A-261-353-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-353/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00448-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. T. ir R. T. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjai G. T. ir R. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5-11) atnaujinti praleistą įstatymu numatytą terminą prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo A. T., gim. 1908 m. birželio 15 d., nuosavybės teisėmis iki 1940 m. valdytos gamybos firmos „Flora“ išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus ir pastatus, esančius dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje ir ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Pareiškėjai nurodė, kad jų tėvas A. T., gimęs 1908 m. birželio 15 d., 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau – ir NKGB) Ukmergės apskrities skyriaus ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau – ir NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1943 m. vasario 3 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) buvo nubaustas 5 m. pataisos darbų lagerio. Teigė, jog LTSR Aukščiausiasis Teismas 1964 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 64e-np (toliau – ir Pažyma) nutarė Nutarimą panaikinti ir bylą prieš A.

T. nutraukti. Remiantis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ A. T. laikomas nekaltu Lietuvos Respublikai (toliau – ir Lietuva) ir yra atstatytos visos jo pilietinės teisės. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2010 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą, nuo 2011 m. gegužės 12 d. pradėti skelbti Lietuvos Respublikos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, liudijantys apie sovietinės represinės įstaigos – Valstybės saugumo komiteto (rus.

KGB) veiklą Lietuvoje. Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. G. T. pateikus prašymą išsiaiškinti jo tėvo A. T. baudžiamosios bylos duomenis, iš Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo 2011 m. rugsėjo 5 d. gauta 1941 m. LTSR Centrinio valstybinio archyvo slapta pažyma Nr. 1086, kurioje nurodyta, jog yra duomenų apie tai, kad A. T. kartu su T. G. 1931-1940 m. Klaipėdos mieste buvo firmos „Flora“ savininkai. Gavę tokią informaciją, pareiškėjai patys aktyviai pradėjo ieškoti duomenų apie firmą „Flora“ ir jos valdytą turtą. 2012 m. gegužės 28 d. pareiškėjai sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove „Klaipėdos projektas“ (toliau – ir UAB „Klaipėdos projektas“) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiste J.

V., kuriai 2013 m. gegužės 1 d. pateikus istorinio tyrimo medžiagą, paaiškėjo, jog XX a. 4 dešimtmetyje Klaipėdoje veikė A. T. ir T. G. firma „Flora“, pradžioje firmos kontora ir fabrikas veikė (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vėliau persikėlė į (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje (dab. (duomenys neskelbtini)), fabrikui „Flora“ priklausė ir sklype (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (dab. (duomenys neskelbtini)) stovėjęs ūkinis pastatas. Vokietijai 1939 m. aneksavus Klaipėdos kraštą, firmos „Flora“ savininkai buvo priversi palikti nuosavybę ir iš Klaipėdos krašto pasitraukti, o be savininkų likusią nuosavybę (pastatus) perėmė okupacinė vokiečių valdžia.

Pažymėjo, kad 1942 m. Klaipėdos krašto ir miesto adresų knygoje įrašyta, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, priklauso „Vokietijos reichui“. Vėliau A. T. priklausę pastatai buvo nacionalizuoti LTSR.

Pareiškėjai teigė, jog iki tol, kol 2011 m. gegužės 12 d. nepradėti skelbti Lietuvos Respublikos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, neturėjo jokių duomenų apie tai, kad jų tėvas nuosavybes teise 1931-1939 m. laikotarpiu Klaipėdos mieste turėjo firmą „Flora“. Tvirtino, jog neatlikus firmai „Flora“ nuosavybės teise priklausiusių pastatų su žemės sklypais istorinių tyrimų dėl pasikeitusios žemės sklypų ir pastatų numeracijos nebuvo įmanoma nustatyti jų lokalizacijos vietos ir išlikimo bei nuosavybės teisę patvirtinančių faktų. Teigė, kad anksčiau sužinoti apie turėtą turtą nebuvo objektyvių galimybių, nes tėvai niekuomet nekalbėjo apie prieškario metais valdytą turtą, o visi kiti giminaičiai buvo žuvę. Manė, kad terminas pateikti prašymą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių, todėl prašė jį atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjų prašymą (b. l. 88-90) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nes iš prie prašymo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjai rūpinosi tėvo turto susigrąžinimu (kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo), tačiau neišnaudojo visų galimybių, kad nustatytu terminu pasirūpintų informacijos apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą surinkimu, prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymu įgaliotai valstybės institucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir administracija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 94-95) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Manė, kad nežinojimas apie turėtą turtą ir pernelyg ilgas informacijos ieškojimas nėra svarbi ir termino praleidimą pateisinanti priežastis. Teigė, kad pareiškėjų nurodyta terminų praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu taip elgtis. Pažymėjo, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui jau nuo 1997 m. birželio 27 d. priskirta funkcija tirti archyvinę medžiagą ir teikti informaciją juridiniams ir fiziniams asmenims apie okupacijų laikotarpiu žuvusius, dingusius be žinios, represuotus, persekiotus, nukentėjusius Lietuvos gyventojus ir karius savanorius.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 110-115) pareiškėjų prašymą tenkino.

Nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo terminus nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) ir 4 dalimi (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija), nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančia Atkūrimo įstatymo preambule, 1 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008, 2001 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-206/2001, 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013, 2013 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2013, 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-387/2013 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008) bei teismui pateikta medžiaga ir padarė išvadą, kad A. T. valdytas nekilnojamasis turtas buvo nusavintas totalitarinio režimo dar iki sovietinės okupacijos ir tik vėliau minėtas nekilnojamasis turtas buvo pagal TSRS įstatymus nacionalizuotas, tačiau tai neeliminuoja pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjai aktyviai siekė, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į A. T. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Rėmėsi 2011 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. VIII-238) ir padarė išvadą, jog nėra pagrindo netikėti pareiškėjų argumentais, kad apie A. T. Klaipėdoje valdytą nekilnojamąjį turtą iki slaptos archyvo pažymos (b. l. 33) gavimo jiems nebuvo žinoma, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjams tokia informacija buvo pateikta iki termino dokumentams pateikti pabaigos.

Teismas vertino aplinkybes, kad pareiškėjų tėvai mirė dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios, pareiškėjai gimė bei augo Ukmergėje ir nuosavybės teisės jiems buvo atkurtos į A. T. Ukmergėje valdytą nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu, visi A. T. giminaičiai buvo nužudyti karo metu Ukmergėje, visi dokumentai dingę arba sunaikinti, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1180/2012 ir NŽT atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių pasirūpinti informacijos apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą surinkimu, atmetė kaip nepagrįstus.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 118-120) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, 21 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ginčijamas terminas atnaujinamas tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino.

2. Pirmosios instancijos teismas viena iš svarbių termino praleidimo priežasčių palaikė tai, kad pareiškėjai nieko nežinojo apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).

3. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį neknojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodami apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai turėjo galimybę pasidomėti tėvo turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Pareiškėjai nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, nors iš bylos dokumentų matyti, jog jie rūpinosi tėvo turto susigrąžinimu Ukmergės rajone, tačiau neišnaudojo visų galimybių, kad iki įstatymu nustatyto termino pasirūpintų informacijos apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą surinkimu ir prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymu įgaliotai valstybės institucijai. Pareiškėjų nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas apie tėvo turėtą turtą) yra subjektyvaus pobūdžio. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjai buvo pilnamečiai, kai mirė jų tėvai, todėl manytina, kad tai jų pačių subjektyvus pasirinkimas nepakankamai aktyviai domėtis tėvo buvusiu turtu ir nuosavybės teisių atkūrimu. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, pasirinktas pasyvus elgesio variantas paprastai nėra pateisinamas.

4. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nes Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas įsigaliojo 1997 m. birželio 27 d. ir jau šioje įstatymo redakcijoje nurodytos tokios Gyventojų genocido ir rezistencijų tyrimo centro funkcijos kaip: tirti archyvinę medžiagą ir teikti informaciją juridiniams ir fiziniams asmenims apie okupacijų laikotarpiu žuvusius, dingusius be žinios, represuotus, persekiotus, nukentėjusius Lietuvos Respublikos gyventojus ir kitus savanorius ir kt. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį bei tai, kad pareiškėjų pateiktos liudijimų kopijos Lietuvos Respublikos centrinio valstybinio archyvo patvirtintos 2011 m. rugsėjo 12 d. tai reiškia, kad šie dokumentai pareiškėjams buvo pateikti anksčiau nei pareiškėjai pateikė prašymą Lietuvos ypatingajam archyvui (2011 m. rugsėjo 26 d.), siekdami išsiaiškinti tėvo baudžiamosios bylos duomenis. Todėl manytina, kad pareiškėjai galimai anksčiau žinojo apie tėvo turėtą turtą į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, tačiau dėl nežinomų priežasčių šių teisių įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgyvendino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė prašymą (b. l. 135), kuriuo prašo prisidėti prie Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašymu.

Pareiškėjai T. G. ir T. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 125-128), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir prijungti prie teismui pateiktos medžiagos Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo 2011 m. rugsėjo 5 d. raštą „Dėl siunčiamų dokumentų kopijų“ Nr. P2-4221 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštą „Dėl pateiktų dokumentų kopijų“ Nr. P2-2881.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Klaipėdos savivaldybės administracija savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti ir atsiliepime į pareiškimą, kurie pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai išnagrinėti.

2. Apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo suformuotos naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, bei ja vadovaudamasis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013, 2013 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2013, 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-387/2013), nustatė ir įvertino pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes, t. y. pareiškėjų nežinojimą, kaip objektyvią priežastį.

3. Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų, susijusių su terminais prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti, galiojimą pratęsė keletą kartų, vadinasi numatė, kad yra galimi ypatingi atvejai ir nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, kurios sukliudo realizuoti savo teises, ir kurias turi ir gali nustatyti teismai. Įstatymų leidėjas nustatė galimybę atnaujinti terminus, nes, priešingu atveju, būtų pažeisti asmenų lygybės ir teisinės valstybės principai. Atsižvelgiant į objektyvią ir visuotinai žinomą aplinkybę (ABTĮ 58 str. l d.), kad tik nuo 2011 m. gegužės 12 d. pradėti skelbti Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, tai pareiškėjų prašymams ir dokumentams pateikti turėtų būti suteiktas 10-12 m. terminas nuo 2011 m. gegužės 12 d. Akivaizdu, kad pareiškėjai visada veikė aktyviai ir greitai realizavo įstatymų jiems suteiktas teises, tai patvirtina dėl šiuo metu pateikto prašymo surinkta bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. gegužės 28 d. Tyrimo darbų sutartis Nr. 15 patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjams nieko nebuvo žinoma apie pastatų lokalizaciją ir be istorikų pagalbos nebuvo įmanoma nustatyti, kurie pastatai ir žemės sklypai priklausė A. T. nuosavybės teise valdomai įmonei „Flora“.

4. Pažymėtina, kad Gyventojų genocido ir rezistencijų tyrimo centras nuo 1997 m. birželio 27 d. neturėjo teisės teikti archyvinių dokumentų iš Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo, be to, jo teikiamos informacijos pobūdis yra visiškai kitas. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi pareiškėjams Gyventojų genocido ir rezistencijų tyrimo centro disponuojama informacija buvo žinoma.

5. Pažymėtina, kad atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nenurodė, kad jai kelia abejonių prašyme nurodyta iš Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo slaptos Archyvo pažymos (b. l. 33) gavimo data, todėl atsižvelgiant į administracijos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, iškyla būtinybė prijungti prie bylos naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo 2011 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. P2-4221 (ABTĮ 138 str. 3 d.) ir minėtą raštą paaiškinantį 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. P2-2881, iš kurių matyti, kad pareiškėjai dar 2011 m. rugpjūčio 30 d. teikė prašymą archyvui dėl dokumentų kopijų pateikimo, t. y. aktyviai domėjosi tėvo įslaptinta KGB byla. Tik nuo 2011 m. gegužės 12 d. pradėjus skelbti Lietuvos ypatingajame archyve saugomus dokumentus, pareiškėjai galėjo gauti visą su tėvu susijusią informaciją. Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo 2011 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. P2-4221 ir šį raštą paaiškinantis 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštas Nr. P2-2881 patvirtina, kad pareiškėjai gavo dokumentus 2011 m. rugsėjo 5 d., t. y. tą dieną, kurią nurodė pareiškime teismui ir kurią pirmosios instancijos teismas savo sprendime pripažino. Ant pačių archyvinių dokumentų nėra fiksuojama jų gavimo data.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys, nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujinti pareiškėjams šį terminą, teigia, jog pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios (nežinojimas), o patys nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, siekdami laiku išsiaiškinti apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą ir pateikti prašymą bei dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu įgaliotai valstybės institucijai.

Kaip nurodo pirmosios instancijos teismas bei tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).

Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjų nežinojimas apie Klaipėdos mieste jų tėvo turėtą firmą „Flora“ ir jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą šiuo atveju gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjai savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį tėvo nekilnojamąjį turtą atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tik Ukmergėje, kadangi ten gimė ir ten gyveno kartu su tėvais iki jų mirties.

Tai patvirtina Ukmergės rajono apylinkės teismo 1996 m. sausio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-50/1996 m., kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie A. T. iki 1940 m. Ukmergės mieste valdytą nekilnojamąjį turtą ir 1997 m. gruodžio 10 d. Ukmergės rajono valdybos sprendimas Nr. 213, kuriuo R. T. atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo A. T. turėtus pastatus (duomenys neskelbtini), Ukmergėje (b. l. 34-36). Tai reiškia, kad žinodami apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai domėjosi tėvo turėta nuosavybe, tačiau toje vietoje, kurioje jie gimė ir gyveno.

Tuo metu, kai siekė atkurti nuosavybės teises į išlikusį tėvo nekilnojamąjį turtą Ukmergėje, pareiškėjai nieko nežinojo apie kitą tėvo turėtą turtą visai kitame mieste, kadangi, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų tėvai mirė dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios, be to, visi A. T. giminaičiai (būdami žydais) buvo nužudyti karo metu Ukmergėje dėl visuotinai vykdyto žydų tautybės asmenų genocido, o visi dokumentai dingę arba sunaikinti, todėl pareiškėjai net negalėjo gauti reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.

Tokiu būdu trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kad pareiškėjai, žinodami apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, turėjo galimybę pasidomėti tėvo turėta nuosavybe, o to nepadarę, nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, neišnaudojo visų galimybių, kad iki įstatymu nustatyto termino pasirūpintų informacijos apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą surinkimu ir prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymu įgaliotai valstybės institucijai, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių priežasčių sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjų nurodyta aplinkybė – nežinojimas apie tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą, yra objektyvi, nuo jų valios nepriklausiusi termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. T. valdytos gamybos firmos „Flora“ išlikusį nekilnojamąjį turtą žemės sklypus ir pastatus, esančius dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda ir ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) Klaipėda, praleidimo priežastis.

Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas, įsigaliojęs 1997 m. birželio 27 d., reglamentavo tokias Gyventojų genocido ir rezistencijų tyrimo centro funkcijas kaip šiuo įstatymu apibrėžtos srities tyrimų valstybės politikos formavimo; medžiagos apie okupacinių režimų įvykdytus nusikaltimus rinkimo, kaupimo, sisteminimo ir apibendrinimo, nusikalstamos totalitarinių režimų esmės, genocido bei nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų vykdymo sistemos atskleidimo, genocido organizatorių bei vykdytojų nustatymo ir medžiagos apie juos pateikimo; baudžiamųjų bylų iškėlimo iniciavimo; medžiagos apie pasipriešinimą okupaciniams režimams, pogrindinių organizacijų veiklą, partizanų judėjimą ir laisvės kovų dalyvius rinkimo, analizavimo ir apibendrinimo; leidinių apie Lietuvos gyventojų genocidą ir pasipriešinimą okupaciniams režimams leidimo ir kitas panašias funkcijas. Archyvinės medžiagos tyrimo ir informacijos juridiniams bei fiziniams asmenims apie okupacijų laikotarpiu žuvusius, dingusius be žinios, represuotus, persekiotus, nukentėjusius Lietuvos gyventojus ir karius savanorius teikimo funkcija buvo skirta būtent informacijos apie pačius represuotus, persekiotus, žuvusius, dingusius be žinios ir nukentėjusius asmenis teikimui, tačiau ji neapėmė informacijos apie šių asmenų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą teikimo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad apie A. T. Klaipėdoje valdytą nekilnojamąjį turtą iki slaptos archyvo pažymos (b. l. 33) gavimo pareiškėjams nebuvo žinoma, o apie tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai sužinojo būtent iš Lietuvos ypatingajame archyve saugotos pažymos, turinčios žymą „slapta“. Pažymėtina, jog tretieji suinteresuoti asmenys, teigdami, kad pareiškėjai jau nuo 1997 m. birželio 27 d. galėjo gauti informaciją apie jų tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą, nepateikė jokių įrodymų, kad iš tikrųjų pareiškėjai turėjo tokios informacijos ir iki Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo pažymos, turinčios žymą „slapta“, (jos nuorašo) gavimo.

Dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai pareiškime pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo pažymą, turinčią žymą „slapta“, (jos nuorašą) (b. l. 32-33) kartu su kitais dokumentais (b. l. 15-17) iš Lietuvos ypatingojo archyvo gavo 2011 m. rugsėjo 5 d. Kartu su atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą pareiškėjai papildomai pateikė Lietuvos ypatingojo archyvo 2011 m. rugsėjo 5 d. raštą (lydraštį) Nr. P2-4221 (b. l. 129), kuris, kartu su kitu Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. P2-2881 (b. l. 130) patvirtina, jog pareiškėjai į Lietuvos ypatingąjį archyvą dėl tėvo baudžiamosios bylos dokumentų gavimo (tarp kurių buvo ir minėta slapta archyvo pažyma) kreipėsi dar 2011 m. rugpjūčio 30 d., o vėliau ir 2011 m. rugsėjo 26 d., prašydami pažymos apie tėvą A. T., kurią Lietuvos ypatingasis archyvas pateikė 2011 m. spalio 11 d. (b. l. 31). Iš bylos dokumentų matyti, jog 2011 m. rugsėjo 5 d. gavę Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo pažymą, turinčią žymą „slapta“, (jos nuorašą) su informacija apie tai, kad pareiškėjų tėvas 1931-1940 m. Klaipėdos mieste buvo firmos „Flora“ savininkas, rinko papildomus dokumentus, apie tai, koks nekilnojamasis turtas šiai firmai priklausė, ir kitą informaciją. Todėl kitos byloje esančios pažymos patvirtintos jau Lietuvos Respublikos centrinio valstybinio archyvo ir 2011 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 37-47). Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai anksčiau nei gavo Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo pažymą, turinčią žymą „slapta“, (jos nuorašą) (b. l. 32-33), žinojo ar galėjo žinoti apie tėvo turėtą turtą, į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, o tretieji suinteresuoti asmenys, tai teigiantys, kaip minėta, šio teiginio taip pat nepagrindė.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas