A-662-1323-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1323/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01694-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujami Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas patenkinti skundą, pripažinus atsakovų Lietuvos valstybės ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba) veiksmus nepagrįstais, ir panaikinti skundžiamą Tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. aktą Nr. SP-2846(7.2551) (toliau – ir skundžiamas sprendimas), įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą ir skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodytoje byloje, įpareigoti Lietuvos Vyriausybę, atstovaujamą Šiaulių VGTPT, atlyginti pareiškėjui padarytą materialinę žalą, kurios suma – 500 Lt, ir nematerialinę žalą, kurios suma – 500 Lt.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Šiaulių VGTPT 2013 m. rugsėjo 6 d. priėmė skundžiamą sprendimą. Nr. SP-2846(7.2551), kuriuo atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą dėl išgalvotų motyvų, kurie yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad jis pats gali ginti savo interesus teisme, nes turi teisminių ginčų praktikos. Pareiškėjo manymu, atsakovas neteisėtai pateko į Lietuvos teismų informacinę sistemą „Liteko“, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, ir užvaldė pareiškėjo asmeninius duomenis apie jo dalyvavimą teisminiuose procesuose. Atkreipė teismo dėmesį į tai, jog norint gauti teisinę pagalbą vienoje civilinėje byloje, pagal susiklosčiusią praktiką, reikia laimėti keletą administracinių bylų. Atsakovo motyvas, jog pareiškėjas gali pats susitvarkyti su byla, kurioje prašo pagalbos prieš Kauno VGTPT, yra aiškiai nepagrįstas, nes pareiškėjas neturi teisinės praktikos, net nekalba lietuviškai. Iš ankščiau nurodyto teksto matyti, jog byla, kurioje prašo pagalbos, labai sudėtinga, pareiškėjas net apsirikdamas ieškinį 2013 m. liepos 12 d. padavė Vilniaus apylinkės teismui, kuris 2013 m. liepos 22 d. nutartimi Nr. 2-30033-391/2013 atsisakė priimti jo ieškinį, motyvuodamas, jog byla neteisminga bendrosios kompetencijos teismui ir reikėtų kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą. Tai tik nurodo melagingus atsakovo motyvus, nes pareiškėjas net paprasto reikalo dėl teismingumo negalėjo išspręsti pats. Šiuo metu nurodyta byla Nr. I-1505-644/2013 yra Kauno apygardos administraciniame teisme, posėdis skirtas 2013 m. spalio 9 d.

Nurodė, jog skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio, jis nepagrįstas teisės normomis, jame neatsakyta į iškeltą klausimą, ignoruojami trūkumai. Dokumentas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Matyti, kad atsakovas neatliko nustatytų administracinių procedūrų, o tiesiog išsisuko nuo įstatymo ir nuo piliečių teisėtų lūkesčių. Remiantis nusistovėjusia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laisvė reikšti savo nuomonę yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų ir viena pagrindinių visuomenės vystymosi ir kiekvieno piliečio savirealizacijos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisę skleisti informacijos turinį, pabrėžia laisvės demokratinėje visuomenėje svarbą ir nurodo, kad laisvė reikšti nuomonę, yra viena svarbiausių demokratinės visuomenės atramų ir viena svarbiausių jos progreso sąlygų. Šiaulių VGTPT skundžiamu sprendimu atėmė galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče dėl teisių dėl to, kad pareiškėjas be teisinės pagalbos negali pasiekti teisingumo. Dėl to atsakovas prisiima visišką materialinę atsakomybę dėl tos žalos, kuri atsirado anksčiau, dėl kitų asmenų kaltės, dėl to, kad atsakovo veiksmai aktyvūs ir siekiant apsaugoti nuo atsakomybės kaltą pusę ir sukelti pareiškėjui materialinę ir moralinę žalą. Atsakovas ignoravo visas nurodytas ir kitas akivaizdžias aplinkybes, priėmė akivaizdžiai cinišką ir neteisėtą sprendimą. Skundžiamą sprendimą reikia panaikinti kaip akivaizdžiai šališką, nepagrįstą, tendencingą. Atsakovas turi būti įpareigotas skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodytoje administracinėje byloje.

Kaip matyti iš atsakymo, biurokratai tiesiog nemato tos žalos, kurią sukelia valstybei ir žmonėms, remiasi tuo, jog teismas jiems nepriteisė kompensuoti žalos, o biurokratai dėl to nekalti. Šį atsakymą pasirašė Šiaulių VGTPT direktorius T. B., nors skundžiamas aktas pasirašytas jo padėjėjos V. V.. Visi nurodyti faktai patvirtinami pridedamais dokumentais ir gali būti patvirtinti liudytojų. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad savo veiksmais atsakovas sistemingai sukėlė pareiškėjui materialinę ir nematerialinę žalą, išreiškiamą pinigais. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

Pareiškėjo manymu, yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250 straipsniuose numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei. Pareiškėjas be teisinės pagalbos nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo sukeltos materialinės ir nematerialinės žalos. Mano, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2011 metų. Protingų išlaidų suma viršija 500 Lt. Nematerialinė žala sudaro 500 Lt, remiantis CK 6.245 straipsniu, 6.250 straipsnio 2 dalimi ir 6.271 straipsniu, VAĮ 39 straipsniu.

Materialinė žala šiame ginče didesnė, nei jis nurodė dėl to, kad be teisinės pagalbos jis negali jos įrodyti ir pateikti teismui. Dėl šios priežasties teismui pateikiama pati minimaliausia materialės žalos suma, kuri gali padengti tik pašto išlaidas ir pareiškėjo skundų vertimą, kurie buvo paduoti į įvairias valstybės institucijas. Moralinė žala atsirado iš pastovios psichologinės įtampos, dėl galimybių byloje panaikinti neteisėtus įgaliojimus neturėjimo, dėl biurokratų pasipriešinimo neįmanoma šios teisės realizuoti.

Materialinė ir moralinė žala tęsiasi dėl to, kad ginčas dėl teisinės pagalbos tęsiasi metais, o negatyvios pasekmės tampa negrįžtamomis dėl to, kad baigiasi visi terminai paduoti skundą į teismą dėl pirminio ginčo, kuris liko neišspręstas, o materialinės pasekmės kaip įsipareigojimai pareiškėjui liko. Teisminę gynybą galima laikyti prieinama ir realia atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją tik tada, kai valstybė garantuoja, kad bet kurią bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas, ir kai garantuojama asmenims socialinės nelygybės požiūriu efektyvi ir veiksminga, kvalifikuota teisinė pagalba.

Priešingu atveju šis principas tebūtų fikcija. Tačiau atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį pagal konstitucinio teisingos žalos atlyginimo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 2 d.) detalizuoja įtvirtintos nuostatos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932, kuriame įgaliojama atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, tas valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (2002 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. IX-895 redakcija) 5 straipsnio 1 dalį, valstybė, atlyginusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuratūros ar teismo pareigūno, teisėjo tyčinių veiksmų (aktų), o kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų įstatymų nustatyto dydžio sumas.

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad atsakovas pareiškėjui daro materialinę ir nematerialinę žalą. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui ir neturtinės žalos, kadangi pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose. Mano, kad materialinė žala atsirado iš išlaidų, kurios buvo išleistos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2008 metų.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Tarnyba 2013 m. rugsėjo 3 d. gavo pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą, reg. Nr. PR-2551(7.2551), persiųstą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1505-644/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos informacijos turinys atitiko pareiškėjo Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. liepos 29 d. pateikto skundo turinį. Išnagrinėjusi prašymą Tarnyba 2013 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. SP-2846(7.2551) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nustačiusi, kad atstovavimas tokio pobūdžio byloje prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo principams, kadangi pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi, turi teisę iš valstybės registrų gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui net ir formaliai atitinkant Įstatymo reikalavimus antrinei teisinei pagalbai gauti, Tarnyba privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo numatytų aplinkybių, kuomet antrinė teisinė pagalba neteikiama. Viena iš tokių aplinkybių buvo nustatyta išnagrinėjus pareiškėjo prašymą.

Atsakovas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad pareiškėjas byloje, kurioje prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, savarankiškai paruošė ir pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo skundas, pateiktas teismui 2013 m. liepos 29 d., surašytas tinkamai, Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1505-644/2013 nusprendė priimti pareiškėjo skundą atsakovėms A. B. ir D. J.. Pareiškėjas savarankiškai parengė teismui teiktiną procesinį dokumentą be trūkumų ir tinkamai realizavo savo teisę į teisminę gynybą.

Kaip matyti iš prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, Tarnybos nustatytų faktinių aplinkybių, bei kaip nurodė pareiškėjas skunde, procesinius dokumentus pareiškėjas parengė ir teismui pateikė savarankiškai ir pageidavo atstovo administracinėje byloje Nr. I-1505-644/2013. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų.

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra konstatavęs, kad atstovo nebuvimas administracinėje byloje, kuomet ginčas nesusijęs nei su baudžiamaisiais, nei su administracinių teisės pažeidimų teisiniais santykiais, nepažeidžia nei Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2669/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3618/2011). Aplinkybę, kad pareiškėjas savarankiškai teismams teikia procesinius dokumentus, kurių pagrindų pradedamos nagrinėti administracinės bylos, taip pat pagrindžia Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys (pvz., administracinės bylos Nr. I-4710-426/2013, Nr. I-3609-121/2013, Nr. I-4193-562/2013 ir kt.).

Pareiškėjas ne tik teikia teismams skundus savarankiškai, bet ir laimi bylas, pvz., administracinėje byloje Nr. I-3421-789/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, administracinėje byloje Nr. I-720-473/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, administracinėje byloje Nr. I-1825-815/2009 Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą visiškai ir kt. Pareiškėjas ne tik be atstovo pagalbos dalyvauja paties inicijuotose bylose, bet ir dalyvauja bylose kaip kitų asmenų atstovas (administracinė byla Nr. 2S-1424-640/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla Nr. 2-34409-545/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla Nr. 2S-587-258/2013 – V.

D. atstovas ir kt.). Visi šie objektyvūs duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjas pats sugeba tinkamai realizuoti savo teisę ginti pažeistas teises bei teisėtus interesus, paduodant teismams atitinkamus procesinius dokumentus bei dalyvaujant bylas nagrinėjant teisme.

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo administracinėje byloje dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų apskundimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A438-1150/2010 konstatavo, kad praktika, kai pareiškėjai siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydami tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga.

Tokiu atveju pareiškėjai jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejonių dėl pareiškėjų siekio, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Taigi tokia situacija, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2289/2012).

Bet to, Tarnyba ginčo sprendimu informavo pareiškėją, kad jis kaip asmuo, gaunantis socialinę pašalpą, gali Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytais pagrindais kreiptis į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą tik atleidžiant nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir proceso išlaidų) mokėjimo, jeigu jam tokia pagalba būtų reikalinga (pvz., vertimo išlaidos). Tačiau pareiškėjas, gavęs ginčo sprendimą, į Tarnybą dėl minėtos apimties teisinės pagalbos teikimo nesikreipė.

Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus, sprendimą pagrindė faktine medžiaga bei teisės aktų normomis, todėl sprendimas atitinka VAĮ nurodytus administraciniam individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Sprendimas pasirašytas asmens, Tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. TD1-65(O1.3) įgalioto laikinai atlikti direktoriaus funkcijas.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip susidarė jo prašoma priteisti turtinė 500 Lt žala, nepateikė nei informacijos, nei įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos, padarytos skundžiamu sprendimu, atsiradimą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių faktų, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį jam, kaip nukentėjusiajam asmeniui dėl valstybės tarnautojų veiksmų (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus) (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 konstatavo, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 53 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 4 dalį, 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-401/2010 ir kt.). Pareiškėjas tinkamai nerealizavo pareigos pateikti reikiamus įrodymus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei nepagrindė Tarnybos veiksmų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei kitų skunduose nurodytų aplinkybių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktus, 11 straipsnio 7 dalį, jo 3 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis, nustatė, jog Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 29 d. buvo gautas pareiškėjo skundas. 2013 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas A. G., priėmęs pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms A. B. ir D. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, susipažinęs su pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo skundą, nutarė bylą skirti nagrinėti viešame teismo posėdyje 2013 m. spalio 9 d., 13.30 val. Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 25 d. gautas V. S. prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. 2013 m. spalio 9 d. nutartimi nutarta sustabdyti administracinę bylą Nr. I-1505-644/2013 iki Šiaulių apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1931-289/2013. Padaryta išvada, jog pareiškėjas savarankiškai paruošė, įteikė Kauno apygardos administraciniam teismui ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą, taip pat pats teikė papildomus prašymus (dėl bylos sustabdymo) administracinėje byloje. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame sprendime atliktą Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, susijusių su bylomis, kuriose pareiškėjas yra pareiškėjas arba atstovas, apžvalgą, darė išvadą, jog pareiškėjas, savarankiškai pateikęs skundą Kauno apygardos administraciniam teismui bei atstovaujantis kitus asmenis administracinėse ir civilinėse bylose, gali savarankiškai be advokato pagalbos įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1920/2008).

Pareiškėjo skunde nurodoma, jog skundžiamame sprendime paliesta minimali jo kreipimosi dalis. Įvertinus pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 45-55) turinį, padaryta išvada, jog atsakovas vertino tas faktines bei teisines aplinkybes, kurios buvo tiesiogiai susijusios su pareiškėjo prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, ir tinkamai įvertino Įstatymo 11 straipsnyje numatytus pagrindus dėl teisinės pagalbos suteikimo (nesuteikimo). Teisėjų kolegija darė išvadą, jog Šiaulių VGTPT 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. SP-2846(7.2551) yra teisėtas ir pagrįstas. Atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą, pareiškėjo išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Tarnybą tenkinti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-2378-13) ir skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

Nenustačius Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 str.), pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, atmesti kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 120-122) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, tendencingas, pažeidžiantis konstitucines teises ir teisėtus interesus. Mano, kad nereikėjo nagrinėti bylos, tokį teismo sprendimą galėjo parengti bet kuri teismo darbuotoja, netgi valytoja. Sprendimo dalyje dėl atsisakymo priteisti žalą yra pateikiami įprasti argumentai, sukurti teismų sistemos, kuriuos kompiuteris automatiškai įterpia į neigiamus sprendimus. Teismas sutiko su atsakovo motyvais, o ne kritiškai išnagrinėjo bylą, nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, pasirinktinai taikė įstatymus, ignoruodamas teisės aktus, garantuojančius žmogaus teisę į teisingumą. Nurodo, jog biurokratų kasta 90 atvejų iš 100 atsisako suteikti teisinę pagalbą, teisinę pagalbą administracinėse bylose gauti praktiškai neįmanoma. Nurodo, jog dėl tokios situacijos jis buvo priverstas savarankiškai, kaip moka, atlikti procesinius veiksmus. Teismas ignoravo tą faktą, jog beveik visos pareiškėjo inicijuotos administracinės bylos buvo pralaimėtos, nes be kvalifikuotos teisinės pagalbos administraciniuose teismuose neįmanoma įrodyti teisybės, bylos peržiūrimos formaliai. Pareiškėjo laimėtos bylos sudaro 2 procentus, kas, jo manymu, atitinka sąžiningų ir objektyvių teisėjų skaičių administraciniame teisme. Skundžiamas sprendimas yra atvira teismo piktnaudžiavimo valdžia demonstracija ir trukdymas pasiekti teisingumą. Nurodo, jog po to, kai pareiškėjas 2013 m. gegužės 21 d. laikraščiui „Lietuvos rytas“ pranešė apie į šiukšlių dėžę išmestas bylas su žmonių asmeniniais duomenimis, teismai dėl jo skundų ėmė priiminėti neigiamus sprendimus. Mano, kad teisėje žalos įrodinėjimas yra neįveikiama kliūtis. Pareiškėjo teigimu, teismas savarankiškai galėjo protingai nuspręsti dėl žalos kompensavimo sumos, jei būtų siekęs priimti teisingą ir sąžiningą sprendimą. Nurodo, jog Šiaulių VGTPT direktorė V. V. yra linkusi iškraipyti faktus. Teismas ignoravo tą aplinkybę, kad biurokratams žmogus yra visada neteisus. Teismas ignoravo teisės aktus ir normas, kurios įpareigoja ginti piliečių teises. Šioje byloje teismas aktyviai nedalyvavo renkant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tiriant.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126-128) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog apeliaciniu skundu pareiškėjas patvirtino, kad savarankiškai padavė skundą, bei nepaneigė teismo sprendime nurodytų aplinkybių, kad jis nurodytose bylose teikė procesinius dokumentus bei dalyvavo kaip kitų asmenų atstovas. Pareiškėjo skunde nurodyta informacija yra įžeidžiamojo, šmeižiamojo pobūdžio tiek valstybės tarnautojų, tiek nepagarbos teismui akivaizdus demonstravimas. Tokie tyčiniai pareiškėjo veiksmai, kuriais siekiama pažeminti, bet ne pateikti objektyvius duomenis, paneigiančius sprendime nurodytas aplinkybes, vertintini kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu. Akivaizdu, kad administracinis procesas skirtas ne valstybės tarnautojų ir institucijų įžeidinėjimui. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.), todėl tikslinga skirti ABTĮ 84 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu. Be subjektyvaus vertinimo, pareiškėjas nepateikė pakankamai pagrįstų įrodymų, paneigiančių teismo sprendime nurodytas faktines aplinkybes. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo akivaizdu, kad pareiškėjas rėmėsi vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais bei asmeniniu nepasitenkinimu esama teismų situacija, valstybės tarnautojų veiksmais, kurie nėra šios bylos ginčo objektas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti turtinę ir neturtinę žalą, neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.271 straipsnyje. Taip pat nepateikė pagrįstų dokumentų, patvirtinančių žalą. Dėl šių aplinkybių nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. SP-2846(7.2551), kuriuo V. S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-78 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama

Byloje nustatyta, jog atsakovas pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsisakė tenkinti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3 punktu (Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus), taip pat nurodė 11 straipsnio 8 dalį (šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Šio straipsnio 6 dalies 1, 2, 3, 4 punktai ir 7 dalies 1 punktas netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui tarptautinėse teisminėse institucijose. Jeigu šio įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodyti asmenys nori gauti tik šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos).

Įvertinęs V. S. 2013 m. liepos 8 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atsakovas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Šią išvadą Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba grindžia Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis. Nustatyta, kad V. S. 2013 m. liepos 29 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, keliamus skundo turiniui ir formai, atitinkantį skundą, kuris šio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartimi buvo priimtas (administracinė byla Nr. I-1505-644/2013). Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kuris 2013 m. spalio 9 d. nutartimi tenkintinas ir administracinės bylos Nr. I-1505-644/2013 nagrinėjimas sutabdytas iki Šiaulių apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. 1931-289/2013. Tai reiškia, kad pareiškėjas geba savarankiškai parengti įstatymų keliamus reikalavimus atitinkančius procesinius dokumentus ir be advokato pagalbos įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ne tik savarankiškai rengia ir teikia skundus teismams, kurių pagrindu iškeliamos administracinės bylos (administracinės bylos Nr. I-4710-426/2013, Nr. I-3609-121/2013, Nr. I-4193-562/2013 ir kt.), bet ir dalyvauja bylose kaip kitų asmenų atstovas (administracinė byla Nr. 2S-1424-640/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla Nr. 2-34409-545/2013 – Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos atstovas, civilinė byla Nr. 2S-587-258/2013 – V. D. atstovas ir kt). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir pirmosios instancijos teismas sprendimuose teisingai konstatavo, jog pareiškėjas pats sugeba tinkamai realizuoti savo teisę ginti pažeistas teises bei teisėtus interesus, rengiant ir paduodant teismams atitinkamus procesinius dokumentus bei bylas nagrinėjant teisme.

Viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai. Nagrinėjamu atveju nenustatyti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėti veiksmai (2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. SP-2846(7.2551) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ yra teisėtas ir pagrįstas). Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, jog dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisakys, kadangi jie nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius