eAS-628-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-628-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ūrus“ ir Ko kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą, kol šioje administracinėje byloje įsiteisės teismo sprendimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Ūrus“ ir Ko prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi galimi finansiniai nuostoliai ir žala, kuri, jo teigimu, ateityje neabejotinai didės ir, tikėtina, lems negrįžtamus procesus, t. y. klientų praradimą, kvalifikuotų darbuotojų atleidimą, veikos sričių ir apimties sumažėjimą, galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose suvaržymus (tai, pareiškėjo manymu, patvirtina pridedami dokumentai apie sudarytas, galiojančias ir vykdytinas sutartis), atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešąjį interesą, šiuo atveju – apsaugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis). Teismas akcentavo, kad pavojingų atliekų tvarkymas yra specifinė, su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti veikla, kuriai vykdyti taikomi aukštesni kriterijai. Atsižvelgiant į tai, reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas – ginčijamo atsakovo sprendimo sustabdymas – iš esmės sukurtų tokią faktinę situaciją, kad pareiškėjas galėtų vykdyti padidinto pavojaus šaltinio veiklą, kuriai vykdyti reikalinga licencija, neišpildęs specialiųjų reikalavimų. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas užtikrintų viešąjį interesą labiau nei jų taikymas. Teismas konstatavo, kad nėra įrodyta, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti reali grėsmė ar teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Teismas pažymėjo, kad patenkinus skundą dėl ginčijamo akto panaikinimo, pareiškėjui neužkertama galimybė reikalauti žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą, kol šioje administracinėje byloje įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjas būtų priverstas nutraukti ūkinę veiklą ne tik pavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Dičiūnų k., Utenos r., bet ir aikštelėje, esančioje Pamario g. 1, Kaune, taip pat negalėtų vykdyti pavojingų atliekų surinkimo, tiesioginio perdavimo kitiems atliekų tvarkytojams veiklos, vykdyti užteršto grunto tvarkymo darbų jo susidarymo vietoje, ar gabenti po nuotekų valymo įrenginių aptarnavimo susidariusias atliekas, nors dėl šių veiklų jokių pažeidimų nenustatyta. Esant tokiai situacijai kiltų grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui, nes pagrindinė pareiškėjo veikla yra susijusi su pavojingų atliekų surinkimu, saugojimu, naudojimu ir šalinimu. Be to, pareiškėjas yra sudaręs 3 mln. eurų vertės galiojančias sutartis su privačiomis ir valstybinėmis įmonėmis dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo. Tvirtina, kad dėl licencijos panaikinimo neigiamų pasekmių patirtų ir valstybės įmonės, nes jų perduodamų pavojingų atliekų surinkimo kaina ženkliai išaugtų. Pažymi, kad 2015 m. vasario 3 d. įsakymu penkiolikai įmonės darbuotojų buvo paskelbta priverstinė prastova, kurios metu darbuotojams bus mokamas mažesnis atlyginimas, todėl negali būti atmeta galimybė, jog darbuotojai nutrauks su pareiškėju darbo sutartis. Ginčijamas sprendimas užkerta galimybę pareiškėjui dalyvauti naujuose viešuosiuose konkursuose dėl atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų teikimo. Pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl daromo aplinkai kenksmingo poveikio, todėl nepagrįstas teismo argumentas dėl viešojo intereso užtikrinimo reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymu. Mano, kad viešasis interesas būtų pažeistas netenkinus pareiškėjo prašymo, kadangi šiuo metu sustabdyti paruošiamieji darbai atliekų išvežimui galutiniam šalinimui į užsienį. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atliekas lauke saugo laikinai, laikydamasis visų laikino saugojimo reikalavimų, t. y. atliekos yra apsaugotos nuo bet kokio atmosferos poveikio ir neturi jokios galimybės patekti į aplinką. Remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-297/2011.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nebūtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra ir viešojo intereso apsauga. Tvirtina, kad pareiškėjo teiginiai apie būsimus nuostolius yra niekuo nepagrįsti. Remiasi LVAT praktika ir tvirtina, kad licencijos panaikinimu yra pirmiausia siekiama užkirsti kelią vykdyti licencijuojamą veiklą, kad nebūtų padaroma žala teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Mano, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir leidus pareiškėjui toliau vykdyti pavojingų atliekų tvarkymo veiklą bus keliama grėsmė žmogaus teisės į švarią aplinką įgyvendinimui. Tvirtina, kad pats pareiškėjas pripažino, kad atliekų tvarkymo aikštelės ekogeologinio tyrimo metu nustatyta tarša daro poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Pažymi, kad atliekos atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Dičiūnų k., laikomos nesilaikant TIPK leidimo sąlygų, t. y. laikomos lauke, o ne sandėliuose. Pažymi, kad net ir vykstant teisminiam ginčui pareiškėjas turi teisę įvykdęs Utenos RADD reikalavimus kreiptis dėl naujos licencijos išdavimo. Nurodo, kad licencijos panaikinimas netrukdo pareiškėjui verstis atliekų vežimo veikla. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-297/2011 ir kita teismų praktika, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės sieja su tuo, kad jos netaikius kils reali grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui, nes pagrindinė pareiškėjo veikla yra susijusi su pavojingų atliekų surinkimu, saugojimu, naudojimu ir šalinimu.

Bylos duomenys patvirtina, kad Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ pareiškėjui UAB „Ūrus“ ir Ko buvo panaikinta įmonės Pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000392, išduota 2008 m. birželio 13 d. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad įmonė nesilaikė TIPK leidimo Nr. TU(2)-65 26 punkte nustatytos sąlygos pavojingas atliekas laikyti tik uždarose patalpose, nevykdė Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469, 5, 13 punktuose nurodytos prievolės pateikti galiojantį garantą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad viešasis interesas apsaugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių šiuo atveju yra svarbesnis už galimus pareiškėjo finansinius nuostolius ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta. Nors pirmosios instancijos teismas nutartį grindė viešojo intereso – aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių – užtikrinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad TIPK leidimo Nr. TU(2)-65 26 punkte nustatytos sąlygos pavojingas atliekas laikyti tik uždarose patalpose nesilaikymas daro neleistiną neigiamą poveikį aplinkai. Kita vertus, pareiškėjo nurodyti argumentai ir kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, kuriuos teisėjų kolegija prijungia prie bylos, leidžia daryti išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas nagrinėjamu atveju gali sukelti tokius padarinius pareiškėjo vykdomai veiklai, kurių atkūrimas teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimas bus neįmanomas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pažymą apie bendras pareiškėjo pajamas 2014 metais. Ši pažyma patvirtina, kad pajamos už atliekų šalinimo paslaugas sudaro didžiąją dalį visų pareiškėjo per šiuos metus gautų pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, galimybės tvarkyti pavojingas atliekas suvaržymas sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjo veiklos tęstinumui; nukentės ne tik pati bendrovė, bet ir valstybė, nes reikšmingai sumažės mokami mokesčiai biudžetui. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti įrodymai ir kiti bylos dokumentai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, o teismui galimai priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, padėties, buvusios iki ginčijamo akto, atkūrimas būtų itin sudėtingas arba negalimas, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ir adekvati.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, tenkinant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė