A-575-1044-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1044/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02867-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. buvo gydomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad LAVL kamerose-palatose jis buvo laikomas kartu su nuteistaisiais E. B., S. R., V. K. (V. K.) ir N. P., nors tuo metu pats buvo suimtasis, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį, jog nuteistieji terminuoto laisvės atėmimo bausme turi būti laikomi atskirai nuo suimtųjų. Pareiškėjas pažymėjo, kad kai kurie kartu su juo apgyvendinti nuteistieji buvo nuteisti už labai sunkius nusikaltimus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad minėtais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, baimę, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pablogėjo sveikata. Kartu akcentavo, kad dėl prastų laikymo sąlygų ne kartą kreipėsi į LAVL administraciją ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau jo skundai nebuvo tenkinami.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d. buvo gydomas kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m ir joje yra 4 lovos, o laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. – kamerų tipo palatoje Nr. 28, kurios plotas 8,54 kv. m ir joje yra 2 lovos. Šiame kontekste paaiškino, jog statistika, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų bei suimtųjų, nevedama ir galiojantys teisės aktai įstaigos to daryti neįpareigoja. Tačiau pripažino, kad tam tikrais atvejais teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma gali būti neužtikrinama, kadangi LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes įstaigoje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, LAVL privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei SVĮ nustatytus nuteistųjų ir suimtųjų, taip pat užkrečiamomis ligomis sergančių pacientų izoliacijos reikalavimus. Kita vertus, įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Kartu atkreipė dėmesį, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais, o apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo samprotavimais ir jokiais faktais nepagrįstais teiginiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis, o skunde teismui iš esmės nurodė tik vieną nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl galima spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas aplinkybes, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Kalėjimų departamentas teigė, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltę, priežastinį ryšį tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, jis nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Tuo tarpu nenustačius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti žalą. Be to, pabrėžė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, nebuvo jokių išimčių, jog būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai atkreipė dėmesį, kad valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas, o dėl to, jog LAVL yra nuolat perpildyta ir įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekto ploto reikalavimai kartais būna neužtikrinami. Kalėjimų departamentas manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 69–75) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo LAVL sąlygas, o reikalavimą dėl 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.4 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Tuo tarpu, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad kameros Nr. 26 plotas yra 8,92 kv. m ir joje įrengtos 4 viengulės lovos, o kameros Nr. 28 plotas – 8,54 kv. m ir joje įrengtos 2 lovos. Aplinkybę, kad LAVL negali nurodyti, kiek tiksliai asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju minėtose palatose, nes neveda tokios statistikos, teismas vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL 4 paras laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d. bei 6 paras laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą.

Nors LAVL nurodė, kad atsiradus galimybei imasi aktyvių veiksmų perkelti asmenis į kitą palatą, t. y. stengiasi, jog suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažįsta, kad asmenų skaičius įstaigoje nuolat viršijamas, o vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad šių priemonių (perkėlimo į laisvesnes palatas) būtų imtasi pareiškėjo atžvilgiu. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad minėtos aplinkybės nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus.

Taigi, teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kadangi pareiškėjas LAVL buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktą bei Taisyklių 111.4 punktą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų objektyvių duomenų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo atskirai nuo nuteistųjų, teismas akcentavo, jog pareiškėjas, būdamas LAVL laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d., buvo suimtasis, t. y. jis turėjo būti laikomas atskirai nuo nuteistųjų terminuotu laisvės atėmimu. Tačiau byloje nėra įrodymų, su kuo pareiškėjas buvo laikomas minėtu laikotarpiu, todėl teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog nurodytu metu pareiškėjas galėjo būti laikomas vienoje kameroje su nuteistaisiais terminuotu laisvės atėmimu, todėl konstatavo LAVL administracijos veiksmų neteisėtumą, t. y.

SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimą. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 25 d. apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė bei piniginė bauda. Nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. balandžio 29 d. ir atiduotas vykdyti 2013 m. gegužės 2 d. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. buvo jau kaip nuteistasis, todėl jo teiginiai, kad ir šiuo laikotarpiu jis, būdamas suimtuoju, buvo kalinamas su nuteistaisiais, atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo nurodyti nuteistieji E. B., S. R., V. K. ir N. P. nebuvo gydomi kartu su pareiškėju vienoje palatoje. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo nurodomos neturtinės žalos patyrimą pagrindžiančių įrodymų, t. y. savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė bei nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Pareiškėjo teiginius bei argumentus, jog jis patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, nepatogumus, teismas vertino kaip abstrakčius ir nelaikė pakankamais bei pagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai jam gydantis LAVL ginčo laikotarpiais nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala. Kita vertus, imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m kameros-palatos plotą buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, taip pat buvo pažeistas ir izoliacijos tarp suimtųjų bei nuteistųjų reikalavimas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Tačiau teismas nesutiko, jog dėl 10 parų gydymo LAVL per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui sukelti fiziniai, psichologiniai ir dvasiniai nepatogumai buvo esminiai, o byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo LAVL kameroje-palatoje sąlygos būtų žymiai neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar pažeminę jo garbę ir orumą, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas gydymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85), kuriame nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas prašo peržiūrėti bylą ir iš naujo įvertinti visus įrodymus bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nurodo, jog bylos nagrinėjime dalyvauti nepageidauja.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 90–91) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus pareiškėjo reikalavimus ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvuoja ir pats savo apeliaciniame skunde nurodė, jog bylos nagrinėjime dalyvauti nepageidauja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. LAVL jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių nesutikimo su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų ir iš esmės neginčija teismo nustatytų bylos aplinkybių.

Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, kad egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra ne kartą akcentavęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Tačiau, kaip minėta, tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų LAVL nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog LAVL nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti jų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, įvertinusi pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, jie neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatyti pažeidimai ir nebuvo žeminantys pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu, kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo priteisti jam iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė. Kita vertus, pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys