AS-143-104-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-104/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01834-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7P-31 (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-31), kuriuo jis yra atleidžiamas iš antstolių ir išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo.

Pareiškėjas pateikė prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą iki bus išnagrinėtas teismui pateiktas skundas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. nutarties dalimi ir 2013 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi patenkino pareiškėjo atskirąjį skundą: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – patenkino pareiškėjo prašymą ir laikinai sustabdė Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą.

II. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, prašydamas: 1) uždrausti atsakovui, t. y. Teisingumo ministerijai, vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį; 2) uždrausti atsakovui, t. y. Teisingumo ministerijai, nevykdyti Įsakymo Nr. 7P-31.

Atsakovas pirmiausia nurodė, kad dėl Įsakymo Nr. 7P-31 yra priimti du visiškai skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – 2013 m. spalio 9 d. nutartis ir 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis. Pažymėjo, jog prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jos nepritaikius galima situacija, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą kasacine tvarka, paliks žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą nepakeistu, pareiškėjas galės nevaržomai vykdyti antstolio pareigas, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdytas Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimas, t. y. neskundžiamu nuosprendžiu nuteistas pareiškėjas galės vykdyti savo pareigas iki bus išnagrinėta administracinė byla dėl jo atleidimo. Tačiau viešojo intereso apsaugos prasme negali būti toleruotina tokia situacija, kai antstolis, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, toliau vykdytų savo pareigas. Būtų sukurta situacija, kai antstolis yra praradęs įgaliojimus, bet toliau vykdo antstolio veiklą. Tačiau, pareiškėjui vykdant antstolio veiklą, vykdymo proceso dalyviai jo atliekamus veiksmus vertins kaip neteisėtus ir juos galės ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, tokia situacija, kai pareiškėjas, būdamas nuteistas už nusikalstamą veiką įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, toliau nepraranda antstolio įgaliojimų, yra nesuderinama su antstoliui keliamu nepriekaištingos reputacijos reikalavimu.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d., 71 str. 4, 5 d., 105 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 2 d.). Iš aptartų teisės normų analizės teismas padarė išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus – gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu šio prašymo vykdymas nesusijęs su teismo sprendimų ar nutarčių vykdymu. Todėl atsakovo prašymas uždrausti jam vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį yra atmestinas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi iš esmės yra išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimo laikino sustabdymo – taikymo. Atsakovo teismui pateikto prašymo dalis, kurioje prašoma uždrausti jam nevykdyti Įsakymo Nr. 7P-31, savo turiniu prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarčiai. Be kita ko, Teisingumo ministerija savo prašymą grindžia teisine susiklosčiusios situacijos analize ir nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo vertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti nevykdyti Įsakymo Nr. 7P-31 – negali būti tenkinamas ir yra atmestinas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerijos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra nepagrįstas ir atmestinas.

IV. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atsakovas nurodo, kad dėl Įsakymo Nr. 7P-31 yra priimti du visiškai skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas nenurodė, kodėl prerogatyva teikiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. AS492-679/2013, nors analogiškas reikalavimas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS575-737/2013. Pažymi, kad tokia situacija, kai pareiškėjas, būdamas nuteistas už nusikalstamą veiką įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, toliau nepraranda antstolio įgaliojimų, yra nesuderinama su antstoliui keliamu nepriekaištingos reputacijos reikalavimu. Jeigu teismas nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonės, galima situacija, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą kasacine tvarka, paliks žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą nepakeistu, pareiškėjas galės nevaržomai vykdyti antstolio pareigas, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdytas Įsakymo Nr. 7-31 galiojimas, t. y. neskundžiamu nuosprendžiu nuteistas pareiškėjas galės vykdyti savo pareigas iki bus išnagrinėta administracinė byla dėl jo atleidimo. Tačiau viešojo intereso apsaugos prasme negali būti toleruotina tokia situacija, kai antstolis, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, toliau vykdytų savo pareigas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo prašymas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarčiai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2013 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 7P-61 sustabdė jo įgaliojimus, o 2013 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 7P-62 paskyrė R. J. pavaduoti jį įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu. Taigi šiuo metu jis nevykdo antstolio funkcijų ir Teisingumo ministerijai grėsmės nekelia.

Asociacija Lietuvos antstolių rūmai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Asociacija Lietuvos antstolių rūmai nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus – gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu šio prašymo vykdymas nesusijęs su teismo sprendimų ar nutarčių vykdymu (ABTĮ 71 str. 3 d.). Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi Nr. 2P-21/2013 sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacinės instancijos teismo posėdyje. Iki šios dienos nėra priimta galutinė ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje. Atsakovas atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog yra reali grėsmė, jog, netaikius atsakovo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas itin pasunkės arba pasidarys negalimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, įvertindamas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą sustabdyti Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą, sustabdė pareiškėjo įgaliojimus iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2P-21/2013 pagal pareiškėjo kasacinį skundą. Be to, 2013 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras priėmė įsakymą Nr. 7P-62 ir paskyrė antstolę R. J. pavaduoti pareiškėją jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu. Sprendžiant dėl atsakovo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turėtų būti įvertintos ir šios aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovas prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-679/2013. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – patenkino pareiškėjo prašymą ir laikinai sustabdė Įsakymo Nr. 7P-31 galiojimą. Chronologiniu požiūriu, lyginant su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS575-737/2013, tai yra vėlesnis priimtas procesinis sprendimas dėl reikalavimo užtikrinimo. Vadovaujantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Reikia pažymėti, kad, pagal ABTĮ 71 straipsnio prasmę, teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė galėtų būti panaikinta ar pakeista, jeigu pasikeistų faktinė situacija, būtų nurodyta naujų aplinkybių ar argumentų, kurie patvirtintų, jog taikyti tam tikrą reikalavimo užtikrinimo priemonę nebėra tikslinga. Šiuo atveju būtina pastebėti, jog, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014 panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir nutraukė pareiškėjui baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis buvo pagrindas priimti Įsakymą Nr. 7P-31.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė, jog atsakovo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė