A-91-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-91-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02281-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rescada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rescada“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Rescada“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. gegužės 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1743 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją Leidime gaminti veiklos sąlygas nustatyti pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusius 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifus neintegruotoms į pastatą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifus integruotoms į pastatą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW;

3) įpareigoti Energetikos ministeriją per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą pareiškėjui UAB „Rescada“ taikyti 2012 m. elektros energijos supirkimo tarifus, pavedant būtinųjų dokumentų surašymą AB „Lesto“;

4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą energetikos sektoriuje. 2013 m. sausio 14 d. Energetikos ministerijos atsakingas asmuo elektroniniu laišku paaiškino, kad dėl didelio darbo krūvio dokumentai bus išduoti artimiausiu laiku ir gamintojai nustatyta tvarka pateikę prašymus iki 2012 m. lapkričio 30 d. gaus 2012 m. tarifą. Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, kuris laikomas išduotu nuo 2012 m. gruodžio 7 d., tačiau dėl nuo pareiškėjo nepriklausančios procedūros Leidimas gaminti gautas tik 2013 m. gegužės 28 d. ir oficialia elektrinės veiklos ir naujojo tarifo veiklos pradžia laikytina 2013 m. birželio 7 d. pagal atliktą skaitliuko pastatymą. Pareiškėjo nuomone, procedūra, kurią Energetikos ministerija atliko pareiškėjo atžvilgiu, neatitinka įstatymų reikalavimų, pažeidžia pareiškėjo teises, lūkesčius ir teisėtus interesus, todėl turi būti pripažinta neteisėta.

Pasak pareiškėjo, jo teisių pažeidimas atsirado 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seime ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo mažiesiems saulės elektrinių statytojams leidimo plėtrai išdavimo metu taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus nutarta panaikinti. Pakeitimo įstatymu įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Pataisomis įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atlikti neteisėti ir antikonstituciniai veiksmai. Pabrėžė, jog pareiškėjas leidimus plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai galiojo 1,44 Lt/kWh ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifai, o po įstatymo pataisų dėl teisinio reguliavimo į praeitį šiuo metu ir ateinančius 12 metų pareiškėjas turės pardavinėti pagamintą elektros energiją 0,19 Lt/kWh ir 0,20 Lt/kWh mažesniais tarifais, nei kad buvo nustatyta įstatyme.

Pareiškėjo nuomone, elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, todėl nekintančios skatinimo priemonės, taikytinos 12 metų laikotarpiui, irgi atitinka visuomenės interesus, nes tai to paties įstatymo straipsnio struktūrinės dalys, vadinasi, fiksuotas tarifas, įtvirtintas AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje, kaip nekintanti skatinimo priemonė, taikytina 12 metų laikotarpiui, atitinka visuomenės, o tuo pačiu ir valstybės interesus. Atkreipė dėmesį, jog AIEĮ 20 straipsnio 7 dalyje yra numatyta fiksuoto tarifo elektrinėms, kurių galia yra ne didesnė kaip 30 kW, peržiūrėjimo galimybė, tačiau peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Šios įstatymo normos pažeidimo atveju, būtų galima konstatuoti gamintojo teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principų pažeidimą: gamintojas objektyviai, remdamasis galiojančiu AIEĮ, tikisi, kad jo pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama skatinamuoju nekintančiu tarifu, o teisinio tikrumo principas iš esmės užtikrina, kad bet koks vėliau priimtas teisės aktas, keičiantis šią nuostatą, nebus taikomas retrospektyviai, t. y. negalios gamintojams, kuriems skatinamasis tarifas buvo suteiktas galiojant dabartinei AIEĮ. Šiuo aspektu aktualus ir lex retro non agit principas, kuris reiškia, jog įstatymas atgal negalioja ir įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Pareiškėjo teigimu, 2012 m. ar bet kuriais vėlesniais metais suteiktas skatinamasis supirkimo tarifas iš esmės negali būti mažinamas (jis galės būti mažinamas tik praėjus 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos), nes peržiūrėti fiksuoti tarifai gali būti taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus bus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime (b. l. 53–62) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Energetikos ministerijos nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsakovo manymu, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundžiama Leidimo gaminti veiklos sąlyga yra kaip bendra teisinė nuostata ir yra įtraukta į visus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Pabrėžė, jog Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą. Jo manymu, dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, pareiškėjas galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, todėl nelaikytina, kad jos teisinė padėtis pablogėjo. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju reikia vertinti ir kitų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama tikslo bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (b. l. 79–81) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Komisija paaiškino, kad fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku, nei AIEĮ, nei Pakeitimo įstatymas nenumato. Pažymėjo, jog 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Rescada“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Leidimo gaminti elektros dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, ir įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusius elektros energijos supirkimo tarifus ir priimti atitinkamą sprendimą dėl šių tarifų taikymo, nėra pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujam teisiniam reglamentavimui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas, priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Pagal 2011 m. gegužės 12 d. redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 1, 7, 8 dalis, elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Teismas darė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, nes bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų.

Teismo vertinimu, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir jo įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Pažymėta ir tai, jog naujosios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teismui netenkinus pareiškėjo skundo, neliko pagrindo priteisti pareiškėjui ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas UAB „Rescada“ su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 107–109) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad ginčo esmė šiuo atveju yra ne tai, jog pažeidžiamas lex retro non agit principas, tačiau skundo pirmosios instancijos teismui priede Nr. 4 nurodytas Energetikos ministerijos atsakingo asmens patvirtinimas, kad pareiškėjui bus taikomi 2012 metų tarifai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjo atžvilgiu nepalankus ir nuostolingas supirkimo tarifas pritaikytas ne dėl įstatymo pakeitimų, o dėl Ministerijos, valstybės įgaliotos institucijos, pareigūnų veiksmų: 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti nesilaikymo, nurodymo ir pasižadėjimo taikyti 2012 metų tarifus nevykdymo.

Atsakovas Energetikos ministerija pateiktame atsiliepime (b. l. 131–139) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateiktame atsiliepime (b. l. 126–128) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Energetikos ministeriją taikyti jam 2012 metų elektros energijos supirkimo tarifus, dokumentų surašymą pavedant AB „Lesto“.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo esmė šiuo atveju yra ne tai, jog pažeidžiamas lex retro non agit principas, tačiau skundo pirmosios instancijos teismui priede Nr. 4 nurodytas 2013 m. sausio 14 d. Energetikos ministerijos atsakingo asmens patvirtinimas, kad pareiškėjui bus taikomi 2012 metų tarifai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjo atžvilgiu nepalankus ir nuostolingas supirkimo tarifas pritaikytas ne dėl įstatymo pakeitimų, o dėl Ministerijos, valstybės įgaliotos institucijos, pareigūnų veiksmų: 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti nesilaikymo, nurodymo ir pasižadėjimo taikyti 2012 metų tarifus nevykdymo.

Atsakydama į pastaruosius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog leidimus gaminti elektros energiją teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija. Energetikos ministerija išduodama leidimą, be kita ko, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas (Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų 2001 m. gruodžio 18 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės) 16.1 p.). Iš šios teisės normos formuluotės seka, kad Energetikos ministerijai suteikta teisė nustatyti (detalizuoti) konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Tačiau tai nereiškia, jog aptartu aspektu Energetikos ministerija turi visišką diskreciją.

Leidimas gaminti yra viešojo administravimo subjekto išduotas individualus administracinis aktas. Individualus administracinis aktas yra poįstatyminis, įstatymų normų taikymo aktas. Šis aktas inter alia jo turinys negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jis turi būti priimtas remiantis įstatymais (žr. K. T. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d., 3 str. 1 p.). Individualus administracinis aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Išduodamas Leidimą gaminti, atsakovas vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas, teikė administracinę paslaugą. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 str. 1 p.). Viešojo administravimo subjekto priimamo administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 3 p.). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje taip pat turi vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymu ar kitu norminiu teisės aktu nustatytų, tikslų (VAĮ 3 str. 4 p.). Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (lot. ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą (ar jo dalį) pripažinti neteisėtu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010). Visa tai lemia, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, galėjo remtis tik teisės aktais, galiojusiais jo išdavimo metu, nustatyti sąlygas atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi atsakovas neturėjo pagrindo elgtis kitaip, kaip naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą (AIEĮ 20 str. 6 d.) taikyti ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. pareiškėjui išduoti atitinkamo, šioje byloje ginčijamo, turinio Leidimą gaminti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, jog pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014). Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų.

Dėl argumento, jog Ministerijos atsakingas asmuo patvirtino, kad pareiškėjo atveju bus taikomi 2012 metų tarifai, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013.

Pastarojoje nutartyje teismas nurodė, jog Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą pagrindinis tikslas ir paskirtis yra suteikti pareiškėjui teisę įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje. Taigi šiuo leidimu reglamentuojama veikla yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų naujoje vietoje įrengimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą dalis, įtvirtinanti elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos tvarką ir sąlygas, negali būti laikoma tiesiogiai susijusia su Leidimu plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą leidžiama ir reglamentuojama veikla, tai yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų įrengimu naujoje vietoje.

Šio aiškinimo nepaneigia ir bendrosios leidimais reglamentuojamos veiklos sąlygos, įtvirtintos Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 16 dalyje ir Taisyklių VII skyriuje. Be to, svarbu, jog šiuo atveju yra reguliuojama viena iš konstitucinių asmens teisių – ūkinė veiklos laisvė ir iniciatyva. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, platesnis Taisyklių 16.1 punkto aiškinimas lemtų su Konstitucijos 46 straipsniu nesuderinamą ūkinės veiklos laisvės ribojimą (reguliavimą), nepagrįstą teisės aktais. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog atsižvelgus į skirtingas energetikos veiklos rūšis, kiekvienai iš jų išduodamus atskirus leidimus, akivaizdu, jog elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos sąlygos ir tvarka gali būti taikomos tik pagaminus elektros energiją.

Tuo tarpu elektros energijos gamyba ir prekyba ja yra galima tik pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti elektros energiją. Būtent pastarajame leidime ir turi būti nustatomos šios veiklos sąlygos. Atkreiptas dėmesys, kad leidimas gaminti elektros energiją išduodamas asmenims, pateikusiems dokumentus, įrodančius, kad pastatytas naujas ar rekonstruotas elektros energetikos objektas yra užbaigtas Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ir kurie yra pajėgūs kaupti ar palaikyti rezervinio kuro atsargas, jeigu technologiniai elektros energijos gamybos pajėgumai viršija suminę (elektrinę ir šiluminę) 5 MW galią, išskyrus atvejus, kai elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių (EEĮ 16 str. 6 d.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, jog Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą dalis, kurioje įtvirtinta: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, neatitinka Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą paskirties ir negali būti laikoma veiklos sąlyga, kurią atsakovas turi teisę nustatyti Leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą. Tai lemia, jog šios veiklos sąlygos įtvirtinimas Leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013).

Nors šioje byloje Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą teisėtumo klausimas nebuvo keliamas, anksčiau nurodytas teisės aiškinimas leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentus, kad Leidime plėsti Ministerija įsipareigojo pareiškėjui taikyti 2012 metų tarifus ir turėjo šio įsipareigojimo laikytis, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, jog Ministerija nesilaikė 30 dienų termino atsakymui į raštą, nustatytų terminų leidimams išduoti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (taip pat šiuo aspektu žr. Energetikos įstatymo 21 str. 2 d.). Iš šios normos išplaukia, jog viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, minėtos teisės normos pagrindu pareiškėjas įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose numatytų reikalavimų (2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013).

Tokiu reguliavimu įstatymų leidėjas, viena vertus, skatina viešojo administravimo subjektą, kita vertus, nustato papildomą, išimtinį pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą, apsaugo elektros rinkos dalyvių interesus. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies normomis, jei į tinkamai pateiktą prašymą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje leidimo plėsti (jo popierinės išraiškos pavidalu) išdavimo pareiškėjui faktas (byloje nėra ginčijama, kad tai buvo padaryta 2013 m. vasario 4 d.) bei šiame leidime padaryta nuoroda apie jo galiojimą nuo 2012 m. gruodžio 7 d. patvirtina, kad pareiškėjo teisė į leidimo gavimą (galiojimą) iki nagrinėjamoje byloje aktualaus teisinio reguliavimo pasikeitimo (nuo 2013 m. vasario 1 d.) pažeista nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad leidimas gaminti Nr. LG-1743 pareiškėjui buvo išduotas 2013 m. gegužės 28 d., vadovaujantis jo 2013 m. gegužės 7 d. prašymu gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 71), kuris būtinas remiantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.380, nuostatomis. Energetikos ministerija laikėsi nustatyto teisinio reguliavimo, pareiškėjo teisė gauti leidimą gaminti elektros energiją nebuvo pažeista.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti ir jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rescada“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė