A-146-1925-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1925/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00736-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja R. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Be to, pareiškėja prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra statutinė valstybės tarnautoja, dirba Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK Akmenės PK) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas kol vaikui sueis dveji metai. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai. 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso (toliau – ir DK) 180 straipsniu, ji grįžo į tarnybą ir atsakovo buvo informuota, kad motinystės pašalpa jai nebebus mokama. 2012 m. birželio 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama jai priklausančią motinystės pašalpą. Atsakovas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 86-S-10600 atsakė, kad motinystės pašalpą nebus mokama. Pareiškėjos nuomone, atsakovo sprendimas nutraukti motinystės pašalpos mokėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o neišmokėta motinystės pašalpos dalis turi būti priteista ir išmokėta.

3. Apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Statuto 41 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjos nuomone, Statuto norma, nustatanti, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis, yra bendroji taisyklė, įtvirtinanti pareigūnų teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką. Šią bendrąją taisyklę detalizuoja kita Statuto norma, kurioje nurodyta, kad mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

4. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos. Vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 3 punktu, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama turinčiam teisę ją gauti apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Statutas nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią pareiškėja turi teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką, atsakovas šios teisės neneigia ir dalį motinystės (tėvystės) išmokos išmokėjo. Ginčas kyla tik dėl subjektinės teisės įgyvendinimo. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje reglamentuojama motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė, o 21 straipsnyje – motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Pagal Statuto 41 straipsnį, su motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu susiję klausimai (išmokos dydis ir jos mokėjimo trukmė) turi būti sprendžiami pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą.

5. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymų leidėjas ginčui aktualios redakcijos Statuto 41 straipsnį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr. XI-985) įstatymų leidėjas priėmė kartu su tam tikrais Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimais. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2290 aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo projektu siekiama suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, t. y. nurodyta, jog pagrindinis tikslas „atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas Statutinės valstybės tarnybos tobulinimo gaires, suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas, tokiu būdu užtikrinant stabilumą ir mažinant nepagrįstą konkurenciją tarp statutinių institucijų“. Nurodyti tikėtini teigiami rezultatai: „bus suvienodintos socialinės garantijos statutinių pareigūnų su kitais apdraustaisiais“. Pareiškėja teigė, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, manytina, jog teisę į motinystės išmoką įgiję subjektai, nesvarbu, kokia jų darbo vieta, negali būti traktuojami ir išmokos jiems mokamos diferencijuotai, ypač, kai pats įstatymų leidėjas būtent ir siekė suvienodinti šios socialinės garantijos mokėjimo sąlygas bei dydžius.

6. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) pateiktame atsiliepime (b. l. 22–23) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu. Vaiko priežiūros laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokesčio dydis ar jo dalis, tačiau grįžus į tarnybą anksčiau termino, vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos ir grįžtama į darbą įstaigoje, kurioje buvo dirbta iki atostogų. Pareiškėjai Šiaulių apskrities VPK viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Pareiškėja 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieneri metai, nutraukė vaiko priežiūros atostogas ir grįžo į tarnybą policijoje.

8. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja praktiką (2012 m. sausio 11 d. rekomendacinis – aiškinamasis raštas Nr. (23.4-21)SD-210 „Dėl motinystės (tėvystės) išmokos ir vaiko priežiūros atostogų“), kad atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), taip pat į Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įvardijama, kad pareigūnams būtent vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis, esamas teisinis reguliavimas nesudaro galimybės pareigūnams tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalį.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

10. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė Šiaulių AVPK viršininkui prašymą suteikti jai nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. vaiko priežiūros atostogas kol vaikui sueis dveji metai ir skirti pašalpą. Šiaulių AVPK viršininkas 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 suteikė pareiškėjai vaiko priežiūros atostogas nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. kol vaikui sueis 2 metai, mokant motinystės pašalpą 70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis vieni metai, ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai. Pareiškėja pateikė prašymą leisti grįžti į darbą nuo 2012 m. gegužės 21 d. ir mokėti paskirtą 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką kol vaikui sueis 2 metai. Atsakovas 2012 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriame nurodė, kad pašalpa pareiškėjai nebus mokama.

11. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakyta mokėti pareiškėjai 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjos teigimu, tokia išmoka jai turi būti mokama kaip ir asmenims, draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

12. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 9 dalis numato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami ir šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 5 punktuose nustatytų rūšių draudimu, t. y. pensijų socialiniu draudimu, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, ir sveikatos draudimu, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

13. Statuto 41 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų laikinąjį nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką, 3 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-985 redakcija) numato, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

14. Vadovaudamasis minėtu teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija)), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 p. (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija)), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, todėl atsakovo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakyta mokėti pareiškėjai 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjai 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

15. Pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodytus argumentus, esą Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio, negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas pripažino nepagrįstais ir nurodė, kad teismui nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Konstitucija garantuoja kiekvienam žmogui teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konkrečios veiklos, kurios gali būti labai skirtingos, pasirinkimas savo ruožtu lemia ir teisių į socialines garantijas, kurių apimtys atskiroms darbuotojų grupėms neturi ir negali būti vienodos, įgijimą. Šiuo atveju aplinkybė, kad vidaus tarnybos pareigūnams teisės aktų nėra nustatyta garantija, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pavyzdžiui, teisė į valstybinę pensiją ir pan.

III. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600 ir prašo įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. už laikotarpį nuo momento, kai pareiškėjos vaikui suėjo vieneri metai iki jam suėjo dveji metai (šį laikotarpį pareiškėja buvo grįžusi į tarnybą ir dirbo Telšių AVPK). Pareiškėja nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 21 d., kai ji grįžo į tarnybą, o jos vaikui dar nebuvo suėję dveji metai, motinystės pašalpos mokėjimas jai buvo neteisėtai nutrauktas, kadangi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija)), ir Nuostatų dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 punktas (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija)), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę.

19. Pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo Telšių AVPK Akmenės PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas, t. y. buvo statutinė valstybės tarnautoja (vidaus tarnybos pareigūnė), kurios statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (žr. Statuto 1 straipsnį). Statuto 41 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) numato, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

20. Iš minėtų aktualių ginčo teisiniams santykiams taikytinų Statute įtvirtintų teisės normų matyti, jog apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų apmokėjimo sąlygas valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik ta apimtimi, kiek tai numatyta (apibrėžta) Statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.), kuri inter alia numatė, jog tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Sistemiškai analizuodamas nurodytas Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, teismas priėjo prie išvadų, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą).

Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo metu galiojančios Statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.) yra įtvirtinta tiesiogiai bei imperatyviai, t. y. nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnams jų vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos mokamos „antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos“. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas konstatavo, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme.

21.Pareiškėja iš esmės teisingai nurodė, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų reguliavimas skiriasi nuo kitiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims tokiais atvejais taikomų bendrųjų taisyklių (nuostatų), įtvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) įtvirtintomis teisės normomis nėra ribojama motinystės (tėvystės) pašalpą gaunančio asmens teisė turėti kitų draudžiamųjų pajamų (ir pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti jam priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą nuo to momento, kai vaikui sueina vieneri metai, t. y. tokiu atveju asmeniui suteikiama galimybė dirbti (gauti pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti tam tikrą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.

22. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo pripažinti, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo sąlygos (tvarka) iš esmės prieštarauja lygiateisiškumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje. Visų pirma, akcentavo, jog, kaip numatyta Statuto 1 straipsnyje, būtent šis teisės norminis aktas, o ne Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ar kiti bendrieji socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės norminiai aktai (įstatymai), apibrėžia vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Dėl šios priežasties ginčo teisinėje situacijoje Statutas laikytinas specialiuoju įstatymu, įtvirtinančiu specialiąsias teisės normas, taikytinas vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų apimčiai nustatyti. Taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lot. lex specialis derogat legi generali). Akcentavo, jog šio principo taikymas iš esmės yra tiesiogiai įtvirtintas ir Statuto 41 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų trukmę ir apmokėjimo sąlygas yra taikomi tik atsižvelgiant į Statute nustatytas išimtis. Kita vertus, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tiesioginis visų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymas vidaus tarnybos pareigūnams nėra galimas ir dėl tos priežasties, jog vidaus tarnybos pareigūnai nėra priskiriami ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijai (žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį; 2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2302 redakciją, taip pat ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu galiojusią 2011 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. XI-1792 redakciją).

23. Teismas atmetė pareiškėjos prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statuto 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismui nekilo abejonių dėl nagrinėjamo teisinio reguliavimo konstitucingumo. Pabrėžė, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

24. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai, kaip vidaus tarnybos pareigūnei, pagrįstai ir teisėtai buvo mokama tik tol, kol ji buvo motinystės (tėvystės) atostogose, t. y. iki 2012 m. gegužės 21 d., o nuo 2012 m. gegužės 21 d., pareiškėjai grįžus į tarnybą, šios pašalpos mokėjimas nebegalėjo būti tęsiamas. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundžiamą sprendimą pripažino pagrįstu bei teisėtu, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

IV. 25. Pareiškėja 2014 m. sausio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais. Nurodė, kad apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, sužinojo 2013 m. spalio 28 d., todėl terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo nepraleistas (ABTĮ 156 str. 1 d.).

26. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu grindė argumentais, kad apeliacinis teismas turėjo sustabdyti bylą, kadangi administracinę bylą Nr. A520-330/2013 dėl bylos sudėtingumo nagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija, o pareiškėjos atveju – trijų teisėjų kolegija. Be to, administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 apeliacinis skundas buvo paduotas anksčiau (iki 2012 m. rugsėjo 19 d.) nei jos (iki 2013 m. sausio 15 d.).

27. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu grindė argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A502-1122/2013 pagal pareiškė jos skundą ir administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kurių faktinės aplinkybės yra tos pačios, priėmė skirtingus sprendimus, pasisakė priešingai. Pareiškėjos byloje nurodyta, kad „pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, prarado teisę gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką“. Kitoje byloje nurodyta, kad „pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.“

V. 28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

29. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis ). Pareiškėja prašė atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktus.

30. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėja įvardijo apeliacinės instancijos teismo procesinę veiklą – bylos nesustabdymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks faktas neatitinka naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės kriterijų. Todėl prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu atmetė kaip nepagrįstą.

31. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėja šį proceso atnaujinimo pagrindą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kurioje išplėstinė penkių teisėjų kolegija analogišku kaip ir jos atveju nusprendė skirtingai.

32. Teisėjų kolegija nustatė, kad tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiama dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisės į 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką antraisiais vaiko auginimo metais, nutraukus vaiko priežiūros atostogas. Šiose bylose buvo aktualios Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartyje, sistemiškai analizuodamas Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, priėjo prie išvadų, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą).

Teismas taip pat konstatavo, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendime priėjo išvadų, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.

Taigi galima teigti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktas teisės aiškinimas skiriasi nuo nurodytoje administracinėje byloje suformuoto teismo precedento.

33.Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbu yra tai, kad (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis) pirmiau apeliacine tvarka 2013 m. kovo 18 d. buvo paskirta nagrinėti administracinė byla Nr. A520-330/2013; 2013 m. balandžio 3 d. nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyta sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją; galutinis sprendimas priimtas 2013 m. spalio 31 d. Administracinė byla Nr. A502-1122/2013 buvo paskirta nagrinėti 2013 m. liepos 16 d., galutinis sprendimas priimtas 2013 m. liepos 22 d.

34. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, jog siekiant užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Atnaujinusi procesą, teisėjų kolegija perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 35. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio prasme tai reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, jog nagrinėjant tokią bylą būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr.A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr.20, 2010). Nagrinėjamu atveju procesas administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 buvo atnaujintas siekiant užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, atsižvelgus į tai, kad šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kuriose procesiniai sprendimai buvo priimti panašiu laiku (administracinė byla Nr. A520-330/2013 buvo paskirta nagrinėti anksčiau), esant iš esmės analogiškoms aplinkybėms ir ginčo santykių teisiniam reguliavimui, nes minėtose administracinėse bylose buvo pateiktas skirtingas aiškinimas dėl vidaus tarnybos pareigūno teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą nutraukus vaiko priežiūros atostogas, o sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 priėmė išplėstinė teisėjų kolegija. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P143-38/2014 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje yra aktualus vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo klausimas.

36. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį, ne kartą yra konstatavęs, kad formalios visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 2012 gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimai).

37. Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio nuostatas būtinumas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą gali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje, užbaigotoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo valstybės tarnautojui, kuriam taikomos Vidaus tarnybos statuto normos, kai jis nutraukia suteiktas vaiko priežiūros kol jam sueis dveji metai atostogas, ir grįžta į tarnybą kai vaikui sueina vieneri metai ir prašo už antruosius vaiko auginimo metus mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio pašalpą. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus laikotarpis nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., kadangi pareiškėjai, kuriai nuo 2011 m. liepos 13 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos kol vaikui sueis dveji metai (iki 2013 m. gegužės 21 d.), 2012 m. gegužės 21 d. (kai vaikui suėjo vieneri metai) grįžo į tarnybą policijoje ir pateikė prašymą mokėti jai 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio pašalpą kol vaikui sueis dveji metai, o atsakovas šio jos prašymo netenkino (pareiškėjos skundžiamas 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr.86-S-10600).

Administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 buvo išnagrinėtas analogiškas ginčas, kuris buvo kilęs dėl laikotarpio nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. Pabrėžtina, kad sprendžiant abu ginčus galiojo tų pačių redakcijų ginčams spręsti aktualių įstatymų normos, t. y. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gruodžio 31 d.), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ir jo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr.XI-1244 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) ir šį įstatymą įgyvendinantys Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (2011 m. birželio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 765 redakcija). Nors abiejų bylų faktinės aplinkybės ir esmės vienodos (tai, kad pareiškėjos atveju ginčo laikotarpis ilgesnis, nelaikytina, jog bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos) ir ginčams spręsti taikytinos tų pačių redakcijų teisės aktų normos, sprendžiant ginčus buvo skirtingai aiškintos įstatymų normos (pirmiausia Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis), todėl prieita prie skirtingų išvadų.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija neturėjo galimybės atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, nes šioje byloje, nors ji buvo paskirta nagrinėti apeliacine tvarka anksčiau, procesinis sprendimas buvo priimtas vėliau (buvo nuspręsta inicijuoti išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymą) nei byloje pagal pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą, kuri buvo paskirta nagrinėti apeliacine tvarka vėliau.

40. Atsakovui 2011 m. liepos 13 d. suteikiant apeliantei vaiko priežiūros atostogas kol vaikui sueis dveji metai galiojo Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr.XI-985 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. ir galiojusi iki 2011 m. gruodžio 31 d.), kuri nustatė, kad „<... vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. <...>“.

Tam, kad atskleisti įstatymų leidėjo valią ir tikslą, kurio buvo siekta šiuo įstatymo pakeitimu, tikslinga įsigaliojusį teisinį reguliavimą palyginti su netekusiu galios. Iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-1621 redakcija) nustatė, kad laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis, o vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos už kiekvieną vaiką, kol vaikui sueis vieni metai, – 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio.

Tos pačios įstatymo redakcijos Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 4 dalis reglamentavo, kad jeigu pareigūnas, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis dveji metai, gauna darbo užmokestį, kuris yra mažesnis už vidutinį darbo užmokestį (bendrą vidutinių darbo užmokesčių sumą), nurodytą šio straipsnio 3 dalyje, laikotarpiu, kol vaikui sueis dveji metai, jam mokamas šio vidutinio darbo užmokesčio (bendros jų sumos) ir jo gaunamo atitinkamo mėnesio darbo užmokesčio skirtumas. Nuo 2011 m. liepos 1 d. (2010 m. liepos 2 d.

įstatymas Nr. XI-985) neteko galios minėtos Vidaus tarnybos statuto redakcijos (2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-1621) 41 straipsnio 4 dalis, o 3 dalis nebenumatė išmokos dydžio (procentais nuo Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio), o kaip jau buvo minėta, dėl vaiko priežiūros atostogų laikotarpio pareigūnams apmokėjimo nustatė teisinį reguliavimą, nukreipiantį Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Pabrėžtina, kad inicijuojant Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimą, įsigaliojusį nuo 2011 m. liepos 1 d. (2010 m. liepos 2 d.

įstatymas Nr. XI-985) šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas įstatymų leidėjo tikslas „suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų ir kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239)“. Apeliantei po vienerių metų vaiko priežiūros atostogų 2012 m. gegužės 21 d. nutraukus vaiko priežiūros atostogas ir grįžus į tarnybą galiojo 2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr.XI-1855 redakcijos Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis, kuri nustatė, kad „<... vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. <...>“, t. y. ginčui aktualiu aspektu šis teisinis reguliavimas nesiskyrė nuo to, kuris galiojo tuo metu, kai apeliantei jos pasirinkimu buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos kol vaikui sueis dveji metai.

Atsižvelgiant į minėtas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigalioję Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimai turi būti aiškinami ir taikomi kartu su atitinkamomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

41. Pagal nuo 2011 m. įsigaliojusios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo 2010 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XI-982), šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustatė, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Šios redakcijos Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai.

Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (bylai aktuali Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija) 48 punktą. Be to, šiame Nuostatų punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į pasirinktą pašalpos mokėjimo trukmę, nustatyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama ir mokama visiems apdraustiesiems, kurie teisę ją gauti įgijo nuo 2011 m. liepos 1 dienos.

Pagal 2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1244 (įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d.) redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnį, šio straipsnio 1 dalis numatė tą patį teisinį reguliavimą, o šio straipsnio 4 dalis nustatė, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. 2012 m. birželio 5 d. įstatymu Nr.XI-2048 (įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) pakeičiant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnį minėtos, t. y. 2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcijos, įstatymo nuostatos nebuvo keičiamos.

42. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, t. y. po 2011 m. liepos 1 d., įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą ir ji 2011 m. liepos 13 d. pasirinko vaiko priežiūros atostogas kol vaikui sueis dveji metai (iki 2013 m. gegužės 20 d.), o atsakovas šias atostogas jai suteikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 21 d. nutraukus vaiko priežiūros atostogas ir grįžus į tarnybą, to paties vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis dveji metai būtų suteiktos kitam asmeniui (vaiko tėvui).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A520-330/2013, kuri faktinių aplinkybių ir teisės taikymo požiūriu analogiška nagrinėjamai bylai, įvertinusi teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2011 m. liepos 1 d. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XI-985) ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), taip pat šį įstatymą įgyvendinančias Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43.2, 48 punktų bei 44 punkto 2 dalies nuostatas, priėjo prie išvadų, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d.

įstatymo Nr. XI-982 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) buvo pasirinktas toks socialinės paramos teikimo pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais modelis, kai apdraustajam ligos ir motinystės socialiniu draudimu, atitinkančiam minėto įstatymo nustatytas sąlygas motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, suteikiama galimybė pasirinkti šios pašalpos mokėjimo trukmę – arba iki vaikui sueis vieneri metai, arba iki vaikui sueis dveji metai. Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą kol vaikui sueis vieneri metai, pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tačiau šiam dydžiui įtaką turi ir asmens turimos draudžiamosios pajamos – jei draudžiamųjų pajamų dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas.

Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos kol vaikui sueis vieneri metai yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo užmokesčio dydžio, tačiau šiuo atveju apdraustojo turimos draudžiamosios pajamos daro įtaką mokėtinam motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui tik laikotarpiu iki vaikui sueis vieneri metai – antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) mokama neatsižvelgiant į turimas draudžiamąsias pajamas.

Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išdėsčius 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija, buvo įtvirtinta teisė apdraustiesiems antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais tuo atveju, jei pasirinkta gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą (40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) ir nesant vaiko priežiūros atostogose.

44. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, 2013 m. spalio 28 d. sprendime pažymėjo jog įstatymų leidėjui pasirinkus tokį socialinės paramos apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu modelį, sudėtiniai jo elementai – mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis bei mokėjimo trukmė yra glaudžiai susiję, juolab neatsiejamas pasirinktos socialinės paramos apdraustiesiems sistemos elementas yra teisė tuo atveju, jei apdraustasis pasirenka motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, gauti antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais minėto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio pašalpą nepriklausomai nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų. Tai, jog minėtų dydžių – 70 procentų ir 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio atitinkamai pirmaisiais ir antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, pasirinkus pašalpos mokėjimą kol vaikui sueis dveji metai, – nustatymas yra neatsiejamas nuo minėtos garantijos apdraustiesiems, jog antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais minėta pašalpa nebus siejama su gaunamomis draudžiamosiomis pajamomis, t. y. minėta pašalpa bus mokama ir dirbančiam pašalpos gavėjui, aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimų, padarytų 2010 m. liepos 2 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr.XI-982, travaux préparatoires (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=375380, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.showdoc_l?p_id=377633).

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, atsižvelgusi į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nustačius, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydį nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, konstatavo, jog pagal šį, t. y. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, nustatytinas ir neatsiejamas jame įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl socialinės paramos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (jei pasirenkama gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai) elementas – garantija, jog asmens gaunamos draudžiamosios pajamos (inter alia gaunamas darbo užmokestis) antraisiais vaiko priežiūros metais nedarys įtakos priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui (statutinių valstybės tarnautojų atveju – mokėtino vidutinio darbo užmokesčio dalies dydžiui).

Pabrėžė, kad laikantis pozicijos, jog minėta Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ aiškintina kaip būtina sąlyga teisei į atitinkamą iš valstybės biudžeto mokamą paramą pirmaisiais vaiko priežiūros metais atsirasti, tai turėtų būti vertinama kaip įstatymų leidėjo siekis nustatyti diferencijuotą nurodytos asmenų grupės, t. y. statutinių valstybės tarnautojų, teisinį reguliavimą byloje nagrinėjamu socialinių garantijų pirmaisiais vaiko priežiūros bei auginimo metais apimties aspektu.

Tačiau pagrindo tokiai išvadai nėra – priešingai, iš inter alia Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad įstatymų leidėjas aiškiai ir nevienareikšmiškai siekė suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl ko darytina išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.

Dėl šių teisinių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), inter alia jo 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.

46. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusius Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies pasikeitimus dėl kurių teisinis reguliavimas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo antraisiais vaiko auginimo metais tapo žymiai aiškesnis. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, pareigūnams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio.

Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis <...>“. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-430) aiškinamajame rašte nurodyta, kad šiuo įstatymu projektu siekiama iš esmės ne įtvirtinti naują, iki tol nenumatytą teisinį reguliavimą, o užtikrinti, kad „įstatymo normos būtų aiškios, t. y. teisinis reguliavimas būtų logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“.

Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr.XII-284 redakcija) inter alia nustatyta, kad „Antraisiais vaiko auginimo metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo tuo metu gautų pajamų ir (ar) pašalpų. Nors pareiškėjai antrieji vaiko auginimo metai baigėsi 2013 m. gegužės 21 d. ir minėti nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję įstatymų pakeitimai negali būti taikomi, tačiau jie patvirtina įstatymų leidėjo tikslų, įtvirtintų pirmiau minėtame nuo 2011 m. liepos 1 d.

įsigaliojusiame Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje teisiniame reguliavime tęstinumą ir įtvirtina aiškiai, nedviprasmiškai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A520-330/2013 inter alia atkreipė dėmesį į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2013 m.liepos 1 d.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartyje pagrįstai nurodyta, kad Vidaus tarnybos statutas yra specialusis įstatymas, kuris inter alia numato vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis ir aštuntasis skirsnis), tačiau pabrėžtina, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigalioję šio įstatymo pasikeitimai (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-985 ir 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcijos) Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis įtvirtino tik bendrąsias nuostatas dėl socialinių garantijų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu ir dėl šios socialinės garantijos taikymo nukreipė į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Todėl nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigalioję Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimai turėjo būti aiškinami ir taikomi kartu su atitinkamomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

48. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime ir apeliacinės instancijos teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartyje teisingai nurodė, kad vidaus tarnybos pareigūnai pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą nepriskirtini asmenų grupei, kuri privalomai draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis). Tačiau pabrėžtina, kad ši aplinkybė asmeniui, kuriam taikomas Vidaus tarnybos statutas, nėra kliūtis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kadangi minėtą socialinę garantiją numato Vidaus tarnybos statutas ir ginčui aktualiu laikotarpiu taikytinos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatų taikymas apdraustųjų asmenų socialinių garantijų suvienodinimo prasme nereiškia, kad motinystės (tėvystės) pašalpa valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Vidaus tarnybos statutas, mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nes tokiam statutiniam valstybės tarnautojui motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iš valstybės biudžeto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A520-330 atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktą Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis. Įstatymų leidėjas valstybės tarnautojų, kuriems taikomas Vidaus tarnybos statutas, socialinės garantijos – teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą užtikrinimui yra pasirinkęs finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų, kurias išmoka darbdavys, modelį.

49. Įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, taip pat ginčui aktualų teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo apeliantės iškelto administracinio ginčo atveju tas pačias įstatymų normas aiškinti ir taikyti kitaip nei jos buvo aiškintos ir taikytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330, kuri pagal faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas analogiška nagrinėjamai bylai, taip pat nėra aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą formuoti kitokią nei nurodyta šiame sprendime praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, kaip vieną iš Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlygų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas ir apeliacinės instancijos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimas turi būti panaikinti. Priimant šiuos procesinius sprendimus buvo neteisingai taikytos materialinės teisės normos (ABTĮ 143 straipsnis) todėl prieita prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėjai, kuri pasirinko vaiko priežiūros atostogas iki jam sueis dveji metai, grįžus į tarnybą, kai vaikui suėjo vieneri metai, esą neturi būti mokama pašalpa antraisiais vaiko auginimo metais kol jam sueis dveji metai.

50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pagrįstai prašė teismo panaikinti atsakovo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą mokėti 40 procentų pašalpą antraisiais vaiko auginimo metais, ir įpareigoti atsakovą išmokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis naikintini priimant naują sprendimą ir patenkinant pareiškėjos skundą, t. y. panaikinant Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600 ir įpareigojant atsakovą išmokėti pareiškėjai R. Z. 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. Z. skundą patenkinti.

Panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600. Įpareigoti Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti R. Z. 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė