eAS-1051-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1051-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03540-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. N. ir L. V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (1.16.)7R-4267 ir įpareigoti teisingumo ministrą iškelti drausmės bylą bendrai pažeidimą įvykdžiusiems advokatams L. V. P. ir Z. N..

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalimi, 2014 m. birželio 11 d. pateikė prašymą teisingumo ministrui iškelti drausmės bylą advokatams L. V. P. ir Z. N.. 2011 m. gruodžio 15 d. Advokatų garbės teismas priėmė sprendimą drausmės byloje Nr. 12. 2014 m. balandžio 14 d. toje pačioje drausmės byloje, teikiant kasacinį skundą, advokatas L. V. P., tuometinis Advokatų tarybos pirmininkas, ir advokatas Z. N. (Advokatų garbės teismo teisėjas) sudarė atstovavimo sutartį Nr. 376, kuria Z. N. buvo pavesta atstovauti Lietuvos advokatūrą, surašyti ir pasirašyti kasacinį skundą Nr. 2-55-3-00142-2012-7. Pareiškėjo teigimu, proceso šalies ir teisėjo byloje bendrininkavimas prieš kitą proceso šalį yra labai negarbingas veiksmas, diskredituoja teisingumo idėją, teismo nepriklausomumo principą, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Advokatų etikos kodekso 11.3 punktą ir Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas pažymėjo, jog teisėjas, byloje įgydamas vienos iš šalių atstovo statusą, diskredituoja teisingumo idėją. Teisėjas, kuris turi būti objektyvus ir nepriklausomas, atskleidžia savo suinteresuotumą bylos baigtimi. Pareiškėjas pažymėjo, kad Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalis nustato, jog advokatui už šio įstatymo pažeidimus gali būti keliama drausmės byla, ir nesutiko su atsakovo priimtu sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta iškelti minėtiems advokatams drausmės bylas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo argumentu dėl kompetencijos trūkumo spręsti drausmės bylų iškėlimo klausimą ir nurodė, jog, remiantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalimi, drausmės bylą advokatui iškelia Advokatų taryba arba teisingumo ministras. Pareiškėjo manymu, Ministerija neteisėtai atsisakė iškelti drausmės bylą, nes profesinis pažeidimas ir jo subjektai yra akivaizdūs – pažeidimas įformintas raštu ir pačių pažeidėjų pasirašytas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti, kadangi skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas atsakymas pareiškėjui nėra administracinio pobūdžio sprendimas, kadangi nesukėlė ir negalėjo sukelti jam jokių teisinių pasekmių. Atsakovo manymu, šis raštas nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas, kuris būtų pagrindu administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Atsižvelgęs į tai, atsakovas darė išvadą, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalyku negali būti pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iškelti drausmės bylas nurodytiems advokatams. Atsakovo teigimu, ginčijamu 2014 m. birželio 19 d. sprendimu tinkamai atsakyta pareiškėjui į jo prašymą. Atsakovas rėmėsi Advokatūros įstatymo 56 straipsniu ir pažymėjo, kad Ministerija neturi įgaliojimų vertinti ar kitaip aiškintis Lietuvos advokatūros organų veiksmų, neveikimo ir priimtų sprendimų teisėtumo ar pagrįstumo. Atsakovas vadovavosi Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžė, kad būtina advokato drausminės atsakomybės sąlyga yra advokato padarytas profesinis nusižengimas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios su Lietuvos advokatūros organų veikla sudarant sutartį dėl kasacinio skundo surašymo ir atstovavimo byloje, todėl nėra pagrindo iškelti drausmės bylas minėtiems advokatams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. N. atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Z. N. pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė kaip konkrečiai jo atstovavimas Lietuvos advokatūrai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei Advokatų etikos kodekso 11.3 punkte numatytą reikalavimą advokatui apie ketinimą priimti pavedimą atstovauti klientui pranešti kitam advokatui, kuris turi ir vykdo tokį pavedimą. Dėl Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, kuri numato, jog advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis inter alia dalyvavo kaip teisėjas, Z. N. pažymėjo, kad jis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. ieškinį Lietuvos advokatūrai nedalyvavo kaip teisėjas, todėl jo teisė atstovauti Lietuvos advokatūrą nėra varžoma. Taip pat pažymėjo, jog pagal Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo aprašo, patvirtinto teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1R-160 (toliau – ir Aprašas) 77 punktą bylose pagal skundus dėl Advokatų garbės teismo sprendimo kartu su atsakovu įtrauktos Lietuvos advokatūros (jos organo) atstovu Lietuvos advokatūrai (jos organui) gali atstovauti Advokatų garbės teismo pirmininkas ar Advokatų garbės teismo narys, buvęs pranešėju drausmės byloje, kurios sprendimas yra ginčijamas. Z. N. manymu, jis, būdamas pranešėjas advokato A. K. drausmės byloje, kurioje sprendimas buvo ginčijamas teismine tvarka, sudarydamas atstovavimo sutartį, surašydamas ir pasirašydamas su Lietuvos advokatūros atstovu, Advokatų tarybos pirmininku L. V. P., atstovavimo sutartį ir kasacinį skundą, Lietuvos advokatūros ir advokatų veiklą reglamentuojančių normų nepažeidė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi administracinę bylą pagal A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. N. ir L. V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Ministerijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (1.16.)7R-4267 ir įpareigojimo atlikti veiksmus teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 14, 15 dalimis ir pabrėžė, kad reikalavimas administraciniam teismui turi būti suformuluotas atsižvelgiant į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė teismui leido daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Vertindamas ginčijamo Ministerijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (1.16)7R-4267 turinį, teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo sprendimu pareiškėjui nėra suteikiamos jokios naujos teisės ir (ar) nesukuriamos pareigos, t. y. ginčijamas administracinis aktas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teisę paduoti skundą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo užtikrina Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14-16 dalimis ir darė išvadą, kad pareiškėjas Ministerijai pateikė ne prašymą (skundą) dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pranešimą (informaciją) apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Teismas pažymėjo, kad tarnybiniu nusižengimu gali būti pažeidžiamos tik tos institucijos teisės ir teisėti interesai, kurioje tokie pažeidimai daromi, šiuo atveju – Lietuvos advokatūros. Todėl institucija sprendžia dėl savo teisių ar teisėtų interesų galimo pažeidimo ir turi pareigą tik informuoti pranešimą apie nusižengimą pateikusį asmenį, kaip reaguota į jo pranešimą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo 2014 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.16)7r-4267, todėl administracinę bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, taip pat nutraukė ir bylą dėl išvestinio reikalavimo – įpareigoti teisingumo ministrą iškelti drausmės bylą šiems bendrai pažeidimą įvykdžiusiems advokatams L. V. P. ir Z. N..

III. Pareiškėjas A. K. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti bylą ir įpareigoti teismą nagrinėti bylą iš esmės, pranešti prokurorui apie teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1R-160 77 punkto paskelbimą, atitinkantį Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje numatytos veikos sudėtį.

Pareiškėjas remiasi Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 10 punktu ir daro išvadą, kad teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtinto aprašo 77 punktu atimama advokatų ir advokatų padėjėjų teisė į teisingą teismą. Pareiškėjas remiasi Advokatų etikos kodekso 1.3 punktu ir pažymi, kad teisėjo sąmoningas veikimas kaltintojo interesais diskredituoja teisingumo idėją. Pareiškėjo teigimu, Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 4 dalies pagrindu ministras privalėjo neskelbti tokio aprašo, o toks jo veiksmas yra nusikaltimas, įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje. Pareiškėjas paaiškina, kad jo drausmės byloje tretieji asmenys pažeidė jo teisę į teisingą teismą, nes Garbės teismo narys byloje pradėjo veikti kaip Advokatūros atstovas, o Advokatų tarybos pirmininkas suteikė tokius įgaliojimus veikti. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo vadovautis ne Viešojo administravimo įstatymo, o Advokatūros įstatymu. Pareiškėjas akcentuoja, kad šioje byloje atsakovas pažeidė jo teisę į teisingą teismą, nes atsisakė inicijuoti pareiškėjo pažeistos teisės gynimą iškeliant pažeidėjams drausmės bylas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1R-160 77 punkto priėmimu ir paskelbimu, nėra administracinės bylos dalyku. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti Teisingumo ministerijos 2014 m. birželio 19 d. rašto Nr. (1.16)7R-4267, nes juo nėra pažeidžiami pareiškėjo interesai. Atsakovo manymu, teisingumo ministro atsakymas dėl drausmės bylų iškėlimo arba atsisakymo iškelti drausmės bylas turi įtaką tik asmenims, kurių atžvilgiu priimamas toks sprendimas, tačiau pareiškėjui toks atsakymas negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu. Šis punktas numato, jog teismas bylą nutraukia, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014 pabrėžė, kad asmenys, kreipdamiesi į teismą, siekia apginti tikrai ar tariamai pažeistas subjektines teises. Procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus, ABTĮ numato reikalavimus skundui.

Pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ 23 straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas A. K. 2014 m. birželio 12 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas iškelti drausmės bylas advokatams L. V. P. ir Z. N., kadangi šie advokatai, pareiškėjo manymu, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Advokatų etikos kodekso 11.3 punktą ir Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalį. Teisingumo ministerija 2014 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (1.16.)7R-4267 nurodė, kad nėra teisinio pagrindo spręsti dėl drausmės bylos iškėlimo minėtiems advokatams, taip pat pažymėjo, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti ar kitaip aiškintis Lietuvos advokatūros organų veiksmų, neveikimo ir priimtų sprendimų teisėtumo ar pagrįstumo, kadangi Lietuvos advokatūra įgyvendina advokatų savivaldą ir nėra pavaldi Teisingumo ministerijai. Kaip matyti, šiuo ginčijamu aktu pareiškėjui nėra suteikiamos naujos teisės ir (ar) nesukuriamos pareigos. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, kad atsakovo atsisakymas iškelti drausmės bylas advokatams pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 11 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją laikytinas ne prašymu dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pranešimu (informacija) apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuriam, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, yra pavesta formuoti vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, jog tarnybinio / drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013, 2005 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1500/2005).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) advokatų L. V. P. ir Z. N. atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo keliami reikalavimai, kurie priimti nagrinėti teisme, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės normos pagrindu. Taip pat konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo procesinį reikalavimą pranešti prokurorui apie teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1R-160 77 punkto paskelbimą, kadangi teisingumo ministro nusikalstamos veikos požymių išnagrinėtos bylos kontekste nenustatyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius