A-411-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-411-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00171-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. I. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kurį patikslino (b. l. 56–59, 103–106), prašydamas:

1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) viršininko 2013 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 50-TE-261 dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos stažas išeitinei kompensacijai išmokėti 2013 m. birželio 3 d. yra 16 metų 10 mėnesių 2 dienos ir įpareigoti atsakovą priimti įsakymą, kuriame būtų nurodyta, kad stažas išeitinei kompensacijai išmokėti 2013 m. birželio 3 d. yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos;

2) priteisti iš atsakovo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją;

3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, pradedant skaičiuoti nuo 2013 m. birželio 3 d. iki visiško atsiskaitymo;

4) priteisti iš atsakovo 4 017 Lt skolą, kaip neišmokėtą 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dalį.

Pagrįsdamas skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus, pareiškėjas nurodė, jog jo faktinis nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas yra 21 metų 3 mėnesiai 8 dienos, nes darbą vidaus tarnyboje jis pradėjo 1992 m. sausio 20 d. Panevėžio miesto policijos komisariate ir baigė 2013 m. birželio 3 d. Tarnybos laikotarpiu viršininko įsakymais jis buvo keliamas pareigose, vėliau komandiruotas studijuoti į Lietuvos policijos akademiją, šių studijų laikotarpiu dirbo Vilniaus policijos įstaigoje, o baigęs studijuoti, t. y. pasibaigus komandiruotei, toliau dirbo Panevėžio policijos įstaigose iki atleidimo iš tarnybos.

Todėl į jo nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 57 straipsnio 2 dalyje, turi būti įskaičiuojamas visas laikas, kai jis tarnavo vidaus reikalų tarnyboje. Atsakovas nepagrįstai į jo nepertraukiamąjį darbo stažą neįskaičiuoja laikotarpio, kuomet jis buvo komandiruotas studijuoti Lietuvos policijos akademijoje, todėl nepagrįstai išmokėjo 4, o ne 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Dėl trečiojo skundo reikalavimo pareiškėjas nurodė, jog atsakovas, neišmokėdamas visos Statuto 57 straipsnyje nustatytos išeitinės kompensacijos, nevykdė Statuto 58 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną.

Tokiu atveju pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, todėl atsakovas turi būti įpareigotas sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, pradedant skaičiuoti nuo 2013 m. birželio 3 d. iki visiško atsiskaitymo. Dėl ketvirtojo skundo reikalavimo pareiškėjas nurodė, jog atsakovas, apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, nepagrįstai neįtraukė gaunamų kas mėnesį priedų ir priemokų prie atlyginimo, tokiu būdu pažeisdamas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas.

Kadangi jo vidutinis darbo užmokestis buvo 2 900 Lt (atskaičius mokesčius), todėl atsakovas neišmokėjo jam 4 017 Lt dalies išeitinės kompensacijos dėl neteisingo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo.

Atsakovas Panevėžio AVPK su skundu ir patikslintais skundais nesutiko ir atsiliepimais (b. l. 10–12, 62–64, 113–116) prašė jų netenkinti.

Pagrįsdamas nesutikimą su pareiškėjo skundo pirmuoju ir antruoju reikalavimais atsakovas nurodė, jog faktinės bylos aplinkybės rodo, kad pareiškėjo nepertraukiamas darbo stažas Panevėžio AVPK skaičiuojamas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d., į šį stažą neįskaičiuojant laikotarpio, kai jis mokėsi Policijos akademijoje ir tuo laikotarpiu dar dirbo Vilniaus miesto policijos įstaigose. Pareiškėjo mokymosi laikotarpiu jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, nebuvo palikta darbo vieta, o į tarnybą Panevėžio miesto policijos komisariate jis priimtas jo paties prašymu nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d., praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai buvo išbrauktas iš studentų sąrašų.

Tokiu būdu nėra jokio pagrindo įskaityti šį laikotarpį į nepertraukiamąjį darbo stažą ir dėl to papildomai išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Atsižvelgus į tai, kad R. I. atleidimo dieną jo nepertraukiamas tarnybos laikas sudarė 16 metų 10 mėnesių ir 2 dienas, jam pagrįstai buvo apskaičiuota ir išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Atsakovo atstovė D. R. taip pat nesutiko su reikalavimu dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo, kadangi Statutas, kaip specialus teisės aktas, reglamentuojantis vidaus tarnybos pareigūnų statusą ir jų socialines garantijas, nenumato galimybės išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Be to, šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo ir antrojo skundo reikalavimų, todėl nesant teisinio pagrindo tenkinti pagrindinį reikalavimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas. Ketvirtasis reikalavimas dėl 4 017 Lt priteisimo taip pat nepagrįstas, nes vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką pareigūnams reglamentuoja Aprašas, kurio 6.9 punktas nustato vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, jei darbuotojas skaičiuojamu laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties neturėjo darbo užmokesčio, iš kurio pagal šį Tvarkos aprašą turi būti apskaičiuotas vidutinis darbo dienos užmokestis.

Pareiškėjas skaičiuojamuoju laikotarpiu, t. y. 2013 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais, dėl ligos ir atostogų negavo darbo užmokesčio, todėl jo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Aprašo 6.9 punktu, iš skaičiuojamuoju laikotarpiu nustatytos 2 540 Lt mėnesinės algos, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neteisingai apskaičiavo jo vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai išmokėti. Visi aukščiau nurodyti argumentai rodo, jog pareiškėjo skundas neturėtų būti tenkinamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 135–141) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: R. I. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 50-TE-261 dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos stažas išeitinei kompensacijai išmokėti 2013 m. birželio 3 d. yra 16 metų 10 mėnesių 2 dienos, ir įpareigoti atsakovą priimti įsakymą, kuriame būtų nurodyta, kad stažas išeitinei kompensacijai išmokėti 2013 m. birželio 3 d. yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos, priteisti iš Panevėžio AVPK R. I. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, atmetė kaip nepagrįstą; tačiau įpareigojo atsakovą Panevėžio AVPK perskaičiuoti pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai apskaičiuoti bei išmokėti susidariusį skirtumą.

Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, esančiais pareiškėjo tarnybos byloje, nustatė, kad jis 1992 m. sausio 17 d. pateikė pareiškimą Panevėžio miesto policijos komisariato vyr. komisarui, prašydamas jį priimti Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju (tarnybos b. l. 10, administracinės b. l. 34). Pareiškėjas 1992 m. sausio 17 d. sudarė sutartį su Panevėžio miesto policijos komisariatu, kuri patvirtina, kad pareiškėjui, kaip policijos pareigūnui, buvo suteiktas Patrulių tarnybos kuopos pareigybės policininko-stažuotojo laipsnis (1 p.), sutartis sudaryta trims metams (2 p.) ir įsigalioja kitą dieną nuo jos pasirašymo (3 p., tarnybos b. l. 14).

Pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą Panevėžio miesto policijos komisariato vyr. komisarui, prašydamas atleisti jį iš einamų pareigų dėl stojimo mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių (tarnybos b. l. 21, administracinės b. l. 35). Panevėžio miesto policijos komisariato 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 83 pareiškėjas komandiruotas mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių, atleidus jį iš Viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų nuo 1993 m. rugpjūčio 30 d. (tarnybos b. l. 117, administracinės b. l. 36).

Lietuvos policijos akademijos 1996 m. birželio 27 d. pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos policijos akademijos 1993 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 192s buvo priimtas į stacionaro studijų pirmąjį kursą nuo 1993 m. rugpjūčio 15 d., o 1996 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 273s išbrauktas iš studentų sąrašų, kaip neišlaikęs baigiamųjų bakalauro studijų egzaminų (tarnybos b. l. 23, administracinės b. l. 45). Vilniaus AVPK Personalo skyriaus 2011 m. kovo 4 d. pažyma Nr. 10-32-PAZ-178 „Apie R. I. tarnybą vidaus tarnybos sistemoje“ patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1994 m. vasario 28 d. iki 1994 m. birželio 23 d. dirbo Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Savivaldybės policijos Verkių policijos nuovados Apylinkių inspektorių tarnybos policininku 0,5 etato, nuo 1994 m. spalio 17 d. iki 1995 m. balandžio 9 d. dirbo Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Savivaldybės policijos Verkių policijos nuovados Apylinkių inspektorių tarnybos policininku 0,5 etato, nuo 1995 m. balandžio 10 d. iki 1995 m. rugpjūčio 7 d. dirbo Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Savivaldybės policijos Verkių policijos nuovados Apylinkių inspektorių tarnybos vyr. policininku 0,5 etato sąskaita (tarnybos b. l. 91, administracinės b. l. 42).

Apie tarnybą Vilniaus miesto policijos įstaigose patvirtina įsakymų dėl R. I. priėmimo bei atleidimo išrašai (tarnybos b. l. 92–96, administracinės b. l. 37–41). Pareiškėjas 1996 m. liepos 26 d. prašymu Panevėžio miesto policijos komisariato vyresn. komisarui prašė priimti jį dirbti Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių kuopos jaunesniuoju inspektoriumi (tarnybos b. l. 24, administracinės b. l. 46). Panevėžio miesto policijos komisariato 1996 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 100t/e R. I. priimamas į Viešosios policijos patrulinės tarnybos kuopos jaunesn. inspektoriaus pareigas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. (tarnybos b. l. 118, administracinės b. l. 47).

Panevėžio AVPK viršininkas 2013 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 50-TE-261, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos atliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas) ir 57 straipsniu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos 2013 m. birželio 3 d.

Šiuo įsakymu nustatyta, jog pareiškėjo vidaus tarnybos stažas atleidimo dienai yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos, Lietuvos valstybei stažas yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos, tarnybos stažas išeitinei kompensacijai išmokėti yra 16 metų 10 mėnesių 2 dienos (tarnybos b. l. 123).

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apskaičiuotu stažu išeitinei kompensacijai gauti, prašydamas nustatyti, kad jo stažas yra 21 metai 3 mėnesiai ir 8 dienos bei priteisti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją.

Teismas, remdamasis Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pažymėjo, jog vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtintų teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygų ir tvarkos, todėl remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, jog tokiu atveju, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (pvz., 2009 m. gegužės 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-571/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas adm. byloje Nr. A442-1542/2009; 2010 m. spalio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-1241/2010 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju netaikytinas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis, o remiamasi Darbo kodeksu.

DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Šios teisės normos analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog DK į nepertraukiamą darbo stažą įskaito tik tą laiką, kurį darbuotojas dirbo vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, jei iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka. Analogiškai nepertraukiamasis darbo stažas apibrėžiamas ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtintame Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose apraše.

Pareiškėjas neginčija įsakymo dalies, kuria jis buvo atleistas iš tarnybos dėl jo sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (b. l. 6).

Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, jis įgijo teisę į Statuto 57 straipsnyje nustatytą išeitinę kompensaciją. Ginčijamame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos stažas išeitinei kompensacijai išmokėti yra 16 metų 10 mėnesių 2 dienos, todėl remiantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalimi, jam išmokėta jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinė kompensacija. Iš pareiškėjui išmokėto kompensacijos dydžio matyti, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas nepertraukiamai ištarnavo daugiau kaip 10 metų, bet ne daugiau kaip 20 metų, kaip teigia pareiškėjas. Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad pareiškėjas, išvykdamas mokytis į Lietuvos policijos akademiją, buvo atleistas iš Panevėžio miesto policijos komisariato, mokymosi laikotarpiu dirbo Vilniaus miesto policijos įstaigose, baigęs studijas, tik daugiau nei po mėnesio vėl buvo priimtas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. dirbti į Panevėžio miesto policijos komisariatą. Be to, pareiškėjo mokymosi Lietuvos policijos akademijoje laikotarpiu jam Panevėžio miesto policijos komisariate nebuvo išsaugota tarnybos vieta, nebuvo mokamos jokios išmokos. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, jog atsakovas komandiravo jį mokytis Lietuvos policijos akademijoje, mokymosi laikotarpiu darbo santykiai su atsakovu nebuvo nutrūkę, baigus studijuoti, t. y. pasibaigus komandiruotei, jis toliau dirbo Panevėžio miesto policijos įstaigose, todėl į jo nepertraukiamą tarnybos stažą turi būti įskaičiuojamas visas laikas, kai jis tarnavo vidaus reikalų tarnyboje, ir kuris jo atleidimo iš tarnybos dienai buvo 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos.

Nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nuo 1993 m. rugpjūčio 15 d. iki 1996 m. birželio 26 d. yra įtrauktas į atsakovo Įsakyme Nr. 50-TE-261 nurodytą pareiškėjo vidaus tarnybos stažą (21 metai 3 mėnesiai 8 dienos), apskaičiuotą tarnybos teisinių santykių pasibaigimo dienai (2013 m. birželio 3 d.). Iš pareiškėjo pozicijos byloje matyti, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jo tarnybos nepertraukiamas stažas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos, siekia, kad jo nepertraukiamos tarnybos stažas (Statuto 57 str. 2 d.) būtų sutapatintas su vidaus tarnybos stažu (Statuto 37 str.). Teismas pažymi, jog Statuto 57 straipsnio 2 dalyje vartojama nepertraukiamos vidaus tarnybos sąvoka negali būti tapatinama su Statuto 37 straipsnyje vartojama vidaus tarnybos stažo samprata ir nepertraukiamasis stažas Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymui turi būti skaičiuojamas pagal Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas 1992 m. sausio 17 d. pateikė pareiškimą Panevėžio miesto policijos komisariato komisarui, prašydamas jį priimti Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju (b. l. 34), jis 1992 m. sausio 17 d. sudarė sutartį su Panevėžio miesto policijos komisariatu (tarnybos b. l. 14) ir Panevėžio miesto policijos komisariato komisaro 1992 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. t/e 9 nuo 1992 m. sausio 20 d. paskirtas Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju ir nustatytas 3,5 darbo apmokėjimo koeficientas (tarnybos b. l. 2). Pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą Panevėžio miesto policijos komisariato vyr. komisarui, prašydamas atleisti jį iš einamų pareigų dėl stojimo mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių (b. l. 35), todėl Panevėžio miesto policijos komisariato 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 83 pareiškėjas komandiruotas mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių, atleidus jį iš Viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų nuo 1993 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 36). Asmens kortelės atlyginimams priskaičiuoti Nr. 298 patvirtina, jog pareiškėjui atlyginimas paskutinį kartą išmokėtas už 1993 m. rugpjūčio mėnesį (b. l. 48–49). Pareiškėjo mokymosi Lietuvos policijos akademijoje laikotarpiu atsakovas jam jokių išmokų nemokėjo.

Tokiu būdu iš bylos rašytinių dokumentų daroma išvada, jog laikotarpiu, kai pareiškėjas mokėsi Lietuvos policijos akademijoje, atsakovas jam nemokėjo jokių išmokų, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis buvo pasiųstas į komandiruotę ir todėl jo tarnybos santykiai su atsakovu nebuvo nutrūkę, atmestinas kaip nepagrįstas. Nors tarnybos byloje nurodyta, jog pareiškėjas komandiruotas mokytis į Lietuvos policijos akademiją, tačiau tuo pačiu yra priimtas Panevėžio miesto policijos komisariato įsakymas dėl jo atleidimo iš Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų (b. l. 36). Be to, pažymėtina, jog Darbo kodeksas numato, kad darbuotojams, išsiųstiems į tarnybines komandiruotes, ne tik garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką jiems bus paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, bet ir bus mokami dienpinigiai bei kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos. Tuo tarpu byloje nustatyta, jog pareiškėjui mokymosi Lietuvos policijos akademijoje laikotarpiu nebuvo išsaugota jo darbo vieta, taip pat nemokėtas nei darbo užmokestis, nei kitokios su tarnybinėmis komandiruotėmis susijusios išmokos. Tokiu būdu laikyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993 m. rugpjūčio 15 d. iki 1996 m. birželio 26 d. buvo komandiruotėje, nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas dirbo Vilniau miesto policijos įstaigose ir šios įstaigos mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. su šiomis įstaigomis jis buvo susietas tarnybos santykiais (b. l. 37–41). Taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas iš Lietuvos policijos akademijos studentų sąrašų buvo išbrauktas 1996 m. birželio 26 d., tuo tarpu prašymą Panevėžio miesto policijos komisariato vyresn. komisarui dėl priėmimo dirbti Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių kuopos jaunesniuoju inspektoriumi pareiškėjas pateikė tik 1996 m. liepos 26 d. (b. l. 46). Į tarnybą R. I. priimtas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. (Panevėžio miesto policijos komisariato 1996 m. liepos 29 d. įsakymas Nr. 100t/e, b. l. 47).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pareiškėjo nepertraukiamasis darbo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti yra laikotarpis nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d., kas sudaro 16 metų 10 mėnesių 2 dienas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 50-TE-261 dalį, kuria nustatytas pareiškėjo tarnybos stažas išeitinei kompensacijai išmokėti ir įpareigoti atsakovą priimti įsakymą, kuriame būtų nurodyta, kad stažas išeitinei kompensacijai išmokėti 2013 m. birželio 3 d. yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos.

Atsižvelgiant į tai, jog teismas nustatė, kad pareiškėjo nepertraukiamasis darbo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti yra 16 metų 10 mėnesių 2 dienos, ir netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti įsakymą, kuriame būtų nurodyta, kad pareiškėjo stažas išeitinei kompensacijai išmokėti yra 21 metai 3 mėnesiai 8 dienos, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo jo naudai 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos dalį. Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems inter alia daugiau kaip 10 metų, didinama du kartus, todėl pareiškėjui priklausančią dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją didinti tris kartus nėra pagrindo, nes jis neturi daugiau kaip 20 metų nepertraukiamo tarnybos stažo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl jo kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju. Šis pareiškėjo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pagrindimo reikalavimo priteisti iš atsakovo jo naudai 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos dalį, todėl atmetus pastarąjį reikalavimą kaip nepagrįstą, netenkintinas ir šis išvestinis reikalavimas.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo teismas pažymėjo, jog vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo pareigūnams tvarką reglamentuoja Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas. Aprašo 6.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką, įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Aprašo 6.9 punkte įtvirtintas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas, jei darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu neturėjo darbo užmokesčio dėl pateisinamos priežasties. Tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui nustatytos mėnesinės algos. Mėnesinė alga atitinka pareiginės algos sąvoką (Aprašo 3.1 p.). Tuo tarpu Aprašo 6.10 punktas nustato vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu neturėjo uždarbio inter alia dėl ligos. Tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš uždarbio, gauto paskutinius 3 mėnesius, einančius prieš inter alia ligos pradžią. Iš to daroma išvada, jog tokiu atveju, jei skaičiuojamuoju laikotarpiu dalį laikotarpio darbuotojas sirgo, o dalį laikotarpio darbuotojas dėl pateisinamos priežasties inter alia kasmetinių atostogų negavo darbo užmokesčio, tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas Aprašo 6.9 punkte nustatyta tvarka iš laikotarpio, kurį darbuotojas atostogavo, o laikotarpiu, kuomet darbuotojas sirgo, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas Aprašo 6.10 punkto nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2013 m. birželio 3 d. (b. l. 6), todėl vidutinis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas iš kovo, balandžio ir gegužės mėnesių laikotarpio. Skaičiuojamuoju laikotarpiu pareiškėjas negavo darbo užmokesčio dėl ligos, taip pat dėl kasmetinių atostogų, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai (b. l. 18, 65–91). Atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį minėtu laikotarpiu, atsižvelgė į tai, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjas negavo užmokesčio už darbą, todėl taikė Aprašo 6.9 punkto nuostatas, kai vidutinis darbo užmokestis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui nustatytos mėnesinės algos (pareiškėjo pareiginės algos) (b. l. 21). Su tokiu atsakovo atliktu vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimu sutikti negalima, kadangi, kaip minėta anksčiau, jei skaičiuojamuoju laikotarpiu dalį laikotarpio darbuotojas sirgo, o dalį laikotarpio darbuotojas atostogavo, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas Aprašo 6.9 punkte nustatyta tvarka iš laikotarpio, kurį darbuotojas atostogavo, o laikotarpiu, kuomet darbuotojas sirgo, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas Aprašo 6.10 punkto nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai išmokėti, atsižvelgiant į skaičiuojamuoju laikotarpiu pareiškėjo ligos bei kasmetinių atostogų laikotarpį, atitinkamai šiais laikotarpiais vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui taikant Aprašo 6.9 punkto ir 6.10 punkto nuostatas, bei išmokėti susidariusį skirtumą.

III. Pareiškėjas R. I. apeliaciniu skundu (b. l. 144–147) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuriuo teismas atmetė dalį jo skundo, ir priimti naują sprendimą – tenkinti visą pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teises normas: teismas suklydo nurodęs, jog pareiškėjas siekia nepertraukiamą darbo stažą sutapatini su nepertraukiamo vidaus tarnybos stažo samprata, apibrėžta Statuto 57 straipsnio 2 dalyje. Teismas suklydo ir nurodydamas, jog pareiškėjui jau įgijus pareigūno statusą ir pradėjus dirbti policijos įstaigoje, vėliau komandiruotam studijuoti į Policijos akademiją, šis studijų laikotarpis negali būti laikomas nepertraukiamu darbo stažu. Pagrįsdamas šiuos teiginius, pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. Iv-2339-142/2012 pateiktu išaiškinimu, jog: „Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje pateiktas žodžių junginys „nepertraukiamai ištarnavusiems“ suponuoja situaciją, kai turintis pareigūno statusą asmuo tarnauja (dirba) vidaus tarnyboje; todėl sprendžiant klausimą, ar asmuo, pretenduojantis gauti Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę kompensaciją, turi tam tikrą šios kompensacijos dalį nulemiantį ištarnavimo laiką, būtina išsiaiškinti, ar tuo laiku jis turėjo pareigūno statusą.“ Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pareigūno statusą įgijo dar prieš komandiruojant jį mokytis. Pareiškėjas priesaiką davė 1992 m. sausio 20 d., tada ir įgijo pareigūno statusą, kurio neprarado iki pat 2013 m. birželio 3 d., todėl šiuo atveju nesvarbu, ar pareiškėjo komandiravimas atitiko komandiruotės sąvoką, ar mokymosi metu Panevėžio miesto policijos įstaigoje pareiškėjui buvo išsaugota darbo vieta, ar ne. Taigi, teismas neteisingai aiškino ir taikė Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

2. Bylos nagrinėjimas buvo užvilkintas, nes atsakovas pateikė į bylą suklastotą pareiškėjo asmens bylos Nr. 215 išrašą. Dėl šio fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tikrame 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakyme Nr. 83 buvo nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų, o ne iš tarnybos.

3. Teismas, nurodęs, kad tai išvestinis reikalavimas, nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki visiško atsiskaitymo su pareiškėju dienos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo papildomus motyvus dėl šio argumento pagrįstumo, t. y. remiasi Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies, Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, taip pat Darbo kodekso 141 straipsnį aiškinančia LVAT praktika (adm. bylos Nr. A143-2000/2010, A662-877/2010, A492-1779/2012).

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 152–155) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, tai, kad įsakyme yra žodis „komandiruoti“, nereiškia, kad apeliantas iš tikrųjų buvo komandiruotas, kadangi tiek apelianto veiksmai (prašymas atleisti iš pareigų, tarnyba Vilniaus miesto policijos įstaigose, grįžus prašymas priimti į pareigas daugiau kaip po mėnesio nuo studijų baigimo dienos), tiek atsakovo veiksmai (tarnybos vietos neišsaugojimas, darbo užmokesčio nemokėjimas) neatitinka komandiruotės sąvokos, reglamentuotos 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybės nutarime Nr. 128 „Dėl tarnybinių komandiruočių“. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas suklastojo asmens bylos išrašą Nr. 215, nes šio išrašo pirmame lape nurodyta apelianto atleidimo priežastis „komandiruotas mokytis atleidus iš tarnybos“. Tai nepilnai atitinka 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 83 tekstą, kuriame parašyta „komandiruotas mokytis į LR Policijos akademiją dieninį skyrių, R. I., atleidus jį iš viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų“. Bylos išraše yra nurodyti susisteminti duomenys, naudojami vidaus administravimo tikslais. Tai, kad susistemintame bylos išraše vietoje žodžių „atleidus iš tarnybos“, įrašyti žodžiai „atleidus iš tarnybos“, neturi ir neturėjo jokios reikšmės tarnybos trukmės skaičiavimui. Apelianto tarnybos stažas buvo apskaičiuotas, vadovaujantis dokumentų originalais, o ne susistemintais įrašais tarnybos byloje. Be to, skundo esmė ne pareigūno statuso praradimas ar nepraradimas, o nepertraukiamojo darbo stažo trukmės apskaičiavimas. Apeliantas akivaizdžiai painioja stažą Lietuvos valstybei, vidaus tarnybos stažą, stažą pareigūnų pensijai gauti ir nepertraukiamąjį darbo stažą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl nepertraukiamo vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo išeitinės kompensacijos dydžiui nustatyti pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį, pareigūną iš vidaus tarnybos atleidus pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą.

Ginčijamu atsakovo įsakymu pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 3 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių). Ginčijamame įsakyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2013 m. birželio 3 d. yra 21 metai 3 mėnesiai ir 8 dienos, o stažas išeitinei kompensacijai išmokėti – 16 metų 10 mėnesių ir 2 dienos (b. l. 6).

Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2266 redakcija) 57 straipsnio 1 dalis nustatė, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto 57 straipsnio 2 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Pareiškėjas R. I. siekia įrodyti, jog 2013 m. birželio 3 d. jo ištarnautas nepertraukiamas vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti yra ne 16 metų 10 mėnesių 2 dienos, o 21 metai 3 mėnesiai ir 8 dienos, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis statutiniu valstybės tarnautoju vidaus tarnyboje tarnavo nepertraukiamai nuo 1992 m. sausio 20 d. (paskyrimo Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju, tarnybos b. l. 2) iki 2013 m. birželio 3 d. (atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, tarnybos b. l. 123) (b. l. 103–106). Atsakovo nuomone, pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos laikas yra nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. (priėmimo į Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos patrulinės tarnybos kuopos jaunesniojo inspektoriaus pareigas išklausius Lietuvos policijos akademijos trečio kurso programą, b. l. 47) iki 2013 m. birželio 3 d.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 17 d. pateikė pareiškimą Panevėžio miesto policijos komisariato komisarui, prašydamas jį priimti Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju (b. l. 34), 1992 m. sausio 17 d. sudarė 3 metų trukmės sutartį su Panevėžio miesto policijos komisariatu (tarnybos b. l. 14), o Panevėžio miesto policijos komisariato komisaro 1992 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. t/e 9 nuo 1992 m. sausio 20 d. buvo paskirtas Viešosios policijos Patrulių tarnybos kuopos policininku-stažuotoju (tarnybos b. l. 2). 1992 m. liepos 2 d. pareiškėjas davė policijos pareigūno priesaiką (tarnybos b. l. 16). 1993 m. rugpjūčio 30 d. Panevėžio miesto policijos komisariato vyr. komisarui pareiškėjas pateikė prašymą, prašydamas atleisti jį iš einamų pareigų dėl stojimo mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių (b. l. 35), todėl Panevėžio miesto policijos komisariato 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 83 pareiškėjas komandiruotas mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių, atleidus jį iš Viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų nuo 1993 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 36). Pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjui atlyginimas paskutinį kartą išmokėtas už 1993 m. rugpjūčio mėnesį (b. l. 48–49), o jo mokymosi Lietuvos policijos akademijoje laikotarpiu atsakovas jokių išmokų R. I. nemokėjo. Be to, studijuodamas Lietuvos policijos akademijoje, pareiškėjas nuo 1994 m. vasario 28 d. iki 1994 m. birželio 23 d., nuo 1994 m. spalio 17 d. iki 1995 m. balandžio 9 d. bei nuo 1995 m. balandžio 10 d. iki 1995 m. rugpjūčio 7 d. dirbo Vilniaus miesto policijos įstaigose policininko bei vyr. policininko pareigose (b. l. 37–41).

Taigi, ginčas iš esmės kilo dėl laikotarpio nuo 1992 m. sausio 20 d. iki 1996 m. birželio 26 d. neįtraukimo į nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą (b. l. 110). Pažymėtina, kad nurodytas laikotarpis yra įtrauktas į atsakovo Įsakyme Nr. 50-TE-261 nurodytą pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, todėl ginčo šiuo aspektu byloje nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Statuto 37 straipsnyje, kuris numato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką, yra nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą. Statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis, tačiau jie nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos apskaičiavimu išeitinės kompensacijos (Statuto 57 str. 2 d.) didinimui (pusantro, du ar tris kartus) nustatyti (žr., LVAT 2012 m. spalio 17 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-2971/2012).

LVAT, sistemiškai aiškindamas Statuto 37 straipsnyje numatytos vidaus tarnybos stažo sąvokos turinį ir šio stažo santykį su kitais įstatymų numatytais tikslais skaičiuojamu vidaus tarnybos pareigūno tarnybos laiku (t. y. tarnybos laiku pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti (Statuto 49 str. 6 d.) pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą; pareigūno nepertraukiamai ištarnautu laiku išeitinei kompensacijai skirti pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį), yra konstatavęs, kad Statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas tik šiame įstatymo straipsnyje numatytais tikslais ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų kasmetinių atostogų trukmę, suteikiant galimybę įsigyti kvalifikacinę kategoriją, nustatant priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą adm. byloje Nr. A146-1477/2011, 2011 m. vasario 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-460/2011; 2011 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. P438-16/2011; 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1241/2010). LVAT, nagrinėdamas ginčus dėl išeitinės kompensacijos atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos mokėjimo, taip pat yra išaiškinęs, kad vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 str. 2 d.) sąvokos nėra tapačios (žr.

LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A442-1542/2009; 2011 m. vasario 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-460/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-899/2011 ir kt.). Iš įstatymų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius – Vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Todėl remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1542/2009).

Vadinasi, spręsdamas, kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką „nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1542/2009; 2009 m. gegužės 4 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-571/2009).

Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Nagrinėjamoje byloje jau minėta, kad pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 30 d. Panevėžio miesto policijos komisariato vyr. komisarui pateikė prašymą atleisti jį iš einamų pareigų dėl stojimo mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių (b. l. 35), todėl Panevėžio miesto policijos komisariato 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 83 pareiškėjas komandiruotas mokytis į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių, atleidus jį iš Viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų nuo 1993 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 36). Mokymosi Lietuvos policijos akademijoje laikotarpiu pareiškėjas dirbo Vilniaus miesto policijos įstaigose policininko bei vyresn. policininko pareigose (nuo 1994 m. vasario 28 d. iki 1994 m. birželio 23 d., nuo 1994 m. spalio 17 d. iki 1995 m. balandžio 9 d. bei nuo 1995 m. balandžio 10 d. iki 1995 m. rugpjūčio 7 d.). Tačiau iš Vilniaus miesto policijos komisariato Savivaldybės policijos Verkių policijos nuovados apylinkių inspektorių tarnybos policininko pareigų pareiškėjas atleistas 1995 m. rugpjūčio 7 d. jo paties prašymu (tarnybos b. l. 96) ir tik po beveik vienerių metų, t. y. nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d., priimtas į Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos patrulinės tarnybos kuopos jaunesniojo inspektoriaus pareigas išklausius Lietuvos policijos akademijos trečio kurso programą (b. l. 47). Vadinasi, šiuo atveju nėra pagrindo į nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme įtraukti laikotarpio nuo 1992 m. sausio 20 d. iki 1996 m. birželio 26 d.

Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas pateikė į bylą suklastotą pareiškėjo asmens bylos Nr. 215 išrašą, nes tikrame 1993 m. rugpjūčio 30 d. įsakyme Nr. 83 buvo nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš viešosios policijos patrulių tarnybos kuopos vyr. policininko pareigų, o ne iš tarnybos, nagrinėjamu atveju ginčo sprendimui įtakos neturi.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, bei iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, teisingai nustatė, jog pareiškėjas nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d. (t. y. daugiau nei 10 metų, tačiau mažiau nei 20 metų) ir atitinka Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas gauti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidintą du kartus, tačiau neatitinka sąlygų, kad ši kompensacija jam būtų padidinta tris kartus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose.

Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė