A-156-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-156-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06068-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaminta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Kaminta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaminta“ su skundu (b. l. 1-8), kurį patikslino (b. l. 66-67), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 11 446,49 Lt žalos atlyginimą;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) 2013 m. birželio 12 d. išdavė bendrovei leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėsti) Nr. LP-5086. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), įsigaliojusius nuo 2013 m. vasario 1 d., kurie iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – Skatinimo aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą, kurie turėjo esminės įtakos bendrovei.

Ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 4 ir 7 dalyse buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Taip pat Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Įgyvendindamas ankstesnę AIEĮ redakciją, Skatinimo aprašas nustatė, jog elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taikomas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojantis Komisijos nustatytas didžiausias fiksuotas tarifas (Skatinimo aprašo 8.2 p., 9 p.). Be to, ankstesnėje AIEĮ redakcijoje buvo nustatyta, jog numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (20 str. 8 d.).

Tuo tarpu Pakeitimo įstatymas įtvirtino naują reglamentavimą, kuriuo peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169; 20 str. 6 d.). Toks AIEĮ pakeitimas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Ministerija 2013 m. birželio 18 d. bendrovei išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1878. Atsižvelgdamas į pakeistą AIEĮ, pareiškėjas buvo priverstas su AB „Lesto“ sudaryti elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį visai kitomis sąlygomis, nei nustatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Skatinimo aprašas, kuriuose, kaip minėta, buvo įtvirtina, jog bus taikomas fiksuotas elektros supirkimo tarifas, galiojantis leidimo plėsti elektros energijos gamybinius pajėgumus, dieną.

Remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23, pastačius elektros energijos jėgaines, naudojančias saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurių įrengtoji galia yra 0,03 MW, turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduoti 2012 m. birželio 12 d., t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, buvo pritaikytas tarifas, nustatytas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100kW, t. y. 0,69 Lt/kWh.

Gavęs leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas, remdamasis šių leidimų metu galiojusia AIEĮ redakcija, turėjo teisėtą lūkestį, jog pastatytų elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinių pastatymo) galės parduoti už Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. O3-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Tačiau Lietuvos Respublikos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją, priėmė AIEĮ įstatymo pataisas, kurios galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

Tokiais neteisėtais veiksmais padaryta žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama pagal ankstesnį AIEĮ reglamentavimą. Bendrovės įrengtos elektrinės, naudojančios saulės energiją, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 30 000 kWh. Elektrinės, naudojančios saulės energiją, modulių susidėvėjimo metinis procentas lygus 0,8 proc. Iš viso per 6 mėnesius (nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d.) pareiškėjas pardavęs elektros energiją už 1,44 Lt/kWh, iš vienos elektrinės būtų gavęs 21 977,28 Lt pajamų, tuo tarpu parduodamas elektros energiją už 0,69 Lt/kWh – 10 530,79 Lt iš vienos elektrinės. Dėl sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo negautos pajamos per šešių mėnesių laikotarpį yra 11 446,49 Lt.

AIEĮ nuostatos nepagrįstai apribojo jo teisę nurodytu laikotarpiu gauti 11 446,49 Lt pajamų ir paneigė teisėtus lūkesčius dėl atsinaujinančių energijos išteklių rinkos reguliavimo stabilumo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant Pakeitimo įstatymo projektą bei Įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų (2013 m. sausio 7 d. „Dėl antrinės išvados teisės aktų projektams“), kuriose nurodoma, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento (patvirtintas 1994 m. rugpjūčio 11 d.

Vyriausybės nutarimu Nr. 728) ir Vyriausybės teisėkūros taisyklių (patvirtintos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244) nustatytos tvarkos ir terminų, kadangi Pakeitimo įstatymo projektu yra keičiamas ūkio subjektų veiklos reglamentavimas, atsižvelgiant į Vyriausybės teisėkūros taisyklių 2.1 punkto nuostatą („dviejų įsigaliojimo datų taisyklę“), kuria ministrai įpareigoti „užtikrinti, kad, nustatant naują arba keičiant esamą ūkio subjektų veiklos reglamentavimą ir (ar) priežiūros teisinį reguliavimą, būtų nustatyta, jog toks reguliavimas įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, o teisės aktus, nustatančius tokį teisinį reguliavimą, paskelbti ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų įsigaliojimo“, todėl buvo siūloma nustatyti vėlesnę Pakeitimo įstatymo projekto bei Įgyvendinimo įstatymo projekto įsigaliojimo datą.

Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ pataisas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, ne tik galimai pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai, pažeidžiant lex retro non agit principą. Pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Siekdamas įrodyti neteisėtus veiksmus šioje situacijoje, t. y. patikrinti priimto AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumą, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Atsakovas Lietuvos valstybė atsiliepime (b. l. 39-47) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Nurodė, kad leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje išduodami vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės). Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos.

Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Ministerijos pareiškėjui išduotame leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taigi, pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui išduotame Leidime gaminti nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjas laisva valia atliko eilę veiksmų, ir tik po to, apskaičiavęs neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir viešojo intereso principo įgyvendinimo nurodė, kad Įgyvendinimo įstatymas buvo parengtas siekiant užtikrinti sklandų Pakeitimo įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Įgyvendinimo įstatymo rengėjų nuomone, buvo būtina imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Nurodė, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės;

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Dėl lex retro non agit principo pažeidimo nurodė, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama.

Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Pabrėžė, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų padarinių. Atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas.

Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydama leidimą plėsti. Darė išvadą, kad nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Nesutiko su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, remdamasi šio atsiliepimo teiginiais, darė išvadą, kad šie Konstitucijos straipsniai ir teisinės valstybės principas nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime (b. l. 36-37) prašė spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 1 dalimi ir Skatinimo aprašo 14.1 punktu, AB „Lesto“ elektros energijos gamintojo pageidavimu, privalomai turi supirkti elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., eksploatuojamose, ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios, elektrinėse visą pagamintą elektros energiją. Bendrovė 2013 m. rugpjūčio 26 d. su pareiškėju sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh, numatytas galiojančiuose teisės aktuose, t. y. patvirtintame Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarime Nr. O3-58. Vertino, jog bendrovė tinkamai vykdo Supirkimo sutartyje numatytus įsipareigojimus: už Supirkimo sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjo elektrinėje pagamintą ir patiektą į bendrovės elektros tinklus elektros energiją, o, sudarydama Supirkimo sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 102-111) pareiškėjo UAB „Kaminta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 49). Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. (skunde klaidingai nurodyta leidimo išdavimo data) išdavė UAB „Kaminta“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-5086, kuriame nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 55). AB „Lesto“ 2012 m. gegužės 7 d. išdavė UAB „Kaminta“ Išankstines sąlygas saulės elektrinės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų investicijų dydžiui įvertinti (b. l. 50-52). Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. vasario 22 d. sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr. NV-43590-12-1548 ir Nr. NV-43590-12-1550 (b. l. 71-83, 92-94).

Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. gegužės 23 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 13ĮP2-42010 patvirtina, kad UAB „Kaminta“ fotovoltinė saulės elektrinė Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 54). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 53).

Energetikos ministerija 2013 m. birželio 18 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1878, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimais reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (b. l. 9).

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 10-11).

Vertinta, jog pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą kildina iš naujos redakcijos AIEĮ taikymo. reikalavimus grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju Leidimas plėtrai Nr. LP-5086 pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. gruodžio 6 d., t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (2013 m. sausio 17 d.

įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.).

Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 18 d., todėl jo atžvilgiu taikomas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, kaip neatsiejamų teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai) ir remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pasisakyta dėl ginčo santykiams aktualaus teisinio reglamentavimo, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste, atkreiptas dėmesys, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.

Vertinta, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavęs Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos 23 straipsnį.

Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimais, pažymėjo, jog šioje byloje analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Byloje esantys duomenys, teismo nuomone, leido teigti, kad taikant AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko. Pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nepagrįsti. Kartu pažymėta, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjui, nors ir ne tokio dydžio, kokio jis tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės (b. l. 68-73). Pareiškėjas atsakovui reikalavimą pateikė dėl žalos atlyginimo, tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog jis patiria žalą ar nuostolius gamindamas elektros energiją pagal Leidime gaminti elektros energiją nustatytas veiklos sąlygas, byloje nėra. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo atstovės nurodytas argumentas dėl mažųjų jėgainių veiklos teisinio reguliavimo pasikeitimo nėra reikšmingas.

Taigi, duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Dėl Lex retro non agit principo, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012, nurodyta, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Minėta, kad Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jo atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip minėtoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Pareiškėjo argumentus dėl tariamų teisėkūros reikalavimų pažeidimų, padarytų Pakeitimo įstatymo priėmimo procese, teismas vertino kaip nepagrįstus. Nurodyta, kad Pakeitimo įstatymo projektas buvo viešai svarstomas, derinamas su kitų ministerijų atstovais – jam pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23, projekto rengimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisykles, patvirtintas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244). Be to, pareiškėjas nenurodė teisėkūros subjektų įvykdytų teisės normų pažeidimų, priimant Pakeitimo įstatymą, kurių nesant pareiškėjui nebūtų kilusi jo nurodyta žala, t. y., tokių pažeidimų, kurie tiesiogiai nulėmė aptariamos įstatymo nuostatos atsiradimą ir yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nurodyta žala. Dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai tiesiogiai nulėmė finansinių nuostolių atsiradimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatyta 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia proporcingumo principo. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekilo jokių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Kaminta“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115-128), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto UAB „Kaminta“ skundas būtų patenkintas: priteisiant UAB „Kaminta“ iš Lietuvos Respublikos valstybės bendrą 11 446,49 Lt žalos atlyginimą; priteisiant UAB „Kaminta“ iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisiant UAB „Kaminta“ iš Lietuvos Respublikos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pasisakydamas dėl viešojo intereso, inter alia vartotojų teisių apsaugos ir jų lūkesčių netinkamo aiškinimo bei taikymo, remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarime pateiktu Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimu. Teigia, jog priimdamas ginčijamą įstatymą, atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Šiuo atveju viešuoju interesu turėtu būti laikomas ne inter alia vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energija, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertino viešojo intereso objekto. Sprendime nurodoma aplinkybė, jog dėl didelio išduotų leidimų plėtrai skaičiaus, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų atitinkamomis sumomis, nepagrįsta ir klaidinanti, nes, pirma, pasinaudojant kompensavimo tvarka, kuri buvo įtvirtinta Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje, 5 000 asmenų atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Šių aplinkybių kontekste, atsakovo atsiliepime į skundą ir Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodomas kainos padidėjimas vartotojams yra tik menamo pobūdžio, nepagrįstas, hipotetinis. Antra, 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikate „Atsinaujinančių energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), nurodoma, be kita ko: akivaizdu, kad kažkiek turi padengti vartotojai, t. y. sąskaitos už energiją padidės; 25 EUR/1 anglies kainos ir didelės naftos kainos (78 USD) beveik visiškai kompensuotų papildomas išlaidas, susijusias su pasiūlyto atsinaujinančių išteklių energijos dalies rodiklio pasiekimu.

2) Pirmosios instancijos teismas viršijo ABTĮ įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Teismui pateikiamame skunde buvo aiškiai bei nedviprasmiškai pažymėta, kad žalą apeliantas kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Kelia klausimą, kaip teismas, kuris sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, galėjo prisiimti Konstitucijoje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgalinimus ir nuspręsti, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas teisėtai, pagrįstai siekiant apsaugoti viešuosius interesus, juo įvesti teisinio reguliavimo pakeitimai ir papildymai yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

3) Teismo sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas ABTĮ 86 straipsnio prasme, nes priimtas visiškai nenagrinėjant apelianto individualiai pareikštų reikalavimų, jame tik abstrakčiai, nevertinant individualios situacijos, pasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Tai laikytina formaliai įvykdytu teisingumu. Šį argumentą pagrindžia ir tai, kad praktiškai visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis perrašyta atsižvelgiant į atsakovo atsiliepimą dėl žalos atlyginimo, kuriame didžioji dauguma argumentų, susiję su viešojo intereso gynimu.

4) Teismas neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Lietuvos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. 2009 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), siekiama skatinti naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančiu energijos išteklių rinkos vystymuisi, užtikrinti verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančių ištekliu energijos sektoriaus investicijas ir kita. Tuo tarpu Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus. Teismo sprendime nurodyti skaičiavimai dėl papildomų kasmetinių viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio yra tik hipotetinio pobūdžio, atsakovas byloje nepaaiškino ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tokias papildomai patiriamas išlaidas pripažįsta Europos Komisija.

5) Ginčijamo įstatymo nuostatomis neįgyvendinama Europos Sąjungos teisė. Remiasi Direktyva, 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), Komunikatu. Teigia, jog Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Seimo priimtas ginčijamas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; ginčijamu įstatymu stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra; ginčijamu įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; ginčijamu įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; ginčijamas įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Ginčijamu įstatymu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Energetikos ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 134-144) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.

Priimdamas pastarąjį įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipia dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Tad negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą.

Atsakovas mano, kad atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

2) Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusius minėtoje byloje išnagrinėtame apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje, nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros už superkamą elektros energiją patvirtina, kad pareiškėjui VIAP skatinimo lėšos yra mokamos.

3) Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos. Teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

4) Įstatymu buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus. Skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo nėra hipotetinio pobūdžio. Atsakovo atsiliepime pateikta lentelė informuoja, kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Atitinkamai VKEKK 2014 metams suplanavo 61.284 mln. Lt VIAP lėšų. Remiantis atsiliepime pateikta lentele, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh.

5) Dėl kreipimosi į ESTT atsakovas pažymi, jog jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl Ministerijai nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

6) Remiasi ESTT sprendimais bylose Ispanijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą (C-310/04), JK Otsa Talų OŪ prieš Pollumajanduse Registrite ja Informatsiooni Amet (PRIA) (C-241/07), pažymi, jog ESTT nustatė griežtus standartus tiems, kurie kreipiasi dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Tačiau kartais administracija tiesiog priversta atlikti kai kuriuos pakeitimus. Todėl ESTT yra pareiškęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni. Teismas sprendžia, kiek tie konkretūs lūkesčiai verti apsaugos, atsižvelgiant į politikos pokyčius. Pretenzija bus patenkinta tik tuomet, jei administracijos įgyvendintos naujovės yra neabejotinai neracionalios, ir ji akivaizdžiai neatsižvelgė į individo lūkesčius. Pareiškėjas turėjo galimybę numatyti pokyčius. Apie Lietuvoje susiformavusi „Bumą“ elektros, gaminamos iš saulės energijos, gamybos srityje, nuo 2012 metų vasaros buvo viešai išplatinta daug informacijos.

7) Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktiniais duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, kad ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl ekonominės politikos sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 132-133) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių pagrindu teismas atmetė pareiškėjo skundą ir mano, kad pirmos instancijos teismas tinkamai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Lietuvos statistikos departamento Energetikos ministerijai 2013 m. spalio 14 d. pateiktą informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011-2012 metais.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl aptariamą atsiliepimo į apeliacinį skundą priedą atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su įstatymų leidėjo, Lietuvos Respublikos Seimo, kaip teigia pareiškėjas, neteisėtais veiksmais, priimant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, kaip teigia pareiškėjas, galimai prieštaraujančius Konstitucijai, pažeidžiančius pareiškėjo teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą), priteisimo. Pareiškėjas nurodo, kad žalą sudaro negautos pajamos už mažesniu, nei buvusiu galiojant ankstesniam AIEĮ reglamentavimui, fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją. Pareiškėjas, kaip nurodo skunde, tikėjosi, jog pasirašant sutartį su AB „Lesto“ bus taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą išdavimo dieną nustatytas 1,44 Lt/kWh tarifas ir jis bus taikomas 12 metų, tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jam taikomas sumažintas tarifas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu, nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 49). Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. (skunde klaidingai nurodyta leidimo išdavimo data) išdavė UAB „Kaminta“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-5086, kuriame nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas.

Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 55). AB „Lesto“ 2012 m. gegužės 7 d. išdavė UAB „Kaminta“ Išankstines sąlygas saulės elektrinės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų investicijų dydžiui įvertinti (b. l. 50-52).

Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 13ĮP2-42010 patvirtina, kad UAB „Kaminta“ fotovoltinė saulės elektrinė Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 54). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. užpildė, o Energetikos ministerija 2013 m. gegužės 28 d. gavo, prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 53).

Energetikos ministerija 2013 m. birželio 18 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1878, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimais reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (b. l. 9).

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 10-17).

Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 68-73), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. rugpjūčio – 2014 m. sausio mėnesius) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyse nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. birželio 18 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas nurodo, kad žalą patyrė dėl Seimo neteisėtų veiksmų, priimant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, galimai prieštaraujančius Konstitucijai, pažeidžiančius pareiškėjo teises.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja; bei Komunikatu, kuris nėra privalomas Europos Sąjungos teisės aktas (dėl privalomų Europos Sąjungos teisės aktų žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.)), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; ginčijamu įstatymu stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra; ginčijamu įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; ginčijamu įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; ginčijamas įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; ginčijamu įstatymu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaminta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas