A-842-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-842-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01969-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei D. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B. ir J. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir ŠRATC) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės D. B. 1 022,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovei D. B. buvo skaičiuota rinkliava už tris asmenis, kadangi (duomenys neskelbtini) buvo registruota D. B., J. B. ir J. B.. Susidarė skola nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – iš viso 1 022,52 Lt. Atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, įspėjimai apie susidariusią skolą. Pažymėjo, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį, kuris buvo pakeistas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-380, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 3.2 ir 3.3 punktai pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą bei kurie yra papildyti ir pakeisti sprendimais: 2008 m. rugpjūčio 28 d. Nr. T-271; 2010 m. kovo 25 d. Nr. T-85. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-213 patvirtino Pakruojo rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (pakeistos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-389, 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-45 bei 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T-84), kurių 6.1 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai už mokamą rinkliavą naudojasi regionine komunalinių atliekų tvarkymo sistema, o 6.5 punktas nustato, jog jie privalo teikti pareiškėjui duomenis, reikalingus rinkliavai skaičiuoti. Šie sprendimai yra viešai paskelbti http://www.pakruojis.lt. Rinkliava atsakovei skaičiuojama 2007 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. T-244 1 punkte ir 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-380 1 punkte bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 245 patvirtintų nuostatų 3.1 ir 6.2 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Rinkliavos mokėjimas yra atsakovės prievolė (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str.)), kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).

Atsakovė D. B. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nesupranta, už ką ji turi mokėti nurodytą rinkliavą, nes žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. su pareiškėjo ŠRATC prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės D. B. 1 022,52 Lt (296,14 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, jog vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 straipsnio l dalies 8 punktas – kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3 straipsni – kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas jiems nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje „teršėjas moka“ ir Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 77 punkte. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Nuostatus, kurių 3.2 ir 3.3 punktai pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. argumentai, jog pareiškėjas jiems neteikia paslaugų bei atsakovės D. B. argumentai, kad žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi, neturi įtakos atsakovės prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui. Atsakovė patenka į Nuostatų 4.1 punkte nurodytą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą mokėtojų kategoriją, todėl pareiškėjas turėjo teisę, remdamasis Nuostatų reikalavimais, apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą, o atsakovė turėjo pareigą ją sumokėti. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovės argumentai, kad ji neturi konteinerio atliekoms šalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojos, t. y. atsakovės, siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, priešingai, atsakovė D. B. tvirtina, kad atliekas tvarko pati. Atsakovė nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina nesumokėta minėtos rinkliavos suma už nurodytą laikotarpį. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, nuo įmokos į biudžetą gali atleisti tik Pakruojo rajono savivaldybės taryba, tačiau sprendimo, kad atsakovė yra visiškai ar iš dalies atleista nuo rinkliavos, nepateikė.

III. Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodo, kad su ŠRATC atsakovė nėra sudariusi paslaugų teikimo sutarčių ir paslaugomis nesinaudoja.

Pareiškėjas ŠRATC nesutinka su atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad gyventojams nėra suteikta teisė patiems šalinti visas savo komunalines atliekas, o tik kai kurias kompostuoti ar sušerti gyvuliams. Kitas atliekas gali tik juridiniai asmenys, gavę atitinkamą leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius. Pažymi, kad galimybė atsisakyti visų ar dalies savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų nėra numatyta Nuostatuose. Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio prievolė, šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimo sumokėti Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. bei J. B. nesutinka su paskaičiuota vietine rinkliava ir nurodo, kad atliekų surinkimo paslaugų teikimo sutartis nesudaryta bei kad paslaugomis atsakovė nesinaudoja.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, patvirtintų Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurių 2.4 ir 3.4.4 punktus, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą skaičiuojama pagal gyventojų, gyvenančių atitinkamame būste, skaičių.

Iš byloje esančios pažymos apie gyventojų skaičių nustatyta, kad būste, esančiame (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. gyveno trys asmenys (b. l. 7) – D. B., J. B. ir J. B.. Iš pareiškėjo pateiktos į bylą pažymos apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą matyti (b. l. 55), kad skaičiuojant priklausančią sumokėti atsakovei rinkliavą nurodytu laikotarpiu buvo įvertinti duomenys apie būste gyvenusių asmenų skaičių. Įvertinus nurodytus teisės aktus ir bylos medžiagą, darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo teisę apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą už tris būste gyvenusius asmenis, o atsakovė atitinkamai turėjo pareigą ją sumokėti.

Atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jos nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su atliekų neturėjimu, atliekų tvarkymo paslaugų neteikimu ir sutarties dėl atliekų tvarkymo nesudarymo pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys