eA-2144-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2144-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05328-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. H. T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. H. T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja H. H. T. T. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-7)12PR-99 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei H. H. T. T. ir jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prieglobsčio prašymą.

Nurodė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir pagrįstai bijo būti grąžinta į kilmės šalį, nes patirs persekiojimą dėl religinių įsitikinimų. Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 12PR-99 nepagrįstai atsisakė suteikti jai pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nevertino, netikrino ir nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjos šalį, todėl manė, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad 2008 m. buvo įvykis-demonstracija pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Tai buvo žemės ginčas, kuriame krikščionys ir (duomenys neskelbtini) valdžia nepasidalino žemės, dėl to valdžia neleido melstis, mušdavo kunigus. Pareiškėja nurodė, kad gimė krikščionių šeimoje, tėvai buvo vieni iš tų, kurie demonstravo ir organizavo demonstraciją. Tėvai buvo sulaikyti ir sumušti, valdžia nedavė tiek laisvės, kiek paprastiems piliečiams. Tėvai buvo persekiojami, turėjo visą laiką keliauti. Pareiškėja buvo sulaikyta ir pasiųsta į viešnamį. Ten dažnai buvo mušama. Kartą pareiškėją nuvežus į ligoninę ji pabėgo. Nurodė, kad pasislėpti nuo valdžios jai padėjo geri žmonės. Jokių giminių (duomenys neskelbtini) neturi.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 13–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad įvertinus visus pareiškėjos asmens byloje esamus prieglobsčio procedūros metu surinktus duomenis bei atsižvelgus į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. VNM 15/6-6-23 (toliau – Pažyma), jos pasakojimas apie išvykimą iš kilmės valstybės sąlygojusius įvykius yra iš esmės įtikinamas. Todėl, vadovaujantis abejonių privilegijos principu, prieglobsčio prašytojos nurodytos aplinkybės, nepatvirtintos rašytinais įrodymais, yra vertintinos jos naudai ir laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais, vertintinais Pažymoje esančios informacijos apie kilmės valstybę kontekste.

Pareiškėja nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) jai gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos atžvilgiu nebuvo vykdomi jokie individualus pobūdžio veiksmai, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Pareiškėja nepriklauso pažeidžiamoms grupėms, kurios, remiantis Pažyma, gali (duomenys neskelbtini) patirti persekiojimą.

Jos pasakota istorija apie tėvų persekiojimą (duomenys neskelbtini) nebuvo detali, nuo 2008 m. pareiškėja nežino, kur yra jos tėvai. Po tėvų pabėgimo niekas jos (duomenys neskelbtini) nepersekiojo ir niekas iš valdžios atstovų jos tėvų neieškojo. Pagal Migracijos departamento surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjos bylos faktinę medžiagą, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama.

Pareiškėjos kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių, tiesiogiai su ja susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) jai asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, pažeidžiantys jos žmogaus teises ir pagrindines laisves, išvardintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Pareiškėja nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko susirasti darbą Europos Sąjungoje ir geresnį gyvenimą, nenori grįžti dėl ekonominio nepritekliaus ir nedarbo. Pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 140–144) pareiškėjos H. H. T. T. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, remdamasis 2014 m. lapkričio 19 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. išvada Nr. (15/6-7)13PR-99(RN) 2014 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)12PR-99 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei H. H. T. T. ir jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai nuspręsta nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei nuspręsta uždrausti jai vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas vadovavosi 1951 m. Ženevos konvencija, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85, 2011 m. gruodžio 13 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – direktyva 2011/95/ES), Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 83 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012, 2014 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-204/2014, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2299/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje A575-1054/2011).

Atsakovas išvadoje nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, kurie sąlygojo išvykimą iš kilmės valstybės yra iš esmės įtikinamas, todėl pareiškėjai buvo suteikta „abejonės privilegija“, t. y. aplinkybės, kurios nepatvirtintos rašytiniais įrodymais, vertintinos pareiškėjos naudai ir laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais. Todėl faktiškai pareiškėjai buvo taikoma Įstatymo 83 straipsnio 1 dalis, nors atsakovas nei Sprendime, nei Išvadoje šia teisės norma tiesiogiai nesivadovauja. Atsakovas Išvadoje nedetalizuoja, kokia apimtimi ir kuriuos faktus laiko tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais. Įvertinus išvados turinį laikyta, kad atsakovas tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais laiko tik tas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios yra neprieštaringos ir nuoseklios. Šią išvadą patvirtina tai, kad atsakovas Išvadoje konstatuoja, kad pareiškėjos pasakota istorija nėra detali, todėl kai kurių pasakojimo dalių objektyviai neįmanoma įvertinti. Teismo vertinimu šie išvados trūkumai nelaikytini esminiais ir lemiančiais Sprendimo neteisėtumą.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėja nepateikė jokių konkrečių ir individualių aplinkybių dėl patirto persekiojimo. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 19 d. apklausos metu paklausta apie patirtą persekiojimą kilmės valstybėje nurodė, kad „Problemos tik tokios, kad mano tėvus persekiojo“. Pareiškėja pasirašytinai buvo supažindinta su Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių.

Pareiškėja apklausos metu nurodė lakoniškus motyvus, nepateikė jokių konkrečių su pareiškėja individualiai susijusių aplinkybių dėl persekiojimo. Pareiškėjos apklausos metu buvo paklausta, ar ji išdėstė visas aplinkybes, į kurį pareiškėja atsakė, kad nurodė viską. Įvertinus pareiškėjos nurodytas išvykimo priežastis 2014 m. liepos 21 d. užsieniečio apklausos lape, 2014 m. liepos 23 d. prieglobsčio prašyme, 2014 m. rugsėjo 19 d. apklausos metu, posėdžio teisme metu, matyti, kad pareiškėja viso proceso metu nesugebėjo pateikti jokių konkrečių individualaus persekiojimo aplinkybių.

Taip pat kai kurie pareiškėjos teiginiai prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Pareiškėja viso prieglobsčio prašymo nagrinėjimo proceso metu, taip pat teismo posėdžio metu akcentavo 2008 metais vykusią didžiulę demonstraciją, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pagal kilmės valstybės informaciją 2013 m. gegužės 11 d. kilmės valstybės pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žemės nuosavybės ginčus tarp Katalikų bažnyčios ir (duomenys neskelbtini) valdžios“, 2009 metų liepos mėnesį vyko protestas, kuriame dalyvavo keli šimtai katalikų (duomenys neskelbtini) bažnyčioje.

Todėl pareiškėjos pasakojimas dėl „(duomenys neskelbtini)“ įvykių, atsižvelgiant į tą faktą, kad pareiškėja nurodo konkrečias datas prieglobsčio prašyme (2008 m. rugpjūčio 15 d.) ir 2014 m. rugsėjo 19 d. apklausos metu (2008 m. rugpjūčio 25 d.), laikytas prieštaringu. Pareiškėja nenurodė jokių vėliau sekusių susidūrimų su valstybės institucijomis, nors nuo pareiškėjos minimų įvykių parėjo daugiau nei 6 metai. Įvertinus pareiškėjos motyvus išvykti, nurodytus 2014 m. liepos 21 d. užsieniečio apklausos lape ir pirminės apklausos protokole matyti, kad pareiškėjos išvykimą sąlygojo geresnių gyvenimo sąlygų paieška, o šie prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Atsakovas taip pat surinko informaciją apie kilmės valstybę, kuri nepatvirtina bendro pobūdžio grėsmių, galinčių būti pagrindu suteikti papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 3 p.). Dėl šių priežasčių daryta išvada, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra nepagrįstas.

III. Pareiškėja H. H. T. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147–149), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-7)12PR-99 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei H. H. T. T. ir jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prieglobsčio prašymą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas išvadoje konkrečiai turėjo nurodyti, kokia apimtimi taikoma „abejonės privilegija“. Pareiškėjos nuomone, atsakovas tik deklaratyviai išvadoje nurodė taikomą „abejonės privilegiją“, tačiau realiai jos netaikė ir jos pasakojimo iš esmės nevertino. Pažymi, kad pareiškėja niekur apie ekonomines priemones net neužsiminė.

Nurodo, kad teismas iš esmės konstatuoja pareiškėjos prašymo prieštaringumą vien remdamasis faktu, kad pareiškėja nurodė neteisingą „(duomenys neskelbtini)“ įvykių datą, tačiau neatsižvelgia į šių įvykių metu pareiškėjos buvusį amžių.

Pareiškėjos nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino jos nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai nesuteikė jai prieglobsčio ar papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

2015 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos H. H. T. T. prašymas (b. l. 154), kuriuo ji prašo nenagrinėti jos skundo, kadangi nori kuo greičiau grįžti namo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad supranta visas atsisakymo pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja H. H. T. T. pateikė prašymą nenagrinėti jos skundo. Pareiškėja nurodo, jog jai yra žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės ir ji nori kuo skubiau grįžti į (duomenys neskelbtini) (b. l. 154). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėja nedetalizuoja, ar ji atsisako būtent pirmajai instancijai pateikto skundo, taip pat ji neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir administracinę bylą nutraukti, todėl darytina išvada, kad ji atsisako Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto apeliacinio skundo.

Vertindama pateiktą pareiškėjos prašymą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir tai, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, yra pagrindas teismui apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.). Taigi, šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, nes apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Kita vertus, ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos prašymo turinį, į tai, kad pareiškėja iš esmės šiuo prašymu atsisako pateikto apeliacinio skundo, pažymi, kad pareiškėjos pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo atitinka ABTĮ reikalavimus, t. y. jis yra pasirašytas pareiškėjos, be to, prašyme nurodyta, jog pareiškėjai žinomos atsisakymo pasekmės, pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, kliūčių, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėtų būti tenkintinas, nėra, todėl pareiškėjos prašymas dėl apeliacinio skundo atsisakymo priimamas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjos apeliacinį skundą administracinėje byloje nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Proceso teisės normos neįpareigoja teismo aiškintis priežasčių, dėl kurių pareiškėja apsisprendė atsisakyti pateikto apeliacinio skundo. Preziumuojama, kad pareiškėja, pateikusi teismui rašytinį pareiškimą ir nurodžiusi, jog jai žinomos apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės, apsvarstė tokio procesinio veiksmo atlikimo reikšmę, žino ir suvokia jo sukeliamus procesinius teisinius padarinius (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos H. H. T. T. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. H. T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė Virginija Volskienė