AS-556-131-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-131/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04564-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl atsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. spalio 2 d. teismui padavė skundą, prašydama:

1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) neištyrė 22 metus besitęsiančių įvykių ir neapgynė pareiškėjos, kaip nukentėjusios nuo Kauno savivaldybės, teisėjų ir prokurorų veiksmų;

2) pripažinti, kad Lietuvoje yra įteisinta valstybės tarnautojų nebaudžiamumo santvarka, naudojantis senaties terminais;

3) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo kreiptis su pasiūlymais į Seimą, kad patikslintų įstatymus, kurie garantuotų tarnautojų baudimą ir kompensacijas už jų padarytas skriaudas piliečiams, ir taip būtų išvengta skundų į Europos Žmogaus Teisių Teismą;

4) pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-548/93, kurį priėmė teisėja V. C. (Š.), buvo neteisėtas ir nusikalstamas, nes teisėja nepareikalavo iš Kauno miesto savivaldybės senųjų namų nuosavybės dokumentų, V. M. pavardžių keitimo dokumentų ir dokumentų apie namo kapitalinį remontą, kuriuo buvo pakeista virš 50 procentų namo konstrukcijų;

5) pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-548/93 buvo neįsiteisėjęs, nes jį buvo apskundęs V. K., teismas įvyko 1996 m. gruodžio 5 d. civilinėje byloje Nr. 2-5872/96, kuris panaikino namo teisinę registraciją V. M. vardu. Pripažinti, kad namo teisinė registracija V. M. vardu niekada nebuvo įsiteisėjusi, o Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės perduoti namą V. M. natūra;

6) pripažinti, kad Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė S. V. 2008 m. gegužės 13 d. atsakyme Nr. 13.2-535 nuslėpė, jog V. M. teisinė registracija į namą (duomenys neskelbtini) buvo panaikinta 2000 m., ir tolimesni Kauno miesto savivaldybės veiksmai namą grąžinant natūra V. M. buvo neteisėti; pripažinti, kad prokurorė nuslėpė savivaldybės nusikaltimus ir galimus korupcinius veiksmus;

7) reikalauti iš Generalinės prokuratūros kelti baudžiamąją bylą Kauno miesto ir apygardos prokurorams, teisėjams ir policijai, kaip bendrai vykdančius nusikalstamą grobstymo, apiplėšimo, nusikaltimų dangstymo ir korupcinę veiklą;

8) išsiaiškinti, kur dingo dokumentai bylos, kurią nagrinėjo teisėja A. R. 2005 m. sausio 18 d. dėl pareiškėjos iškeldinimo; kodėl savivaldybės darbuotoja P. ir teisėja B. užvedė naują bylą dėl pareiškėjos iškeldinimo, nors turėjo būti tęsiama byla, kurią vedė teisėja R.; kodėl iki šiol nebuvo jokių pastangų išsiaiškinti, kodėl ir kur dingo teisėjos R. vesta byla ir kodėl teisėja Baškienė kartu su savivaldybe pradėjo naują bylą, nuslepiant, kad byla pradėta ir liudininkai apklausti;

9) reikalauti iš Generalinės prokuratūros patraukti atsakomybėn antstolį V. Z. ir Kauno miesto savivaldybės tarnautoją V. P., kurie neteisėtai išlaužė pareiškėjos buto duris ir pasityčiodami iškraustė iš buto, nors buvo mero pasirašytas atidėjimas iškraustymui;

10) reikalauti iš Generalinės prokuratūros kelti baudžiamąją bylą V. M. ir Kauno miesto savivaldybės tarnautojams, kurie nuslėpė namų (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentus ir tuo pagrindu neteisėtai atstatė nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini), tuo pačiu leido parduoti jų pačių privatizuotą butą; reikalauti Generalinę prokuratūrą ištirti šią veiklą korupcijos požiūriu;

11) reikalauti iš Generalinės prokuratūros nustatyti Kauno miesto savivaldybės tarnautojų asmenybes ir kelti baudžiamąją bylą jiems, kurie sutiko pareiškėjai suteikti butą Kaune už 30,8 aro žemės sklypo atidavimą Kauno miesto savivaldybei, bet paėmė žemę ir išmetė pareiškėją iš buto;

12) priteisti pareiškėjai 763 000 Lt žalos atlyginimą: iš Kauno miesto savivaldybės - 679 000 Lt, iš antstolio Zubino - 79 000 Lt, iš buvusio Kauno mero Garbaravičiaus – 5 000 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. atsakymas Nr. (1.23)78-6085 į jos 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija parodė, jog ji nevykdo teisingumo ir nesiims jokių priemonių, kad valstybės tarnautojai, padarę nusikaltimus, po senaties suėjimo baudžiamajai bylai kelti, būtų bent atleidžiami iš valstybės tarnybos ar kitaip baudžiami bent tarnybine kryptimi. Tokia padėtis ir korupciniai santykiai rodo, jog yra pažeidžiamos ne tik jos teisės, bet ir daugumos kitų piliečių teisės. Pareiškėja prašo teismą įvertinti aplaidžią prokurorų veiklą ir imtis priemonių, kad nusikalstamu būdu privatizuotas turtas būtų grąžintas valstybės nuosavybėn ir apgintos jos teisės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 p. 1, 2 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, pareiškimą su priedais grąžinti pareiškėjai. Teismas išaiškino pareiškėjai, kad skundą dėl žalos atlyginimo, kildinamą iš Kauno savivaldybės, įskaitant mero, veiksmų ar neveikimo, gali paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui, o skundą dėl žalos atlyginimo, kildinamą iš antstolio veiksmų ar neveikimo, - apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 3 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą, skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, ir kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti. Reikalavimai turi būti suformuluoti pagal ABTĮ 88 straipsnio nuostatas (panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;

įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.).

Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-215/2009). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimai Nr. 1-6 ir 8, kuriais siekiama pripažinti tam tikrus faktus, veiksmų neteisėtumą, yra nepriskirta nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjos skundo reikalavimai Nr. 7-11, kuriais siekiama įpareigoti Generalinę prokuratūrą iškelti baudžiamąsias bylas ir atlikti kitus proceso veiksmus, taip pat nepriskirtini administracinio teismo kompetencijai. Pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą gali tik bendrosios kompetencijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu po to, kai išnagrinėja baudžiamąją bylą, kurioje įstatymų nustatyta tvarka kompetentinga institucija (prokuratūra, policija, specialiųjų tyrimų tarnyba) atliko ikiteisminį tyrimą. Pareiškimai dėl galimai nusikalstamų veikų ištyrimo gali būti paduodami šioms institucijoms, o ne administraciniam teismui.

Pareiškėja skundo reikalavimu Nr. 12 prašo priteisti jai žalos atlyginimą, kurį kildina iš Kauno savivaldybės, buvusio Kauno mero ir antstolio veiksmų. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Žalą turi atlyginti ir asmuo, kurio, kaip antstolio, įgaliojimai pasibaigę. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Dėl to pareiškėjos reikalavimas dėl žalos iš antstolio atlyginimo nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai. Teismas pareiškėjai išaiškino, kad skundą dėl žalos, kildinamos iš procesinių antstolio veiksmų, ji gali paduoti Civilinio proceso kodekso 510 straipsnyje nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėja žalos atlyginimą prašo priteisti taip pat ir iš Kauno savivaldybės bei buvusio Kauno mero. Teismas pažymėjo, kad meras yra renkamas iš savivaldybės tarybos narių ir yra jai atskaitingas, taigi veikia jos vardu.

Dėl to materialiojo teisinio santykio šalimi, prašant atlyginti žalą, kildinamą iš Kauno mero veiksmų, yra Kauno savivaldybės taryba. Pagal ABTĮ 35 straipsnį, skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio ginčas teismingas Kauno apygardos administraciniam teismui. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėja skunde nurodo nesutinkanti su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (1.23)78-6085, tačiau jokio reikalavimo jos atžvilgiu nereiškia, t. y. neprašo panaikinti minėtą raštą ar įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti kokius nors jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčijant nurodytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas administraciniam teismui galėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo minėto akto paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atsižvelgiant į tai, teismas skundą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai bei administracinių teismų kompetencijai apskritai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 ir 2 p.).

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia tuo, jog su teismo nutartimi galima sutikti tik iš dalies. Pareiškėjos pridėtuose prie bylos dokumentuose yra pažyma apie jos sveikatą. Pareiškėja turi vidutinį išsilavinimą, gauna nedidelę pensiją, todėl negali pasamdyti advokatą. Sutinka, kad dalis reikalavimų buvo netiksliai suformuluoti teisiniu požiūriu, bet tai nekeičia skundo esmės ir jie vis tiek turi būti svarstomi administraciniame teisme. Pareiškėja prideda pataisytus reikalavimus ir prašo teismo:

1. Pripažinti, jog Teisingumo ministerija savo atsakyme pakankamai neištyrė 22 metus besitęsiančių įvykių ir neapginė jos, kaip nukentėjusios nuo Kauno savivaldybės, teisėjų ir prokurorų veiksmų. Tuo pagrindu prašo panaikinti Teisingumo ministerijos raštą;

2. Pripažinti, jog Lietuvoje yra įteisinta valstybės tarnautojų nebaudžiamumo santvarka, naudojantis senaties terminais. Tuo pagrindu prašo įpareigoti Teisingumo ministeriją paruošti įstatymo pataisų projektą ir pateikti jį Seimui, kuris numatytų šios spragos pašalinimą;

3. Pripažinti, jog Teisingumo ministerija privalo kreiptis su pasiūlymais į Seimą, kad patikslinti įstatymus, kurie garantuotų tarnautojų baudimą ir kompensacijas iš jų už jų padarytas skriaudas piliečiams ir taip išvengti skundų į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Tuo pagrindu prašo įpareigoti Teisingumo ministeriją paruošti įstatymų pataisų projektus ir pateikti juos Seimui, kurie garantuotų tarnautojų baudimą ir kompensacijas iš jų už jų padarytas skriaudas piliečiams ir taip išvengti skundų į Europos Žmogaus Teisių Teismą;

4. Pripažinti, jog Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-548/93, kurį priėmė teisėja V. C. (dabar Š.), buvo neteisėtas ir nusikalstamas, nes teisėją priešingai GP reikalavimui, nepareikalavo iš Kauno miesto savivaldybės senųjų namo nuosavybės dokumentų, V. M. pavardžių keitimo dokumentų ir dokumentų apie namo kapitalinį remontą, kuriuo buvo pakeista virš 50 procentų namo konstrukcijų. Tuo pagrindu prašo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę atnaujinti bylą, pateikiant teismui dokumentus, kuriuos Kauno miesto savivaldybė nuslėpė nuo teismų, vykusių 1991 ir 1993 metais;

5. Pripažinti, jog Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-548/93 buvo neįsiteisėjęs, nes jį buvo apskundęs V. K., bet įvyko 1996 m. gruodžio 5 d. civilinėje byloje Nr. 2-5872/96, kuris panaikino namo teisinę registraciją V. M. vardu. Pripažinti, jog namo teisinė registracija V. M. vardu niekada nebuvo įsiteisėjusi ir Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės perduoti namą V. M. natūra. Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę perimti namą (duomenys neskelbtini), savivaldybės žinion;

6. Pripažinti, jog Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė S. V. 2008 m. gegužės 13 d. atsakyme Nr. 13.2-535 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ nuslėpė, jog V. M. teisinė registracija į namą (duomenys neskelbtini) buvo panaikinta 2000 m. (civilinė byla Nr. 2-3340/2000) ir tolimesni Kauno miesto savivaldybės veiksmai namą gražinant natūra V. M. buvo neteisėti. Pripažinti, jog prokurorė nuslėpė savivaldybės nusikaltimus ir galimus korupcinius veiksmus. Tuo pagrindu prašo panaikinti prokurorės S. V. atsakymą ir įpareigoti GP prašymą išnagrinėti iš naujo; 7 Prašyti Generalinės prokuratūros ištirti Kauno miesto ir apygardos prokurorų, teisėjų ir policijos, kaip bendrai vykdančių neteisėtus veiksmus, galimą grobstymo, apiplėšimo, nusikaltimų dangstymo ir korupcinę veiklą;

8. Pridėti prie šios bylos Kauno miesto apylinkės teisme vestą bylą, kurią nagrinėjo teisėja A. R. 2005 m. sausio 18 d. dėl jos iškeldinimo. Tai būtina išsiaiškinimui, kodėl savivaldybės darbuotoja P. ir teisėja B. užvedė naują bylą dėl jos iškeldinimo, nors turėjo būti tęsiama byla, kurią vedė teisėja R. Kodėl iki šiol nebuvo jokių pastangų išsiaiškinti, kodėl ir kur dingo teisėjos A. R. vesta byla ir kodėl teisėja Baškienė kartu su savivaldybe pradėjo naują iškeldinimo bylą, nuslepiant, jog byla jau buvo pradėta ir liudininkai buvo apklausti;

9. Reikalauti iš Kauno miesto savivaldybės įvertinti antstolio V. Z. ir Kauno miesto savivaldybės tarnautojo V. P. veiklą nusikaltimo požiūriu, kurie neteisėtai išlaužė jos buto duris ir pasityčiodami iškraustė iš buto ir neaprašė bei įkainavo daiktų, nors buvo mero pasirašytas atidėjimas iškraustymui;

10. Reikalauti iš Generalinės prokuratūros ištirti pil. V. M. ir Kauno miesto savivaldybės tarnautojų, kurie nuslėpė namų (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentus ir tuo pagrindu neteisėtai atstatė nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini), ir tuo pačiu laiku leido parduoti jų pačių privatizuotą butą veiklą galimos korupcijos požiūriu;

11. Pareikalauti iš Kauno miesto savivaldybės Kauno miesto savivaldybės Turto fondo 1996 metų tarnautojų sąrašą pridėti prie šios bylos, kurie sutiko jai suteikti butą (duomenys neskelbtini) už 30,8 aro žemės sklypo atidavimą Kauno miesto savivaldybei, bet paėmę žemę ją išmetė iš buto;

12. Prašo priteisti jai 679 000 Lt už patirtą žalą. Konkrečiai iš Kauno miesto savivaldybės – 679 000 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai bei administracinių teismų kompetencijai apskritai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 ir 2 p.).

Pareiškėja atskiruoju skundu sutinka, kad dalis skundo reikalavimų buvo netiksliai suformuluoti teisiniu požiūriu, bet, jos teigimu, tai nekeičia skundo esmės ir jie vis tiek turi būti svarstomi administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atskirojo skundo turinį, pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra skundžiamos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas, o pareiškėjos su atskiruoju skundu pateikto patikslinto skundo priėmimo klausimą gali spręsti tik pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą aiškinta (žr., pavyzdžiui, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m. sausis – balandis), kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS6-216/2007, Nr. AS525-255/2010, Nr. AS525-392/2010, Nr. AS525-526/2010, Nr. AS822-549/2010, Nr. AS525-47/2011 ir kt.) laikomasi pozicijos, kad tinkamas skundo dalyko suformulavimas turi didelę reikšmę, nes skundo dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, be kurių teismo procesas būtų neįmanomas. Todėl skundo dalykas turi būti suformuluotas aiškiai, jis turėtų atitikti keliamo ginčo esmę ir teismo galias, t. y. tuos būdus, kuriais teismas gali apginti ginčijamas ar pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjui nesuformulavus (suformulavus neaiškiai) skundo dalyko, teismas paprastai neturi galimybių ir tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo pozicija, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ir interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Tačiau teismas, prieš atsisakydamas priimti skundą dėl skundo dalyko neaiškumo, visų pirma turi nustatyti terminą atitinkamiems trūkumams pašalinti. Tik jų nepašalinus, teismas gali skundo nepriimti – laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui. Kadangi pareiškėja savo skunde reiškė reikalavimus dėl atitinkamų faktų konstatavimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai nepasiūlė pašalinti skundo trūkumus. Teismas turėjo išaiškinti pareiškėjai, kad jos skundo reikalavimai negali būti pripažinti tinkamais, kadangi jie suformuluoti neatsižvelgiant į paminėtas ABTĮ 88 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėja turėtų atsisakyti tokių skundo reikalavimų ir suformuluoti reikalavimus pagal ABTĮ 88 straipsnį.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė prieštaringus argumentus ir jų pagrindu padarė nelogiškas išvadas dėl pareiškėjos prie skundo pridėto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. (1.23)78-6085. Teismas nurodo, kad pareiškėja skunde nurodo nesutinkanti su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (1.23)78-6085, tačiau jokio reikalavimo jos atžvilgiu nereiškia, t. y. neprašo panaikinti minėtą raštą ar įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti kokius nors jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas administraciniam teismui galėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo minėto akto paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turėtų padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises (ABTĮ 10 str.), pareiškėjai pasiūlydamas patikslinti skundo reikalavimą dėl pareiškėjos skunde paminėto ir prie skundo pridėto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. (1.23)78-6085, ir, esant duomenų, kad praleistas terminas skundui dėl paminėto akto paduoti, išaiškinti pareiškėjai jos teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nepasiūlius pareiškėjai pašalinti skundo trūkumus būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjos skundo reikalavimai, kuriais siekiama įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą iškelti baudžiamąsias bylas ir atlikti kitus proceso veiksmus nepriskirtini administracinio teismo kompetencijai. Pareiškimai dėl galbūt nusikalstamų veikų ištyrimo gali būti paduodami atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, o ne administraciniam teismui. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti motyvai dėl žalos atlyginimo tuo aspektu, kad administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos tik dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), yra pagrįsti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali vertinti šioje proceso stadijoje teismo argumentų dėl skundo reikalavimo atlyginti žalą, kildinamą iš Kauno savivaldybės, įskaitant mero, veiksmų ar neveikimo, priskirtinumo tam tikram administraciniam teismui klausimo, kadangi pareiškėjos dalies skundo reikalavimų priėmimo klausimas turi būti išspręstas iš naujo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas skundo priėmimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjos skundo reikalavimų, naikintina, o pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. M. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos G. M. skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė