A-261-216-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-216/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. (V. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-5), kuriame prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. lSS-(7.5)-92 (toliau – ir 2013 m. sausio 17 d. sprendimas); 2) panaikinti 2013 m. sausio 21 d. NŽT sprendimą Nr. 1PAV-(1.8)-33 (toliau – ir 2013 m. sausio 21 d. sprendimas); 3) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 48 VĮ-(14.48.2)-240 (toliau – ir 2013 m. sausio 31 d. įsakymas); 4) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 48ŽN(14.48.73)-102 (toliau – ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas); 5) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti administracines procedūras, susijusias su valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų patikslinimu.

Skunde nurodė, kad pareiškėjo motinai S. Z. Vilniaus apskrities valdytojas 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41 patvirtino, jog ji teisėtai naudojasi 3,20 ha ploto asmeninio ūkio žeme, (duomenys neskelbtini), leisdamas privatizuoti asmeninio ūkio žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 patvirtintame Sužionių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte S. Z. buvo suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai Nr. 588-1, Nr. 588-2, Nr. 588-3, Nr. 588-4, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai). S. Z. mirė 2008 m. rugpjūčio 31 d. Po jos mirties jai skirtą asmeninio ūkio žemę dirba pareiškėjas. Jis yra vienintelis jos turto paveldėtojas, todėl turi teisę motinos naudotą asmeninio ūkio žemę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti.

Paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi su prašymu į NŽT Vilniaus rajono skyrių išnuomoti jam asmeniniam ūkiui suprojektuotus Žemės sklypus, tačiau 2012 m. rugsėjo 20 d. NŽT Vilniaus rajono skyrius raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymas kuriam laikui bus atidėtas, kadangi komisija nusprendė išnagrinėti visų Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone 43 piliečiams“ patvirtintų Sužionių sen. piliečių nuosavybės teisių dokumentus ir, nustačius pažeidimus, kreiptis į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu atsakymu, kreipėsi į NŽT prašydamas įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių tenkinti jo 2012 m. rugpjūčio 14 d. prašymą ir išnuomoti asmeninio ūkio Žemės sklypus. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2012 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-9191 informavo pareiškėją, kad pagal komisijos išvadas nuspręsta išnuomoti jam 25 metams žemės ūkio paskirčiai žemės sklypus Nr. 588-1, Nr. 588-2, Nr. 588-3, Nr. 588-4. Tačiau NŽT 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. lSS-(7.5)-22 pateikė pareiškėjui atsakymą į jo skundą, kuriuo nusprendė, jog S. Z. asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suprojektuoti neteisėtai ir pavedė Vilniaus rajono skyriaus vedėjui patikslinti žemės reformos žemėtvarkos projektą ir žemės sklypus Nr. 588-1, Nr. 588-2, Nr. 588-3, Nr. 588-4 priskirti Sužionių kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemei. Taip pat nurodė, jog vykdant 2013 m. sausio 17 d. sprendimą, 2013 m. sausio 21 buvo priimtas NŽT direktoriaus pavedimas Nr. 1PAV-(1.8)-33 „Dėl žemės sklypų priskyrimo laisvos žemės fondui“, o vykdant šį pavedimą, buvo priimtas 2013 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 48 VĮ-(14.48.2)-240, kuriuo buvo išbraukta VII eiliškumo grupės žiniaraščio sąrašo 78 eilutė, nurodant sklypą Nr. 558 (3,38 ha ploto) pervesti į laisvos žemės fondo žemę.

Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 62-41 priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 16 straipsnio nuostatos. Pagal apylinkės ūkinės knygos duomenis S. Z. dirbo Sužionių tarybiniame ūkyje, todėl turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemę. Kadangi apylinkės taryba nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas priėmė įsakymą dėl leidimo privatizuoti asmeninio ūkio žemę, patvirtinantį asmeninio ūkio naudojimo teisėtumą. Nurodė, jog aplinkybė, kad S. Z. nebuvo sumokėjusi už asmeninio ūkio žemės pirkimą, neturi teisinės reikšmės. S. Z. 1999 m. kovo 25 d. tuometiniam Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui Sužionių sen. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. Č. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), kuriuo prašė suteikti asmeninio ūkio žemės sklypą neatlygintinai. Pareiškėjas teigė, jog S. Z. buvo teisėtai suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai, o ta aplinkybė, jog Nemenčinės miškų urėdija 1994 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 36 buvo skyrusi S. Z. 1,70 ha tarnybinę dalą nesudaro pagrindo teigti, kad Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 62-41 dėl leidimo S. Z. pirkti 3,20 ha asmeninio ūkio žemės yra neteisėtas.

Pažymėjo, kad nei Žemės reformos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje (toliau – ir Metodika) nėra numatyta NŽT teisė ne ginčo tvarka priskirti laisvos valstybinės žemės fondui nustatyta tvarka patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte asmeniui suprojektuoto žemės sklypo.

Paaiškino, kad 2012 m. Žemės sklypų nedirbo, tačiau manė, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas nepaneigia tos aplinkybės, kad S. Z. naudojosi asmeninio ūkio žemės sklypais iki mirties 2008 m., bei kad jis po motinos mirties taip pat naudojosi jai suteikta asmeninio ūkio žeme. Ginčo Žemės sklypai gali būti jam išnuomoti iki šių sklypų perdavimo neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 72-83) su juo nesutiko bei prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41 S. Z. buvo leista pirkti 3,20 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės ploto. Pažymėjo, kad NŽT nėra dokumentų ar informacijos, kad S. Z. už leistą pirkti asmeninio ūkio žemės plotą būtų įmokėjusi įmokas. Pagal NŽT Vilniaus rajono skyriuje turimus archyvinius dokumentus, susijusius su asmeninio ūkio žemės suteikimu Vilniaus r., Sužionių apylinkėje, S. Z. nei apylinkės tarybos sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, nei apskrities valdytojo sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisėtumo ar apskrities viršininko sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo patvirtinimo asmeninio ūkio žemė nebuvo suteikta. Todėl piliečių, kuriems parduodama asmeniniam ūkiui naudojama žemė, sąrašas, patvirtintas Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41, yra tik leidimas pirkti asmeninio ūkio žemę ir tai nėra asmeninio ūkio žemės suteikimą patvirtinantis dokumentas. S. Z. 3,38 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 588 Vilniaus r. Sužionių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Projektas), patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41, suprojektuotas neteisėtai. Be to, 2008 m. mirus pareiškėjo motinai, pareiškėjas neįgijo teisės naudoti motinai suteiktos tarnybinės dalos žemės sklypo, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9.4 punkto reikalavimo, kad mirusio darbuotojo, kuriam suteikta tarnybinė dala, vaikams, gyvenantiems toje kadastro vietovėje, kur yra išnuomojamas žemės sklypas, žemės sklypas išnuomojamas ne ilgiau kaip iki jų pilnametystės, o pareiškėjas yra pilnametis.

Pažymėjo, kad byla dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto turėtų būti nutraukta, nes 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, priimtu pareiškėjo atžvilgiu, kadangi jis tiesiogiai nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Patikrinimo akte buvo tik konstatuotos per patikrinimą nustatytos faktinės aplinkybės, o pareiškėjo atžvilgiu nebuvo numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų priimtų sprendimų, galinčių daryti įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

Dėl Vilniaus rajono Sužionių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plano patikslinimo atsakovas paaiškino, kad valstybės įmonė Nemenčinės miškų urėdija 2012 m. spalio 2 d. raštu Nr. 3-838 NŽT Vilniaus rajono skyrių informavo, kad teritorijos, kurioje S. Z. buvo suprojektuoti žemės sklypai, šiuo metu nevaldo. Todėl pagal Metodikos 24.1 punktą bus patikslintas valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas, minėtos tarnybinės dalos plotą priskiriant laisvos žemės fondui, bet ne valstybės išperkamai žemei, užimtai asmeninio ūkio žeme, kadangi, ši žemė asmeniniam ūkiui nebuvo skirta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (t. I, b. l. 179-185) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl 2013 m. sausio 17 d. sprendimo (t. I, b. l. 21-23)

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi ir 89 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, sutiko su atsakovo vertinimu, jog asmuo įgyja teisę iš valstybės įsigyti privačion nuosavybėn (ar nuomoti iš valstybės) naudojamą asmeninio ūkio žemę tik priėmus apylinkės tarybos sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ar apskrities valdytojo sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisėtumo arba apskrities viršininko sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo patvirtinimo ir šią žemę naudojant pagal paskirtį ir nusprendė, kad 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41 Vilniaus apskrities valdytojas tik realizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 nustatytą teisę duoti leidimą pirkti asmeninio ūkio žemę ir patvirtinti asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašą, tačiau tokio leidimo išdavimas negali būti tapatinamas su sprendimu suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalies taikymo prasme. Todėl netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti NŽT 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-92.

Dėl 2013 m. sausio 21 d. sprendimo (t. I, b. l. 147-148) ir dėl 2013 m. sausio 31 d. įsakymo (t. I, b. l. 47)

Kadangi S. Z. 3,38 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 588 Vilniaus r. Sužionių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 (t. I, b. l. 133), suprojektuotas neteisėtai, teisėtai ir pagrįstai 2013 m. sausio 31 d. įsakymu (t. I, b. l. 67) S. Z. buvo išbraukta Vilniaus apskrities Vilniaus r., Sužionių sen., Sužionių kadastro vietovės 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę, pretendentų gauti žemę pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį VII eiliškumo grupės žiniaraščio sąrašo 78 eilutės (t. I, b. l. 135-136). Tuo pačiu atmetė kaip nepagrįstą ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti NŽT 2013 m. sausio 21 d. sprendimą bei 2013 m. sausio 31 d. įsakymą.

Dėl 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto (t. I, b. l. 152-153)

Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi bei 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto turiniu nustatė, kad šiuo aktu pareiškėjui nenustatomos jokios pareigos, nesprendžiama dėl jo teisių, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme ir administracinė byla šioje dalyje nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyriui atlikti administracines procedūras, susijusias su valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų patikslinimu

Dėl anksčiau sprendime išdėstytų motyvų, padaręs išvadą, kad S. Z. nebuvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas, teismas šio pareiškėjo reikalavimo netenkino.

III. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 189-193) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsniu, atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, materialiosios teisės normas aiškino ir taikė atsiejamai nuo byloje esančios medžiagos visumos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismui yra pateikta medžiaga, patvirtinanti S. Z. teisę į asmeninio ūkio žemę, šios žemės naudojimą pagal paskirtį iki pat mirties, netinkamai įvertino Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 62-41, kuriuo buvo leista parduoti asmeninio ūkio žemę be kitų, sąraše išvardintų asmenų, ir S. Z. ir Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 62-41 priėmimo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 4 ir 8 dalių nuostatas.

2. NŽT Vilniaus rajono skyriaus komisija nusprendė žemės sklypus Nr. 588-1, Nr. 588-2, Nr. 588-3, Nr. 588-4 išnuomoti pareiškėjui 25 m., tačiau priėmus ginčijamus NŽT sprendimus ir 2013 m. sausio 31 d. įsakymą, kuriuo šie sklypai pervesti į laisvos valstybinės žemės fondą, nuomos sutartys su pareiškėju negalės būti sudaromos. Taip pat nebus galimybės neatlygintinai įsigyti šiuos sklypus pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nes pareiškėjas neturės pirmenybės prieš kitus asmenis rinktis šiuos sklypus.

3. Ta aplinkybė, jog S. Z. nebuvo sumokėjusi už asmeninio ūkio žemės pirkimą neturi teisinės reikšmės. S. Z. 1999 m. kovo 25 d. tuometiniam Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. Č. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies pagrindu prašė suteikti asmeninio ūkio žemės sklypą neatlygintinai.

4. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalies nuostatas (galiojo nuo 1995 m. lapkričio 30 d. iki 1997 m. liepos 1 d.) apskrities valdytojui buvo suteikta teisė patvirtinti, kad piliečiai, kuriems apylinkės tarybos sprendimu pagal ankščiau galiojusius įstatymus nebuvo suteikta asmeninio ūkio žemė, naudojasi ja teisėtai. Todėl Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 62-41 S. Z. atžvilgiu yra vertintinas kaip asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisėtumo patvirtinimas.

Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 62-41, vertinant jį kartu su kita teismui pateikta medžiaga, patvirtina teisėtą asmeninio ūkio žemės naudojimą. Minėtas įsakymas priimtas neviršijant Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje apskrities valdytojui nustatytos kompetencijos. Šis įsakymas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija, nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities valdytojo administracija, buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, buvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra galiojantis ir patvirtinantis asmeninio ūkio naudojimo teisėtumą.

5. Nei Žemės reformos įstatyme, nei Metodikoje nėra numatyta NŽT teisė ne ginčo tvarka priskirti žemės reformos žemėtvarkos projekte asmeniui suprojektuoto žemės sklypo laisvai valstybinei žemei. Veiksmų atlikimas nesant tam įgaliojimų pažeidžia viešojoje teisėje taikomą imperatyvų teisinio reguliavimo metodą „leidžiama tik tai, kas numatyta“.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II., b. l. 1-4), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” (Žin., 1994 m., Nr. 22-361) (negalioja nuo 1998 m. balandžio 9 d.) (toliau – ir Nutarimas) 2.8 ir 2.9 punktais, apskričių valdytojai leidimus parduoti asmeninio ūkio žemę galėjo priimti tik esant apylinkės tarybos sprendimui dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo arba apskrities valdytojo sprendimui dėl asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisėtumo patvirtinimo. Tačiau sprendimo, kuriuo pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, nėra. Todėl Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 62-41 negali būti pagrindu, patvirtinančiu asmeninio ūkio žemės suteikimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojančio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui.

2. Tai, kad pareiškėjas galėtų patekti tarp asmenų, kuriems galėjo būti suteikta asmeninio ūkio žemė, nereiškia, kad asmeninio ūkio žemė jam buvo suteikta.

Kadangi pareiškėjui asmeninio ūkio žemė nebuvo suteikta – ginčo žemės sklypų pareiškėjo asmeniniam ūkiui nuomoti (ar perleisti nuosavybėn) negalima.

3. Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 62-41 nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui, kadangi šiuo įsakymu apskrities valdytojas nusprendė parduoti pareiškėjui 3,20 ha asmeninio ūkio žemės, kuri nebuvo suteikta.

4. Kadangi asmeninio ūkio žemė pareiškėjui nebuvo suteikta, ši žemė nėra valstybės išperkama žemė, todėl 2013 m. sausio 31 d. įsakymu S. Z. asmeniniam ūkiui suprojektuotas 3,38 ha žemės sklypas (Nr. 588) buvo pagrįstai priskirtas laisvos žemės fondui. Projektas buvo patikslintas tam, kad būtų pašalinti pažeidimai, susiję su pareiškėjo asmeninio ūkio žemės suprojektavimu, t. y. mažiausiomis sąnaudomis, nepažeidžiant kitų asmenų interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl teisės nuomoti asmeninio ūkio žemę.

Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui (2004 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. IX-2353, įsigaliojęs nuo 2004 m. liepos 29 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas šių sąlygų neatitinka, kadangi duomenų apie suteiktą asmeninio ūkio žemę nėra ir nėra duomenų, kad žemė buvo naudojama. Pažymėtina, kad nesant duomenų apie žemės suteikimą, turi būti nustatytas jos naudojimo pagrindas, ar tai nėra savavališkas žemės naudojimo faktas ir įrodyta, kad tokia žemė buvo naudojama pagal paskirtį, naudojimo laikotarpio pradžia, plotas ir kitos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios realų žemės naudojimą pagal paskirtį. Šios aplinkybės leistų remtis Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, kuria nustatyta, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Apskrities valdytojui priėmus tokį sprendimą, šie asmeninio ūkio žemės naudotojai gali tą žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn šio straipsnio nustatyta tvarka (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymas Nr. I-1112, įsigaliojęs nuo 1995 m. gruodžio 20 d.). Tačiau atsakovo NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 48ŽN(14.48.73)-102 patvirtina, kad žemės sklypas pagal paskirtį nėra naudojamas (I t., b. l. 152-153). Ginčui yra reikšminga ir tai, kad pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalį sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos galėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 dienos (1994 m. gegužės 24 d. įstatymas Nr. I-476, įsigaliojęs nuo 1994 m. birželio 8 d.). Todėl Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 62-41 žemės sklypas negalėjo būti suteiktas pareiškėjui, o tik galėjo būti patvirtintas žemės naudojimo teisėtumas. Tačiau, nesant duomenų apie žemės sklypo naudojimo teisėtumą, negalėjo tai būti tvirtinama ir pareiškėjui negalėjo būti suteikta teisė jį pirkti.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalimi nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka (2004 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. IX-2353, įsigaliojęs nuo 2004 m. liepos 29 d.). Remdamasis šia nuostata, atsakovas, gavęs pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 14 d. prašymą išnuomoti asmeninio ūkio žemę, turėjo pagrindą tikrinti žemės sklypo suteikimo ir naudojimo teisėtumą ir, nustatęs teisės aktų pažeidimus, priimti šioje byloje pareiškėjo ginčijamus sprendimus. Paneigus pareiškėjo nurodomo žemės sklypo suteikimą bei naudojimą, pareiškėjas šiuo pagrindu neturi teisės nuomoti prašomo žemės sklypo, nes pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 4 punktą gali būti išnuomoti tik įstatymų nustatyta tvarka suteikti ir naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai (....).

Taip pat pareiškėjas neturi teisės nuomoti ir tarnybinės dalos žemės sklypo, kuris 1994 m. kovo 4 d. Nemenčinės miškų urėdo buvo suteiktas jo motinai S. Z., nes pagal minėtų Taisyklių 4 punktą suteikti žemės sklypai išnuomojami fiziniams asmenims, kuriems jie buvo suteikti, tačiau pareiškėjui sklypas nebuvo suteiktas ir po savo motinos S. Z. mirties pareiškėjas nepatenka į šios taisyklės išimtis, numatytas Taisyklių 9.3 ir 9.4 punktuose, kuriems suteikta naudotis tarnybinės dalos žemės sklypu. Todėl pareiškėjo teisė naudotis minėtu žemės sklypu pasibaigė po jo motinos S. Z. mirties ir šiame ginče pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalavimui išnuomoti tarnybinės dalos žemės sklypą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktika panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys