A-2119-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2119-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02656-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis bei 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dėl reikiamos savalaikės stomatologinės pagalbos nesuteikimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 metų iki 2014 metų, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo metu pareiškėjas periodiškai vienoje kameroje buvo kalinamas kartu su 3–12 asmenų, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjo teigimu, patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad jis yra nerūkantis, tačiau jis buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis kamerose, kuriose nėra tinkamos ventiliacijos. Pareiškėjas Šiaulių TI administracijos prašė, kad jį perkeltų į nerūkančiųjų kamerą, tačiau Šiaulių TI to nepadarė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis kreipėsi į gydytoją dėl skrandžio skausmų, tačiau gydymo paslaugos jam nebuvo suteiktos.

Pareiškėjas akcentuoja, jog 2009 m. rugpjūčio 16 d. jis buvo patalpintas į 9-tą kamerą, kurioje ne tik nebuvo ventiliacijos, jam teko per mažas kameros plotas, bet ir ant grindų kaupėsi vanduo. 2009 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo patalpintas į 57-tą kamerą, kuri taip pat buvo perpildyta, lovos per siauros, o vietoje kriauklės buvo guminė žarna, kuri buvo naudojama ir tualeto vandeniui nuleisti, tualetas buvo neatitvertas sienelėmis, trūko apšvietimo, o žiemą kameroje buvo per šalta. Vėliau pareiškėjas buvo kilnojamas į kitas kameras, tačiau jose sąlygos buvo tokios pačios. Taip pat keletą kartų buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus patalpas, tačiau jis nebuvo gavęs jokių nuobaudų.

Pareiškėjo teigimu, jis patyrė didžiulį psichologinį diskomfortą bei pažeminimą, didelę moralinę ir dvasinę traumą, dvasinius išgyvenimus dėl netinkamo reagavimo į teisėtus ir pagrįstus pareiškėjo prašymus bei skundus dėl laikymo sąlygų, sveikatos būklės, santykiai su Šiaulių TI administracija buvo įtempti, dėl psichologinės įtampos negalėjo tinkamai pailsėti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui padidėjo dantų skausmas, todėl jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir prašė stomatologinio gydymo, tačiau jo negavo, todėl ilgą laiką dėl Šiaulių TI administracijos kaltės teko kęsti didelį dantų skausmą. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo paskelbęs bado akciją, po kurios jis buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur dėl komplikacijų jam buvo išrautas vienas dantis. Gydytojai nurodė, kad jei stomatologinė pagalba būtų suteikta laiku, nebūtų reikėję traukti danties.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d.). Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2009 m. birželio 26 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. rugsėjo 15 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius yra nepastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,55 kv. m iki 11,4 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, iš viso buvo laikomas 111 dienų. Atsakovas nurodė, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 13 punktais bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktu ir nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki šių teisės aktų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl nesuteiktos stomatologinės pagalbos, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo „Dėl Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1R-172 101 punktu ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalimi. Atsakovas nurodė, kad iš pateiktos Šiaulių TI Sveikatos priežiūros skyriaus 2014 m. lapkričio 21 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos odontologą 2014 m. rugsėjo 15 d., tačiau nebuvo apžiūrėtas, nes 2014 m. rugsėjo 15 d. buvo etapuotas, todėl pareiškėjo pateikti argumentai yra nepagrįsti bei nesuteikiantys pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – už kalinimą netinkamomis sąlygomis priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 ir dalimis, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39, ir konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes tik 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2009 m. birželio 26 d. ir periodiškai laikytas iki 2014 m. rugsėjo 15 d., tačiau pritaikius ieškinio senatį, šiai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 70 (plotas 9,53 kv. m), Nr. 35 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 37 (plotas 7,68 kv. m), Nr. 73 (plotas 8,92 kv. m), Nr. 74 (plotas 8,7 kv. m), Nr. 82 (plotas 22,88 kv. m), Nr. 79 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 36 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 2 (plotas 6,45 kv. m), Nr. 77 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 1 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 67 (plotas 23,02 kv. m), Nr. 19 (plotas 17,62 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Teismas nurodė, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl minėtos aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai, ir konstatavo, kad pareiškėjas periodiškai, iš viso 29 dienas, buvo laikomas sąlygomis, galbūt pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Įsakymo 1.3.1 p.), todėl Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą ankščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismas nurodė, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, o pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Pažymoje „Apie V. S. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra, todėl teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas įvertino ir tai, kad patalpos įrengtos atsižvelgiant į pastato ypatumus, jo statusą (pastatas pastatytas 1911 metais, įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą), todėl pastatui taikomi ne visi higienos normų reikalavimai, kaip naujai projektuojamiems tardymo izoliatoriams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjas patiria didesnius nepatogumus, nei būtų laikomas patalpose, kurios visiškai atitinka higienos normų reikalavimus naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Teismas nenustatė, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkantis kameros plotas nuolat kito.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų ir jam buvo teikiamos stomatologo paslaugos. Pareiškėjas skundėsi dantų skausmu ir jis buvo pristatomas pas gydytoją. Be to, pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo pateikęs skundą Šiaulių TI direktoriui, kuriame nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 20 d. jam nebuvo suteiktos stomatologo paslaugos bei skundėsi dėl kitų pareigūnų veiksmų, 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą Šiaulių TI direktoriui nenagrinėti 2012 m. rugsėjo 21 d. rašyto skundo, kadangi skunde išdėstytos problemos išspręstos. Remdamasis šiais dokumentais teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo organizuojamas gydymas, buvo teikiamos stomatologo paslaugos, todėl pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl reikiamos savalaikės stomatologinės pagalbos nesuteikimo. Teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284; 2009, Nr. 145-6425) 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Teismas, įvertinęs turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013; 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014; 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-858/2015 ir kt.), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 150 Eur.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo iš naujo išnagrinėti jo skundą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, jam priteisti 5 792,40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, jog vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi ir 1.126 straipsnio 1 dalimi jo reikalavimas turi būti priimtas nagrinėti nepaisant to, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažas plotas, drėgna, tamsu) buvo pažemintas jo orumas, sutriko sveikata. Pareiškėjas paaiškina, kad per 111 kalinimo dienų jis periodiškai buvo vežamas į teismo posėdžius, o Šiaulių TI jis 2–5 valandom būdavo patalpinamas į vienutes, kurios yra be langų, jose buvo laikomi ir rūkantieji. Pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, jog Šiaulių TI negali būti rekonstruojamas, nes Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas veikia daug ilgiau, tačiau renovacija yra galima.

Pareiškėjas teigia, jog dažnai rašė įvairius skundus, kuriuos vėliau atsiimdavo, nes jis bijojo, jog jam bus dar labiau pablogintos sąlygos. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog savo teiginių pagrįsti konkrečiais įrodymais neturi galimybės, nes jis prašė dokumentų, tačiau jam buvo grasinama, todėl jų gauti negalėjo. Be to, teismas gali atlikti Šiaulių TI kamerų patikrinimą. Net Lietuvos Respublikos Prezidentė yra pripažinusi, jog kalinimo Šiaulių TI sąlygos yra nežmoniškos. Pareiškėjas nurodo, jog stomatologo paslaugos jam buvo suteiktos tik paskelbus bado akciją, o dėl laiku nesuteikto gydymo jam buvo ištrauktas dantis. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nežmoniškomis sąlygomis jis buvo kalinamas tik 29 dienas, ir teigia, jog neturtinė žala jam turi būti priteista už visą prašomą laikotarpį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir skundą ir jame visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Atsakovas teigimu, nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. spalio 28 d. pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, ir šį teiginį grindžia CK normomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją; 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją ir kt), teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui V. S. už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2009 metų iki 2014 metų ir stomatologinio gydymo nesuteikimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. (reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą iki 2011 m. spalio 30 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą), tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas reikalavimą apginti žmogaus teisę turi nagrinėti nepaisant to, jog ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ir už jo kalinimą nežmoniškomis sąlygomis bei tinkamo stomatologinio gydymo nesuteikimą turėjo būti priteistas 5 792,40 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą, kuris ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės gynimo, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis expressis verbis įtvirtina sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. spalio 30 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 16). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir dėl to jis patiria neturtinę žalą, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareikštą skundo reikalavimą, aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas, tai, kad pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės normomis pagrįstų svarbių aplinkybių, dėl kurių jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senatį ir netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2011 m. spalio 29 d.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, prašymus dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jam turi būti priteista žymiai didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma, nei kad ją priteisė pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, sutriko sveikata. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas tik 29 dienas, ir paaiškina, kad per 111 kalinimo dienų jis periodiškai buvo vežamas į teismo posėdžius, o Šiaulių TI jis 2–5 valandom būdavo patalpinamas į vienutes, kurios yra be langų.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 13 d. pažymos Nr. 69/06-5434 (b. l. 72) nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose: Nr. 70 (plotas 9,53 kv. m), Nr. 35 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 37 (plotas 7,68 kv. m), Nr. 73 (plotas 8,92 kv. m), Nr. 74 (plotas 8,7 kv. m), Nr. 82 (plotas 22,88 kv. m), Nr. 79 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 36 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 2 (plotas 6,45 kv. m), Nr. 77 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 1 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 67 (plotas 23,02 kv. m), Nr. 19 (plotas 17,62 kv. m). Taip pat akcentuota, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. jis buvo kalinamas vienas arba su dar vienu asmeniu, o atsižvelgiant į tai, kad iš byloje esančių duomenų nebuvo galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus, visos dienos, kuriomis pareiškėjas vienoje kameroje bent tam tikrą laiką buvo kalinamas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punktą, įvertintos pareiškėjo naudai, ir konstatuota, jog visą dieną pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minėtą normą. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas Įsakymo 1.3.1 punktą pažeidžiančiomis sąlygomis buvo kalinamas 29 dienas, yra neteisinga. Pareiškėjas jokias įrodymais nepagrindžia apeliacinio skundo argumentų, jog jis netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas 111 dienų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo tamsu ir šlapia, nebuvo kriauklės, o jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis.

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 78). Pažymoje „Apie V. S. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas šių skundų atsisakė dėl to, jog yra išspręstos skunduose išdėstytos problemos (b. l. 80, 82, 86). Duomenų, jog pareiškėjas buvo kalinamas kartu su rūkančiaisiais, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie Šiaulių TI kalinimo sąlygas, Šiaulių TI rekonstrukciją bei Lietuvos Respublikos Prezidentės išsakyta pozicija dėl kalinimo sąlygų nepatvirtina fakto, kad būtent pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės ir nežmoniškos, pareiškėjas buvo kankinamas.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam buvo grasinama ir buvo žeminamas jo orumas, o skundus Šiaulių TI administracijai jis atsiėmė dėl to, jog bijojo dėl kalinimo sąlygų pabloginimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pareiga įrodyti, kad pareiškėjas buvo žeminamas ar jam buvo grasinta, tenka pareiškėjui, tačiau jis teismui nepateikė jokių minėtą teiginį pagrindžiančių įrodymų. Be to, byloje esančių įrodymų visuma teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog Šiaulių TI pareigūnai su pareiškėju tyčia elgėsi netinkamai, t. y. jie prieš pareiškėją yra nusistatę, sąmoningai ir tyčia kenkė pareiškėjui, žemino jo orumą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog stomatologo paslaugos jam buvo suteiktos tik paskelbus bado akciją, o dėl laiku nesuteikto gydymo jis ilgą laiką jautė skausmus, jam buvo ištrauktas dantis.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas pripažįsta, kad stomatologo paslaugos 2014 metais jam nebuvo suteiktos, nes jis buvo etapuotas iš Šiaulių TI, tačiau iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog jis skundžiasi, kad stomatologo paslaugos jam buvo nesuteiktos 2012 metais.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas skundėsi dantų skausmu ir jis buvo pristatomas pas gydytoją. Be to, pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo pateikęs skundą Šiaulių TI direktoriui, kuriame nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 20 d. jam nebuvo suteiktos stomatologo paslaugos bei skundėsi dėl kitų pareigūnų veiksmų (b. l. 83–85). 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą Šiaulių TI direktoriui nenagrinėti 2012 m. rugsėjo 21 d. rašyto skundo, kadangi skunde išdėstytos problemos išspręstos. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjas skundą Šiaulių TI dėl odontologo paslaugų nesuteikimo pateikė praėjus tik vienai parai po prašymo suteikti odontologo paslaugas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog odontologo paslaugos nebuvo suteiktos, nes, kaip minėta, 2012 m. rugsėjo 24 d. atsisakė skundo. Iš teismui pateiktos sveikatos istorijos taip pat nematyti, jog dantis pareiškėjui buvo ištraukats būtent dėl to, kad jam laiku nesuteiktos odontologo paslaugos 2012 metais. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog odontologas jam pasakė, kad danties ištraukimas yra komplikacija, sukelta dėl laiku nesuteikto odontologo gydymo, tačiau jokių šį faktą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Taigi, pareiškėjo gydymas buvo organizuojamas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl reikiamos savalaikės stomatologinės pagalbos nesuteikimo. Pareiškėjas apeliaciniam teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų ar argumentų paneigiančių byloje esančiuose dokumentuose pateiktą informaciją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jam priteisti 5 792,40 Eur atlyginimą už 111 dienų kalinimą netinkamomis sąlygomis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (nustatyta, kad tik 29 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų), to pasekmes (iš pareiškėjo ligos istorijos matyti, jog pareiškėjui buvo teikiamas stomatologo gydymas, tačiau nėra duomenų, jog toks sveikatos sutrikimas kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų), kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Šiaulių TI specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore; Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. Lietuvoje nuo 2011 m. spalio 30 iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė tinkamą neturtinės žalos atlyginimą.

Nepripažįstant pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo teisių pažeidimo, neužtikrinant kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogų, akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais bei pareiškėjui turėjo priteisti 5 792,40 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė