2K-366-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-366-677/2015

Teismo proceso Nr. 1-26-1-01339-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimu, įpareigojant nuteistąjį per visą laisvės apribojimo laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Priteista iš R. Z. nukentėjusiojo V. V. naudai 111,06 Lt (32,16 Eur ) turtinės ir 6000 Lt (1737,32 Eur) neturtinės žalos.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

R. Z. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 5 d., apie 23 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kieme, sudavė nukentėjusiajam V. V. vieną kartą kumščiu į kairį petį ir ne mažiau kaip dešimt smūgių į kairę veido pusę, taip padarė nukentėjusiajam kairio žastikaulio išnirimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dalinį dantų nuskėlimą viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose, gleivinės įdrėskimą apatinėje lūpoje, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Kasaciniu skundu R. Z. prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimus. Teismai nepateikė jokių pagrįstų objektyviais įrodymais argumentų, pagrindžiančių kasatoriaus tiesioginę tyčią dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Teismai nepasisakė, ar kasatorius, norėdamas paprašyti nukentėjusiojo liautis kėlus triukšmą nakties metu, galėjo žinoti apie jo kairio peties patologiją, numatyti, kad smūgis į kairį petį lems nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokių padarinių norėti (tiesioginė tyčia), ar nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių padarinių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo juos numatyti (neatsargumas). Tai vertintina kaip BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatų netinkamas pritaikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012) ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, esminis pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis V. V., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 94 ir 181.2 punktų reikalavimus (KET 94 punktas nurodo, kad gyvenvietėse neleidžiama naudoti garso signalų, išskyrus tuos atvejus, kai jie būtini, kad būtų išvengta eismo įvykio, 181.2 punktą, kad draudžiama stovėti įjungus transporto priemonės variklį gyvenamojoje zonoje) nakties metu (23.21 val.), be perstojo naudojo garsinį signalą ir akseleratorių (garsiai „gazavo“), taip išreikšdamas visuomenės negerbimą, pažeisdamas teisės ir moralės normų reikalavimus, taigi padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 1321 straipsnyje. Tai, kad nakties metu V. V. kėlė didelį triukšmą, patvirtino liudytojai J. G., M. J. K. bei K. E. Z., policininko R. Z. tarnybinis pranešimas. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-611/2004, 2K-7-398/2013) pateiktais išaiškinimais, teigia, kad teismai nuoseklių neutralios liudytojos M. J. K. bei K. E. Z. parodymų atmetimą pagrindė tik formaliai.

Žemesnių instancijų teismai neįvertino, kad incidento padariniai kilo kasatoriui vykdant pilietinę pareigą – prašant V. V. liautis kėlus triukšmą nakties metu.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai provokuojantis ar rizikingas asmens elgesys turi įtakos padaryti nusikalstamą veiką, o šio straipsnio 10 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nusikalstama veika padaroma dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Kasatorius mano, kad minėtas aplinkybes teismai turėjo vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančias ir skirdami bausmę taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktų nuostatas.

Priešingai, teismai, pripažindami jo veiką nusikalstama, motyvuose iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo ir jo naudai suinteresuotų liudininkų M. S. ir G. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie parodymai gauti pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies, EŽTT Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimus, nes nei kasatorius, nei jo gynėjas nebuvo informuoti apie šią apklausą. Taip iš esmės buvo suvaržyta kasatoriaus teisės aktais garantuojama teisė į nešališką bei sąžiningą teismo procesą, visavertę gynybą.

Kasatoriaus nuomone, teismai netinkami nustatė priežastinį ryšį tarp jo veikos ir padarinių. Teismai pagrindinį dėmesį sutelkė į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, paremtą specialistės teiginiais, tačiau nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, ar prieš įvykį buvusi kairio nukentėjusiojo žastikaulio patologija neturėjo esminės įtakos kilusiam padariniui, sukėlusiam sveikatos sutrikdymą ilgesniam nei dešimt parų laikotarpiui. Jis nežinojo apie nukentėjusiojo kairio peties patologiją, negalėjo numatyti, kad tariamas smūgis į kairį petį sukels nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokių pasekmių norėti (tiesioginė tyčia), ar nors tokių pasekmių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas).

Kasatorius skunde tvirtina ir tai, kad žemesnių instancijų teismai nustatė neproporcingai didelį ir nepagrįstą aiškiais motyvais bei įrodymais neturtinės žalos dydį. Taip apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatskleidė, kokiais konkrečiais šios bylos kriterijais buvo nustatytas tenkintinas neturtinės žalos dydis. Tinkamai neįvertinta ir kasatoriaus materialinė padėtis. Jis šiuo metu neturi jokio turto, vienas augina besimokančią ir nedirbančią nepilnametę dukterį, yra našlys, ligonis, periodiškai turi stacionariai gydytis ligoninėje, netekęs darbingumo, dėl to nedirbantis, gyvena vien iš socialinių išmokų. Gaunamas išmokas išleidžia vaistams ir maistui, gyvena dideliame nepritekliuje (skurde), todėl remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtimi teismas galėjo sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į nuteistojo R. Z. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal abiejų instancijų teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo R. Z. kaltumas padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodytas BPK numatyta tvarka laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir pagrįstas įrodymų visuma (nukentėjusiojo V. V., liudytojų G. T., M. S., J. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2758/l 1(02), ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimais). Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. Z. sudavė V. V. iš pykčio, suvokdamas daromų veiksmų pavojingumą ir galimus padarinius, siekė jų ir juos sukėlė. Iš ekspertės paaiškinimų matyti, kad V. V. petys išniro nuo smūgio, o ne savaime, nes savaiminis peties išnirimas nukentėjusiajam jau buvo likviduotas (pašalintas) operacijos metu 2011 m. kovo 3 d., t. y. septyni mėnesiai iki nusikaltimo. Kasatoriaus veiksmai buvo būtina nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sąlyga, tarp veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pasak prokurorės, kasaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai negali būti siejami su teismo šališkumu. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, kad baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Šališku pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas rungimosi principas: iš žemesnės instancijos teismų posėdžių protokolų matyti, kad R. Z. ir jo gynėja įrodymų tyrimo procese aktyviai dalyvavo, ginčijo kaltinimo argumentus, išreiškė savo nuomonę visais byloje svarstomais klausimais, teikė prašymus, kurių dalį teismai tenkino. BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės procese taip pat nebuvo pažeistos: R. Z. buvo įteiktas kaltinamojo akto nuorašas, jis turėjo gynėją, teikė prašymus, jam buvo išaiškinta nušalinimo teisė ir jis galėjo pareikšti nušalinimus prokurorui, teisėjams, specialistams, galėjo teikti įrodymus, dalyvavo juos tiriant, davė paaiškinimus, jam nebuvo suvaržyta teisė kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu ir apskųsti teismo nuosprendį.

Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus teigimu, kad liudytojų G. T. ir M. S. parodymai gauti pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos 2011 m. spalio 27 d., kai R. Z. dar nebuvo įtariamasis. Pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą jam buvo įteiktas tik 2012 m. sausio 23 d., todėl pranešti jam bei jo gynėjui šių liudytojų apklausos laiko ir vietos prokuroras neprivalėjo. Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojos G. T. ir M. S. buvo apklaustos pirmosios instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam R. Z. bei jo gynėjai, jos atsakė į gynėjos klausimus (T. 3, b. l. 20–22), todėl įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos.

Prokurorė nurodo, kad teismai pagrįstai nepripažino, jog R. Z. nusikalstami veiksmai buvo nulemti būtinojo reikalingumo (BK 31 straipsnis), provokuojančio ir rizikingo nukentėjusiojo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ar didelio susijaudinimo, galėjusio kilti dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Nukentėjusiojo V. V. elgesys – automobilio garsinio signalo panaudojimas – nerodo, kad jis būtų ką nors provokavęs ar siekęs tą daryti. Iš įrodymų viseto matyti, kad nukentėjusysis automobilio garsinį signalą panaudojo trumpai, siekdamas informuoti ir pasikviesti kito automobilio, kuris užstatė jam pravažiavimą, savininką J. G., kuris signalą išgirdo pakankamai greitai ir išėjo į kiemą. J. G. ir kasatorius iš laiptinės išėjo beveik tuo pačiu metu, o tada V. V. garsinio signalo jau nebenaudojo ir triukšmo kieme nekėlė. Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes V. V. veiksmai pagrįstai nevertinti kaip nusikalstami, provokuojantys ar neatitinkantys elementarių moralės bei elgesio normų reikalavimų.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai įvertino visas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, o 6000 Lt (1737,32 Eur) dydžio neturinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir teismų praktikai neprieštarauja.

Prokurorė nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl apeliacinio skundo esmės, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis R. Z. apeliaciniu skundu prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, netinkamai įvertino įrodymus ir nustatė kaltės formą, nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai), priteisė per didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl jų vertinimo, taip pat dėl kaltės formos, priežastinio ryšio, atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, taip atsakydamas į visus esminius nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo argumentus. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, surašė BPK 332 straipsnio reikalavimus atitinkančią nutartį. Nenustačius, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 382 straipsnio 3 punktas), nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nuteistojo R. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius skunde nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog būtent dėl jo kaltų veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl mano, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Z. 2011 m. spalio 5 d., apie 23 val., Kaune sudavė nukentėjusiajam V. V. vieną kartą kumščiu į kairį petį ir ne mažiau kaip dešimt smūgių į kairę veido pusę, taip padarė nukentėjusiajam kairio žastikaulio išnirimą, poodines kraujosruvas akies vokuose, dalinį dantų nuskėlimą, t. y. sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Iš specialisto išvados Nr. G2758/11(02) nustatyta, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti suduodant kumščiu, spardant kojomis ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu. Būtent kairio žastikaulio išnirimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau kaip dešimčiai parų. Teismo posėdyje apklausta ekspertė Z. Makšimaitė parodė, kad nukentėjusiajam buvo savaiminiai penki peties sąnario išnirimai. Konservatyvus gydymas nedavė rezultato, todėl atlikta operacija ir savaiminis peties išnirimas buvo likviduotas. Antroji nukentėjusiojo sąnario peties operacija buvo atlikta po įvykusio konflikto. Taigi ekspertė konstatavo, kad remiantis medicininiais dokumentais 2011 m. spalio 5 d. nukentėjusiajam peties išnirimas įvyko dėl smūgio, o ne savaime. Pažymėtina, kad savaiminis peties išnirimas nukentėjusiajam buvo pašalintas operacijos metu 2011 m. kovo 3 d., t. y. prieš šešis mėnesius iki nusikaltimo padarymo.

Kolegija pažymi, kad kasatorius neneigia, jo kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje konfliktavo su nukentėjusiuoju V. V., tačiau savo kaltės nepripažino.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ištirtų įrodymu visetu – nukentėjusiojo V. V., liudytojų G. T., M. S. parodymais, byloje ištirtais rašytiniais įrodymais – ekspertizių aktais, ekspertų parodymais dėl nukentėjusiajam V. V. padarytų sužalojimų ir sveikatos sutrikdymo laipsnio kaltas R. Z., todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodyti iš esmės tie patys, kaip ir kasaciniame skunde, argumentai, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta byloje surinktais įrodymais, kurie vieni kitus papildo, todėl nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Z. sudavė nukentėjusiajam V. V. smūgius iš pykčio, tyčia, suvokdamas daromų veiksmų pavojingumą ir galimus padarinius, siekė padarinių ir juos sukėlė. Kasatoriaus veiksmai buvo būtina nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sąlyga. Tarp R. Z. veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis, o ne atsitiktinis priežastinis ryšys, nes būtent ši veika sukėlė ir nulėmė padarinius. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo R. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Kasatorius skunde teigia, kad jo nusikalstami veiksmai buvo nulemti būtinojo reikalingumo (BK 31 straipsnis), provokuojančio ir rizikingo paties nukentėjusiojo V. V. elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), didelio susijaudinimo, kilusio dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. V. automobilio garsinį signalą panaudojo trumpai, siekdamas informuoti ir pakviesti kito automobilio savininką J. G., kuris užstatė jam pravažiavimą. Pastarasis gana greitai išėjo į kiemą patraukti automobilio. Kolegija pažymi, kad J. G. ir R. Z. iš laiptinės išėjo beveik tuo pačiu metu, nukentėjusysis jau garsinio signalo nebenaudojo ir triukšmo kieme nekėlė.

Pagal BK 31 straipsnį asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaroma dėl didelio susijaudinimo, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Norint konstatuoti tokios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kuri sukelia neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Veiksmai turi sekti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto poelgio. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami veiksmai prieš kaltininką, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad R. Z. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog R. Z. veiksmai buvo nulemti paties nukentėjusiojo veiksmų, ir pripažintini tai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad teismai pagrįstai nepripažino, kad R. Z. nusikalstami veiksmai buvo nulemti būtinojo reikalingumo ar provokuojančio ir rizikingo nukentėjusiojo elgesio, ar didelio R. Z. susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, taigi dėl šio dalies kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų

Kasatorius tvirtina, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 7 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių, 184 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai.

Kolegijos nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl BPK 7 straipsnio 1, 2 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių pažeidimų yra deklaratyvūs.

BPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš žemesnių instancijų teismų posėdžių protokolų matyti, kad R. Z. ir jo gynėja aktyviai dalyvavo įrodymų tyrimo procese, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus ir kt. Taigi byloje nėra duomenų, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas rungimosi principas.

BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės proceso metu, o 44 straipsnyje asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu. R. Z. buvo įteiktas kaltinamojo akto nuorašas, jis žinojo, kuo yra kaltinamas, turėjo gynėją, teikė prašymus, galėjo teikti įrodymus ir dalyvavo juos tiriant, proceso teisme metu galėjo užduoti klausimus ir duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes, nebuvo suvaržyta teisė kreiptis į teismą su paskutiniu žodžiu bei apskųsti teismo sprendimą. Taigi ir dėl šios dalies kasatoriaus kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kasatorius teigimu, liudytojų G. T. ir M. S. parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą, kai ji atliekama pirmoje dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, o įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti apklausiamam asmeniui, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.

Taigi BPK 184 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta įtariamojo – suimto ar laisvėje esančio – teisė, o ne pareiga dalyvauti tokioje apklausoje. Iš bylos matyti, kad liudytojos G. T. ir M. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos 2011 m. spalio 27 d., o R. Z. pranešimas apie įtarimą apie nusikaltimą buvo įteiktas tik 2012 m. sausio 23 d. Kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje apklausiant liudytojus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nesant įteiktam pranešimui apie įtarimą, negalėjo būti pažeista ir BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti tokioje apklausoje. Klausimus liudytojams R. Z. ir jo gynėja turėjo galimybę pateikti ir pasinaudojo šia galimybe nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taigi byloje nėra pagrindo išvadai daryti, kad dėl R. Z. nedalyvavimo apklausiant liudytojus ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo suvaržyta jo teisė į teisingą procesą.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, atsakydamas į R. Z. apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, išdėstė išvadas dėl jų pakankamumo ir patikimumo. Teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo kasatoriaus apeliacinio skundo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų padarymo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose metu yra nepagrįsti.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorius ginčija priteistos neturtinės žalos dydžio klausimą, nes mano, kad žemesnių instancijų teismai neturtinės žalos dydį išskyrė ir rėmėsi tik nukentėjusiojo interesais, bet neatsižvelgė į kasatoriaus interesus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo 60 000 Lt (17 377,20 Eur) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos. Nukentėjusysis, pagrįsdamas ieškinį nurodė, kad dėl nusikalstamų R. Z. veiksmų jis patyrė didžiulį fizinį skausmą, stresą, pažeminimą, nesaugumo jausmą, jam teko daryti peties sąnario operaciją, skirtas reabilitacinis gydymas, vaistai nuo skausmo, be to, dėl sužalojimo jis prarado darbą, susirasti naują darbą galimybės ribotos, nes jis negali dirbti darbo, susijusio su daiktų kilnojimu, negali atlikti didelių fizinių krūvių.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad R. Z. padarė tyčinį nusikaltimą, nukentėjusysis gydomas iki šiol, šis sužalojimas sukėlė nemažai dvasinių išgyvenimų, nes gydymas tęsiasi ilgai. Šios instancijos teismas atsižvelgė ir į R. Z. turtinę padėtį, į tai, kad yra našlys, netekęs darbingumo, nedirba, vienas augina nepilnametę dukterį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, susiformavusia teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui priteisė iš R. Z. 6000 Lt (1737,32 Eur) nukentėjusiojo naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismų išvadoms dėl neturtinės žalos dydžio ir nemato pagrindo jo mažinti, nes priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, todėl kasatoriaus argumentai dėl šios dalies atmestini.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas