A-581-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-581-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08097-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ skunde prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. ATK2-192/13.

Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimu už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus paskyrė pareiškėjui 1 250 Lt baudą, t. y. už tai, kad 2013 m. spalio 3 d. apie 17.56 val. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje „Maxima“, adresu (duomenys neskelbtini), kasininkė-pardavėja R. V. pardavė alkoholinius gėrimus – vieną 0,5 l talpos butelį degtinės „Starij kniaz“ ir vieną 0,75 l talpos putojančio vyno „Auksinis Muskatinis“ piliečiui V.

V., kuriam nustatytas 2,32 promilės girtumas. Nesutinka su šiuo nutarimu, nes atsakovas sankciją taikė nesant pareiškėjo veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – kaltės. Atsakovas nustatė ir vertino tik objektyviuosius pažeidimo sudėties elementus, o kaltės nenustatė ir neįrodinėjo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad atsakomybėn traukiamo asmens kaltė – vienas iš būtinųjų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų. Nenustačius pilnos administracinio teisės pažeidimo sudėties, administracinio pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.

Kaltės nustatymas būtinas ir taikant ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį, įskaitant patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę, turi patikimai įrodyti kaltinančioji šalis, t. y. administracinį protokolą surašiusi institucija ir (ar) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Ir priešingai, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos įrodinėti, kad jis nekaltas dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo. Tokią taisyklę suponuoja nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį paskirstyta įrodinėjimo našta administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo procese.

Taigi, šiuo atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad dėl inkriminuoto pažeidimo yra pareiškėjo kaltė. Pareiškėjas atsakomybėn patrauktas už jo darbuotojos – kasininkės-pardavėjos R. V. – veiksmus, todėl atsakovas privalėjo neginčijamai įrodyti, kad minėta darbuotoja, parduodama alkoholinį gėrimą, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, žinojo arba turėjo realią galimybe (pagrindą) numatyti, kad alkoholinį gėrimą perkantis asmuo yra neblaivus. AKĮ nustatytas imperatyviąsias pareigas prekybininkas gali įgyvendinti tik leistinomis priemonėmis.

Prekybininkui įstatymais nėra suteikta teisė ir įgalinimai specialiomis priemonėmis tikrinti ir nustatinėti alkoholinius gėrimus perkančių asmenų neblaivumą. Tad toks faktas (neblaivumas) gali būti nustatomas tik vizualiai, prekybininko darbuotojui įvertinant pirkėjo būklę pagal jo elgesį ir išorinius požymius. Jokios kitos kontrolės priemonės pareiškėjui nėra leistinos ir nėra įmanomos objektyviai. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pirkėjas, atsiskaitydamas prie kasos, šlitinėjo, neišlaikė pusiausvyros ar kitaip neadekvačiai elgėsi, iš ko kasininkė-pardavėja būtų galėjusi spręsti, kad pirkėjas neblaivus.

Pati kasininkė R. V. taip pat nuosekliai parodė, jog neprisimena, kad nurodytą dieną būtų pardavusi alkoholinį gėrimą akivaizdžiai neblaiviam asmeniui. Pareigūnų parodymuose užfiksuota aplinkybė, kad V. V. galimai šlitinėjo ateidamas ar išėjęs iš parduotuvės, nepatvirtina, jog būtent taip jis elgėsi ir atrodė atsiskaitydamas prie kasos. Neatmesta ir nepaneigta tikimybė, jog būdamas prie kasos V. V. galėjo susikaupti, stengtis neišsiduoti, jog yra neblaivus, ir per trumpą atsiskaitymo operacijos laikotarpį kasininkė neturėjo jokių galimybių ar prielaidų įtarti pirkėjo neblaivumą.

Kadangi nėra neginčijamai įrodyta, jog kasininkė-pardavėja R. V., aptarnaudama V. V. kasoje, pagal išorinius požymius vizualiai galėjo nustatyti pirkėjo neblaivumą, t. y. neįrodyta R. V. kaltė, atitinkamai kaltė neegzistuoja ir pareiškėjos veiksmuose. Administracinė atsakomybė be kaltės negali būti taikoma, todėl nutarimas yra nepagrįstas, o pažeidimo byla nutrauktina. Taip pat nurodo, kad atsakovas praleido AKĮ įtvirtintą bylos išnagrinėjimo ir ekonominės sankcijos taikymo naikinamąjį teminą, t. y. nutarimo priėmimo dieną – 2013 m. lapkričio 14 d.

– buvo pasibaigęs AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas bylai nagrinėti ir baudai skirti, kuris yra naikinamasis. Pasibaigus įstatymo normoje nustatytam terminui procesas nebegali vykti – neišnagrinėjus bylos ir nepaskyrus baudos (ekonominės sankcijos) per įstatymu nustatytą terminą, ji negali būti skiriama. Pagal AKĮ 35 straipsnio 2 dalį teisiškai reikšmingas faktas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti vieno mėnesio terminas, per kurį institucija turi išnagrinėti bylą ir, esant pagrindui, skirti baudą, susisietas su pažeidimo nustatymo diena, t. y. diena, kai kompetentinga kontrolės institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas AKĮ pažeidimas.

Nustatant, kada kompetentinga alkoholio kontrolės institucija galėjo ir turėjo suvokti, jog atitinkamas subjektas pažeidė AKĮ, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma. AKĮ 34 straipsnio 11 dalis nustato, jog atsakomybę įmonei už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies pažeidimus yra įgaliota taikyti ir policija. Nagrinėjamu atveju pažeidimą užfiksavo Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio viršininkas A. R.. Iš A. R. 2013 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime išdėstytų aplinkybių matyti, jog AKĮ pažeidimas pareigūnui buvo aiškus nuo pat pažeidimo užfiksavimo (pastebėjimo) momento, apie pažeidimą buvo nedelsiant pranešta atsakingiems policijos pareigūnams.

A. R. tarnybiniame pranešime išsamiai nurodytos pažeidimo sudėčiai nustatyti ir pažeidimui kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės, iš tarnybinio pranešimo aiškus pažeidimo subjektas, kas patvirtina, jog pirminė Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK gauta informacija apie pažeidimą buvo pilna ir išsami. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog kompetentingai policijos įstaigai – Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK – apie pažeidimą tapo žinoma jau pažeidimo padarymo dieną – 2013 m. spalio 3 d. Atitinkamai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, būtent ši diena laikytina pažeidimo nustatymo diena, nuo kurios skaičiuojamas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas.

Net darant prielaidą, jog įsitikinant pažeidimu ir/ar jį kvalifikuojant policijos įstaigai buvo būtina atlikti kokius nors papildomus veiksmus, visi tokie veiksmai buvo atlikti ir užbaigti 2013 m. spalio 7 d., t. y. minėtą dieną byloje buvo atlikti paskutiniai tyrimo veiksmai apklausiant liudytojas R. V. ir J. G., vėliau jokia papildoma informacija nebuvo renkama ir jokie kiti tyrimo veiksmai neatlikti. Pareiškėjas daro išvadą, kad pažeidimo tyrimas buvo visiškai ir pilnai užbaigtas vėliausiai 2013 m. spalio 7 d., todėl tai turi būti laikoma pažeidimo nustatymo diena AKĮ 35 straipsnio 2 dalies prasme.

Iš nutarimo matyti, jog atsakovas protokolą pareiškėjui surašė, nutarimą priėmė ir sankciją taikė remdamasi policijos įstaigos – Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK – pateikta tyrimo medžiaga. Iki surašydamas protokolą, atsakovas jokių papildomų tyrimo veiksmų minėtam pažeidimui nustatyti neatliko, jokių naujų įrodymų nerinko, tai patvirtina, kad policijos įstaigos surinkta medžiaga pažeidimo nustatymui buvo pakankama ir jokie papildomi tyrimo veiksmai pažeidimui nustatyti ar kvalifikuoti objektyviai nebuvo reikalingi.

Kadangi naikinamasis vieno mėnesio terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo pasibaigė 2013 m. lapkričio 7 d., pažeidimo nagrinėjimo ir nutarimo priėmimo dieną – 2013 m. lapkričio 14 d. – terminas jau buvo praleistas. Praleidus terminą, byla negalėjo būti nagrinėjama ir ekonominė sankcija negalėjo būti skiriama, todėl yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–20).

Paaiškino, kad remiantis surinkta medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas vykdo alkoholinių gėrimų prekybą neblaiviems asmenims, tokiu būdu pažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus. Mano, kad pareiškėjas skunde pateikia subjektyvų byloje esančių aplinkybių ir faktų vertinimą, atsakovo tyrimo metu nustatytas aplinkybes traktuoja kaip pažeidimo sudėties eliminavimo elementus. Pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kad pareiškėjo darbuotoja R. V., parduodama alkoholinį gėrimą, žinojo arba turėjo galimybę numatyti, kad alkoholinį gėrimą perkantis asmuo yra neblaivus; neatmetama ir nepaneigta tikimybė, kad būdamas prie kasos V.

V. susikaupė, stengėsi neišsiduoti, jog yra neblaivus, yra subjektyvus ir gynybinio pobūdžio, hipotetiniai spėjimai dėl faktinių aplinkybių ir nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, dėl to negali būti vertinami pagrįstai. Ištyrus byloje surinktų įrodymų visumą, nekyla abejonių dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto pažeidimo sudėties. Įvertinus byloje esančius duomenis, tai, kad alkoholinio gėrimo pirkėjas prieš pirkimą jau buvo vartojęs alkoholinių gėrimų, t. y. degtinės, jo elgesį esant parduotuvėje pirkimo metu, kai neblaivus asmuo savo išvaizda ir elgesiu atkreipė aplinkinių asmenų dėmesį, taip pat ir tarnybinių pareigų nevykdančio, civiliais rūbais apsirengusio policijos pareigūno dėmesį, daro išvadą, kad pareiškėjos darbuotoja negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad pirkėjas yra neblaivus, dėl to turėjo neparduoti neblaiviam asmeniui alkoholinių gėrimų.

Aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja neįvertino, kad parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui, nepanaikina fakto, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas neblaiviam asmeniui, kuriam nustatytas vidutinis, net 2,32 promilių, girtumo laipsnis. Nustatant bendrą asmens būklės vertinimą, pardavėja neatliko būtinų veiksmų pagal Bendros asmens būklės vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, 2 p. ar kitais būdais neįsitikino asmens blaivumu, kurie yra būtini kiekvienu atveju parduodant alkoholinius gėrimus.

Esant V. V. neblaiviam ir turint omeny, kad nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, pareiškėjo darbuotoja turėjo galimybę įsitikinti asmens neblaivumu, o tai, kad ji to nepastebėjo, vertintina kaip nepakankamas atidumas. Pažymėtina, kad tiek Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK VPS PP pareigūnų, tiek pirkėjo rašytiniai paaiškinimai sutampa, yra nuoseklūs, tarp jų prieštaravimų nėra, taip pat byloje nėra kvestionuojami alkotesterio parodymai, dėl to nėra pagrindo ginčyti jų įrodomosios galios. Byloje nėra duomenų, kad alkoholinio gėrimo pirkėjas, Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK VPS PP pareigūnai, nustatydami pažeidimo faktą, būtų buvę kaip nors suinteresuoti ir dėl to nepagrįstai kaltintų pareiškėją pažeidimo padarymu.

Todėl byloje surinkti įrodymai laikytini objektyviais ir patikimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-123/2013 pažymėjo, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas.

Todėl šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja nepastebėjo pirkėjo girtumo, nors turėjo galimybę tuo įsitikinti, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Dėl pareiškėjo kaltės atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, juridinis asmuo yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

Alkoholio kontrolės įstatymas, kaip specialus aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais. Juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkamus teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę.

Į šio įstatymo pažeidimo priežastis, esant pagrindo, gali būti atsižvelgiama skiriant ekonominę sankciją. Reikalavimas pareiškėjui įtvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte yra imperatyvus, pakanka, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami neblaiviems asmenims, kad būtų nustatytas pažeidimas. Teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kada pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami. Pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos licencijos turėtojui, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą.

Nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Alkoholio produktai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimu pagal Alkoholio kontrolės įstatymą ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas (Alkoholio kontrolės įstatymo 4 str. 1 d.), todėl alkoholio verslas yra licencijuojama veikla. Tokia licencijuojama veikla turi būti vykdoma itin atsakingai, o pareiškėjo pozicija liudija, kad jis nesupranta šio verslo specifikos ir pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo srityje daromos žalos.

Atsakovo teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta ginčijame 2013 m. lapkričio 14 d. nutarime Nr. ATK2-192/13, kuriame nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas praleido įstatyme įtvirtintą bylos išnagrinėjimo ir ekonominės sankcijos taikymo naikinamąjį terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pažeidimo nustatymas – tai kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia atitinkamos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas.

Todėl nurodyto termino eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju nulemia ne tik minėtas subjektyvus suvokimas (jo atsiradimo momentas), bet ir pati institucijos turima informacija apie tariamai padarytą pažeidimą, vertinant pagal laiko sąnaudų (kai yra būtina gauti papildomą informaciją) bei sudėtingumo (kai yra būtinybė atlikti palyginus sudėtingą materialinės teisės normų analizę) kriterijus. Atsakovas informaciją apie galimą pažeidimą iš Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK gavo 2013 m. spalio 24 d., ir elgdamasis aktyviai ir nustatyto termino ribose, atliekant įstatymo suteiktą kontrolės pareigą, įvertino gautą medžiagą ir pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. spalio 30 d. surašė protokolą Nr. ATK2-260.

Nuo minėto protokolo surašymo dienos ir yra skaičiuojamas vieno mėnesio naikinamasis terminas. Taigi, institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimo diena yra laikoma ne subjektyvus pažeidimo atsiradimo momentas, kaip nurodo pareiškėjas, o surinktos atitinkamos informacijos ir surašyto protokolo diena, todėl skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto vieno mėnesio termino. Priimant 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. ATK2-192/13 nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, jis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl naikinti ginčijamą nutarimą nėra juridinio pagrindo

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 79–88) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui UAB „Maxima LT“, nuo 2002 m. vasario 22 d. yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (b. l. 44–46). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių r. policijos komisariate (toliau – ir Kaišiadorių RPK) 2013 m. spalio 3 d. gautas A. R. tarnybinis pranešimas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, t. y., kad jam 2013 m. spalio 3 d. apie 17.50 val. būnant parduotuvėje „Maxima“ adresu (duomenys neskelbtini), jis pastebėjo prekybos salėje akivaizdžiai neblaivų vyrą, kuris neišlaikydamas pusiausvyros (svyravo į šalis) ir nerišliai kalbėdamas, tokia savo išvaizda ir elgesiu atkreipė aplinkinių asmenų dėmesį. Jis matė, kaip vyras pirko alkoholinius gėrimus, kasoje už juos atsiskaitė. Išėjus iš parduotuvės, jis prisistatė policijos pareigūnu, o vyras – V. V., su savimi turėjo 0,5 l talpos butelį degtinės „Kniaz“ ir 0,75 l talpos butelį putojančio vyno „Auksinis Muskatinis“, taip pat parduotuvės „Maxima“ kvitą bendrai 18,68 Lt sumai. A. R. įvykiui užfiksuoti iškvietė pareigūnus (b. l. 26). Kaišiadorių RPK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjas G. C. 2013 m. spalio 3 d. surašė tarnybinį pranešimą Kaišiadorių RPK viršininkui, kuriame pranešė, kad 2013 m. spalio 3 d. apie 18 val. V. V., būdamas girtas (2,32 prom.) šlitinėjo, griuvinėjo viešoje vietoje šalia parduotuvės „Maxima“, adresu (duomenys neskelbtini), buvo pristatytas į Kaišiadorių RPK, alkotesteriu jam nustatytas 2.32 prom. girtumas (b. l. 27).

V. V. 2013 m. spalio 4 d. paaiškinime Kaišiadorių RPK nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. apie 16 val. gėrė alkoholinius gėrimus ir su draugu išgėrė 1 butelį 0,5 l talpos degtinės. Kadangi buvo mažai, apie 18.50 val. nuėjo į „Maxima“ nusipirkti degtinės. Parduotuvėje paėmė 1 butelį degtinės „Staryj Kniaz“ ir 1 butelį „Auksinis Muskatinis“, prie kasos kasininkei padavė pinigus, pardavėja padavė jam kvitą, už viską sumokėjo apie 23 Lt, tikslios sumos nepamena, nes buvo apgirtęs. Išėjus iš parduotuvės, atvyko policijos pareigūnai ir nuvežė jį į policijos komisariatą (b. l. 30).

Kaišiadorių RPK Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės specialistas 2013 m. spalio 4 d. V. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2013 m. spalio 3 d. apie 18 val. V. V., būdamas girtas (2,32 prom.) šlitinėjo, griuvinėjo viešoje vietoje, t. y. šalia parduotuvės „Maxima“ adresu (duomenys neskelbtini), tuo įžeisdamas žmogaus orumą bei visuomeninę dorovę ir padarė pažeidimą, nustatytą ATPK 178 straipsnio 1 dalyje. Paaiškinime V. V. nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. gėrė alkoholinius gėrimus, o pritrūkęs, nuėjo į „Maxima“ nusipirkti alkoholinių gėrimų. Buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą (b. l. 35–36). Kaišiadorių RPK 2013 m. spalio 4 d. nutarimu V. V. už pažeidimo, nustatyto ATPK 178 straipsnio 1 dalyje padarymą, paskirta nuobauda – įspėjimas (b. l. 38).

Maxima LT, UAB pardavėja R. V. 2013 m. spalio 7 d. paaiškinime nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. dirbo „Maxima“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Aptarnavo daug asmenų, tą dieną pirkusių asmenų neįsidėmėjo. Galimai prekiaudama tą dieną pardavė V. V. alkoholinius gėrimus, tačiau nepamena, ar jis buvo neblaivus (b. l. 28).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio viršininkas 2013 m. spalio 23 d. R. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už ATPK 164 straipsnio 3 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą (b. l. 42–43). Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8–795-810/2013 R. V. už pažeidimo, nustatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje padarymą paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt bauda.

Teismas įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą konstatavo, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas: bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 3 d. apie 17.56 val. kasininkė-pardavėja R. V. pardavė pagal 2013 m. spalio 3 d. kasos kvitą 260/2121 alkoholinius gėrimus – vieną 0,5 l talpos butelį degtinės „Starij kniaz“ (40 alk. konc.) už 13,99 Lt ir vieną 0,75 l talpos butelį putojančio vyno „Auksinis Muskatinis“ už 4,69 Lt piliečiui V. V.. Alkotesteriu „Lion alcolmeter 500“ V. V. 2013 m. spalio 3 d. 18:22:38 val. nustatytas 2,32 prom. girtumas (testo Nr. 2308) (b. l. 31).

Kaip tarnybiniuose pranešimuose nurodė policijos pareigūnai A. R. ir G. C., V. V. buvo akivaizdžiai neblaivus: šlitinėjo, griuvinėjo (b. l. 26, 27). V. V. 2013 m. spalio 4 d. paaiškinime Kaišiadorių RPK nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. gėrė alkoholinius gėrimus, o jų pritrūkus, ėjo į parduotuvę „Maxima“ nusipirkti (b. l. 30). Minėtoje Kaišiadorių rajono apylinkės teismo administracinėje byloje Nr. A2.8–795-810/2013 liudytoju apklaustas V. R. parodė, kad V. V., pirkdamas alkoholinius gėrimus, buvo neblaivus, to nepastebėti buvo neįmanoma, kadangi asmuo kalbėjo nerišliai, neišlaikė pusiausvyros, aplinkiniai atkreipė į jį dėmesį, stovėdamas eilėje prie alkoholinių gėrimų, bandė užkalbinti net vaikus, buvusius kartu su suaugusiais. Minėtų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, patvirtina, kad pardavėja, atsižvelgiant į tai, kad V. V. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,32 prom.), kad jis šlitinėjo, griuvinėjo, kalbėjo nerišliai, neišlaikė pusiausvyros, objektyviai turėjo ir galėjo nustatyti, kad alkoholinius gėrimus siekiantis įsigyti V. V., yra neblaivus.

Pareiškėjo teiginys, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas nenustatinėjo pareiškėjo kaltės, yra nepagrįstas. AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl pažeidimui nustatyti pakanka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už pažeidimą, t. y. nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, todėl šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi juridinės reikšmės pareiškėjo kaltės nustatymas.

Ekonominės sankcijos, kaip ir administracinės nuobaudos (baudos), paskirtis yra nubausti pažeidimą padariusį asmenį sukeliant jam turtinio pobūdžio padarinius. Veika, už kurios padarymą ekonominė sankcija buvo pritaikyta pareiškėjai ir paskirta administracinė nuobauda pardavėjai R. V., visais savo požymiais sutampa. Juridinis asmuo yra dirbtinai sukurtas teisės subjektas ir pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-23 sprendimas administracinėje byloje Nr.A15-39-2005, 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-702/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn patraukiamas fizinis ir juridinis asmuo, pati savaime ne bis in idem principo nepažeidžia, tačiau byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju ekonominė sankcija yra paskirta UAB „Maxima LT“, o administracinė nuobauda taikyta fiziniam asmeniui R. V.. Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys nėra tapatūs.

Nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, kad nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyti dvejopo pobūdžio terminai. Ši teisės norma numato, kad institucijos, turinčios teisę nagrinėti tokio pobūdžio bylas, jas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Tokių dviejų terminų nustatymas vienoje teisės normoje suponuoja, kad normoje nurodyti terminai negali būti supriešinti vienas su kitu ta prasme, kad vieno iš jų taikymas panaikintų galimybę taikyti kitą terminą. Pirmas iš nurodytų (vieno mėnesio) terminas yra procedūrinis terminas, kurio paskirtis – įpareigoti atitinkamas institucijas rūpestingai ir operatyviai atlikti joms įstatymo suteiktas kontrolės pareigas, t. y. šis terminas nustato privalomo elgesio laike modelį, tačiau savaime nepašalina galimybių taikyti atitinkamas ekonomines sankcijas pažeidėjams tais atvejais, kai, elgdamasi aktyviai ir šio termino ribose, institucija padarė klaidą, kuri vėliau buvo ištaisyta teismo. Antras iš nurodytų (trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos) terminas yra naikinamasis terminas, kurio praleidimas jau savaime panaikina galimybę taikyti pažeidimą padariusiam asmeniui atitinkamą ekonominę sankciją.

Administracinių teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose visuotinai laikomasi taisyklės, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentas (pažeidimo nustatymo diena) yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena (adm. bylos Nr. A492-2209/2013, A525-1565/2013, A444-1727/2013). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas medžiagą iš Kaišiadorių RPK gavo 2013m. spalio 29 d. (b. l. 25), ją tinkamai įvertinęs, 2013 m. spalio 30 d. surašė protokolą pareiškėjui (b. l. 23–24), o nutarimą priėmė 2013 m. lapkričio 14 d. (b. l. 65–68), t. y. nepraleidęs AKĮ nustatyto vieno mėnesio termino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai vieno mėnesio terminą skaičiuoja nuo administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymo – A. R. 2013 m. spalio 3 d. tarnybinio pranešimo dienos, vėliausiai – nuo pardavėjos R. V. paaiškinimų, t. y. 2010 m. spalio 7 d. Administracinio teisės pažeidimo protokolas Kaišiadorių RPK pareiškėjui (juridiniam asmeniui) surašytas tik 2013 m. spalio 30 d. dėl pažeidimo, kuris kvalifikuotas pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Taigi, administracinių teisės pažeidimų protokolų R. V. ir V. V. surašymo dieną atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma nei apie Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo faktą, nei apie pažeidimą padariusį subjektą, todėl pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas buvo nustatytas anksčiau nei 2013 m. spalio 30 d. nėra, o tuo pačiu neprasidėjo įstatymo numatyto vieno mėnesio termino eiga.

Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo, skiriant baudą nebuvo nustatyta aplinkybių, lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjo atsakomybę, dėl to buvo paskirtas baudos vidurkis – 1 250 Lt. Teismo vertinimu, paskirta bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam AKĮ pažeidimui. Pareiškėjas nei nutarimo priėmimo metu, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip lengvinančios jo atsakomybę. Todėl mažinti paskirtą baudą nėra pagrindo, nes tokiu atveju nebūtų pasiekti nuobaudos už tokius pažeidimus tikslai.

III. Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 91–94), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo nutarimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde nurodytus argumentus, pažymi, kad LVAT praktikoje vienareikšmiškai laikomasi nuomonės, kad kaltės, kaip būtinojo pažeidimo sudėties elemento nustatymas ir įrodymas būtinas ir taikant ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus. Nei atsakovas, nei teismas, netyrė ir nenurodė, kaip ir kuo pasireiškė pareiškėjo kaltė. Atsakomybė be kaltės negalima, todėl atsakovo nutarimas ir teismo sprendimas yra neteisėti.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir teismo vertinimu dėl AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino sankcijai pritaikyti pradžios ir taikymo ir pakartoja skunde išdėstytą poziciją. Pažymi, kad teismas nenustatė ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai pateisintų Kaišiadorių rajono policijos komisariato sprendimą pačiam pagal kompetenciją nesiimti veiksmų, t. y. pareiškėjui surašyti protokolą dėl pažeidimo ir / ar nagrinėti bylą, o vietoje to perduoti bylą nagrinėti atsakovui, bei policijos komisariato delsimą perduodant atsakovui galimo pažeidimo medžiagą.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103–104) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų nepateikia, visi argumentai jau įvertinti ir detaliai išnagrinėti pirmosios instancijos teismo sprendime, kuris atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimo taikyti UAB „Maxima LT“ ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-192/13, kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto, draudžiančio parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, reikalavimų nesilaikymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Šio reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pareigą ūkio subjektui, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo draudimas. Pažymėtina, kad konkretus pareigos, užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ir jo interesais kalte (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas Nr. 34/2008). Todėl juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama ar kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad UAB „Maxima LT“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 3 d.17 val. 56 min., kasininkė-pardavėja R. V. pardavė alkoholinius gėrimus – 0,5 litro talpos butelį degtinės „Starij kniaz“ ir 0,75 l talpos putojančio vyno „Auksinis Muskatinis“ neblaiviam asmeniui V. V., kuriam nustatytas 2,32 promilės girtumas. Tačiau nesutariama dėl šios faktinės aplinkybės teisinio vertinimo ir jos įtakos pareiškėjo atsakomybei.

Teisėjų kolegija nurodo, jog būtina įvertinti, ar pardavėja turėjo galimybę įsitikinti asmens girtumą rodančiomis ypatybėmis – sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai.

Bylos duomenimis (tarnybiniuose pranešimuose nurodė policijos pareigūnai A. R. ir G. C.), V. V. buvo akivaizdžiai neblaivus: šlitinėjo, griuvinėjo (b. l. 26, 27), V. V. 2013 m. spalio 4 d. paaiškinime Kaišiadorių rajono policijos komisariatui nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. gėrė alkoholinius gėrimus, o jų pritrūkus, ėjo į parduotuvę „Maxima“ nusipirkti (b. l. 30). Kaišiadorių rajono apylinkės teismo administracinėje byloje Nr. A2.8–795-810/2013 liudytoju apklaustas V. R. parodė, kad V. V., pirkdamas alkoholinius gėrimus, buvo neblaivus, to nepastebėti buvo neįmanoma, kadangi asmuo kalbėjo nerišliai, neišlaikė pusiausvyros, aplinkiniai atkreipė į jį dėmesį, nes stovėdamas eilėje prie alkoholinių gėrimų, bandė užkalbinti net vaikus, buvusius kartu su suaugusiais. Be to, alkotesteriu „Lion alcolmeter 500“ V. V. 2013 m. spalio 3 d. 18 val. 22 min., nustatytas 2,32 prom. girtumas (testo Nr. 2308) (b. l. 31).

Minėtų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, patvirtina, kad pardavėja turėjo ir galėjo nustatyti, jog alkoholinius gėrimus siekiantis įsigyti asmuo, yra neblaivus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina per savo darbuotojus. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas yra blaivas, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas. Todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja nepastebėjo pirkėjo girtumo, nors turėjo galimybę tuo įsitikinti, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad NTAKD nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyti dvejopo pobūdžio terminai. Ši teisės norma numato, kad institucijos, turinčios teisę nagrinėti tokio pobūdžio bylas, jas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Pirmas iš nurodytų (vieno mėnesio) terminas yra procedūrinis terminas, kurio paskirtis – įpareigoti atitinkamas institucijas rūpestingai ir operatyviai atlikti joms įstatymo suteiktas kontrolės pareigas, t. y. šis terminas nustato privalomo elgesio laike modelį, tačiau savaime nepašalina galimybių taikyti atitinkamas ekonomines sankcijas pažeidėjams tais atvejais, kai, elgdamasi aktyviai ir šio termino ribose, institucija padarė klaidą, kuri vėliau buvo ištaisyta teismo. Antras iš nurodytų (trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos) terminas yra naikinamasis terminas, kurio praleidimas jau savaime panaikina galimybę taikyti pažeidimą padariusiam asmeniui atitinkamą ekonominę sankciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentu (pažeidimo nustatymo diena) laikoma protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A492-2209/2013, A525-1565/2013, A444-1727/2013).

Byloje nustatyta, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas medžiagą iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato gavo 2013m. spalio 29 d. (b. l. 25), ją tinkamai įvertinęs, 2013 m. spalio 30 d. surašė protokolą pareiškėjui (b. l. 23–24), o nutarimą priėmė 2013 m. lapkričio 14 d. (b. l. 65–68), t. y. nepraleidęs AKĮ nustatyto vieno mėnesio termino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, dėl to pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė