A-47-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-47-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02643-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.1; 9.1.1.1; 9.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-97(7-91/2013); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 68-54; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-186.

Pareiškėja paaiškino, jog 2002 m. lapkričio 14 d. notarine pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė savo tėvui B. K. (K.) ¼ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 2 000 Lt. Norėjo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio tėvai įsikurtų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai jau turėjo gyvenamųjų namų statybos patirties – pasistatė ir 2002 m. rugpjūčio 20 d. pardavė namą. Dėl sėkmingai parduoto namo pareiškėjos tėvai rengėsi pardavimui pastatyti dar vieną namą. Kai buvo pastatytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), su asmenimis, besidominčiais namo pirkimu, pirmiausia bendraudavo pareiškėjos sutuoktinis, nes jis daugiau laiko praleisdavo prie statomo namo.

Nors statybomis labiau rūpinosi pareiškėjos sutuoktinis, tačiau jas išimtinai finansavo O. L. tėvai. Nurodymus statybininkams per pareiškėjos sutuoktinį duodavo taip pat jos tėvai. Statybos (duomenys neskelbtini) vyko pagal rangos sutartį, kurią buvo pasirašęs sutuoktinis, o dalį statybų kainos apmokėjo pareiškėjos tėvai. Pastariesiems nusprendus parduoti namą (duomenys neskelbtini), ieškojo palankiausio varianto, ką daryti su tėvų namo dalimi. Pareiškėjos tėvai nusprendė, kad jie pakankamai pinigų gaus pardavę namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl gali finansiškai paremti dukrą.

Jie nusprendė padovanoti jai namą, kurį pati parduotų. Pažymėjo, kad, sudarant sutartis, derantis su potencialiais pirkėjais, jos tėvus, nemokančius valstybinės kalbos, dažnai atstovaudavo sutuoktinis arba pati pareiškėja. Paaiškino, kad rangos sutartį savo vardu pasirašė sutuoktinis, nes pareiškėjos tėvai patys ūkio būdu statė namą (duomenys neskelbtini), todėl neturėjo pakankamai laiko vykdyti statybas dar ir (duomenys neskelbtini) name. Nei pareiškėja, nei sutuoktinis neturėjo patirties namų statyboje. Tėvai pasiūlė pasamdyti profesionalius statybininkus ir tik prižiūrėti statybas.

Statomas dviejų butų namas (statybos leidimas išduotas pareiškėjai ir pareiškėjos tėvui) pagal vieną rangos sutartį, todėl buvo patogiau, jog užsakovas būtų vienas. Pareiškėjos sutuoktinis siekė pasirašyti profesionalią rangos sutartį. Nors pareiškėjos tėvas savo vardu nepasirašė rangos sutarties, tačiau nuolat su jos vyru aptardavo statybos darbus, vykdavo apžiūrėti jau atliktų darbų, per jos sutuoktinį duodavo nurodymus statybininkams dėl tolimesnių darbų ir trūkumų šalinimo. Pareiškėjos manymu, visiškai nepagrįstai pareiškėjos skundus nagrinėjusios institucijos 2002 m. pirkimo-pardavimo sandoriui ir 2004 m. dovanojimo sutarčiai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnį.

Namą (duomenys neskelbtini), statė pareiškėjos tėvai, padovanotas tik siekiant suteikti pareiškėjos šeimai finansinę paramą. Su pirkėjais bendravo pareiškėja ir vyras. Tam, kad išvengti piniginių lėšų dovanojimo, kaip atskiro sandorio, tėvai pareiškėjai padovanojo namą, kurį pardavusi, sau pasiliko pinigus. Be to, pasak pareiškėjos, tėvams namo dovanojimo sandoris buvo palankesnis mokestine prasme – nenorėjo, jog per vienerius metus būtų registruoti jų vardu 2 pakankamai brangių namų pardavimai. Pareiškėjos tėvai ketino parduoti (duomenys neskelbtini) esantį namą.

Tvirtino, jog nėra pagrindo teigti, kad sklypo pirkimo-pardavimo ir (ar) dovanojimo sandoriai buvo fiktyvūs ar sudaryti vien siekiant mokestinės naudos. Tėvams atsisakius gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėja taip pat pardavė savo dalį (duomenys neskelbtini). Name (duomenys neskelbtini) turėjo gyventi pareiškėjos vyro tėvai, nors sklypas ir statomas namas buvo jos vyro vardu. Šis namas buvo statomas ūkio būdu, statyboms vadovavo vyro tėvai. Priešingai nei pareiškėjos tėvai, vyro tėvai nesutiko, kad namą, kuriame jie gyvens, pastatytų statybininkai pagal rangos sutartį.

Pareiškėjos uošviai statybininkus samdė tik pavieniams darbams. Kadangi jie statė dar vieną namą, statybines medžiagas supirkti padėdavo tiek pareiškėja, tiek jų sūnus (pareiškėjos vyras). Atsiradus potencialiam pirkėjui, susitikti su pirkėjais vyko pareiškėjos vyras. Po objekto apžiūrėjimo pirkėjas ir toliau skambindavo pareiškėjos vyrui, todėl derybos vyko pastarajam atstovaujant savo tėvus. Be to, sutuoktinio tėvai rūpinosi (duomenys neskelbtini) namo statybomis, kurios pradėtos 2000 m. ir neužbaigiamos, nes nuolat atsirasdavo statybos brokas.

Pareiškėja tvirtino, jog išdėstytos aplinkybės rodo, jog 2004 m. nebuvo individualios veiklos – objektai (duomenys neskelbtini) buvo išimtinai asmeniniams poreikiams tenkinti. Skunde pažymėjo, jog nei jos, nei sutuoktinio tėvams nebuvo užduoti konkretūs klausimai dėl jų nekilnojamo turto sandorių. Dėl senyvo amžiaus, ligų, lietuvių kalbos nemokėjimo nei jos, nei sutuoktinio tėvai negalėjo atvykti į inspekciją. VMI prie FM darbuotojai neišsiaiškino esminių aplinkybių dėl namo (duomenys neskelbtini) statybų ir dovanojimo sandorio.

Priimtuose sprendimuose taip pat nepateikta argumentų ir įrodymų, kodėl 2007 m. atliktas mainų sandoris pareiškėjai davė 48 410 Lt pajamų. Taip pat nėra duomenų, kokios tai pajamos mokestine prasme. Pareiškėja pinigų už mainų objektus negavo, nes abi mainų šalys laikė, kad turtas lygiavertis, todėl nebuvo priemokos. Mokesčių administratorius taip pat nenurodė, kad tai pajamos natūra ir atitinkamai nepagrindė kitų sąlygų, kurios būtinos siekiant konstatuoti pajamas natūra. Pareiškėjos manymu, visiškai nepagrįstai delspinigiai apskaičiuoti už visą laikotarpį.

Tvirtino, jog turto sandorius pareiškėja deklaravo, todėl mokesčių administratoriui jie buvo žinomi. Mokestinis patikrinimas pradėtas pagal 2009 m. gruodžio 22 d. pavedimą. Atsižvelgus į tikrinimo trukmę, į tai, jog jis buvo inicijuotas pakankamai vėlai, t. y. 2009 m. pabaigoje, pareiškėjos manymu, delspinigių skaičiavimas nuo 2004 m. neatitinka nei teisingumo, nei protingumo principų, todėl jų dydis turi būti mažinamas. Mokesčių administratorius savavališkai sustabdė mokestinį patikrinimą, t. y. teismas nebuvo pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonės ir imperatyviai įpareigojęs sustabdyti atliekamą patikrinimą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 54–63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas bei konstatavo, jog pareiškėja vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą (ekonominę veiklą 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – ir PVMĮ) prasme), todėl ginčo klausimai sprendžiami vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ), PVMĮ, MAĮ ir su jais susijusiais teisės aktais. Pasak atsakovo, iš skundo matyti, kad pareiškėja aritmetinio mokesčių apskaičiavimo iš esmės neginčija.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, kurioje konstatuojama, jog MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą, reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad, taikant nurodytą normą, būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, vietos mokesčių administratoriaus išvada, jog O. L. siekė mokestinės naudos sudarant 2002 m. lapkričio 14 d. pirkimo-pardavimo ir 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sandorius dėl nekilnojamojo turto, yra pagrįsta. Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog aptarto nekilnojamojo turto likimas ir sandorių tikslai buvo pakankamai aiškūs prieš pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorių sudarymą.

Tai patvirtina ir G. G. 2009 m. gruodžio 4 d. paaiškinime pateikta informacija bei AB DnB NORD banko pateikta informacija. Minėtų sandorių sudarymo pagrindinis tikslas – mokestinė nauda, kuri suprantama kaip visiškas mokesčių išvengimas. Atsakovo teigimu, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, kad, remiantis patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma (pareiškėja nepateikė įrodymų, jog parduotą turtą įsigijo ir naudojo asmeninėms reikmėms, kad nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo), atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos sistemiškumą, pakanka pagrindo konstatuoti, jog jos aktyvūs veiksmai su nekilnojamuoju turtu atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius.

Atsakovo nuomone, Inspekcija taip pat pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja su sutuoktiniu pagal 2007 m. birželio 7 d. mainų sutartį gavo 48 410 Lt pajamų natūra. Tai, jog skundžiamame sprendime 48 410 Lt pajamos nekonkretizuotos, t. y. neįvardyta, jog tai pajamos natūra, tačiau teisingai nurodytas pareiškėjos su sutuoktiniu gautų pajamų dydis, nekeičia minėtų pajamų apmokestinimo. Inspekcija B. ir K. K. išsiuntė raštus, kuriais kvietė atvykti į Inspekciją ir pateikti informaciją dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo, naudojimo ir perleidimo aplinkybių.

Šie piliečiai Inspekcijai pateikė 2012 m. rugpjūčio 17 d. prašymus, kuriuose nurodė, jog dėl amžiaus ir sveikatos atvykti į Inspekciją būtų ypatingai sudėtinga ir paprašė pateikti konkrečius klausimus raštu. Inspekcija 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštuose Nr. (11.33-30-2)-46-18857 ir Nr. (11.33-30-2)-46-18863 B. ir K. K. prašė sudaryti sąlygas mokesčių administratoriui atvykti jų nurodytu adresu ir laiku. Pastarieji piliečiai Inspekcijai pateikė raštą, tačiau nesudarė sąlygų mokesčių administratoriui žodžiu jų apklausti.

Atsakovas, pasisakydamas dėl apskaičiuotų delspinigių, paaiškino, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas pradėtas 2009 metais ir buvo atliekamas nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d. Trukmę objektyviai sąlygojo patikrinimo sustabdymas dėl pareiškėjos teikiamų skundų, todėl vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ nuostatomis, turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už visą ginčo laikotarpį, tarp jų ir už mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį. Atkreipė dėmesį, kad pakartotinis patikrinimas taip pat buvo sąlygotas pačios pareiškėjos nebendradarbiavimu su vietos mokesčių administratoriumi.

Atsakovas konstatavo, kad ginčijami Inspekcijos, atsakovo ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 70) prašė skundą atmesti, nurodydamas, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus motyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 100–109) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Inspekcija, atlikusi mokesčių mokėtojos O. L. 2004 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pakartotinį mokestinį patikrinimą, 2012 m. rugsėjo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-480-18, kuriuo, įvertinusi pareiškėjos vykdytus nekilnojamojo turto įgijimo bei perleidimo sandorius, apskaičiavo mokėtinus mokesčius. Inspekcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-186 patvirtintas patikrinimo aktas, taip pat paskirtos mokesčių baudos ir apskaičiuota delspinigių. VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 68-54 patvirtintas Inspekcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas. MGK 2013 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-97(7-91/2013) buvo patvirtintas VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendimas.

Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimų panaikinti MGK 2013 m. birželio 20 d. sprendimą, VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendimą bei Inspekcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006. Teismas konstatavo, kad mokestinio tyrimo metu surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjos veikla – nekilnojamojo turto objektų pirkimas ir pardavimas – buvo savarankiška, atliekama nepriklausomai nuo kokių nors trečiųjų asmenų valios, veikiant savo iniciatyva, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai. Be to, sandoriai su nekilnojamuoju turtu buvo ne vienkartiniai ar atsitiktiniai, tęsėsi ilgą laikotarpį, t. y. ne tik 2004–2008 metais, tačiau ir mokestinio patikrinimo neapimtą laikotarpį. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu E. L. 2004 m. įsigijo 5, pardavė 4, 2005 m. įsigijo 5, pardavė 1, 2006 m. įsigijo 1, pardavė 2, 2007 m. įsigijo 2, pardavė 7, 2008 m. įsigijo 1, 2009 m. pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus. Taigi mokestiniu tyrimu apibrėžtu laikotarpiu pareiškėja (kartu su sutuoktiniu) iš viso įvykdė 29 sandorius su nekilnojamojo turto objektais. Pareiškėja teismui pateiktame skunde iš esmės ir neneigia, jog vykdė individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu. Iš pareiškėjos skundo motyvų bei argumentų matyti, kad ginčas yra kilęs dėl dviejų sandorių vertinimo: 1) 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sutarties, kuria pareiškėjos tėvai padovanojo pareiškėjai (duomenys neskelbtini), esančią sklypo dalį (1/2 dalį 1 501 kv. m. ploto žemės sklype) ir šiame žemės sklype nebaigtame statyti pastate esantį 132,88 kv. m butą; 2) 2007 m. birželio 7 d. įvykdyto mainų sandorio vertinimo, kuriuo pareiškėja ir jos vyras įgijo ¾ dalis gyvenamojo sodybinio gyvenamojo namo ir ¼ pirties, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai taip pat nurodo, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti už nepagrįstai ilgą laiką, nes mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas pakankamai vėlai, t. y. 2009 m. gruodžio 22 d., vėliau be pagrindo stabdomas, todėl buvo atliekamas nepateisinamai ilgai.

Teismas nurodė, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai toje dalyje, kurioje O. L. tėvai padovanojo pareiškėjai (duomenys neskelbtini), esančius sklypo dalį bei butą, grindžiami MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, todėl sprendžiant ginčą būtina atlikti minėtame straipsnyje įtvirtintos taisyklės aiškinimą. LVAT, aiškindamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, savo nutartyse ne kartą pažymėjo, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo.

Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. <...> taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą.

Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (LVAT 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 ir kt.). Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog pareiškėja savo tėvui B. K., kurį atstovavo pareiškėjos sutuoktinis E. L., 2002 m. lapkričio 14 d. sutartimi pardavė ¼ dalį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

K. K. 2003 m. gruodžio 23 d. buvo išduotas statybos leidimas ginčo žemės sklype (atidalinus jį iš sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas pastatas, kurio dalį su sklypu K. K. ir B. K. 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai O. L.). Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, jog ginčo sklype pastatytame gyvenamajame name ruošėsi gyventi jos tėvai, ir tik vėliau dėl susiklosčiusių aplinkybių šį namą nutarė perleisti savo dukrai, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai.

Tokią išvadą patvirtina mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, jog:

1) padovanotas pareiškėjai ginčo žemės sklypas kartu su jame esančia pastato dalimi iš karto, t. y. 2004 m. kovo 19 d., buvo parduotas R. G. ir G. G.;

2) pastato statybų darbus organizavo pareiškėjo sutuoktinis; 3) šių nekilnojamojo turto objektų pardavimą organizavo ir visus sandorius vykdė O. L. ir E. L.;

4) K. K. ir B. K. iš O. L. įsigyto ir vėliau jai padovanoto turto nenaudojo; tai pripažino ir E. L. mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose. Taigi, nors nuo 2002 m. lapkričio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sutarties turtas nuosavybės teise priklausė K. K. ir B. K., tačiau faktiškai šiuo laikotarpiu turtą valdė ir juo rūpinosi O. L. ir E. L. Be to, ginčo žemės sklypo ir pastato dalies pardavimo klausimas jau buvo išspręstas iki minėtos dovanojimo sutarties sudarymo, o šioje sutartyje turto vertė buvo nurodyta labai artima jo pardavimo kainai, tokiu būdu minimizuojami mokėtini mokesčiai.

Todėl nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje, nei teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė neginčijamų įrodymų, jog 2002 m. lapkričio 14 d. sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ir vėliau sudaryta šio sklypo 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartimi buvo ne siekiama išvengti dėl turto padidėjimo mokėtino gyventojų pajamų mokesčio, o kitų, ekonomiškai pagrįstų ar kitokių tikslų. Teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai, iš aptartų sandorių su ginčo žemės sklypu grandinės iš esmės eliminuodamas 2004 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį, apskaičiavo pareiškėjai mokėtinus mokesčius.

Teismas, vertindamas O. L. ir jos sutuoktinio E. L. 2007 m. birželio 7 d. įvykdytą mainų sandorį, pažymėjo, kad pareiškėja nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje, nei teismui pateiktame skunde nepaneigė, jog minėtas sandoris nepriskirtinas jos vykdytai individualiai veiklai, susijusiai su nekilnojamuoju turtu. Todėl, teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog pareiškėja už šiuo sandoriu įsigytus nekilnojamojo turto objektus atsiskaitė ne pinigais, o perleisdama jai priklausančius turtus (1/4 dalį ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ¼ dalį lauko virtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), negali būti paneigiamas faktas, kad pareiškėja gavo pajamų, kurios lygios įsigyto turto vertei, t. y. 48 410 Lt. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai nekilnojamųjų objektų mainų kainą priskyrė pareiškėjos pajamoms, nuo kurių buvo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo, vadovavosi MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalies 1-2 punktais, MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsniu. Teismas nustatė, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2009 m. lapkričio 22 d., tačiau nuo 2010 m. vasario 20 d. buvo sustabdytas, pareiškėjai apskundus mokesčių administratoriaus veiksmus, o 2011 m. birželio 2 d. nutartimi byla pagal pareiškėjos skundą buvo nutraukta. Atnaujinus mokestinį patikrinimą, jis buvo baigtas 2011 m. rugpjūčio 26 d. patikrinimo akto surašymu. VMI prie FM 2011 m. spalio 17 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėja vengė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi – neteikė reikalingų dokumentų, nevykdė nurodymų, vengė atvykti pas mokesčių administratorių, teikti paaiškinimus. Todėl pareiškėjos mokestinis patikrinimo eiga ir trukmė iš esmės buvo sąlygota pačios pareiškėjos nepagrįsto ginčo kėlimo bei nenoro bendradarbiauti su mokesčių administratorium. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pripažino, kad pagal MAĮ 100 straipsnio nuostatas pareiškėjos atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius pareiškėjos mokėtinus delspinigius pagrindė detaliais apskaičiavimais, dėl kurių matematinio teisingumo nėra ginčo. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai jį panaikinti, o taip pat panaikinti Inspekcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir MGK 2013 m. birželio 20 d. sprendimą, yra atmestini.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 113–116) prašo panaikinti MGK 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-97(7-91/2013), VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 68-54, Inspekcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-186 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad mokesčių administratoriai ir teismas netinkamai įvertino ginčo sandorius. Pareiškėja taip pat nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose nurodoma, jog delspinigiai nemažintini, nes patikrinimas buvo sustabdytas dėl pareiškėjos inicijuotų teisminių ginčų. Su tokia pozicija nesutinka – mokesčių administratorius savavališkai sustabdė mokestinį patikrinimą, t. y. teismas nebuvo pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonės ir imperatyviai įpareigojęs sustabdyti atliekamą patikrinimą. Kadangi sprendimą sustabdyti patikrinimą priėmė pats mokesčių administratorius, pareiškėjui kaip mokesčių mokėtojui, kuris įgyvendindamas savo teisę į teisminę gynybą nesinaudojo teise į reikalavimo užtikrinimo priemonę, negali būti taikomos sankcijos už tą laikotarpį, kai inspekcija savo iniciatyva priėmė sprendimą sustabdyti patikrinimą. Be to, ir po patikrinimo atnaujinimo jis vyko ženkliai ilgesnį laiko tarpą nei objektyviai reikalinga. Mokesčių administratorius niekuo nepagrindė, kodėl jis nukrypo nuo nustatytų maksimalių terminų mokestiniam patikrinimui atlikti. Tokia ilga trukmė nepateisinta jokiai objektyviais įrodymais, ypač atsižvelgus į tai, jog net priešpriešinė informacija nebuvo nedaliai renkama.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–130) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikydama VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė gauti mokestinę naudą išvengiant atitinkamų mokesčių sumokėjimo.

Tikrinamoje administracinėje byloje pagrindinis momentas, siekiant paneigti pareigą dėl papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų sumokėjimo, buvo nukreiptas į faktines aplinkybes.

Tačiau esama įrodymų visuma leido ir leidžia tvirtinti, jog tikrai buvo siekta mokestinės naudos ir mokesčių administratorius pagrįstai papildomai priskaičiavo mokėtinus mokesčius taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

Vien pareiškėjos teikiamais paaiškinimais (esą per nekilnojamojo turto sandorius tėvai siekė finansiškai padėti pareiškėjos šeimai) nėra pagrindo paneigti išvadą, kad nekilnojamojo turto likimas ir sandorių tikslai buvo aiškūs prieš pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutarčių sudarymą (G. G. 2009 m. gruodžio 4 d. paaiškinimas; DnB NORD banko informacija). Minėtų sandorių sudarymo pagrindinis tikslas buvo – mokestinė nauda. O finansinės pagalbos argumentas visiškai atmestinas aplinkybe, jog pareiškėja su savo sutuoktiniu E. L. 2004 m. įsigijo 5, pardavė 4, 2005 m. įsigijo 5, pardavė 1, 2006 m. įsigijo 1, pardavė 2, 2007 m. įsigijo 2, pardavė 7, 2008 m. įsigijo 1, 2009 m. pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus. Byloje nėra įrodymų dėl ginčo turto įsigijimo ir naudojimo asmeninėms reikmėms, dėl to, kad nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš paskesnio jų pardavimo. Atsižvelgiant į tai ir į pareiškėjos veiklos sistemiškumą, buvo pakankamas pagrindas konstatavimui dėl pareiškėjos veiksmų su nekilnojamuoju turtu atitikimo GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytiems individualios veiklos požymiams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Apeliaciniame skunde tvirtinta apie nepagrįstą pareiškėjai apskaičiuotą pajamų dydį – 48 410 Lt, tačiau toks tvirtinimas yra tik bendro pobūdžio ir niekaip neargumentuotas.

2007 m. birželio 7 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties pagrindu (dėl turto verčių skirtumo) pareiškėja ir jos sutuoktinis gavo 48 410 Lt pajamų natūra (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 1 d., 2 str. 14-15 d.; Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 339 2.1-2.3 p. , 5.1 p. (neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d.), o ši suma ir buvo apmokestinta. Tiek VMI prie FM 2013 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 68-54, tiek MGK 2013 m. birželio 20 d. sprendime, priešingai nei teigia pareiškėja, yra aptarta bei pagrįsta 48 410 Lt pajamų kilmė.

Skundžiamasi ir dėl to, jog apskaičiuojant delspinigius, pareiškėjos manymu, buvo pagrindas taikyti teisingumo bei protingumo principus bei juos sumažinti, nes mokestinis patikrinimas truko per ilgai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad ši aplinkybė turėjo lemti teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą.

Mokestinio patikrinimo trukmė iš esmės buvo nulemta paties mokesčių mokėtojo. 2009 m. gruodžio 22 d. surašius pavedimą tikrinti pareiškėja dėl to iš karto inicijavo teisminį procesą ir mokestinis patikrinimas nuo 2010 m. vasario 20 d. buvo sustabdytas. Atnaujintas tik po teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties bei baigtas 2011 m. rugpjūčio 26 d. surašius patikrinimo aktą. Taigi šių faktinių aplinkybių pagrindu paneigtina mokesčių administratoriaus kaltė dėl per ilgai trukusio mokestinio patikrinimo, o kartu atmestina ir teisinė galimybė sumažinti apskaičiuotus mokėtinus delspinigius, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, dėl per ilgai trukusio mokestinio patikrinimo. Visuomeniniuose santykiuose turi egzistuoti teisių bei pareigų vienovė.

Kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, nenustatyta.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinimui jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius