A-438-2043-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2043/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00353-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2;79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo

R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo 3500 Lt neturtinės žalos. Skunde nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė). Iš pradžių dvi dienas jį laikė kameroje-palatoje Nr. 25, kurioje tuo metu buvo 8 žmonės, o plotas siekė tik 17 kv. m. Pareiškėjas pažymėjo, kad palatoje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir apie tai buvo pranešęs gydytojui tik atvykęs į Ligoninę. Nurodė, kad palatos būklė buvo „baisi – dažai nuo sienų luposi, nuo drėgmės grybelis sienose atsiradęs, grindys sudraskytos, einant jomis galima kojas susižaloti“. Nuo 2013 m. sausio 12 d. 15 val. buvo perkeltas į kamerą-palatą Nr. 28, kurioje buvęs vienas, o kameros dydis apie 7 kv. m. Pareiškėjas pažymėjo, kad šioje palatoje nebuvo jokio privatumo, tualetas atviras, iš jo baisiai smirda, kriauklės vamzdynas sujungtas su tualeto kanalizacijos vamzdžiu ir pro kriauklę taip pat dvokia, dažai nuo sienų krenta tiesiai į lovą, ventiliacijos nėra, langai seni, nesandarūs, šaltis eina iš lauko į vidų, už lango didelis triukšmas, nes šalia yra lentpjūvė ir vyksta darbai, todėl negalėjo pailsėti. Be to, čiužiniai seni, suplyšę, lovos nepatogios, signalizacijos mygtuko, kuriuo galėtų išsikviesti personalą, nebuvo, todėl pagalbą kvietėsi šaukštu barškindamas į metalines duris, taip keldamas triukšmą aplinkiniams. Į lauką buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, spaudos, knygų niekas neišdavė paskaityti, dušas, į kuri vesdavo praustis, buvo baisus. Pareiškėjas manė, kad tokiu būdu Ligoninė pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” nuostatas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles. Pažymėjo, kad į žodinius pareiškėjo nusiskundimus Ligoninė nereagavo. Dėl tokių nežmoniškų, antisanitarinių laikymo sąlygų pareiškėjas negalėjo fiziškai pailsėti kaip ligonis, tai trikdė ir žalojo jo protinį vystymąsi, todėl už išvardintus pažeidimus prašė iš atsakovo priteisti 3500 Lt neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 11-13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus Nr. 25 ir Nr. 28 kamerų tipo palatose, kurių plotas yra 21,25 kv. m. ir 8,54 kv. m. Nurodė, jog statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

Pažymėjo, kad nors ir yra priimtas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Ligoninė privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo bei Suėmimo vykdymo įstatymuose.

Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdami į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Ligoninė, atsižvelgdama į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, apskaičiavo, kad pareiškėjas tik būdamas kameroje Nr. 25 ir tik dvi paras galėjo patirti diskomfortą dėl 0,06 kv. m. ploto trūkumo, tačiau jos nuomone, toks tariamai patirtas diskomfortas ir išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Pažymėjo ir tai, kad palatą Nr. 25 ne kartą buvo tikrinę Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie pastabų dėl netinkamu gyvenimo (laikymo) sąlygų neturėjo. Kadangi dėl 28 palatos nuteistieji ir/ar suimtieji nėra skundęsi, todėl šios palatos patikrinimo nebuvo atlikta. Taip pat nurodė, kad Ligoninė turi 2011 m. birželio 7 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą naują leidimą – higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375, kaip atitinkanti visus teisės reikalavimus. Dėl rūkymo palatose, Ligoninė remiasi visuotinai žinoma Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, uždraudžiančia rūkyti švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Ir nurodo, jog tokia informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl manė, kad Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.

.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmosios instancijos teismas) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies: priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, kurios visiškai atitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, t.y. dvi paras nebuvo užtikrintas minimalus - 5,1 kv. m. plotas kameroje Nr. 25, nesaugus minėtos kameros grindų dangos paviršius kėlė grėsmę susižaloti, dešimt parų pareiškėjas kentė per didelį triukšmo lygį kameroje Nr. 28 – visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, sutrikdyti jo gydymąsi, poilsį. Kitaip sakant Ligoninė šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2013 m. gegužės 14 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti ir R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kartu pateiktas prašymas dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo.

Atsakovas nurodo, jog praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl nuo Ligoninės nepriklausiusių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovo prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo termino netenkino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme pateiktus argumentus, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią Ligoninei laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pabrėžė, kad atsakovas ir pats privalo domėtis bylos proceso eiga. Atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų, kad galėtų susipažinti su sprendimu, bet pasyviai laukė, kol teismas jį informuos. Be to, pažymėjo, jog atsakovo apeliacinis skundas su prašymu atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti pateiktas tik 2013 m. gegužės 14 d., t. y. praėjus nemažai laiko po to, kai, atsakovo teigimu, sprendimas buvo gautas Ligoninėje (2013 m. gegužės 7 d.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas neveikė operatyviai, nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas gindamas savo galbūt pažeistas teises. Pažymėtina, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012).

Įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo paduoti praleido dėl svarbios priežasties, todėl prašymo atnaujinti terminą netenkino.

Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 3500 Lt neturtinės žalos. Apeliaciniame skunde nurodo, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teigia, kad sprendimas priimtas neištyrus visos surinktos medžiagos, neišklausius liudytojų parodymų. Mano, kad jo skunde nurodytos aplinkybės nebuvo objektyviai vertintos. Nurodo, kad pareiškėjui gydantis Ligoninės kamerų tipo palatose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti, o R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ar areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimų vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė kartu su juo palatoje buvusių asmenų skaičių. Iš pateiktų duomenų matosi, kad Ligoninė tariamai neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto tik vienu laikotarpiu, t. y. 2 paras. Todėl šis diskomfortas, išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Ligoninė remiasi visuotinai žinoma Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, uždraudžiančia rūkyti švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ir nurodo, jog tokia informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Nurodo, kad 2013 m. kovo 6 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyvią kontrolę Ligoninės kameroje Nr. 28 Minėtoje kameroje nustatė, kad triukšmo lygis viršijo Lietuvos higienos normos HN 33:2011 8 punkte nustatytą leistiną 45 dBa triukšmo lygio rodiklį. Patikrinimo akte nurodyta triukšmo valdytojui sumažinti triukšmo lygį iki leistino. Triukšmo valdytojas nėra Ligoninė, nėra pagrindo konstatuoti Ligoninės veiksmų neteisėtumo.

Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, grindžia tuo, kad jį kamuoja nemiga, stresas, depresija, emociniai išgyvenimai. Akivaizdu, kad tarp pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos ir gydymosi Ligoninėje trumpą laiko tarpą, tik 12 dienų, priežastinio ryšio nėra, todėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės - būti kalinamam kameroje, atitinkančioje nustatytas sanitarijos ir higienos normas, pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. 19 val. iki 2013.m sausio 12 d. 15 val., buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m. gyvenamąjį plotą, nustatytą teisės aktais, be to, kamera Nr. 25, kurioje tuo metu pareiškėjas buvo laikomas neatitiko higienos reikalavimų dėl nubyrėjusių nuo sienų dažų, nelygaus grindų ir spintelių susidėti daiktams paviršiaus; taip pat laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 12 d. iki 2013 sausio 22 d. buvo pažeista teisė į sveiką aplinką nuo triukšmo, kuri iki 10 dBa viršijo nustatytą leistiną 45 dBa triukšmo lygio rodiklį dienos metu (nuo 6 val. iki 18 val.).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šių pažeidimų mastą bei pobūdį, pripažino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos faktą, kurią nusprendė kompensuoti pinigais, nustatydamas padarytos žalos dydį – 200 Lt.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai įvertino padarytos žalos dydį, be to nepagrįstai nenustatė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. 19 val. iki 2013.m sausio 12 d. 15 val., buvo pažeista jo teisė ir į sveiką aplinką, nes tuo metu buvę kameroje kiti asmenys rūkė, o jis yra nerūkantis.

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygas bei jos dydžio nustatymo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką didelis kameros perpildymas ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilygsta žeminančiam orumą elgesiui, dėl kurio asmuo patiria neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02) 82;117 punktus).

Minėta, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atžvilgiu padarytus pažeidimus pripažino jo orumą žeminančiu elgesiu, kurį, kaip neturtinę žalą, nusprendė kompensuoti pinigais. Dėl ko toks patirtos neturtinės žalos kompensavimo būdas iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus.

Sprendžiant atlygintinos žalos dydžio klausimą, pažymėtina, kad byloje nagrinėjamu atveju, pagrindiniu faktoriumi, įtakojusiu neturtinės žalos atsiradimą, pripažintinas pareiškėjo teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimas. Kiti minėti pažeidimai, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į jų pobūdį, trukmę bei poveikį, kurį jie galėjo turėti pareiškėjo asmenybės pažeminimui, tai šie pažeidimai nelaikytini esminiais bei sąlygojusiais betarpišką neturtinės žalos atsiradimą, kurią reiktų atlyginti pinigais.

Tai savo ruožtu lemia, kad dėl šių pažeidimų padaryta neturtinė žala neturi įtakos žalos dydžiui, kurią galima būti įvertinti pinigais. Dėl ko šiuo klausimu priešingi apeliacinio skundo argumentai yra atmestini. Tas pats pasakytina ir dėl kameroje Nr. 25 laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. 19 val. iki 2013.m sausio 12 d. 15 val., galimai padaryto pažeidimo, kurį galėjo iššaukti kitų asmenų rūkymas kameroje. Kas atitinkamai nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo apklausti liudytojais asmenis, galinčius patvirtinti arba paneigti rūkymo kameroje faktą.

Vertinant žalos dydį -200 Lt, kurį teismas pareiškėjui nustatė kompensuoti padarytai neturtinei už pareiškėjo teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimą, tai kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios žalos dydžio.

Kaip minėta, šis pažeidimas truko neilgai, tik dvi paras. Byloje duomenų, kad šis pažeidimas, per šį laiką pareiškėjui būtų sukėlęs kokius tai ypatingus ir išskirtinius jo asmenybės pažeminimus, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pats pareiškėjas.

Todėl atsižvelgus į šio pažeidimo trukmę, jo intensyvumą bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt.; vidutinis darbo užmokestis apie 2137 Lt.), kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pinigais įvertintas yra teisingai.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas