisprudencija, 2010 m.

Nr. 2 (20), l. 301-328, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. vasario 14 d. Nr. A146-160/2011; 2010 m. spalio 4 d. Nr. A146-799/2010; 2010 m. kovo 25 d. Nr. A261-364/2010; 2009 m. balandžio 27 d. Nr. A261- 532/2009; 2008 m. liepos 21 d. Nr. A502-1310/2008;2004 m. vasario 13 d. Nr.A3-178/2004; 2003 m. kovo 14 d. Nr. A3-232/2003 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra aktuali ir sprendžiant prašymus atnaujinti terminus pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Prašymo atnaujinti praleistus terminus pateikti institucijai nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus nagrinėjimas neturi apsiriboti vien termino praleidimo priežasčių vertinimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį turi būti vertinama, ar dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti nuosavybės teises ir/ar giminystės ryšį su turto savininku turto nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje Nr. A444-2093/2010;

Administracinė jurisprudencija, 2010 m. Nr. 2 (20), l. 301-328). Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. pateiktame pirmosios instancijos teismui prašyme nenurodė kokius dokumentus ji nori pateikti, o tik pateikė abstraktaus pobūdžio prašymą dėl terminų pateikti dokumentus atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 4 d. raštu pasiūlydamas pareiškėjai pateikti įrodymus, taip pat teismo posėdyje pagrįstai aiškinosi kokius dokumentus pareiškėja nori pateikti NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui.

Minėta, kad pagal 1992 metais pateiktą prašymą pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savininko K. V. (savo tėvo) žemę. Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktoje pirmosios instancijos teismui nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1430 yra K. V. mirties liudijimo kopija (su įrašu, kad kopija padaryta 1992 m. kovo 30 d.) iš kurios matyti, kad minėtas asmuo mirė 1926 m. balandžio 23 d. K. V. mirties metai įrašyti ir pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. prašyme Vilniaus miesto valdybai tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai 1992 m. pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę jos nurodytas asmuo žemės nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.) buvo miręs, todėl negali būti laikomas nekilnojamojo turto į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises savininku Atkūrimo įstatymo prasme.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, esą apeliantė iki 2012 metų nebuvo informuota apie trūkstamus dokumentus, nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti kompetentingų institucijų 1996, 2000 ir 2002 metų raštus pareiškėjai įvertino teisingai. 1996 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 53-V-613 pareiškėjai aiškiai pasiūlyta pateikti dokumentus, įrodančius žemės nuosavybės valdymo faktą iki 1940 m. liepos 22 d. arba atvykus užpildyti anketą – prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja į šį institucijos pasiūlymą reagavo beveik po dviejų metų (atvyko 1998 m. lapkričio 12 d.). Nustatyta, kad 1998 m. lapkričio 12 d. atvykusi į instituciją pareiškėja pasirinko institucijos 1996 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 53-V-613 išdėstyto pasiūlymo variantą – pateikė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui prašymą tarpininkauti, kad būtų išduota Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma. Šį pareiškėjos prašymą Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 1998 m. lapkričio 20 d. raštu Nr.31/98/19-748 persiuntė Lietuvos centriniam valstybės archyvui, t. y. tarpininkavo dėl archyvo pažymos gavimo.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra atsakymo į šį raštą nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1430 yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gegužės 7 d. raštas Nr. T-8534-V, kuriuo atsakyta į Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus persiųstą K. J. prašymą (b. 1. 25–27). Minėtame archyvo pažymėjime nurodyta, kad žinių apie K. V. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) g. 23 nepilnai išlikusiuosiuose archyvo dokumentuose nerasta. Taigi, šis archyvo pažymėjimas nesuteikė jokios informacijos apie tai, kas buvo žemės (duomenys neskelbtini) g. 23, Vilniuje, savininkas žemės nacionalizacijos dieną (1940 m. liepos 22 d.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėja, reaguodama į Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 31 d. kvietimą atvykti, 2000 m. lapkričio 6 d. atvykusi pareiškė, jog pagalvos, ar ieškos papildomų duomenų. Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2002 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 31/02/22-981, priešingai nė teigia apeliantė, informavo ją ne tik apie tai, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, bet ir apie dokumentų nepateikimo iki nustatyto termino teisines pasekmes. Šiame rašte apeliantei paaiškinta, kad jos prašymas bus nagrinėjamas išsamiau tada, kai ji pateiks notariškai patvirtintus archyvinius dokumentus, kad jos nurodytas savininkas iki 1940 m. liepos 22 d nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat notariškai patvirtintus dokumentus apie savo giminystės ryšį su žemės savininku.

Be to, minėtame rašte institucija pasiūlė pareiškėjai pateikti nurodytus dokumentus iki 2002 m. liepos 1 d. bei išaiškino, kad piliečiai, praleidę nustatytą dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėtina, kad Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2002 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 31/02/22-981 pareiškėjai buvo parengtas tuo laiku, kai galiojantys teisės aktai nustatė, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms turėjo pateikti iki 2002 m. liepos 1 d., o praleidę nustatytą dokumentų pateikimo terminą netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pakeitimais dokumentų pateikimo terminai buvo pratęsti galutinai iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad ji iki institucijos nurodytos datos (2002 m. liepos 1 d.) ir iki įstatymu nustatyto dokumentų pateikimo galutinio termino (2003 m. gruodžio 31 d.) atliko kokius nors veiksmus (kreipėsi į archyvus ir gavo neigiamus atsakymus, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ar kt.), siekdama gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamo savininko nuosavybę į žemę (duomenys neskelbtini) g. 23, Vilniuje, šio nekilnojamojo turto nacionalizavimo dienai (1940 m. liepos 22 d.).

Apeliantės argumentai, esą ji galėjo negauti institucijos 2002 m. balandžio 23 d. rašto, tėra jos prielaidos. Net ir sutikus su tuo, kad apeliantė negavo šio rašto, tai nepateisina jos neveiklumo neprotingai ilgą laikotarpį nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki 2003 m. gruodžio 31 d., o šiam terminui pabaigus itin ilgai (iki 2012 metų) užsitęsusio neveikimo ir nesirūpinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėja nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo 1992 metais iki 2003 m. gruodžio 31 d. pasirūpino vieninteliu dokumentu – gavo 2002 m. birželio 20 d.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimą Nr. 593-V apie savo gimimo Konstantino ir S. V. šeimoje gimimo ir krikšto datas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pasibaigus dokumentų pateikimo terminui pareiškėja kada nors kokiu nors būdu iki 2012 m. liepos 4 d. (notariškai patvirtinto įgaliojimo išdavimo J. Č. tvarkyti visus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini) g. reikalus) domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimais, ar skundėsi teisės aktų nustatyta tvarka, kad institucija, įgaliota priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepriima sprendimų, jei turėjo pagrindo manyti, kad yra pateikusi visus reikiamus dokumentus.

Pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytas Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2012 m. lapkričio 27 d. raštas, iš kurio, pasak pareiškėjos ji sužinojo apie tai, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, yra atsakymas į pareiškėjos įgalioto asmens 2012 m. gruodžio 6 d. prašymą pateikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą byloje Nr. 1430. Šiame rašte institucija patvirtino, kad dokumentų nepakanka, t.y. patvirtino tas pačias aplinkybes apie kurias pareiškėja buvo informuota pirmiau minėtais 1996 ir 2002 metų raštais.

Vertinant tokį pareiškėjos elgesį pagal protingumo principą ir apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio standartą jis negali būti laikomas atitinkančius šiuos standartus. Todėl pareiškėja, kuri praleido įstatymo nustatytą terminą dėl subjektyvių priežasčių (nerūpestingumo, neapdairumo, neatidumo), turi prisiimti iš to kylančias pasekmes kaip savo elgesio rezultatą.

Minėta, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. pateiktame pirmosios instancijos teismui prašyme nenurodė kokių dokumentų pateikimo terminą j i prašo atnaujinti, o tik pateikė abstraktaus pobūdžio prašymą dėl terminų atnaujinimo, todėl pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 4 d. raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti dokumentus. Į šį teismo pasiūlymą pareiškėja pateikė 2012 m. gruodžio mėnesį savo atstovės gautus dokumentus (Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012 m. gruodžio 14 d. pažymą apie savo krikštą savo santuoką su Jasinsku ir savo motinos S. V. mirties 1964 metų rugpjūčio 1 d. liudijimo kopiją).

Po to pareiškėja pateikė teismui 2013 m. vasario 20 d. rašto NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui kopiją su dokumentų priedais, kuriuos šiuo savo raštu išsiuntė minėtai institucijai praleidusi dokumentų pateikimo terminą. Tarp šių dokumentų yra papildomai gauti dokumentai, t. y. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013 m. sausio 9 d. pažyma (atsakymas pareiškėjos atstovei į 2013 m. sausio 3 d. prašymą) apie pareiškėjos tėvų santuokos sudarymą 1910 m., taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo spaudu pažymėto dokumento lenkų kalba (dokumento vertime nurodyta, kad tai 1937 m. liepos 1 d. anketa Vilniaus miesto valdybos Centriniam statistikos biurui) kopija su žyma, kad ši kopija padaryta 2012 m. rugsėjo 6 d.

Šioje anketoje sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21 savininke įrašyta S. V., t. y. pareiškėjos motina. Pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę buvo pateiktas dėl žemės (duomenys neskelbtini) g. 23. Šis įrodymas patvirtina, kad pareiškėja 2012 metais gavo archyvinį dokumentą apie atitinkamo žemės sklypo savininkų (duomenys neskelbtini) g. kai kuriuos galimus pasikeitimus po K. V. mirties 1926 metais. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes laikytina, kad pareiškėja prašė teismo atnaujinti terminą pateikti minėtus 2012 metų rugsėjo – 2013 m. sausio mėnesį gautus dokumentus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino, kad jokių naujų dokumentų neturi. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, pagal jam priskirtą kompetenciją negali vertinti ir nevertina, ar dokumentai, kurių pateikimo terminas yra praleistas, yra pakankami nuosavybės teisėms atkurti, nes atlikti tokį vertinimą yra viešojo administravimo subjekto, kuriam suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

Minėtus 2012–2013 m. gautus dokumentus Atkūrimo įstatymo nuostatų prasme pareiškėja galėtų teikti vertinimui NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui nuosavybės į žemę ir giminystės ryšiams pagrįsti, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėja šių dokumentų pateikimo terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl atnaujinti dokumentų pateikimo terminą nėra pagrindo. Į bylą nepateikta įrodymų, kurie leistų prieiti prie išvadų, kad pareiškėja neturėjo objektyvių galimybių gauti šiuos dokumentus anksčiau nei 2012 m. rugsėjo -2013 m. sausio mėnesį.

Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji 2013 m. vasario 20 d. išsiuntė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui minėtus dokumentus, neturi teisinės reikšmės, nes dokumentai išsiųsti praleidus įstatymu nustatytą terminą ir nesant teismo sprendimo atnaujinti dokumentų pateikimo terminą.

Apeliantės argumentas, esą ji iki 2012 metų nežinojo, jog turi pateikti institucijai papildomus dokumentus, atmestinas, nes jį paneigia pirmiau aptartų įrodymų visuma. Pareiškėja 1992 m. pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga. Byloje esantys pirmiau minėti kompetentingų valstybės institucijų 1996-2002 m. raštai patvirtina, kad pareiškėja buvo ne kartą informuota apie trūkstamus dokumentus, tačiau iki įstatymo nustatyto termino pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.) nepasirūpino tokių dokumentų pateikimu ir nepateikė teismui įrodymų, kad to negalėjo padaryti dėl nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

Pareiškėja svarbiomis priežastimis nepateisino beveik 9 metus užsitęsusio savo neveikimo nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. liepos 4 d. (įgaliojimų J. Č. suteikimo tvarkyti visus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo reikalus). Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių pasirūpinti įgaliojimų suteikimu anksčiau nei 2012 m. liepos 4 d., t. y. per laikotarpį nuo 1993 m. iki 2012 m. liepos 4 d., nors pareiškėja buvo atitinkami jaunesnė. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino pareiškėjos nurodytą aplinkybę dėl jos garbaus amžiaus, pažymėdamas, kad pareiškėja turi 3 suaugusius sūnus, 2 iš jų gyvena kartu su pareiškėja, be to, kartu su pareiškėja gyvena ir jos 2012 m. liepos 4 d.

įgaliota atstovė J. Č. Todėl negalėdama savarankiškai įgyvendinti savo teisių pagal Atkūrimo įstatymą pareiškėja galėjo kreiptis pagalbos į savo artimuosius ir suteikti jiems įgaliojimus atstovauti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Al46-433/2010, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006 ir kt.).

Apeliantės nurodyta aplinkybė, esą ji įrašyta į eilę naujam žemės sklypui gauti individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, vertinant praleistų terminų pateikti dokumentus priežastis nėra reikšminga. Pažymėtina, kad pareiškėja neteisingai vertina šį faktą. NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr.49VĮ-(14.49.2)-1747 buvo patvirtintos piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę (1 priedas) ir už Grigiškių miesto teritorijoje turėtą žemę (2 priedas), eilės. Į šiuos sąrašus įrašyti piliečiai pagal prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo datą pradedant nuo 1991 m., dėl kurių nepriimti sprendimai (1 priede 4806 eil. Nr., 2 priede 36 eil. Nr.). Pareiškėjos įrašymas į pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai piliečių sąrašą nepakeičia pareiškėjos padėties nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, kad ji yra praleidusi terminus pateikti institucijai, turinčiai įgaliojimus priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybę teisę į žemę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, yra teisingos. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje nenustatyta. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, paduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl terminų atnaujinimo, vietoj įstatymu nustatyto 100 Lt žyminio mokesčio (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis), sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį, t. y. permokėjo 44 Lt. Kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal įstatymą permokėta dalis turi būti grąžinta (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas byloje sprendimą neišsprendė dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo. Šis procesinis netikslumas turi būti pašalintas ir permokėtas žyminis mokestis (44 Lt) turi būti grąžintas jį sumokėjusiam asmeniui. Iš byloje esančio 2012 m. gruodžio 14 d. įmokos mokėjimo kvito (mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, gavėjo sąskaita (duomenys neskelbtini), Bankas Swedbank AB, op. archyvo kodas 2012121400878386) matyti, kad žyminį mokestį sumokėjo K. J. įgaliota atstovė J. Č. Todėl žyminio mokesčio permoka (44 Lt) turi būti grąžinta pareiškėjos įgaliotai atstovei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjos K. J. įgaliotai atstovei J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 44 (keturiasdešimt keturi) litus žyminio mokesčio, sumokėto 2012 m. gruodžio 14 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (duomenys neskelbtini), Banke Swedbank AB (op. archyvo kodas 2012121400878386).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas