A-525-2025-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2025/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00121-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 25; 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno apygardos prokuratūrai dėl akto ir rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. su skundu (b. l. 5−6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kauno apygardos prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra) 2013 m. sausio 31 d. administracinį aktą Nr. (P-754)-2-8041 (toliau – ir Prokuratūros raštas);

2) įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą atsakyti iš naujo į pareiškėjo 2013 m. sausio 26 d. prašymą reg. Nr. P-754 (toliau – ir prašymas);

3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. vasario 6 d. administracinį aktą Nr. 19-2-510 (toliau – ir Administracijos sprendimas).

Nurodė, kad atsakovas Prokuratūra, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. sausio 26 d. prašymą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą administracinį aktą − Prokuratūros raštą. Šis skundžiamas aktas pažeidė daug skunde nurodytų teisės aktų nuostatų. Be to, Prokuratūra nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė atlikti veiksmus ir pareiškėjo prašymą persiuntė Administracijai. Administracijos sprendimas taip pat nepagrįstas ir neteisėtas. Juo pažeidžiami skunde nurodyti teisės aktai, be to, atsakovas Administracija nepagrįstai atsakė į 8 pareiškėjo prašymo Prokuratūrai punktą. Administracija pažeidė Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. A-1520 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuostatų normas. Skundžiami aktai pažeidė ne tik pareiškėjo konstitucines, bet ir procesines teises.

Atsakovas Prokuratūra pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 14−16), kuriuo prašė V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 27 punktu 2013 m. sausio 31 d. buvo persiųstas nagrinėjimui Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Tai buvo padaryta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašyme prašė pateikti informaciją, kuria disponuoja minėtas skyrius. Pareiškėjo skundžiamas Prokuratūros raštas yra informacinio – paaiškinamojo pobūdžio dokumentas, atsakantis į pareiškėjo prašymą, o ne individualus administracinis aktas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Minėtame rašte, pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos poveikio priemonės, nėra nustatytos, pakeistos ar naikinamos tam tikros pareiškėjo teisės ar pareigos. Antrasis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Prokuratūrą atsakyti iš naujo į pareiškėjo prašymą yra išvestinis, todėl turi būti netenkintinas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą (b. l. 17−23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad reikalavimas panaikinti Administracijos sprendimą nepagrįstas. Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, nustatęs, kad visi pareiškėjo prašyme nurodyti prašomi duomenys ir veiksmai, betarpiškai susiję su mažamečiu asmeniu ir šios mažametės motina, globėjais, piliečiu D. K., kuriam tėvystė nėra nustatyta, 2013 m. vasario 6 d. raštu atsakė į 2013 m. sausio 26 d. pareiškėjo prašymą, pakartotinai informuojant, kad prašoma informacija, kiek ji yra susijusi su mažamete S. V. ir jos globa, yra privati ir ši informacija pareiškėjui nebus atskleista. Dėl pareiškėjo reikalaujamos informacijos, kuri jam reikalinga asmeniškai, o taip pat kaip įrodymai bylose, atsakovas nurodė, jog teismui suteikta teisė dalyvaujančių asmenų prašymu išreikalauti reikalingą informaciją iš kitų asmenų jei patys dalyvaujantys asmenys byloje jos negali gauti. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Administracija nepagrįstai atsakė į pareiškėjo prašymo 8 punktą, pažymėjo, kad Administracijos skyrius pareiškėjo reikalaujamų veiksmų neatliko, kadangi neturi tokių įgaliojimų, raštu tik pateikė informaciją.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 100−104) bylą dalyje dėl skundo reikalavimo panaikinti Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 31 d. raštą Nr. (P-754)-2-8041 nutraukė. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 33 straipsniu, 34 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu ir vertino, jog iš šių teisės normų turinio, nustatytų aplinkybių bei Prokuratūros rašto (b. l. 26) turinio matyti, jog tai yra viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, informuojant pareiškėją, jog ginčijamu raštu pareiškėjo prašymas, prašant pateikti su vaiku – S. V. susijusius duomenis (dėl tėvystės nustatymo, globėjų paskyrimo ir t. t.) pareiškėjui ir teismams, buvo persiunčiamas Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui nagrinėti. Skundžiamas Prokuratūros raštas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Administracijos sprendimas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas, priėjo prie išvados, kad Prokuratūros raštas negali būti pripažintas individualiu teisės aktu, nes jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, dėl to šis ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o byla šioje dalyje nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kadangi reikalavimas panaikinti Prokuratūros raštą nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir byla šioje dalyje nutrauktina, antrasis reikalavimas įpareigoti Prokuratūrą atsakyti iš naujo į pareiškėjo prašymą laikytinas išvestiniu iš pirmojo reikalavimo ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Administracijos sprendimą, teismas nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašymu kreipėsi į Prokuratūrą, kuri 2013 m. sausio 31 d. persiuntė pareiškėjo prašymą Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir nurodė apie prašymo nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją, o tyrimo metu nustačius norminių aktų konkrečius pažeidimus, informuoti prokuratūrą. Administracija persiųstą pareiškėjo prašymą gavo 2013 m. vasario 1 d. (b.l. 26). Pareiškėjas prašymu Nr. P-754 (b.l. 27-30) prašė pateikti dokumentus ir atlikti veiksmus:

1) pranešti Jungtinės Karalystės Kilburn miesto socialinės tarnybos adresą, už vaiko S. V. teisių gynimą atsakingo šios tarnybos darbuotojo vardą, pavardę, pareigas, telefono, fakso ir elektroninio pašto duomenis;

2) pateikti tinkamai patvirtintą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2010 m. lapkričio 2 d. rašto Nr. S-4286 Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui nuorašą ir 2010 m. spalio 29 d. iš Jungtinės Karalystės Kilburn miesto socialinės tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos gauto pranešimo patvirtintą pareiškimo nuorašą dėl Lietuvos Respublikos piliečių D. K. ir Ž. V. bei jų naujagimės dukters, gimusios (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje;

3) pranešti, su kuriais D. K. ir Ž. V. artimais giminaičiais Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius susisiekė, kokiu būdu, kur, kada susisiekė; pranešti kokie buvo jų ketinimai ir galimybės pasirūpinti vaiku S. V.;

4) pranešti, dėl kurių priežasčių S. V. seneliai iš tėvo D. K. pusės nepareiškė noro globoti S. V. ir kurių asmenų veiksmais nuo D. K. tėvų A. K. ir Z. K. buvo nuslėpta D. K. tėvystė 2011 m. gegužės 31 d. Kauno metrikacijos biure išduotame S. V. gimimo įraše bei gimimo liudijime AA Nr. 753442, įrašo Nr. 1530;

5) pranešti, ar Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius A. K. ir Z. K. pranešė, jog D. K. neįrašytas į Lietuvoje Kauno civilinės metrikacijos biure 2011 m. gegužės 31 d. išduotą vaiko S. V. gimimo aktą ir gimimo liudijimą AA Nr. 753442, įrašo Nr. 1530, jei pranešė – kada, kokiomis aplinkybėmis, kur, kokiu būdu;

6) pranešti, ar A. K. ir Z. K. nori, kad D. K. būtų kaip tėvas įrašytas į S. V. gimimo liudijimą AA Nr. 753442 ir ar to nori D. K., pateikti atitinkamus dokumentų patvirtintus nuorašus;

7) pranešti, ar A. K., Z. K., G. V., Ž. V. Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Jungtinės Karalystės valstybinės institucijos pranešė, kad vaiko tėvas yra D. K. ir ar atsiėmė galiojančius tai patvirtinančius dokumentus. Jei taip - kada, kokiomis aplinkybėmis, kur, kokiu būdu;

8) ištirti ir pranešti, ar Lietuvos Respublikos valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba pažeidė vaiko S. V. teises į tėvo D. K. įteisinimą Lietuvos Respublikoje ir ar globėjais paskirti asmenys G. V., Ž. V. piktnaudžiavo S. V. globa prisidėdami dalyvaudami S. V. tėvo D. K. nuslėpime trukdant jį įteisinti kaip tėvą bei pagrobdami S. V. motinos Ž. V. kilnojamąjį turtą iš pareiškėjui įkeisto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Kaune ir tuo pačiu iš apvogtosios motinos siekdami civiliniais ieškiniais prisiteisti jų pagrobto turto vertę, šią pagrobto turto vertę taip pat siekdami prisiteisti iš pareiškėjo V. J. kaip Ž. V. hipotekos kreditoriaus.

Teismas vertino, kad pareiškėjo prašyme nurodyti pareiškėjo prašomi duomenys ir veiksmai betarpiškai susiję su mažamečiu asmeniu ir šios mažametės motina, globėjais, piliečiu D. K., kuriam tėvystė nėra nustatyta, todėl Administracija sprendimu atsakė į V. J. prašymą, kuriuo pakartotinai informavo, kad prašoma informacija, kiek ji yra susijusi su mažamete S. V. ir jos globa yra privati ir ši informacija pareiškėjui nebus atskleista.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.170 straipsnio 1 dalimi, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius jo ryšį su nepilnamete S. V., taip pat ryšį su asmenimis, kurių atžvilgiu prašo privačios informacijos apie minėtus asmenis. Kadangi tokių duomenų nenustatyta, atsakovas Administracija teisėtai ir pagrįstai nepateikė pareiškėjui prašomos informacijos bei dokumentų nuorašų. Reikalaujama informacija yra reikalinga pareiškėjui kaip įrodymai asmeniškai, o taip pat reikalinga pateikti į eilę prašyme nurodytų bylų, kuriose ši gauta ir pateikta informacija patvirtintų pareiškėjo aplinkybes bei faktus, apginant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikose civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 160 straipsniu ir darė išvadą, kad, pareiškėjas, turėdamas proceso dalyvio teises ir pareigas jo nurodytose bylose, turi galimybę prašyti teismo išreikalauti tam tikrus įrodymus, o teismai, nagrinėdami tokį pareiškėjo prašymą, spręstų, ar reikalaujami dokumentai gali turėti įrodomąją reikšmę nagrinėjamose bylose ir yra būtini teisingam bei objektyviam bylų išnagrinėjimui. Taigi, nurodytas pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, esant realiam poreikiui, teisės aktai numato atitinkamą tvarką, tokiai informacijai gauti.

Dėl prašymo 8 reikalavimo teismas pažymėjo, kad Prokuratūra, gavusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi, kad prašymas yra dėl duomenų pateikimo, kurie susiję su nepilnamečiu vaiku S. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 27 punktu 2013 m. sausio 31 d. persiuntė nagrinėti Administracijai. Ginčo rašte nurodyta, jog tyrimo metu nustačius norminių aktų konkrečius pažeidimus prašoma informuoti Prokuratūrą. Bylos duomenimis Administracija tokių pažeidimų nenustatė, todėl Prokuratūra pareiškėjo reikalaujamo tyrimo neatliko, kadangi tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Tas pats pasakytina ir apie Administracijos atliktus veiksmus, kuri pareiškėją tik informavo, tačiau jokio tyrimo, nepriskirto Administracijos kompetencijai, neatliko.

Teismas atmetė Administracijos argumentą, jog pareiškėjo skundžiamas 2013 m. vasario 6 d. raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio ir nesukeliant pareiškėjui teisinių pasekmių, jame nėra nurodyta jokių valinių nurodymų pareiškėjui, pažymėdamas, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo neva pažeistas teises ir teisėtus interesus, gynimo būdą pasirenka pats, todėl siekiant tai įgyvendinti, pareiškėjas skundžia Administracijos raštą, kuriuo jam nėra suteikta reikalaujama informacija. Minėtame rašte nėra nustatytų valinių nurodymų, nėra taikomos jokios poveikio priemonės, tačiau juo yra ribojamos pareiškėjo teisės gauti jo norimą informaciją ir tai jam sukelia teisines pasekmes.

Apibendrinant byloje objektyvius ir neginčijamus duomenis, nustatyta, jog pareiškėjas siekia gauti informaciją apie nepilnametę S. V., su kuria pareiškėjas nesusijęs jokiais giminystės ar kitokio pobūdžio ryšiais, ir taip siekia ginti savo neva pažeistas teises ir interesus.

Teismo vertinimu, skundžiamas Administracijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti, skundas šioje bylos dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106−107), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1. Prokuratūros raštas, yra ne „raštas“, o teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis administracinis sprendimas. Teismas neįvertino, kad prašomi Prokuratūros atlikti veiksmai ir pateikti duomenys susiję su sisteminiu ir ilgalaikiu Administracijos vykdomu pareiškėjo teisių pažeidimu vykdomojoje byloje Nr. 0034/11/00282, civilinėse bylose Nr. 2-833-887/2012, Nr. 2-2554-584/2013, Nr. 2-614-587/2013, Administracijos ir Prokuratūros dengiamomis nusikalstamomis vaiko „globėjų“ G. V. ir Ž. V. veikomis prieš pareiškėją, prievartaujant jo turtą, niokojant ir sunaikinant pareiškėjui įkeistą turtą, bei dengiant piktnaudžiavimą globa darant žalą nepilnamečiam vaikui. Prokuratūra neturėjo teisės pareiškėjo prašymo persiųsti Administracijai. Kadangi reikalavimas panaikinti Prokuratūros raštą priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir byla šioje dalyje nagrinėtina, antrasis skundo reikalavimas taip pat laikytinas pagrįstu, nagrinėtinu ir tenkintinu.

2. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo prašymu prašomi patekti duomenys yra privati informacija. Tai ypač akivaizdu ir prašymo 1, 4 ir 7 punktų. Akcentuoja, jog prašė pateikti duomenis, kurie liečia jo teises civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Teigia, jog tokiais veiksmais teismas ir atsakovai bando įteisinti iš vaiko globėjų patiriamą savanaudišką ir neteisėtą kišimąsi į pareiškėjo asmeninį gyvenimą prisidengiant vaiko globa, nors įstatymas nenumato savavališko globėjų, Prokuratūros ir Administracijos kišimosi į pareiškėjo asmeninį gyvenimą prisidengiant vaiko globa. Pabrėžia, kad prašyme nurodyta informacija pareiškėjui reikalinga kaip įrodymai asmeniškai, taip pat reikalinga pateikti į eilę prašyme nurodytų bylų, kuriose tokia informacija patvirtintų pareiškėjo aplinkybes ir faktus apginant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

3. Teismo sprendimas neteisėtas dėl to, jog teiginiai formuluojami hipotetinių prielaidų pagrindu, nepagrindžiami jokiais įrodymais, apelianto teikti įrodymai buvo atmesti ir nevertinti, nebuvo kviesti pareiškėjo nurodyti liudytojai, neišreikalauta pareiškėjo nurodyta su skundu susijusi medžiaga, todėl padaryta nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 144−147), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1. įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo kompetencija, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismo sprendimas nekviesti liudytojų, atsisakyti priimti dalį teikiamų įrodymų, neišreikalauti administracinių, civilinių ir baudžiamųjų bylų yra racionalus ir pagrįstas, nes pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai teismo nepriimtų ar neišreikalautų įrodymų ištyrimas, neiškviestų liudytojų apklausimas galėjo paveikti sprendimo priėmimą, kokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes nepriimti ar neišreikalauti įrodymai ar neiškviesti liudytojai galėjo patvirtinti, kokia konkrečiai reikšmė administraciniame ginče dėl kelių raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tektų prašytai išreikalauti medžiagai iš pareiškėjo nurodytų bylų, kokias aplinkybes ji galėjo patvirtinti ar paneigti.

2. Apeliantas teigia, kad Administracijos ir Prokuratūros priimti aktai pažeidžia jo teises, tačiau nenurodo, kokias teisės aktų nuostatas netinkamai taikė teismas, kokias konkrečiai pasekmes jam sukeltų skundžiamų aktų panaikinimas.

3. Teismo išvada, kad prašyme prašyta pateikti informacija betarpiškai susijusi su mažamete, jos motina, globėjais, piliečiu D. K., kiek susijusi su mažamete, yra privati ir pareiškėjui negali būti atskleista, teisinga. Informacija, kuri vadovaujantis teisės aktų nuostatomis pareiškėjui teiktina, jam buvo suteikta. Tą patvirtino ir teismas. Analogiškas nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino ir 2012 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-425/2012 pagal pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą.

4. Dėl argumentų, kad prašyme nurodyta informacija pareiškėjui buvo reikalinga kaip įrodymai asmeniškai, o taip pat reikalinga pateikti į prašyme nurodytas bylas, kad būtų patvirtintos tam tikros aplinkybės ir faktai, apginti pareiškėjo interesai, pažymi, kad CPK 160 straipsnis teismui suteikia teisę dalyvaujančių asmenų prašymu išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, taip pat rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais. Tad pareiškėjas kaip proceso dalyvis turi teisę prašyti teismo išreikalauti tam tikrus įrodymus, teismas tokiu atveju spręs, ar prašomi išreikalauti įrodymai gali turėti įrodomąją reikšmę nagrinėjamose bylose ir būtini teisingam bei objektyviam bylų išnagrinėjimui.

Atsakovas Prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 149−150), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. pareiškėjas nepagrįstai nurodo teisės aktus, kurie neva buvo pažeisti nagrinėjant jo prašymą. Pažymi, kad Prokuratūros raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai dėl jo panaikinimo ir įpareigojimo Prokuratūrai iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą nepagrįsti. Teismas pagrįstai bylą dėl jų nutraukė, nes tokiu atveju, nagrinėjant skundą dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų.

2. Pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė Administracijos Sprendimas. Pabrėžia, jog įstatymas nenumato pareiškėjui teisės gauti informacijos apie kitus asmenis, ypač nepilnamečius vaikus, todėl šioje dalyje teismas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą atmetė teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė Kauno apygardos administracinio teismo nepriimtus įrodymus – Kauno apylinkės teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje, pareiškėjo skundus ir prašymus Kauno miesto apylinkės teismui, Kauno apygardos teismui, Kauno apylinkės ir apygardos prokuratūroms, UAB „Kauno vandenys“ objekto apžiūros aktą (b. l. 108−140). Šie dokumentai prijungiami prie bylos, siekiant įvertinti apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, jog atsisakius juos prijungti prie bylos, buvo pažeisti ABTĮ reikalavimai, priimtas neteisėtas teismo sprendimas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Prokuratūros rašto (b. l. 7), kuriuo, kaip teigia pareiškėjas, netinkamai atsakyta į jo prašymą (b. l. 8−9), bei Administracijos sprendimo (b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, aiškiai sudėliodamas argumentaciją ir detaliai pasisakydamas dėl visų pareiškėjo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir pagrįstai darė išvadą, kad Prokuratūros 2013 m. sausio 31 d. raštas Nr. (P-754)-2-8041 negali būti pripažintas individualiu teisės aktu, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, todėl bylą dalyje dėl reikalavimo jį panaikinti nutraukė, o atsižvelgiant į tai, kaip išvestinį iš pastarojo reikalavimo, kaip nepagrįstą atmetė ir reikalavimą įpareigoti Prokuratūrą iš naujo atsakyti į pareiškėjo prašymą. Pasisakydamas dėl trečiojo skundo reikalavimo – panaikinti Administracijos sprendimą, teismas konstatavo, kad Administracijos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti, skundą šioje bylos dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir remiantis jais prieitomis išvadomis, jų nekartoja, todėl dėl visų bylos šalių pateiktų argumentų iš naujo nepasisako.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad Prokuratūros raštas negali būti pripažintas individualiu teisės aktu, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Apelianto vertinimu tai − administracinis sprendimas, turintis teisines pasekmes pareiškėjui, kuriuo Prokuratūra nuo pareiškėjo slėpė duomenis, neatliko Prokuratūros įgaliojimų srityje esančių veiksmų, ypač nurodytų prašymo 8 punkte, Prokuratūra iš civilinių bylų ir baudžiamosios bylos žinojo/privalėjo žinoti, kad Administracija nuo pareiškėjo slepia prašomus duomenis, kurie pareiškėjui reikalingi jo teisėtų interesų gynimui kitose civilinėse, baudžiamojoje ir administracinėse bylose, todėl neturėjo pagrindo pažeisdama VAĮ 23 straipsnio 5 dalį, prašymo persiųsti nagrinėti Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, taip pat pažeista VAĮ 23 straipsnio 7 dalis. Šiuo raštu pareiškėjas iš esmės įpareigotas neprašyti ir negauti duomenų, neprašyti atlikti Prokuratūrai priskirtų veiksmų.

Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, pažymi, jog, įvertinus pareiškėjo prašymo turinį (1−7 prašymo punktus), jame formuluojamus reikalavimus, darytina išvada, jog Prokuratūra skundžiamu Prokuratūros raštu pareiškėjo prašymą, kuriame prašoma pateikti su vaiku – S. V. susijusius duomenis, neturėdama šių duomenų, pagrįstai pagal kompetenciją persiuntė Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Tai, kaip nurodyta ir pačiame skundžiamame Prokuratūros rašte, padaryta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 27 punktu (Skundai, kuriuos turi nagrinėti kita prokuratūra arba kita institucija, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas persiunčiami nagrinėti atitinkamai prokuratūrai ar institucijai ir apie tai pranešama skundą pateikusiam asmeniui). Taigi skundžiamu Prokuratūros raštu pareiškėjo prašymas pagal kompetenciją buvo persiųstas Administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriui, pareiškėjui šio sprendimo kopija siųsta apie tai informuojant, pranešant. Šiuo raštu viešojo administravimo procedūra nebuvo baigta.

8-as prašymo reikalavimas susijęs su ikiteisminio tyrimo proceso veiksmų atlikimu, o ne viešuoju administravimu. Jis reglamentuojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, o ne VAĮ ar kitų viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, todėl konstatuoti pareiškėjo nurodytų teisės normų pažeidimo negalima.

Teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo argumentams, kad Prokuratūros raštas jam sukėlė atitinkamas pasekmes, kad juo pareiškėjas įpareigotas neprašyti ir negauti duomenų, neprašyti atlikti Prokuratūrai priskirtų veiksmų. Kaip minėta, Prokuratūros raštu pareiškėjo prašymas persiųstas nagrinėti Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, apie tai informuojant pareiškėją, tai pareiškėjui jokių pasekmių nesukėlė, jam nebuvo nustatyti įpareigojimai ar draudimai.

Išdėstyti argumentai bei pirmosios instancijos pacituota nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011), suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Prokuratūros raštą, ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nutraukė teisėtai ir pagrįstai.

Išdėstytais argumentais bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Prokuratūros raštą nutraukus, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Prokuratūrai iš naujo atsakyti į pareiškėjo prašymą atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis pareiškėjo skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas iš esmės motyvuojant tuo, kad pareiškėjas siekia gauti informaciją apie nepilnametę S. V., su kuria nėra susijęs jokiais giminystės ar kitokio pobūdžio ryšiais, ir taip siekia ginti savo neva pažeistas teises ir interesus, todėl Administracijos sprendimas, kuriuo pareiškėjas pakartotinai informuotas, kad prašoma informacija, kiek ji yra susijusi su mažamete S. V. ir jos globa yra privati ir ši informacija pareiškėjui nebus atskleista, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Apeliantas su tokiu vertinimu nesutinka, teigia, kad prašomi duomenys nėra privati informacija, tai ypač akivaizdu iš prašymo 1, 4, 7 punktų. Taip pat nurodo, kad 8 punkte prašomus atlikti veiksmus gali atlikti tik Prokuratūra, tačiau į šį punktą nei vienas iš atsakovų tinkamo atsakymo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Pareiškėjo prašymo turinys patvirtina, jog pareiškėjas siekia gauti su mažamete S. V. susijusią informaciją bei, kad būtų atlikti su šia mažamete susiję veiksmai, tačiau tokia privati informacija, remiantis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. CK 3.170 straipsnyje numatyta, jog tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku; atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais; Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis, be kita ko, numato, jog asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis), pareiškėjui, nesusijusiam su mažamete, negali būti teikiama. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti privačios informacijos apie S. V., todėl Administracijos sprendimas atsisakyti pareiškėjui suteikti jo prašomą informaciją, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo nurodomi argumentai, dėl ko ši informacija jam reikalinga, t. y. kad prašomi pateikti duomenys ir atlikti veiksmai yra reikalingi kaip įrodymai pareiškėjui asmeniškai, o taip pat prašyme nurodytose septyniose administracinėse, civilinėse ir baudžiamojoje bylose – pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir faktų patvirtinimui apginant pažeistus pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų teises ir teisėtus interesus, taip pat apeliacinio skundo argumentai, kad teismas ir atsakovai bando neteisėtai įteisinti iš vaiko globėjų patiriamą savavališką ir neteisėtą kišimąsi į pareiškėjo gyvenimą, prisidengiant vaiko globa, vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad tiek CPK, tiek ABTĮ, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas suteikia teisę teismui tiek savo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu išreikalauti įrodymus, kurių šalys negali gauti ir kurie reikalingi nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas, manydamas, kad konkrečiose bylose jo pažeistų teisių ar teisinių interesų gynimui reikalingi konkretūs duomenys ar įrodymai, pats negalėdamas ar neturėdamas teisės jų gauti, gali pasinaudoti šiuo institutu. Taigi, Administracijai pareiškėjui nesuteikus jo prašyme nurodytų duomenų, jo teisės nebuvo pažeistos, iš pareiškėjo neatimta teisė ginti savo galimai pažeistas teises ir/ar teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo Administracijos sprendimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti, kitų šio sprendimo neteisėtumo pagrindų teismas taip pat nenustatė, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl trečiasis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas dėl to, jog jame teiginiai formuluojami hipotetinių prielaidų pagrindu, nepagrindžiami jokiais įrodymais, pareiškėjo teikti įrodymai buvo atmesti ir nevertinti, nebuvo kviesti pareiškėjo nurodyti liudytojai, neišreikalauta pareiškėjo nurodyta su skundu susijusi medžiaga, todėl padaryta nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini, taip pažeisti ABTĮ 10, 53, 56−58, 60, 79 ir 86 straipsnių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė ir vertino visas bylai svarbias aplinkybes, rėmėsi teisės aktų nuostatomis, pateikė aiškius argumentus ir jų pagrindu priėjo konkrečių išvadų, su kuriomis, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka.

Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. pvz., 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011).

Įvertinusi kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog jie, kaip sprendė ir pirmosios instancijos teismas (b. l. 97−98), nėra susiję ir reikšmingi nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų neprijungė prie bylos, procesinio teisės pažeidimo šiuo atveju nebuvo. Dėl pirmosios instancijos neiškviestų pareiškėjo nurodytų liudytojų, pažymėtina, jog kaip minėta, teismas spręsdamas prašymą dėl tam tikrų įrodymų (įrodymais laikomi ir liudytojų parodymai (ABTĮ 57 str. 2 d.)), turi įvertinti įrodymų liečiamumo klausimą. Nagrinėjamu atveju 2013 m. balandžio 18 d. pažyma apie teismo posėdį (b. l. 97−98) patvirtina, jog pareiškėjo prašymas dėl liudytojų apklausos atmestas, teismui nustačius, kad tai nėra tiesiogiai susiję su ginčijamų administracinių aktų teisėtumu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą, ginčo dalyką sprendžia, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami priimti sprendimą šioje byloje ir su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, mano, kad pareiškėjo prašymas dėl liudytojų apklausos netenkintas pagrįstai, konstatuoti procesinių teisės normų pažeidimo šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė