A-492-828-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -828/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01893-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens H. S. (H. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo H. S.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2013 m. birželio 6 d., gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2.7-79401-356 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mieste piliečiui H. S.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. G. (K. G.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,73 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,3002 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Trakų skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 46S-261 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui H. S.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį – 2,3192 ha žemės buvusio savininko K. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,73 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra tris žemės sklypus – 1,3045 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,0427 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,9720 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir skundžiami sprendimai).

Pareiškėjas nurodė, jog K. G. mirė (duomenys neskelbtini), tai yra jis nebuvo žemės (duomenys neskelbtini), savininku jos nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. metu ir jo, kaip turto savininko, interesų nacionalizacijos procesas nepalietė.

Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-509/1998 1998 m. rugsėjo 11 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, kad H. S. motina E. S. (K. G. duktė) valdė 2,40 ha žemės; tai, kad kitą žemės dalį E. S. valdė nuosavybės teisėmis, įrodymų nėra. Į 2,40 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisės H. S. buvo atkurtos grąžinant natūra žemės sklypą žemės ūkio veiklai 2002 m. birželio 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 79-10480. Trakų rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-566-02/2003 konstatavo, kad žemė (duomenys neskelbtini)nacionalizuota ne iš K. G., kadangi jis mirė dar iki nacionalizacijos. Pareiškėjas pažymėjo, jog H. S. nepateikė papildomų įrodymų, patvirtinančių, kas nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė K. G. priklausiusį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2013 m. gegužės 22 d. pažymoje Nr. R4-640 nurodė, jog archyve nėra dokumentų, patvirtinančių, kas po K. G. mirties paveldėjo ar kitokiu teisėtu būdu valdė jo (duomenys neskelbtini)turėtą žemę. Pareiškėjas sprendė, kad H. S. neįgijo teisės atkurti nuosavybės teisių į K. G. priklausiusį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl skundžiamais sprendimais nuosavybės teisės H. S. atkurtos nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas, todėl skundžiami sprendimai naikintini.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą, kuriame prašė spręsti pareiškėjo prašymą teismo nuožiūra (b. l. 71-74).

Atsakovas paaiškino, kad K. G. nuosavybės teisės buvo nustatytos pagal archyvinį dokumentą, tai yra pagal klasifikacinės komisijos prie Vilniaus iždo rūmų 1935-1939 m. archyviniame fonde esantį K. G. turto (duomenys neskelbtini)aprašymo lapą. Su H. S. 1996 m. gruodžio 19 d., 2003 m. kovo 28 d. pareiškimais dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Vilniaus apskrities viršininko Trakų rajono žemėtvarkos skyrius nesutiko. Vilniaus apskrities viršininko Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus nuomonė dėl nuosavybės teisių atkūrimo H. S. pasikeitė gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2005 m. birželio 27 d. pažymą Nr. 4D-2004/03-926, kurioje buvo rekomenduota Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui spręsti nuosavybės teisių atkūrimą į 2,50 deš. žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini). Remiantis tokia rekomendacija buvo priimti pareiškėjo skundžiami sprendimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo H. S. pateikė atsiliepimą į prašymą (b. l. 85-86), kuriuo prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

H. S. paaiškino, kad jokių neteisėtų veiksmų, atkuriant jam nuosavybės teises į 1940 m. nacionalizuotą žemę nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei NŽT atlikti negalėjo. Pažymėjo, kad nuosavybės teisės jam atkurtos remiantis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2005 m. birželio 27 d. pažyma Nr. 4D-2004/03-926.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (b. l. 98-101) pareiškėjo prašymą tenkino; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2.7-79401-356 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mieste piliečiui H. S.“ bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 46S-261 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui H. S.“.

Teismas nustatė, kad Trakų rajono apylinkės teismas 1998 m. rugsėjo 11 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-509 netenkino H. S. pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis K. G. ir jo motina E. S. turėjo 16,31 ha žemės, ir nurodė, kad pareiškėjo motina E. S. nuosavybės teisėmis valdė 2,40 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 79-10480 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui H. S.“ H. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės jo motinos E. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,40 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrą 2,40 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Trakų rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-566-02/2003 netenkino H. S. pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis K. G. nuosavybės teise valdė 2,78 ha žemės sklypą, kad jis, kaip kraitį, panaudos tikslais skyrė savo dukterims: E. S. – 2,40 ha, R. V. – 3,60 ha, M. G. – 1,20 ha dydžio žemės sklypus iš savo valdomos, naudojamos, disponuojamos 16 ha žemės sklypo, kuriuos vėliau paveldėjimo teise valdė jo motina E. S. iki žemės nacionalizavimo. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A29-1320/2003 bylą dalyje dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. S. nuosavybės teise valdė 4,80 ha žemės iki jos nacionalizacijos, nutraukė, kadangi jau yra priimtas 1998 m. rugsėjo 11 d. sprendimas tuo pačiu pagrindu; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2005 m. birželio 27 d. pažyma Nr. 4D-2004/03-926 rekomendavo Trakų rajono žemėtvarkos skyriui spręsti nuosavybės teisių atkūrimą į 2,50 deš. žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini).

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis kam atkuriamos nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą bei įvertinęs byloje esančią medžiagą, surinktą prokuratūros atliekant tyrimą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. atskirąja nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-755/2013, kuria buvo nutarta informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apie tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus, 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 2.7-79401-356 atkurdama H.

S. (H. S.) nuosavybės teises ne į 1940-06-15 pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininko nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, kad H. S. atkurta nuosavybės teisė į K. G., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą žemę, t. y. atkurta ne į 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininko nuosavybės teise valdytą žemę. Pažymėjo, kad žemės nacionalizavimo metu K. G. negalėjo būti šio žemės sklypo savininkas, po jo mirties liko trys dukterys, o ne viena duktė (pareiškėjo motina E. S.).

Teismas nurodė, jog aplinkybės, kurių pagrindu daroma išvada, kad K. G. nacionalizavimo metu nebuvo žemės savininkas ir, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 2.7-79401-356 atliko neteisėtus veiksmus, atkurdama H. S. nuosavybės teises ne į 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininko nuosavybės teise valdytą žemę, išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atskirojoje nutartyje, todėl šiame sprendime nekartojamos.

Įvertinęs prokuratūros surinktą medžiagą, teismas su padarytomis išvadomis sutiko. Pažymėjo, jog yra nustatyta, kad K. G. nacionalizavimo metu nebuvo žemės savininkas, todėl sprendė, jog H. S. nuosavybės teisės abiem pareiškėjo skundžiamais sprendimais atkurtos neteisėtai, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, todėl šie sprendimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovo argumentas dėl praleisto senaties termino atmestas kaip nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. balandžio 5 d. atskirąją nutartį prokuratūra sužinojo pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, dokumentai, susiję su skundžiamais sprendimais gauti 2013 m. gegužės 6 d., todėl senaties terminas nėra praleistas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo H. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107-109), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

H. S. mano, kad prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pažymi, kad informacija apie tai, kad jis pretenduoja į buvusio savininko K. G. turtą tapo žinoma ne Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. balandžio 5 d. atskirąją nutartį, o tada, kai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius rekomendavo Trakų rajono žemėtvarkos skyriui spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, t. y. 2005 m. birželio 27 d., todėl tvirtina, kad prokuratūra ir kiti viešąjį interesą ginantys subjektai turėjo pakankamai laiko pareikšti prašymą dėl viešojo intereso gynimo.

H. S. taip pat tvirtina, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, teisinis saugumas ir tikrumas.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į H. S. apeliacinį skundą (b. l. 115-117), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Sutinka su teismo vertinimu, kad prokuroras nepraleido 30 dienų termino kreiptis į teismą, numatyto Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2005 m. birželio 27 d. pažymoje yra pateikti rekomendacinio pobūdžio siūlymai, nesukuriantys skundžiamai institucijai privalomai vykdytinų teisių ir pareigų. Mano, kad neteisėtai įgijęs nuosavybės teises, H. S. negali turėti dėl jų teisėtų lūkesčių. Pažymi, kad nėra praėjęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, jog net ir nepaisant praėjusio laiko nuo ginčijamo akto priėmimo ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, o pažeistų valstybės interesų gynimui. Be to, nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas H. S. į K. G. turtą dar nėra pasibaigęs. Tvirtina, jog prokuroras neturėjo pagrindo atlikti tyrimo anksčiau, nei gavo informaciją apie teisės akto pažeidimą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į H. S. apeliacinį skundą (b. l. 119-122), prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį valdė K. G. (K. G.), miręs (duomenys neskelbtini), apimtis, bei senaties terminų taikymas sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti.

Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1-6) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2.7-79401-356 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mieste piliečiui H. S.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. G. (K. G.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,73 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,3002 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. 7977/0001:84, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 46S-261 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui H. S.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį – 2,3192 ha žemės buvusio savininko K. G. (K. G.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,73 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra tris žemės sklypus – 1,3045 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,0427 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,9720 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises apimties

Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis vienodi – jais siekiama atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnis, apibrėžiantis įstatymo paskirtį ir sąvokas, 1 dalyje įtvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktas apibrėžia, kad nekilnojamojo turto savininkas (toliau – savininkas) – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi įstatymas pirmiausiai gina teises to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko teises ir interesus, kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių.

Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Tai reiškia, aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, kt.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, kt.).

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad K. G. (K. G.) mirė (duomenys neskelbtini), taigi jis negalėjo būti žemės P(duomenys neskelbtini), savininku jos nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. metu. Sprendžiant, kas K. G. turėtą nuosavybę valdė nacionalizacijos metu, turi būti nustatyti jo teisių perėmėjai. Pastaroji aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl trečiojo suinteresuoto asmens H. S. galimybės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į K. G. (jo teisių permėmėjų) nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Trakų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 1998 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-509/1998 pagal pareiškėjo H. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti, kad jo motina E. S. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 16,31 ha žemės, kurią paveldėjo po tėvo (pareiškėjo senelio) K. G., mirusio 1932 metais, mirties, pareiškėjo reikalavimas nebuvo patenkintas, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjo motina E. S. nuosavybės teise valdė 2,40 ha žemės ir tai patvirtinta dokumentais, jai nuosavybės teisės į žemės sklypą turi būti atkurtos neteismine tvarka, konstatuota, jog įrodymų, kad kitą žemės dalį E. S. valdė nuosavybės teisėmis, nėra. Nagrinėjamoje byloje buvo pateikiamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. vasario 27 d. pažymėjimas Nr. T-6240-S, iš kurio matyti, kad Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus žemės sklypų sąraše (be datos, surašytas ne anksčiau nei 1935 metais) įrašytas G. K., (duomenys neskelbtini)vienkiemyje turėjęs 2,5 dešimtines žemės, o Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemio žemės sklypų 1938 m. liepos 21 d. sąraše įrašytos: S. E. (pareiškėjo motina), turėjusi 2,40 ha žemės, G. M., turėjusi 1,20 ha. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m birželio 13 d. sprendimu Nr. 79-10480 H. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės E. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,40 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,40 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai.

Trakų rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-566-02/2003 netenkino H. S. (H. S.) pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis K. G. (K. G.) nuosavybės teise valdė 2,78 ha žemės sklypą, kad jis kaip kraitį panaudos tikslais skyrė savo dukterims: E. S. – 2,40 ha, R. V. – 3,60 ha, M. G. – 1,20 ha dydžio žemės sklypus iš savo valdomo, naudojamo, disponuojamo 16 ha žemės sklypo, kuriuos vėliau paveldėjimo teise valdė jo motina E. S. iki žemės nacionalizavimo. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A29-1320/2003 bylą dalyje nutraukė dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. S. nuosavybės teise valdė 4,80 ha žemės iki jos nacionalizacijos, kadangi 1998 m. rugsėjo 11 d. sprendimas tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2013 m. gegužės 22 d. pažymoje Nr. R4-640 nurodė, jog archyve nėra dokumentų, patvirtinančių, kas po K. G. (K. G.) mirties paveldėjo ar kitokiu teisėtu būdu valdė jo (duomenys neskelbtini) turėtą žemę.

Minėtos byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui H. S. negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą K. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nes jis neįrodė aplinkybės, kad K. G. būtų perleidęs nuosavybės teises į šią žemę (jos dalį) H. S. motinai E. S. ar kad ji būtų paveldėjusi didesnę nuosavybės dalį, negu buvo atkurta H. S. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m birželio 13 d. sprendimu Nr. 79-10480.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės byloje ginčijamais sprendimais - Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 2.7-79401-356 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mieste piliečiui H. S.“, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 46S-261 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui H. S.“ atkurtos neteisėtai, nesant tam nei faktinio, nei materialinio teisinio pagrindo, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas, todėl juos pagrįstai panaikino.

Dėl senaties terminų viešajam interesui ginti

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde kaip esminį argumentą, kuriuo grindžia savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad viešam interesui ginti prokuroras yra praleidęs senaties terminą, nes teismui Vilniaus apygardos prokuratūros skundas, kuriuo ginčijami 2005 m. ir 2012 m. priimti sprendimai buvo pateiktas tik 2013 m. birželio 6 d.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad senaties terminas nėra praleistas, rėmėsi faktu, kad, tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. balandžio 5 d. priėmus atskirąją nutartį, prokuratūra sužinojo pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, dokumentai, susiję su skundžiamais sprendimais gauti 2013 m. gegužės 6 d. (b. l. 16), todėl senaties terminas nėra praleistas.

Apeliantas gi nurodo, kad ginti viešą interesą ir kreiptis į teismą su pareiškimu gali ne tik prokuroras, bet ir kiti viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nenustatė, kad būtų pažeistas viešasis interesas, priešingai, susipažinęs su žemės nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, rekomendavo atkurti nuosavybės teises. Mano, kad nagrinėjamu atveju apskritai nėra viešojo intereso pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius galimą teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. atskirojoje nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-755/2013 nurodytas imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuris neturėjo tam teisės. Tokio pobūdžio pažeidimų pašalinimas neabejotinai vertintinas kaip viešasis interesas.

Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą ginant viešuosius interesus imtis priemonių, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo ir jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrinamas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-923/2011, kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, atstovaudama valstybės interesams nuosavybės teisių atkūrime, atliko neteisėtus veiksmus, atkurdama H. S. nuosavybės teises ne į 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininko nuosavybės teise valdytą žemę, todėl apelianto argumentai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas gintinas viešasis interesas, yra atmestini.

Be to, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija 15). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013). Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą. Apelianto teiginiai, kad nagrinėjamu atveju bus pažeidžiama viešojo ir privataus intereso pusiausvyra, pripažintini nepagrįstais, nes byloje nustatyta, kad trečiajam suinteresuotajam asmeniui nuosavybės teisės ginčijamais administraciniais sprendimais buvo atkurtos apskritai nesant tam faktinių nei materialiųjų teisinių pagrindų, t. y. į turtą, į kurį jis neturėjo teisės pretenduoti, todėl gintino privataus intereso šioje byloje nėra.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl to, kad prokuroras kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, kuris, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, skaičiuotinas nuo to momento, kai turintis teisę ginti viešą interesą subjektas surenka apie padarytą pažeidimą pakankamai duomenų, reikalingų kreipimuisi į teismą pagrįsti.

Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; administracinę bylą Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013).

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2005 m. birželio 27 d. pažymoje Nr. 4D-2004/03-926, rekomendavo Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui spręsti nuosavybės teisių atkūrimą į 2,50 deš. žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini), nėra teisiškai reikšmingi nei sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo pagrįstumo, nei sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Aplinkybė, kad Seimo kontrolierius konkrečiu atveju rekomendavo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturi reikšmės prokurorui priimant sprendimą ginti viešąjį interesą, jei paaiškėja faktai, patvirtinantys, kad viešojo administravimo subjektas priėmė neteisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pažymėtina, kad ne Seimo kontrolieriaus pažyma, bet Įstatyme nustatytos sąlygos, specialiuose teisės aktuose numatyti dokumentai sudaro pagrindą atkurti nuosavybės teises. Seimo kontrolieriaus pažymoje buvo nurodyta, kad tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais laikytini Trakų miesto notaro L. N. 1930 m. notarinių aktų knygoje esantys įrašai bei Klasifikacinės komisijos prie Vilniaus iždo rūmų 1935-1939 m. archyviniame fonde esantis K. G. turto (duomenys neskelbtini)aprašymo lapas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pažyma buvo parengta neįvertinus reikšmingos aplinkybės, jog minėtuose archyvo dokumentuose nurodytas savininkas K. G. buvo miręs 1932 m., t. y. nacionalizacijos metu savininku būti negalėjo, o duomenų apie jo teisių perėmėjus nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas objektyviai vertino reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą ir viešojo intereso gynimą šioje visuomeninių santykių srityje reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė