A-552-764-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-764/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01490-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2013 m. balandžio 9 d. Sprendimą Nr. 1D-3663-(11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-3663-(11)); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, jei ši norma buvo taikoma perskaičiuojant paskirtą pensiją, už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. spalio mėn. laikotarpį.

Paaiškino, kad jai nuo 2009 m. balandžio 9 d. buvo paskirta 1 358,44 Lt dydžio pensija, tačiau ji, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta iki 1 116, 77 Lt (b. l. 18). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebetaikomos. Dėl to pareiškėjai, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ribojimą, minėtu laikotarpiu susidarė 18 121,48 Lt nepriemoka (b. l. 18).

2013 m. kovo 27 d. pareiškėja kreipėsi į VRM, prašydama išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 13–15). VRM Sprendimu Nr. 1D-3663-(11) informavo pareiškėją, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos pensijos dalies grąžinti pareiškėjai nėra pagrindo (b. l. 19–20).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis galiojusių įstatymų nuostatomis, todėl pareiškėjos reikalavimai atmestini. Ministerija Sprendimu Nr. 1D-3663-(11) išsamiai paaiškino pareiškėjai aplinkybės, lėmusias pensijos sumažėjimą, nurodė pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus ir tai, kad išmokėti pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Be to, pareiškėja yra praleidusi įstatymų nustatytą skundo padavimo pensijai išmokančiai institucijai terminą. Pareiškėja apie jos teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėnesį, jai išmokant valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėn., o į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. kovo 27 d., todėl pensija už 2010 m. sausio-vasario mėn. jai nepriteistina. Skundo tenkinimo atveju prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 45–48) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.

Rėmėsi teismui pateikta bylos medžiaga, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Nustatė, jog kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau tas nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėjai, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ribojimą 2010 m. sausio – 2012 m. rugsėjo mėnesiais susidarė 18 121,48 Lt nepriemoka (b. l. 18). Valstybinių pensijų įstatyme bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra numatyti kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Tokią tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) 45 straipsnis, todėl taikant analogiją, padarė išvadą, kad į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja turėjo kreiptis per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą dėl sumažintos pensijos. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Teismas konstatavo, kad į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą, todėl už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius pensijos nepriemokos jai nepriteisė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 konstatavo, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 16 962,50 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Priteista suma nesudaro įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymo dėl pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimo iki 2014 m. vasario 1 d. netenkino.

Pareiškėja skunde prašė panaikinti Sprendimą Nr. 1D-3663-(11). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), todėl panaikino Sprendimo Nr. 1D-3663-(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjai pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 51–52) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir nustatyti, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina už 2010 m. balandžio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d. Apeliaciniame skunde neginčija pareiškėjos teisės į priteistą sumą, tačiau nurodo, jog remiantis pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi A492-1754/2013, pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas turi būti atidėtas iki 2014 m. vasario 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo (b. l. 65–66) bei atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 73–74), kuriais prašo atsakovų apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde (b. l. 58–61) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 16 962,50 Lt ir priimti naują sprendimą – pareiškėjai priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 18 374,80 Lt.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, apskaičiuodamas nepriemokos dydį. Sutinkamai su VRM 2013 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 11PP (P)-2477, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo išmokama 558,39 Lt dydžio pensija, tačiau AB „Swedbank“ išrašas įrodo, jog už 2011 m. gruodžio mėn. bei už 2012 m. sausio mėn. buvo išmokėta po 446,71 Lt, o už 2012 m. vasario mėn. – 528,43 Lt.

Tokiu būdu bendras nepriemokos dydis turi būti didinamas dar 253,32 Lt ir sudaro 18 374,80 Lt. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja praleido 3 m. skundo padavimo terminą, nes Sprendimu Nr. lD-3663-(11) VRM prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išnagrinėjo iš esmės, ir savo sprendime nekėlė klausimo dėl kreipimosi su skundu (prašymu) termino praleidimo. Sprendime Nr. lD-3663-(11) nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu, todėl naujų argumentų ir motyvų, kurie nebuvo nurodyti skundžiamame akte, pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti kaip teisiškai nereikšmingų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-636/2008 ir kt.).

Pagal įstatymų analogiją nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, kuris numato, jog pensijos suma išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėja iki 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, kreipimosi į teismą terminas yra 3 metai nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, todėl mano, kad 3 metų terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja J. S. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 68–71), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir apeliacinis skundas, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino atsakovų prašymo teismo sprendimo įvykdymo terminą nustatyti iki 2014 m vasario 1 d., nes atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jog priimto sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų. Be to, tokio prašymo patenkinimas pažeistų pareiškėjos teises.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 76–77), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir apeliacinis skundas, papildomai nurodant, jog vadovaujantis 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A444"2232/2013, Valstybinių socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos nėra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Šiuo atveju pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą (į pensiją mokančią instituciją kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., taigi irgi praleidusi 3 metų terminą). Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad 2011 m. gruodį, 2012 m. sausį ir vasarį gavo mažiau pensijos nei priskaičiuota, iš viso 253,36 Lt. Atsakovai nurodo, jog ši suma Ministerijos kanclerio 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-5369 buvo išskaičiuota kaip pensijos permoka, susidariusi 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, gavus patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2012 metų laikotarpiu bei panaikino Sprendimą Nr. 1D-3663-(11).

Sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas Sprendimas Nr. 1D-3663-(11), nėra apskųsta apeliaciniais skundais, teisėjų kolegija pagal ABTĮ 136 straipsnio nuostatas patikrinusi bylą, konstatuoja, kad ši sprendimo dalis yra teisėta, pagrįsta ir paliekama galioti..

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo, kad pareiškėjai neišmokėta pensijos dalis būtų priteista ne už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., o už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, jog pareiškėjai priteistina neišmokėta pensijos dalis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., tačiau motyvuose nurodė, jog pareiškėja į pensiją mokančią instituciją kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą, todėl už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius pensijos jai nepriteisė ir prašomą priteisti pensijos nepriemokos dalį sumažino iki 16 962,50 Lt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis atsakovų reikalavimas pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies patenkintas.

Atsakovai taip pat prašo nustatyti, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo už 2010 m. sausio 1 d. - 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį priteisti visą prašomą neišmokėtos pensijos dalies sumą, t. y. 18 384, 80 Lt.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pareiškėjai mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 8 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2477 (b. l. 18) duomenys patvirtina, kad Ministerijai vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį pareiškėja negavo 18 121,48 Lt jai priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjai priteisė tik už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, jog teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Pareiškėja tokį prašymą yra pareiškusi 2013 m. rugsėjo 25 d. (b.l.33), tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, jo neišsprendė ir skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė.

Be to, patikrinusi bylos medžiagą ABTĮ 136 straipsnio tvarka, teisėjų kolegija pažymi, jog jau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja ginčijo faktą, jog pagal VRM 2013 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 11PP (P) – 2477 (b. l. 18), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo išmokama 558,39 Lt dydžio pensija. Pareiškėja pateikė AB „Swedbank“ esančios savo sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, jog už 2011 m. gruodžio mėn. bei už 2012 m. sausio mėn. jai buvo išmokėta po 446,71 Lt, o už 2012 m. vasario mėn. – 528,43 Lt pensijos, todėl jai priteistina pensijos nepriemoka turėtų būti didinama 253,32 Lt. Tuos pačius argumentus pareiškėja pakartojo ir apeliaciniame skunde. Atsakovai fakto, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjai išmokėta mažesnė pensija, atsiliepime į apeliacinį skundą neginčijo ir paaiškino, jog ši suma Ministerijos kanclerio 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-5369 buvo išskaičiuota kaip pensijos permoka, susidariusi 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, gavus patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informaciją. Atsižvelgiant į tai, jog abi šalys neginčija fakto, kad 2011 m. gruodžio – 2012 m. vasario mėnesiais pareiškėjai buvo išmokėta mažesnė nei VRM 2013 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. 11PP (P) – 2477 nurodyta suma, teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėta pažyma yra netiksli, o kitų dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjai pensijos suma minėtu laikotarpiu sumažinta teisėtai, nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir 2013 m. spalio 15 d. sprendime dėl jo nepasisakė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsniu yra nustatyti reikalavimai teismo sprendimui. Šio straipsnio pirma dalimi nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, šiomis nuostatomis nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesinės teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pačiam apeliacinės instancijos teismui išreikalavus papildomus faktinius duomenis apie pareiškėjai mokėtos valstybinės pensijos dydį bei išsprendus termino atnaujinimo klausimą, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją. Dėl šių priežasčių yra pagrindas perduoti bylos dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl skundžiamas teismo sprendimas keistinas, jo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo naikinama, o šis klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo išspręsti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei papildomai tirti faktines bylos aplinkybes, susijusias su valstybinės pensijos pareiškėjai realiu išmokėjimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir perduoti šį reikalavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas