A-438-1329-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1329/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03194-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Resolution valuations“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. GT-51(13)-S, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – pastaba, ir priimti naują sprendimą – drausmės bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodė, kad Garbės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo suteiktą kompetenciją, t. y. išnagrinėjęs drausmės bylą, pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą ne už kompetentingos institucijos – Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) – nustatytus pažeidimus, tačiau už pažeidimus, kuriuos Garbės teismas, veikdamas ultra vires, nustatė pats. Garbės teismas neturi teisės vertinti ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir (ar) Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Metodika), reikalavimams, nes tokia teisė suteikta Tarnybai.

Pažymėjo, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Tarnyba nenustatė jos neatitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Prieš priimdama sprendimą dėl ataskaitos teisingumo ar neteisingumo, Tarnyba gali teikti paklausimus turto vertinimo ataskaitą parengusiam turto vertintojui bei turto vertinimo įmonei, kurios vardu yra parengta ataskaita. Pažymėjo, kad nei Garbės teismo posėdžių, nei sprendimo priėmimo metu Tarnyba jokių teisinę galią turinčių individualių teisės aktų – sprendimų (išvadų) – dėl nagrinėjamos ataskaitos teisingumo ar neteisingumo nebuvo priėmusi. Tuo metu atsakovas buvo parengęs tik procedūrinio pobūdžio Garbės teismui adresuotas išvadas. 2013 m. liepos 8 d. išvada dėl ataskaitos Nr. 5928 atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams buvo parengta ir pareiškėjui išsiųsta po skundžiamo Garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo priėmimo. 2013 m. liepos 8 d. išvada tėra tik procedūrinio pobūdžio dokumentas, teikiamas Garbės teismui, siekiant iškelti drausmės bylą, o ne individualus administracinis aktas, be kita ko, neatitinkantis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Ataskaitos neteisingumą, viršydamas jam suteiktą kompetenciją, konstatavo Garbės teismas skundžiamame sprendime, kuriuo remdamasi vėliau Tarnyba priėmė išvadą dėl ataskaitos negaliojimo. Garbės teismas neįvertino, kad drausminė nuobauda dėl ataskaitos neatitikties Įstatymo ir Metodikos reikalavimams gali būti skiriama tik po to, kai ji Tarnybos ar teismo pripažįstama neatitinkančia minėtų teisės aktų reikalavimų. Turto vertintojas negali būti nubaustas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris dar nėra nustatytas įstatymuose įtvirtinta tvarka. Garbės teismas formuoja ydingą praktiką, kai turto vertintojas nubaudžiamas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris nustatytas procedūrinio pobūdžio dokumentais, kurie vertintojui nėra įteikiami tol, kol jis pats neprašo, ir kurių vertintojas neturi teisės skųsti administracine tvarka. Tokia praktika pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę teisę kreiptis į teismą.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 96–102) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnyba, turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo, tačiau pažeidimus konstatuoja ir drausminę nuobaudą už juos turto vertintojui skiria Garbės teismas. Prie Tarnybos teikimo Garbės teismui pridedama Tarnybos išvada dėl turto vertintojo veiksmų, kuri turto vertintojui nesukelia teisinių pasekmių. Garbės teismas analizuoja pareiškėjo prašymą įvertinti turto vertinimo ataskaitą, Tarnybos paklausimus turto vertintojui, turto vertintojo paaiškinimus, Tarnybos išvadą dėl turto vertintojo veiksmų rengiant turto vertinimo ataskaitą, turto vertinimo ataskaitą bei išklauso žodinius turto vertintojo paaiškinimus posėdyje. Garbės teismas gali sutikti su Tarnybos išvadoje nustatytais pažeidimais arba išvadai nepritarti, nustatyti kitų teisės aktų pažeidimus. Pažymėjo, kad Garbės teismas konstatavo turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, bet ne ataskaitų neatitiktį Įstatymo 22 straipsnio bei Metodikos reikalavimams. Ataskaitų neatitiktis buvo konstatuota Tarnybos 2013 m. liepos 25 d. išvadoje Nr. T-15(13)-I. Garbės teismas nustatė ne ataskaitos neatitiktį (neteisingumą), bet pareiškėjo padarytus Įstatymo ir Metodikos pažeidimus rengiant ataskaitą. Pabrėžė, kad išvada dėl veiksmų nėra individualus administracinis teisės aktas pagal VAĮ.

Pagal nusistovėjusią praktiką, kuri šiuo metu įtvirtinta, ir Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklėse, patvirtintose Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 (toliau – ir Taisyklės), paklausimų dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties nagrinėjimas Tarnyboje neatsiejamas nuo Garbės teismo procedūros. Turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymas reiškia turto vertintojo padarytus pažeidimus, už kuriuos jam gali būti paskirta drausminė nuobauda, kartu tai gali būti pagrindas Tarnybai pripažinti turto vertinimo ataskaitą neteisinga.

Pabrėžė, kad nei Įstatyme, nei Garbės teismo nuostatuose nėra nustatytos pareigos informuoti turto arba verslo vertintoją apie teikiamą Garbės teismui teikimą ir išvadą dėl veiksmų iki parengiamojo Garbės teismo posėdžio. Garbės teismas iš karto po parengiamojo posėdžio 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1200(13) informavo pareiškėją apie drausmės bylos iškėlimą, nagrinėjimo vietą ir laiką, pareiškėjo teisę susipažinti su drausmės bylos medžiaga. Be to, jis gali vienas arba kartu su atstovu (gynėju) dalyvauti posėdyje ir teikti paaiškinimus. Garbės teismui priėmus sprendimą dėl vertintojo padarytų teisės aktų pažeidimų ir paskyrus drausminę nuobaudą, turto vertintojui suteikta teisė skųsti šį sprendimą. Tiek pasirengimo Garbės teismui, tiek pati Garbės teismo procedūra vyko laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Garbės teismas nagrinėjo turto vertintojo veiksmus rengiant ataskaitą ir sprendime konstatavo Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus. Tarnyba išvadą dėl ataskaitos atitikties Įstatymo bei Metodikos reikalavimams priėmė Garbės teismui išnagrinėjus turto vertintojo drausmės bylą.

Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes nei Tarnybos direktoriaus 2012 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. B1-38, nei kitais įsakymais nebuvo įrašytas į Išorės turto arba verslo vertinimo veiklą turinčių teisę asmenų verstis sąrašą.

Pažymėjo, kad Garbės teismo kompetencija yra platesnė, vertinami visi turto vertintojo veiksmai ir uždarame pasitarime priimamas sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Resolutions valuations“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 85–86), kuriame palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai ir motyvai bei pateikti įrodymai visiškai pagrindžia jo reikalavimą ir yra pakankami tam, kad skundas būtų tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (III t., b. l. 1–8) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2013 m. balandžio 23 d. bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) bankas „Snoras“ kreipėsi į Tarnybą su prašymu įvertinti nepriklausomų turto vertintojų atliktas BAB bankui „Snoras“ priklausančio perimto turto vertinimo ataskaitas dėl atitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams. Prie prašymo buvo pridėta ir UAB „Resolution valuations“ vardu turto vertintojo D. P. 2012 m. lapkričio 26 d. parengta turto vertinimo atskaita Nr. LT-12-11-26-5928 (toliau – ir Ataskaita), kurioje vertintas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, vertinamo turto adresas: (duomenys neskelbtini), Kelmės r. (I t., b. l. 103–104, I t., b. l. 105–194).

Tarnyba 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. T91.13)A2-843(13) kreipėsi į UAB „Resolution Valuation“, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 8 punktu, prašydama pateikti informaciją ir paaiškinimus bei turimą informaciją ir dokumentus, susijusius su Ataskaitos rengimu (I t., b. l. 195–197). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 28 d. raštu Nr. LT-13-05-28-DP-01 pateikė Tarnybai prašomą informaciją ir paaiškinimus dėl Ataskaitos (I t., b. l. 198–200, II t., b. l. 1–127).

Tarnyba, išanalizavusi surinktą medžiagą, pagal kompetenciją įvertinusi pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitą, surašė 2013 m. liepos 8 d. išvadą Nr. GT-62(13)-1 ir konstatavo, kad jo veiksmuose yra pažeidimų, nurodytų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes Ataskaita parengta nesilaikant Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12 ir 13 punktuose bei Metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 71.5 ir 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų (II t., b. l. 128–136).

Tarnyba 2013 m. liepos 8 d. teikimu Nr. GT-62(13)-T, vadovaudamasi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į Garbės teismą su prašymu iškelti pareiškėjui drausmės bylą (II t., b. l. 137–138).

Garbės teismas 2013 m. liepos 9 d. parengiamojo posėdžio protokole Nr. GT-32(13)-P 5 klausimu svarstė klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui ir, išnagrinėjęs Tarnybos pateiktus dokumentus, nutarė iškelti D. P. drausmės bylą ir ją nagrinėti Garbės teismo posėdyje 2013 m. liepos 18 d. 11.30 val. (II t., b. l. 145–146).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 10 d. raštu Nr. LT-13-07-10-DP-01 kreipėsi į Tarnybą ir nurodė, kad nebuvo kviečiamas į parengiamąjį Garbės teismo posėdį, kurio metu nuspręsta iškelti drausmės bylą, prašė nurodyti priežastis, kuriomis remiantis nuspręsta iškelti drausmės bylą, pateikti 2013 m. liepos 9 d. parengiamojo Garbės teismo posėdžio garso įrašą bei visą su drausmės byla susijusią medžiagą (II t., b. l. 140).

Tarnyba 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1233(13), atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 10 d. prašymą, jį informavo, kad priežastys (pagrindas), kuriomis remiantis nuspręsta iškelti drausmės bylą, yra Tarnybos 2013 m. liepos 8 d. teikimas Nr. GT-62(13)-T su priedais ir pranešimas apie drausmės bylos iškėlimą. Tarnyba pareiškėjui pateikė jo prašomus dokumentus bei parengiamojo posėdžio garso įrašą (mp3 formatu, II t., b. l. 142).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Tarnybą, vadovaudamasis Garbės teismo nuostatų 26.1 punktu, ir prašė pateikti duomenis, patvirtinančius, kad Garbės teismo nariai parengiamajame posėdyje susipažino su teikimu pateikta visa medžiaga (234 lapai) iškelti pareiškėjui drausmės bylą, ir 2013 m. liepos 9 d. Garbės teismo parengiamojo posėdžio protokolo nuorašu (II t., b. l. 143).

Tarnyba 2013 m. liepos 16 d. rašte Nr. T(1.13)A2-1272(13), atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. prašymą, jį informavo, kad Garbės teismo nariai susipažino su visais drausmės bylą sudarančiais dokumentais, ir nurodė, kad Garbės teismo sekretorius apie gautą Tarnybos teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui elektroniniu paštu informavo Garbės teismo narius ir pateikė jiems 2013 m. liepos 8 d. teikimo Nr. GT-62(13)-T bei Tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvados Nr. GT-62(13)-1 skaitmenines kopijas (II t., b. l. 147).

Pareiškėjas D. P. 2013 m. liepos 17 d. rašte Nr. LT-13-07-17-DP-01 informavo Garbės teismo pirmininką ir Tarnybą, kad Garbės teismo posėdyje nedalyvaus (II t., b. l. 148).

Garbės teismo posėdžio 2013 m. liepos 18 d. protokole Nr. GT-34(13)-P 3 klausimu nagrinėta pareiškėjo drausmės byla ir Garbės teismo nariai padarė išvadą, kad Ataskaitoje nustatyti pažeidimai yra realūs, pareiškėjas, pateikdamas papildomus dokumentus, patvirtino, kad trūkumai egzistuoja, konstatavo, jog jis, rengdamas Ataskaitą, pažeidė turto ir verslo vertinimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodyta, kad už nutarimą balsavo visi 4 posėdyje dalyvavę Garbės teismo nariai. Vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu vienbalsiai nutarta skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – pastabą (II t., b. l. 150–152). Sprendime pažymėjo, kad teisės normų nustatytų pareigų nevykdymas yra teisės pažeidimas. Šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė jo veiklą reguliuojančių teisės normų reikalavimų ir tai turi drausminio nusižengimo požymių, todėl pareiškėjui skirtina viena iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų (II t., b. l. 153–163).

Tarnyba 2013 m. liepos 25 d. surašė išvadą Nr. T-15(13)-1 „Dėl „Resolution Valuations“ parengtos turto vertinimo ataskaitos Nr. LT-12-11-26-5938 atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams“, kurioje vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Taisyklėmis pagal kompetenciją įvertino Ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje ir Metodikoje nustatytiems reikalavimams ir konstatavo, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12 ir 13 punktuose bei Metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 71.5 ir 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų (II t., b. l. 164–170). Tarnyba 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1319(13) informavo pareiškėją apie šią išvadą (II t., b. l. 171).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 22 ir 25 straipsniais, 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir nustatė, kad Tarnyba, turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo ir pateikia visą surinktą informaciją, o sprendimą dėl turto vertintojo padarytų pažeidimų priima ir drausmines nuobaudas už juos skiria Garbės teismas. Tarnybai nesuteikta kompetencija skirti drausminių nuobaudų.

Remdamasis Taisyklių 12 ir 13 punktais, konstatavo, kad Tarnybai suteikta teisė kreiptis į Garbės teismą su teikimu iškelti drausmės bylą, nustačius Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje egzistuojantį pagrindą, t. y. už Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytus pažeidimus, šiuo atveju nustačius Įstatymo ir Metodikos pažeidimus.

Nustatė, kad iš Garbės teismo nuostatų 11-15 ir 33-36 punktų matyti, jog Garbės teismas, įvertinęs Tarnybos pateiktą informaciją, pirmiausia nusprendžia, ar yra pagrindas turto vertintojui iškelti drausmės bylą, ir tik iškėlus drausmės bylą turto vertintojui išsiunčiamas raštas, kuriuo jis informuojamas apie iškeltą drausmės bylą bei Garbės teismo posėdžio datą, laiką ir vietą. Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad apie parengiamojo Garbės teismo posėdžio datą ir laiką informuojami Garbės teismo nariai. Taigi, teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos informuoti turto vertintoją apie tai, kad parengiamajame Garbės teismo posėdyje bus svarstomas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo. Atsižvelgęs į tai, atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis turėjo būti informuotas ir kviečiamas į parengiamąjį Garbės teismo posėdį. Tai, kad nei pats pareiškėjas, nei jo atstovas nedalyvavo Garbės teismo posėdyje, o pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo drausmės byla išnagrinėta ir priimtas sprendimas, nesilaikant Įstatymo ir Garbės teismo nuostatų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Garbės teismas vertina turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus rengiant turto vertinimo ataskaitas. Garbės teismas pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, svarstydamas drausminės atsakomybės už Įstatymo ar Metodikos taikymą klausimus, iš esmės atlieka ir turto vertinimo ataskaitos atitikties vertinimą pagal Įstatymo 23 straipsnį. Ginčijamame Garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendime Nr. GT-51(13)-S buvo konstatuota, kad pareiškėjo parengta Ataskaita nesilaikant konkrečių Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimų. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme, todėl pirmosios instancijos teismas sutikto su atsakove, kad pareiškėjui drausmės byla buvo iškelta už teisės aktų pažeidimus, rengiant Ataskaitą, šiuo atveju Tarnybos ir Garbės teismo funkcijos vertinant Ataskaitą iš dalies sutapo. Garbės teismas veikia, vadovaudamasis Įstatymu ir Garbės teismo nuostatais, tačiau nėra besąlygiškai saistomas Tarnybos išvados dėl vertintojo veiksmų ir atlikęs tyrimą turi teisę spręsti dėl turto vertintojo patraukimo drausminėn atsakomybėn. Pagal šiuo metu galiojančių Taisyklių 14 punktą, Garbės teismui išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, Tarnyba parengia išvadą dėl turto arba verslo vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Nagrinėjamu atveju 2013 m. liepos 25 d. Tarnybos išvada Nr. T-15(13)-1 surašyta po ginčijamo sprendimo priėmimo byloje ir nėra šios bylos ginčo dalykas. Be to, ši išvada neturi įtakos sprendžiant pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Išvada nelaikytina administraciniu sprendimu, o vertintina kaip konstatuojamojo pobūdžio aktas, nesukeliantis konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiama teismui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-988/2013).

Garbės teismas, įvertinęs Ataskaitą, ginčijamame sprendime nustatė, kad D. P. nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12 ir 13 punktuose bei Metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 71.5 ir 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų.

Rėmėsi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2-3 ir 12-13 punktais, Metodikos 28.1-28.4, 35.1-35.5, 58.1, 61, 62.2-62.3, 58.2 ir 83.5 punktais. Nurodė, kad pareiškėjui nepateikus argumentų dėl Ataskaitoje nustatytų Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimų nepagrįstumo bei neginčijant sprendimo tuo aspektu, teismas jų neanalizuoja ir nevertina.

Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl procedūrinės Tarnybos išvados ginčijimo teismine tvarka, tačiau tai, kad Tarnybos išvados dėl turto vertintojo veiksmų rengiant ataskaitas pateikiamos tik Garbės teismui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pažeidžiama asmenų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą. Tarnyba nurodė ir pareiškėjas iš esmės sutiko, kad Tarnybos 2013 m. liepos 5 d. išvada nėra administracinis aktas, kuris yra priedas prie Teikimo ir tai tik tarpinis procedūrinis sprendimas. Šiuo atveju Tarnybos išvada buvo parengta dėl vertintojo veiksmų rengiant Ataskaitą. Garbės teismui suteikta teisė priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, kurį pareiškėjas teismui ir ginčija.

Konstatavo, kad Garbės teismas, laikydamasis Įstatymo, Garbės teismo nuostatų reikalavimų, nustatęs, jog turto vertintojas nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, turėjo teisę iškelti drausmės bylą, bei įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį pagrįstai skyrė D. P. drausminę nuobaudą. Pareiškėjas neginčijo ir nepateikė teismui rašytinių įrodymų, paneigiančių nustatytus jo veiklos pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Garbės teismas būtų viršijęs jam suteiktą kompetenciją ar padaręs procedūrinį pažeidimą, nagrinėdamas pareiškėjo drausmės bylą. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad Garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. GT-51(13)-S priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Kadangi nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas turto vertinimą, pažeidė teisės aktų nuostatas, ir nesant kitų drausmės bylos nutraukimo pagrindų jo išvestinio reikalavimo nutraukti drausmės bylą netenkino.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 11–14) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. GT-51(13)-S panaikinti ir drausmės bylą pareiškėjo D. P. atžvilgiu nutraukti.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino, kad Tarnybos ir Garbės teismo funkcijos, vertinant ataskaitas, iš dalies sutampa, ir kad tiek Tarnyba, tiek Garbės teismas turi teisę atlikti ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimą, nes remiantis Įstatymo 23 straipsniu, vertinti turto vertinimo ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir pripažinti ataskaitą neatitinkančia šiems reikalavimams (neteisinga) turi teisę tik Tarnyba ir (arba) teismas. Be to, Garbės teismas šiuos neatitikimus nustatė 2013 m. liepos 18 d. sprendimu. Tai reiškia, jog Garbės teismo sprendimo priėmimo dieną turto vertintojo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas (pareiškėjo parengta ataskaita buvo laikoma atitinkančia Įstatymo reikalavimus) įstatymo nustatyta tvarka, todėl pagrindo skirti drausminę nuobaudą nebuvo. Be to, drausminės atsakomybės taikymas, nenustačius turto vertintojo veiksmų neteisėtumo, nėra galimas.

2. Remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog Garbės teismo kompetencija nebuvo viršyta. Įstatyme nėra numatyta, jog į Garbės teismo kompetenciją įeitų turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio ir (ar) Metodikos reikalavimams vertinimas. Tokia teisė (teisė vertinti ataskaitų atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams) Įstatymu ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-116 (toliau – ir Tarnybos nuostatai), suteikta ne Garbės teismui, o būtent Tarnybai (Įstatymo 23 str. 1 d., 26 str. 2 d. 3 p., Tarnybos nuostatų 9.3 p.).

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo (apelianto) motyvą, — pagal kurį Garbės teismo sprendimas dėl drausminės nuobaudos skyrimo už tam tikrų Įstatymo 22 straipsnio reikalavimų nesilaikymą, gali būti priimamas tik po to, kai Tarnyba priima išvadą, konstatuojančią, jog turto vertinimo ataskaita neatitinka minėtų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Garbės teismas nėra besąlygiškai saistomas Tarnybos išvados dėl vertintojo veiksmų. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu netvirtino, jog Garbės teismas yra besąlygiškai saistomas Tarnybos išvados, tačiau teigė, jog Garbės teismo sprendimas gali būti priimamas tik po Tarnybos išvados.

4. Atsižvelgiant į tai, jog Tarnybos išvados priimamos vėliau nei Garbės teismo sprendimai (nors procedūros eiliškumas turėtų būti priešingas), Tarnyba gali priimti išvadą, jog ataskaita yra teisinga, neatsižvelgiant į tai, jog Garbės teismas priėmė sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Tokiu būdu gali susidaryti teisiškai ydinga situacija, kai Garbės teismas skiria drausminę nuobaudą vertintojui už ataskaitos neatitiktį Įstatymo reikalavimams, tačiau nei Tarnyba, nei teismas — kuriems suteikta kompetencija vertinti ataskaitų teisingumą — šios ataskaitos neteisinga nepripažįsta. Nagrinėjamoje situacijoje priimant Garbės teismo sprendimą Tarnybos išvados dar nebuvo, t. y. Tarnyba buvo priėmusi tik procedūrinio pobūdžio 2013 m. liepos 8 d. išvadas.

5. Pareiškėjo nubaudimas drausmine nuobauda būtų buvęs galimas tik tuo atveju, jeigu Tarnyba pirmiausia būtų priėmusi išvadą, kuria pripažintų ataskaitą neteisinga, ir tik tada Garbės teismas būtų skyręs drausminę nuobaudą tuo pagrindu, jog vertintojo veiksmai, rengiant ataskaitą, neatitinka tam tikrų teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju, pareiškėjas, nesutikdamas su Garbės teismo nustatytais pažeidimais, būtų galėjęs paduoti skundą kartu ir dėl Garbės teismo sprendimo, ir dėl Tarnybos išvados (kaip tarpinio dokumento). Tuo tarpu, nagrinėjamoje situacijoje Garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimas priimtas savarankiškai nuo Tarnybos 2013 m. liepos 25 d. išvados, todėl išvada (ir joje nustatyti pažeidimai) negali būti apskundžiama kartu su skundu dėl Garbės teismo sprendimo.

6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog priimant Garbės teismo sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ir kad nėra prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, remiantis Taisyklių 14 punktu, išvados priimamos po Garbės teismo sprendimo prieštarauja Įstatymo 23 straipsnio 1 daliai.

Iš išdėstyto matyti, kad Garbės teismas, priimdamas 2013 m. liepos 18 d. sprendimą, neesant Tarnybos išvados, viršijo kompetencijos ribas ir padarė esminį procedūrinį pažeidimą, kadangi skyrė drausminę nuobaudą pareiškėjui, nors nuobaudos skyrimo metu jokie pažeidimai dar nebuvo nustatyti Įstatymo nustatyta tvarka. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi asmuo negali būti nubaustas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris nėra nustatytas.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 19–26) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus esminius pareiškėjo skundo argumentus ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo jį naikinti nėra.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas nesutinka su Garbės teismo paskirta drausmine nuobauda iš esmės dėl, pareiškėjo nuomone, Garbės teismo padarytų procedūrinių pažeidimų; Pareiškėjas neginčijo Garbės teismo sprendime nustatytų Įstatymo ir Metodikos pažeidimų, todėl jie pirmosios instancijos teisme nevertinti. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat pateikta itin išsami tiek teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, tiek nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, tiek pareiškėjo skundo ir Tarnybos atsiliepimo į šį skundą argumentų analizė; pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas galiojančiomis teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo deklaratyvaus pobūdžio argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, atmestinas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, jog Garbės teismo kompetencija nebuvo viršyta, nes tiek Tarnybos, tiek Garbės teismo funkcijos yra aiškiai nurodytos teisės normose, kurių išsami analizė pateikta pirmosios instancijos teismo sprendime. Jame pagrįstai nurodyta, jog Garbės teismas pagal kompetenciją nagrinėjo pareiškėjo veiksmus, kurie šiuo konkrečiu atveju apėmė Ataskaitos rengimą. Tarnyba, nagrinėdama BAB banko „Snoras“ paklausimą dėl Ataskaitos atitikties, pagal Tarnybos kompetenciją pateikė BAB bankui „Snoras“ atsakymą į paklausimą – t. y. Tarnybos Išvadą dėl Ataskaitos atitikties.

Nagrinėjamu atveju sutapo tai, kad Tarnyba vertino tai, ar Ataskaita atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, o Garbės teismas vertino tai, ar turto vertintojas laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, įskaitant ir Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus reikalavimus pareiškėjo rengiamam dokumentui – turto vertinimo ataskaitai. Aplinkybė, jog Garbės teismas nustatė, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą, savo veiksmais pažeidė Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus reikalavimus, savaime nereiškia, jog Garbės teismas viršijo savo kompetenciją, nes Garbės teismui Įstatymo 29 straipsnyje yra suteikta teisė savarankiškai nustatyti, kokias teisės normas pažeidė turto vertintojas (įskaitant ir Įstatyme nustatytus reikalavimus) ir už nustatytus pažeidimus paskirti drausminę nuobaudą.

Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, jog turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymas reiškia turto vertintojo padarytus pažeidimus, už kuriuos jam gali būti paskirta drausminė nuobauda (ją skiria Garbės teismas), kartu tai gali būti pagrindas Tarnybai pripažinti turto vertinimo ataskaitą neteisinga (Įstatymo 23 str. 1 d.). Taigi, nors abu subjektai (Tarnyba ir Garbės teismas) nagrinėja iš esmės tuos pačius teisės aktus bei vertina vertintojų parengtas ataskaitas, tačiau jų kompetencijos negalima sulyginti. Be kita ko, pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidina teismą nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog Garbės teismas turi teisę vertinti Ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog Garbės teismas vertina vertintojo veiksmus verčiantis profesine veikla (šis vertinimas tam tikrais atvejais apima ir vertintojo parengtų dokumentų analizę), o Tarnyba vertina dokumento – turto vertinimo ataskaitos – atitikimą baigtiniam sąrašui Įstatyme nustatytų reikalavimų.

3. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pagrindas skirti drausminę nuobaudą yra paties Garbės teismo nustatyti pažeidimai (Įstatymo 29 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju Garbės teismas nustatė, kad pareiškėjas veikė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12, 13 punktų ir Metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 83.5 punktų reikalavimų, todėl pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindo skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą. Nei Įstatyme, nei Garbės teismo nuostatuose nėra įtvirtinta, jog pagrindas Garbės teismui skirti drausminę nuobaudą yra Tarnybos sprendimas pripažinti Ataskaitą neteisinga.

4. Pareiškėjo nuomonė, jog Garbės teismas gali priimti sprendimą tik po Tarnybos išvados dėl ataskaitos, nėra pagrįsta galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Garbės teismas veikia vadovaudamasis Įstatymu ir Garbės teismo nuostatais, tačiau nėra besąlygiškai saistomas Tarnybos išvados dėl vertintojo veiksmų ir atlikęs tyrimą turi teisę spręsti dėl turto vertintojo patraukimo drausminėn atsakomybėn.

5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 22 straipsnio pažeidimas drausmės bylose neišvengiamai suponuoja išvadą dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, buvo padaryta atsižvelgiant į loginį ir sisteminį teisinio reglamentavimo ir susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo situacijos, kai Garbės teismas nustato ne tik Įstatymo, bet ir kitų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimus.

Tarnyba pažymi, jog nagrinėjamu atveju Garbės teismo konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio pažeidimai sutapo su vėliau Tarnybos Išvadoje dėl Ataskaitos atitikties nurodytais Įstatymo 22 straipsnio pažeidimais: po Garbės teismo sprendimo, kuriame, be kitų pažeidimų, buvo nustatyta ir tai, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą, nesilaikė ir Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12, 13 punktų, vėliau Išvadoje dėl Ataskaitos atitikties Tarnyba nustatė, jog Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12, 13 punktų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nebuvo ir pareiškėjo minimo esminio procedūrinio pažeidimo.

6. Pareiškėjas teigia, jog tuo atveju, jeigu Tarnybos išvada dėl Ataskaitos atitikties būtų priimta prieš Garbės teismo sprendimą, pareiškėjas būtų galėjęs paduoti skundą teismui dėl Garbės teismo sprendimo ir Tarnybos Išvados dėl Ataskaitos atitikties kartu, nes tokiu atveju Tarnybos Išvada dėl Ataskaitos atitikties būtų traktuojama kaip tarpinis dokumentas. Pareiškėjo teigimu, teismai laikosi pozicijos, kad Tarnybos išvados dėl ataskaitų atitikties yra tarpiniai teisinių padarinių nesukeliantys dokumentai, kurie negali būti ginčo dalyku administraciniame procese.

Tarnyba pažymi, jog nagrinėjamos administracinės bylos dalyku nėra Išvada dėl Ataskaitos atitikties, todėl, Tarnybos nuomone, teismas neturėtų vertinti šio, su nagrinėjama byla nesusijusio, Apeliacinio skundo argumento. Tarnyba pažymi, kad atsižvelgiant į galiojančiuose teisės aktuose nustatytą procedūrą, Tarnybos išvados dėl ataskaitų atitikties nėra tarpiniai dokumentai, savaime nesukeliantys jokių teisinių pasekmių. Priešingai, Tarnybos išvada dėl ataskaitos atitikties yra galutinis individualus Tarnybos priimamas sprendimas, kuriuo baigiama paklausimo dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui nagrinėjimo procedūra.

Besiformuojanti teismų praktika patvirtina, kad sprendžiant, ar skundas dėl išvados dėl ataskaitos atitikties nagrinėtinas teisme, turi būti vertinama tai, ar konkrečiu atveju konkrečioje byloje šis individualus aktas sukelia teisines pasekmes subjektui, kuris kreipiasi į administracinį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-988/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ASl43-876/2013 ir kt.).

7. Pareiškėjo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai ir pragrįstai nustatyta, jog nagrinėjamu atveju Garbės teismo sprendimas priimtas tiesėtai, neviršijant jam suteiktos kompetencijos ir nepažeidžiant nustatytos procedūros.

Tarnyba atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4274-580/2013 yra neįsiteisėjęs, kadangi apskųstas apeliacine tvarka, be to, priimtas kitoje administracinėje byloje, esant kitokioms faktinėms aplinkybėms. Be kita ko, minėtame sprendime, nors ir buvo pasakyta, kad, teismo nuomone, Taisyklių 14 punktas prieštarauja Įstatymo 23 straipsniui, tačiau kartu buvo pasisakyta, kad toje byloje tai pripažįstama procedūriniu pažeidimu, neturinčiu esminės reikšmės drausmės bylos išnagrinėjimui, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas, o toje administracinėje byloje ginčytas Garbės teismo sprendimas paliktas galioti.

Vadinasi, Pareiškėjo cituojamas sprendimas tik patvirtina, kad pagrindo naikinti skundžiamą Garbės teismo sprendimą nėra, nes esminio procedūrinio pažeidimo, turinčio įtakos Garbės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nėra nustatyta.

8. Tarnyba prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra itin svarbūs ir sukeliantys teisines pasekmes Tarnybai, o nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka būtų sudaryta galimybė išklausyti proceso šalis ir teikti žodinius paaiškinimus dėl ginčui svarbių aplinkybių.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog nagrinėjamai administracinei bylai gali būti svarbi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-821/2014 suformuota praktika, susijusi su Garbės teismo kompetencija. Minėtoje byloje pareiškėjai, kuriuos atstovauja ta pati advokatų kontora K. J. ir partneriai, ginčija Garbės teismo sprendimus, o pareiškėjų skundai bei apeliaciniai skundai abiem atvejais yra grindžiami analogiškais argumentais, t. y. iš esmės tuo, jog Garbės teismas drausmines nuobaudas skiria ne už kompetentingos institucijos nustatytus pažeidimus, o už pažeidimus, kuriuos veikdamas ultra vires nustato pats Garbės teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. GT-51(13)-S,kuriuo pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba.

Ši drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jo 2012 m. lapkričio 26 d. parengta turto vertinimo atskaita Nr. LT-12-11-26-5928 (toliau – ir Ataskaita), kurioje buvo vertintas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, vertinamo turto adresas: (duomenys neskelbtini), Kelmės r., neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12, 13 punktų bei Turto ir verslo vertinimo metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 82.5 punktų reikalavimų.

Pareiškėjas Garbės teismo sprendimo jo pagrįstumo aspektu neginčija. Savo nesutikimą su Garbės teismo sprendimu, iš esmės grindžia šio Garbės teismo padarytais procedūrinio pobūdžio pažeidimais, o būtent, kad Garbės teismui teisės aktais nėra suteikta kompetencija vertinti Ataskaitų atitiktis Įstatymo 22 straipsnio ir Metodikos reikalavimams, nes tokia teisė yra suteikta tik Tarnybai ir/arba teismui. Pareiškėjo teigimu, Garbės teismas priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo už Įstatymo 22 straipsnio reikalavimų nesilaikymą, gali tik po to, kai Tarnyba ar teismas priima atitinkamą sprendimą, kuriuo konstatuoja, jog Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimų.

Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nagrinėjamu atveju tai lemia, kad Garbės teismo sprendimas jo pagrįstumo aspektu, nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, nes pareiškėjas šio Garbės teismo sprendimo išvadų, kuriomis konstatuota, jog pareiškėjo veika parengiant Ataskaitą neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2, 3, 12, 13 punktų bei Turto ir verslo vertinimo metodikos 28, 35, 58.1, 61, 62.2, 62.3, 62.4, 82.5 punktų reikalavimų, neginčija.

Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant analogiškas bylas, yra konstatuota, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismo pareiga yra nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, Įstatymo 29 straipsnyje yra įtvirtinta, kad už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto ir verslo vertinimo profesinės etikos kodekso pažeidimus Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų. Minėtos įstatymo nuostatos aiškiai apibrėžia Garbės teismo kompetenciją nustatyti paminėtų teisės aktų pažeidimus nagrinėjant turto arba verslo vertintojų drausmės bylas pagal gautus Priežiūros įstaigos teikimus (Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192). <..> teiginys, kad tik Tarnybai nustačius, jog Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Garbės teismas būtų kompetentingas priimti sprendimą drausmės byloje, teisiškai nėra pagrįstas, nes įstatyme yra nustatyta savarankiška Garbės teismo kompetencija, ir nėra nustatyta, kad jis gali spręsti dėl turto ar verslo vertintojo padarytų pažeidimų rengiant Ataskaitą tik tokiu atveju, kai gauna Tarnybos išvadą dėl ataskaitos neatitikties. Garbės teismo sprendimo sukeliamos teisinės pasekmės yra orientuotos į paties vertintojo subjektines teises, o Tarnybos išvada, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų reikšminga siekiant panaudoti pačią ataskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-821/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Dėl šių priežasčių, apeliacinio skundo argumentai, kuriais pateikiama kitokia minėtų materialinių teisės normų aiškinimo versija, pagal kurią Garbės teismui nėra suteikta kompetencija vertinti Ataskaitų atitiktis Įstatymo 22 straipsnio ir Metodikos reikalavimams, kol tokio vertinimo nėra atlikusi Tarnyba ar teismas, yra neteisinga bei atmestina.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl byla, nepaisant atsakovo pateikto prašymo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka, šiuo atveju nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas