A-858-338-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-338/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde (I t., b. l. 1–10) nurodė, kad nuo 1997 m. jam buvo taikomas gydymas farmokoterapijos opioidiniais vaistiniais preparatais (metadonu). Nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kur jo gydymas metadonu buvo nutrauktas ir paskirti vaistiniai preparatai „Truksalis“ ir „Finlepsin“. Paskirti vaistai nebuvo veiksmingi, dėl ko prasidėjo abstinencija, naktimis negalėjo užmigti, kamavo sunkiai pakeliamas nuolatinis raumenų skausmas, stiprus sąnarių, kaulų sukimas, skausmas širdies plote, aritmija.

Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tik atvykus, buvo patalpintas į ankštą karantino kamerą (apie 3 m x 2,5 m) kartu su kitais 4 asmenimis. Po paros perkeltas į kitą panašaus dydžio kamerą, kuri visą parą buvo apšviečiama, tai trikdė miegą. Nebuvo suteiktos reikiamos higienos sąlygos, tik 1 kartą galėjo nusiprausti duše. Kameros kriauklėje bėgo tik šaltas vanduo, muilo nebuvo. Artimiesiems neleido perduoti higienos priemonių – dantų šepetuko, muilo, dantų pastos.

Trūko tualetinio popieriaus. Kameros viduje buvo rūkoma. Gaunamas maistas buvo prastos kokybės ir nepakankamas. 2011 m. rugpjūčio 10 d. perkėlus pareiškėją į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), gydymas metadonu nebuvo tęsiamas. Jo prašymu kraujui skystinti buvo paskirtas aspirinas, tačiau tik 2 dienas. Pareiškėjas įstaigos administracijai skundėsi dėl neteikiamo gydymo metadonu, kuris buvo paskirtas laisvėje, tačiau buvo nurodyta, kad gydymas opioidiniais preparatais (metadonu) įkalinimo įstaigoje nėra numatytas ir netaikomas.

Taip pat jo netenkino kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK – kameroje bėgo tik šaltas vanduo, 6 val. ryte buvo automatiškai įjungiamas radijo taškas, kuris garsiai grojo, patildyti nebuvo galima, nuo 22 val. buvo įjungiama 100 W lemputė, iš lango pusės švietė lauko prožektoriai, buvo neįmanoma miegoti. Įkalinimo įstaigų administracijos nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti jo sveikatos apsaugos arba bent jau palengvinti kančias. Dėl nutraukto gydymo metadonu ir išgyventos skausmingos abstinencijos, išėjus į laisvę, buvo paskirti vaistai, rekomenduota vartoti antidepresantus, vystėsi depresija, iki šiol dažnai apima suicidinės mintys, kartojasi priklausomybės ligos atkryčiai, dėl kurių negali bendrauti su dukra ir žmona.

Valstybė, suteikusi gydymą nuo narkotinių medžiagų priklausomybės (gydymą metadonu), o vėliau neužtikrinusi jo tęstinumo laisvės atėmimo vietose, įkalindama nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidė jo konstitucinę teisę į gydymą, Europos pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnius.

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 84–88) nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. rugpjūčio 3 d. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – ir Higienos norma 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pareiškėjui mažesnis plotas teko tik vieną kartą – karantino kameroje, kuri yra laikino laikymo kamera. Visas kitas dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Suimtieji bei nuteistieji skiriami į gyvenamąsias kameras ne tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas), bet taip pat ir atsižvelgus į įstaigos užpildymą kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Higienos priemonių, t. y. dantų šepetuko, dantų pastos, muilo perdavimas draudžiamas, asmeniui reikalingos higienos priemonės yra išduodamos, arba jas galima įsigyti parduotuvėje.

„Metadono“ programa yra netaikoma visose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Kai pareiškėjas buvo patalpintas į Lukiškių TI-K, jis buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro, kuris paskyrė psichotropinius vaistus abstinencijai nuslopinti. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas buvo pakartotinai konsultuotas gydytojo psichiatro jau pataisos namuose, paskirstas gydymas buvo adekvatus jo pagerėjusiai sveikatos būklei. Lukiškių TI-K darbuotojai, teikdami medicininę pagalbą veikė tinkamai, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įvykdyta neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo pablogėti jo sveikata, nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pravieniškių PN-AK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 97–98) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK. Asmenims, atliekantiems bausmę, ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė nueiti į pirtį, gauti išskalbtą patalynę, apatinius drabužius ir naudotis kirpėjo paslaugomis, Pataisos namuose, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, yra naudojamas šaltas vanduo, radijo taškai įjungiami ir išjungiami centralizuotai. Pataisos namų vidaus ir išorės apšvietimas taip pat atitinka teisės aktuose numatytas sąlygas. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK viso bausmės atlikimo metu bausmę atliko dvejose kamerose –1 būrio 4 kameroje (8 vietos, plotas 32,16 kv. m) ir 2 būrio 1 kameroje (2 vietos, plotas 12,28 kv. m), todėl laikymo sąlygos atitiko teisės aktų nustatytą tvarką. Pareiškėjas prašė suteikti jam gydymą opioidiniais preparatais – metadonu, tačiau įkalinimo įstaigoje toks gydymas yra netaikomas. Jam buvo suteikta psichologinė pagalba ir paskirti kiti vaistai, todėl negalima teigti, jog atsakovas nesiėmė priemonių gydyti pareiškėją ar jį kankino nesuteikdamas pagalbos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 74–78) nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, visi kiti jo nusiskundimai yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri yra sprendžiama pagal galimybes. Įkalinimo įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, dėl kurių pablogintos jo sąlygos, minėtoje įstaigoje nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Dėl pareiškėjo gydymo metadonu, pasisakė, kad šis gydymas yra tik vienas iš galimų priklausomybės ligų gydymo metodų. Šiuo metu opioidinis gydymas (farmakoterapija opioidiniais vaistiniais preparatais, taip pat ir metadonu) laisvės atėmimo vietose netaikomas. KD pavaldžiose įstaigose pareiškėjui buvo suteikta medicininė priežiūra, gydymas nuo narkologinės priklausomybės buvo tęsiamas, tik kitais vaistiniais preparatais. Tai, kad kurį laiką pareiškėjas negalėjo vartoti metadono, negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų ir didelės žalos.

Nuo 1997 metų iki šiol pareiškėjui nepavyko atsikratyti priklausomybės ligos, todėl teiginys, jog jo pastangos pasveikti buvo sužlugdytos tik patekus į laisvės atėmimo įstaigas, yra nepagrįstas. Siekiant priteisti iš valstybės padarytą žalą, privalu nustatyti jos institucijų ar pareigūnų kaltę ir ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, t. y. priežastinį ryšį. Taip pat būtina nustatyti, kokios ir kokiu būdu pataisos įstaigos, KD veiklą reglamentuojančios, teisės normos buvo pažeistos.

Neigiamos tokios veikos pasekmės savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti elgesio neteisėtumą. Nenustatyti atsakovų neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris galėjo sąlygoti neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido tik vieną savaitę, tai per trumpas laikotarpis ženkliai neturtinei žalai padaryti. Teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankama satisfakcija apginti pažeistas asmens teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir LR SAM) pareiškėjo skundą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 104–107) paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti higienos normoje HN 76:2010. Ši Higienos norma galiojo ir skunde aprašomu laikotarpiu. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tokie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 14 p. nuostatas, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos 21 punktą, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, nėra reikalavimo kamerose tiekti karštą vandenį. Pagal Higienos normos 23 punktą, kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Higienos normos 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsnį, laisvės atėmimo vietose, kardomojo kalinimo vietose, policijos areštinėse esantys narkologiniai ligoniai, asmenys, piktnaudžiaujantys psichiką veikiančiomis medžiagomis, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir kiti asmenys. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnis nustato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Tas pats reglamentuota ir Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkoje, nurodant, kad sveikatos priežiūrą vykdo kardomąją priemonę suėmimą vykdančių įstaigų, pataisos namų ir areštinių sveikatos priežiūros tarnybų specialistai. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas šia privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka nepasinaudojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir LR TM) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 112–115) nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 2 dalis nustato, kad priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarką nustato LR SAM ir LR TM. Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtinti „Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartai“ (toliau – ir Standartai) nustato gydymo paslaugų teikimo tvarką. Atsižvelgiant į Standartus priklausomybės nuo opioidų palaikomasis gydymas metadonu arba opioidinės abstinencijos detoksikacija metadonu skiriama ilgam gydymo laikotarpiui, kuris gali tęstis daugiau kaip metus. Kadangi pareiškėjas buvo nubaustas 40 parų arešto bausme, po kurios turėtų būti paleistas į laisvę, pareiškėjo gydymą tęsti laisvės atėmimo vietos gydymo įstaigoje būtų neįmanoma. Pagal LR SAM ir LR TM 2003 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 118/V-234 „Dėl Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą, su pacientu turi būti pasirašyta sutartis dėl gydymosi ir reabilitacijos. Tačiau nuteistajam išėjus į laisvę būtų neįmanoma užtikrinti sutarties sąlygų vykdymo kontrolės, todėl pareiškėjui buvo taikomas toks gydymas, kuris tęsiasi trumpiau nei 40 dienų. Standartai numato priklausomybės nuo opioidų palaikomąjį gydymą ir opioidinės abstinencijos detoksikaciją vykdyti ir be gydymo metadonu. Todėl pareiškėjui buvo taikomas mediciniškai pagrįstas ir teisėtas gydymas kitais vaistiniais preparatais. KD 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia jog jis turėjo būti laikomas ne mažesnėje kaip 5 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje. Pareiškėjui neįrodžius valstybės deliktinės atsakomybės būtinų sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti pareiškėjo nurodomą neturtinę žalą, be to, jo nurodomas neturtinės žalos dydis – 150 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytiems pažeidimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas K. B. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–73), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi (II t., b. l. 90-100) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

III. Išnagrinėjęs bylą iš naujo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (II t., b. l. 120-129) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo K. B. teisė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo byloje dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. jam paskirtą arešto bausmę atliko Lukiškių TI-K ir nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. tolesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK, nėra. Byloje taip pat nėra ginčo, kad prieš patekdamas į Lukiškių TI-K bei Pravieniškių PN-AK pareiškėjas nuo narkologinės priklausomybės gydėsi pakaitiniu palaikomuoju gydymu metadonu. Pareiškėjui paskyrus arešto bausmę ir jį patalpinus į Lukiškių TI-K bei Pravieniškių PN-AK pakaitinis palaikomasis gydymas metadonu nebuvo skirtas. Vietoj to nuo narkologinės priklausomybės pareiškėjas gydytas paskyrus kitus vaistinius preparatus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo dėl Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK jam suteikto netinkamo ir nekokybiško gydymo, prieš kreipdamasis į teismą turėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine tvarka. Nustatė, kad pareiškėjas K. B. dėl Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK sveikatos priežiūros tarnybų netinkamai ir nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų bei netinkamo gydymo į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas K. B. dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nėra pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. būnant Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis 5 m2 plotas, kameroje visą parą buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, tai trikdė miegą, nebuvo sudarytos reikiamos higienos sąlygos, tik 1 kartą galėjo nusiprausti duše, kameros kriauklėje bėgo tik šaltas vanduo, nebuvo muilo, pareiškėjui nedavė dantų šepetuko, dantų pastos, trūko tualetinio popieriaus, pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nurodė, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui turėjo būti užtikrintas minimalus 3,6 m2 kameros plotas. Nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 m2 (vakare buvo 4 asmenys), nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. buvo kameroje Nr. 366, kurios plotas – 7,81 m2 (maksimaliai buvo du žmonės kameroje), o 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių PN-AK. Ginčo, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pareiškėjas nekėlė, todėl šių aplinkybių teismas nevertino. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad per visą pareiškėjui paskirtos arešto bausmės atlikimo laikotarpį, teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas pareiškėjui nebuvo užtikrintas tik vieną dieną.

Nurodė, jog Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-40 patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo (su vėlesniais pakeitimais) 4 punkte nustatyta, kad dušu suimtieji bei nuteistieji gali naudotis iki 15 minučių. Pabrėžė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 7 dienas, o skunde pats patvirtino, jog jam būnant Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė vieną kartą nusiprausti duše, todėl leidimas vieną kartą pasinaudoti dušu atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui būnant Pravieniškių PN-AK nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, skunde nėra nurodyta, todėl teismas jos nevertino.

Pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 18.2 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo įstaigose tiek dienos, tiek nakties metu gyvenamosiose kamerose ir laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje turi būti įjungta dirbtinė apšvieta. Pastebėjo, kad objektyvių duomenų, jog nakties metu Pravieniškių PN-AK kameroje bei teritorijoje įjungta dirbtinė apšvieta viršijo Higienos normoje nustatytus reikalavimus, pareiškėjas nepateikė. Nurodytos aplinkybės grindžiamos išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl per intensyvaus naktinio apšvietimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, taip pat nėra.

Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimais, pataisos namų kamerų tipo, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Pareiškėjas patvirtino, kad tiek Pravieniškių PN-AK, tiek Lukiškių TI-K kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo.

Pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, asmenims, atliekantiems arešto bausmę kalėjimuose, 1 mėnesiui turi būti išduodama 200 g muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Dantų šepetėlis ir dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami tik suimtiesiems. Bausmių vykdymo kodekso 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arešto bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę gauti drabužių ir avalynės bei spaudos siuntas. Atsižvelgęs į nurodytą reglamentavimą, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo teisinio pagrindo priimti pareiškėjo artimųjų perduotą siuntą su higienos priemonėmis, taip pat neprivalėjo jam išduoti dantų šepetėlio bei dantų pastos, šias priemones pareiškėjas turėjo teisę įsigyti parduotuvėje. Nurodė, kad teismui nėra pateikti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjui buvo išduotas reikiamas kiekis muilo ir tualetinio popieriaus, todėl teismas pripažino, kad šių reikalavimų Lukiškių TI-K neužtikrino.

Atkreipė dėmesį, kad nei Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, Suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių).

Teismas akcentavo, jog pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 3 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jis pasirašytinai sutiko būti kameroje su rūkančiais asmenimis, prašymas būti laikomam atskirai nuo rūkančių nebuvo pateiktas, visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pareiškėjas į administraciją dėl perkėlimo į kamerą, kurioje nebūtų rūkoma, nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas išreiškė valią būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl Lukiškių TI-K negali būti pripažintas pažeidęs jo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai, o Lukiškių TI-K pripažintinas pažeidęs teisės aktų reikalavimus tik dėl to, jog vieną dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 m2 kameros plotas, taip pat dėl to, kad nebuvo išduotas muilas ir pakankamas kiekis tualetinio popieriaus.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsiradusią neturtinę žalą iš esmės grindė netinkamai pareiškėjui paskirtu gydymu. Kaip nurodyta aukščiau, teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos padarymo faktą dėl teisės aktų reikalavimų neatitikusių kalinimo sąlygų, pareiškėjas grindė bendro pobūdžio teiginiais apie patirtus neigiamus išgyvenimus. Teismas vertino, kad nustatyti Lukiškių TI-K administracijos veiksmai nebuvo intensyvaus pobūdžio, todėl negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie nurodyti jo skunde. Nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai negali būti vertinami kaip asmens kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę (1 diena), kitų nustatytų pažeidimų apimtį ir pobūdį, teismas sprendė, kad nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai yra mažareikšmiai, kurie negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurių pagrindu galėtų būti tenkinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui bus pripažinimas, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog minimalus kameros plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus ir būtų išduotos priklausančios higienos priemonės. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

IV. Pareiškėjas K. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 134-142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo ištirti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3.1 punkto atitiktį Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 daliai.

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nutraukus palaikomąjį gydymą metadonu pareiškėjas nebuvo pacientu, nes nesinaudojo sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis paslaugomis. Žalą, jog buvo nutrauktas pakaitinis palaikomasis gydymas metadonu, jis patyrė ne dėl to, kad jam buvo nekokybiškai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos (atitinkamai pažeista Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas), o todėl, kad sveikatos priežiūros paslaugos jam apskritai nebuvo suteiktos, o vietoje ilgalaikio gydymo pareiškėjui buvo skirti nieko bendro su priklausomybės nuo opioidų sindromu gydymu neturintys vaistiniai preparatai „Truksalis" ir „Finlepsin", dėl ko jis patyrė nežmonišką elgesį įkalinimo vietoje ir buvo kankinamas. Pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad savavališkas ir nepagrįstas gydymo metadonu nutraukimas ir vėliau netinkamo gydymo paskyrimas (vaist. preparatais „Truksalis' , „Finlepsin") yra kankinimas kalinamo asmens atžvilgiu. Būtent iš šio fakto pareiškėjas kildina patirtą žalą, todėl teismo nurodoma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija nėra kompetentinga spręsti šio ginčo, teismas turėjo spręsti bylą iš esmės. Pareiškėjo nuomone, ne ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos, o teismo pareiga įvertinti, ar skundžiamas nutrauktas gydymas metadonu, nesukėlė žiauraus elgesio su asmeniu, ar asmuo nebuvo kankinamas. Nurodo, kad formalus kreipimasis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją tik apsunkintų procesą, lemtų itin ilgus ginčo nagrinėjimo terminus, todėl ši priemonė būtų neefektyvi. Pabrėžia, kad anksčiau bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog pareiškėjas privalėjo kreiptis į ikiteisminę instituciją pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas, remdamasis Pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. V-653, 19 punktu, pažymi, kad paskirtas pakaitinis gydymas metadonu buvo nutrauktas neteisėtai, nes jį nutraukė ne gydytojų konsultacinė komisija, taip pat pareiškėjas nepateikė atsisakymo ar bendro gydytojo psichiatro ir paciento sutikimo. Atkreipia dėmesį, kad, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nutraukus gydymą metadonu turėjo būti taikomas ambulatorinis arba stacionarinis abstinencijos būklės gydymas.

Pažymi, kad įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros specialistai, teikę jam sveikatos priežiūros paslaugas, nebuvo susipažinę su visa jo ligos istorija, neskyrė pakankamai dėmesio ir laiko išsiaiškinti jo ligai, jos eigai, galimoms kilti pasekmėms, todėl nebuvo kompetentingi nuspręsti, ar galima nutraukti paskirtą pakaitinį gydymą metadonu, kurį skyrė pareiškėjo nuolatinis sveikatos priežiūros specialistas.

Atkreipia dėmesį, jog atsakovas nepagrindė, kodėl taikė vaistinius preparatus neregistruotoms indikacijoms gydyti. Neteisėtas gydymo metadonu nutraukimas ir netinkamų vaistinių preparatų paskyrimas nulėmė pareiškėjo nepakeliamas kančias, nes nebuvo siekiama panaikinti pareiškėjo patiriamą skausmą, o tai pagal tarptautinius teisės aktus ir principus pripažįstama kankinimu. Taigi įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros specialistai, nutraukdami pareiškėjui paskirtą pakaitinį gydymą metadonu, viršijo savo įgaliojimus, tokiu būdu šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises.

Pabrėžia, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta, kad priklausomybės ligomis sergantys asmenys, esantys kardomąją priemonę suėmimą vykdančiose įstaigose, areštinėse ir pataisos įstaigose, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir laisvėje esantys asmenys. Tačiau nors pareiškėjas yra priklausomas nuo opioidų, jam atvykus į įkalinimo įstaigą nebuvo paaiškinta galimybė būti gydomam reabilitacijos centre, pareiškėjo neinformavo apie procedūras, kurias reikia atlikti, kad jis galėtų būti nukreiptas gydytis į reabilitacijos centrą. Tokiu būdu buvo sąmoningai ir tikslingai pažeistos pareiškėjo teisės į adekvatų gydymą ir sukeltos didelės kančios.

Pareiškėjas pažymi, kad Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose „Užtikrinant pusiausvyrą nacionalinėje politikoje dėl kontroliuojamų medžiagų'' pabrėžta, jog nepaisant narkotinių vaistinių preparatų griežtos kontrolės, atitinkami vaistai turi būti lengvai prieinami pacientams, patiriantiems skausmą ir reikalingiems paliatyviosios slaugos, taip pat pacientams su priklausomybe nuo opioidų. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui patekus į įkalinimo įstaigas jam nebuvo garantuotos teisės, kurias pabrėžė Pasaulio sveikatos organizacija ir Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą po vizito Lietuvoje.

Atkreipia dėmesį, kad pakaitinis gydymas metadonu yra teikiamas policijos areštinėse, todėl pareiškėjas nemato teisinio pagrindo, kodėl adekvatus gydymas jam negalėjo būti teikiamas ir įkalinimo įstaigose.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl kalinimo sąlygų, pažymi, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą laikosi nuostatos, kad kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m. plotas (CPT reports on the 2002 visit to Bulgaria, CPT/Inf (2004) 21, paragraphs 82 and 87, and on the 2004 visit to Poland, CPT/Inf (2006) 11, paragraphs 87 and 111). Minimalus tinkamas plotas, komiteto nuomone, yra 4 kv. m. asmeniui dvivietėse bei daugiavietėse kamerose ir 6 kv. m. vienutėse. Kartu yra pabrėžiama, kad šie plotai negali būti vertinami kaip norma – t. y. jie yra laikomi mažais ir neturėtų būti remiamasi jais kaip pagrindu nustatyti būtent tokius plotus, komitetas sektinais pavyzdžiais laiko asmenų kalinimą vienvietėse kamerose, kurių dydis yra 9 arba 10 kv. m. (Commentary to Recomendation REC (2006) 2 Of the Committee of Ministres to Member States on the European Prison Rules.Tr). Europos kalėjimų taisyklių 18 paragrafo 5 punkte nustatyta, kad kaliniams nakties metu turėtų būti suteikiamos individualios kameros, išskyrus, jei jų pačių interesais jie turi būti kalinami su kitais asmenimis (Recommendation Rec(2006)2 of the Committee of Ministers to Member States on the European Prison Rules). Europos kalėjimų taisyklių 18 paragrafo 1 punkte nustatyta, kad: gyvenimo sąlygos, kurios suteikiamos kaliniams, ir ypatingai, miegamosios erdvės, turi būti tokios, kad būtų gerbiamas žmogiškasis orumas ir, kiek tai įmanoma, privatumas, taip pat jos turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į klimato sąlygas ir į gyvenamąjį plotą kvadratiniais metrais bei jo erdvę kubiniais metrais, apšvietimą, apšildymą ir ventiliaciją (Recommendation Rec(2006)2 of the Committee of Ministers to member statės on the European Prison Rules). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pirmąją dieną tekęs 1,85 kv. m., likusias dienas – 3,9 kv. m. plotas buvo akivaizdžiai per mažas, pažeidžiantis tarptautinius standartus bei pareiškėjo teisę į žmoniškąjį orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas įkalinimo įstaigose.

Paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3.1 punkte nustatytas 3,6 kv. m. plotas vienam nuteistajam neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijų, Europos kalėjimų taisyklių 18 paragrafo 1 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies. Kadangi nacionalinė teisė aiškintina valstybės tarptautinių įsipareigojimų kontekste, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsniu, prašo ištirti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3.1 punkto atitiktį Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 daliai. Nustačius, kad nustatytas kaliniams skirtinas plotas pažeidžia Bausmių vykdymo kodeksą, prašo konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir priteisti patirtą neturtinę žalą.

Dėl žalos atlyginimo pareiškėjas nurodo, kad dvejopas nepalankus elgesys – neteisėtais veiksmais sukeltas abstinencijos sindromas ir higienos normų neatitinkančios kalinimo sąlygos itin stipriai paveikė pareiškėjo psichinę ir fizinę sveikatą, todėl yra teisinis pagrindas atlyginti jam padarytą žalą.

Paaiškina, kad neteisėtai nutrauktas pakaitinis gydymas metadonu pareiškėjui sukėlė abstinencijos būklę: jį kankino nuolatinis nerimas, drebulys, negalėjo susikaupti, kankino nuolat besikeičianti savijauta – tai mušė prakaitas, tai krėtė drebulys. Dėl nuolatinio skausmo, nemigos, prastos savijautos atsirado depresija, nebematė gyvenimo prasmės, paniro į apatiją, nebenorėjo bendrauti su žmonėmis. Teigia, kad dėl neteisėtų įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros specialistų veiksmų jam buvo sukeltos nepakeliamos kančios, dėl abstinencijos būklės kankinosi, buvo pažemintas pareiškėjo orumas, patyrė jis stiprius dvasinius išgyvenimus ir depresiją. Dėl neteisėtų veiksmų vėl pradėjo vartoti narkotikus, nors iki to laiko dalyvavo metadono programoje ir priklausomybė tapo kontroliuojama, o socialinis gyvenimas stabilizavosi. Dėl nutraukto gydymo metadonu pareiškėjas buvo priverstas savo reabilitaciją pradėti iš naujo. Atkreipia dėmesį, kad toks elgesys tarptautinėje teisėje traktuotinas kaip kankinimas.

Be to, kankinamas abstinencijos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo kalinamas ir antisanitarinėmis sąlygomis – jausdamasis itin prastai, kankinamas fizinių skausmų, depresijos visiškai neturėjo jokios asmeninės erdvės dėl suteikto per mažo gyvenamojo ploto, o buvimas ankštoje, perpildytoje kameroje tik sustiprino abstinencijos simptomus. Tai, kad pareiškėjas buvo įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lėmė kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukėlė baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą bei pažeminimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (III t., b. l. 1-3) apeliacinį į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (III t., b. l. 6-7) apeliacinį į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (III t., b. l. 10-11) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Papildomai pažymi, jog pareiškėjas konkrečiai dėl galimai netinkamų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Ši aplinkybė taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Mano, kad pareiškėjas nepatyrė apčiuopiamos neturtinės žalos, nepatyrė tokių dvasinių nepatogumų, išgyvenimų, kurie būtų pagrindu pareiškėjui priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas skundžiasi dėl vieną dieną jam tekusio mažesnio ploto ir niekuo nepragrindžia savo neva patirtų neigiamų išgyvenimų, dėl ko turėtų kilti civilinė atsakomybė. Teigia, kad pareiškėjas tik formaliai nurodo, kad jam trūko gyvenamo ploto, o kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta žala, neįvardija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas K. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų netinkamai suteikiant sveikatos peržiūros paslaugas ir neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo K. B. teisė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas K. B. nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas sprendimą ginčija iš esmės dviem pagrindais: pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko pareiškėjo skundo dalį nenagrinėtą dėl to, kad nutraukus palaikomąjį gydymą metadonu pareiškėjas nebuvo pacientu, nes nesinaudojo sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis paslaugomis, o formalus kreipimasis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją tik apsunkintų procesą, todėl šis klausimas turėjo būti nagrinėjamas teisme; antra, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes atsakovas neteisėtai neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas patyrė sunkių išgyvenimų.

Dėl pirmojo argumento, t. y. dėl privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.

Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Atsižvelgiant Lietuvos vyriausiojo teismo jurisprudenciją, ginčai dėl žalos atlyginimo, kai sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, nagrinėtini administraciniuose teismuose.

Atkreiptinas dėmesys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko pareiškėjo skundo dalį nenagrinėtą dėl to, jog nutraukus palaikomąjį gydymą metadonu pareiškėjas nebuvo pacientu, nes nesinaudojo sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis paslaugomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai pareiškėjas buvo patalpintas į Lukiškių TI-K, jis buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro, kuris paskyrė psichotropinius vaistus abstinencijai nuslopinti, o 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas buvo pakartotinai konsultuotas gydytojo psichiatro jau pataisos namuose. Pats pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog gydytojo-psichiatro konsultacijos metu vietoje ilgalaikio gydymo metadonu jam buvo skirti vaistiniai preparatai „Truksalis" ir „Finlepsin", dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sprendimas nutraukti paskirtą gydymą taip pat patenka į Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo taikymo sferą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjui galimai kilusi neturtinė žala, jo nuomone, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, patenka į Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio taikymo sritį.

Kadangi pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas K. B. dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nėra pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, dėl ko pagrįstai ir teisėtai šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą. Atitinkamai teisėjų kolegija nevertina ir argumentų dėl neturtinės žalos, susijusios su galimai netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, priteisimo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes atsakovas neteisėtai neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas patyrė sunkių išgyvenimų, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis neturtinės žalos atsiradimą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. būnant Lukiškių TI-K, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas, kameroje visą parą buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, tik 1 kartą galėjo nusiprausti duše, kameros kriauklėje bėgo tik šaltas vanduo, nebuvo muilo, pareiškėjui nedavė dantų šepetuko, dantų pastos, trūko tualetinio popieriaus. Be to, pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui būnant Pravieniškių PN-AK kameroje bėgo tik šaltas vanduo, 6 val. ryte buvo automatiškai įjungiamas radijo taškas, kuris garsiai grojo, patildyti nebuvo galima, nuo 22 val. buvo įjungiama 100 W lemputė, iš lango pusės švietė lauko prožektoriai, buvo neįmanoma miegoti.

Kiek tai susiję su plotu pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių TI-K – užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 59 paragrafas). Pabrėžtina, jog šis teismas bylose, kuriose pareiškėjams buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, pareiškimo Nr. 22635/03, 51 paragrafas; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05, 59 paragrafas; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 37213/02, 50-51 paragrafai; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje A.

F. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 205/02, 47-49 paragrafai; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 62208/00, 44 paragrafas; 2011 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 99 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 58 paragrafas). Taigi EŽTT yra pasisakęs dėl tenkančio 3 kv .m. per mažo ploto, bet ne dėl 4 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu nubaustas 40 parų arešto bausme (I t., b. l. 11–12), į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 m2, (vakare buvo – 4 asmenys), 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2011 m. rugpjūčio 10 d. buvo kameroje Nr. 366, plotas – 7,81 m2 (ryte, vakare 1 – 2 asmenys), 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių PN-AK (I t., b. l. 84, 89–90). Taigi pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. Lukiškių TI-K tik vieną dieną (2011 m. rugpjūčio 3 d) buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Šių aplinkybių nei pareiškėjas, nei atsakovas iš esmės neginčija. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kuriomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" nuostata – „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)“ atitinka Bausmių vykdymo kodekso straipsnio 1 dalį, pažymėtina, jog teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011); pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, įvertinusiai minėtą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymą, nekyla abejonių dėl jo prieštaravimo Bausmių vykdymo kodekso straipsnio 1 dalyje įtvirtintam humanizmo principui, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pradėti šio administracinio akto teisėtumo tyrimą nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, remdamasis Europos komiteto rekomendacijomis, teigia, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m. plotas, o nakties metu turėtų būti suteikiamos individualios kameros, išskyrus, jei jų pačių interesais jie turi būti kalinami su kitais asmenimis. Pastebėtina, kaip jau minėta aukščiau, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra pripažinęs, kad 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto suteikimas savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgus į tai, yra laikoma, kad minėtu įsakymu nustatytas minimalus 3,6 kv. m tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerų plotas atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo nurodomi Europos komiteto dokumentai yra rekomendacinio pobūdžio aktai, kurie patys savaime jokių teisinių pasekmių Lietuvos valstybei nesukelia. Taigi yra pagrindas pripažinti šį pareiškėjo skundo reikalavimą nepagrįstu.

Kiek susiję su pareiškėjo nurodomais neteisėtais veiksmais – neužtikrinimu teisės praustis po dušu teisės aktų nustatyta tvarka pažeidimo – teisėjų kolegija nurodo, jog Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją išvyko rugpjūčio 10 d. Šiuo atveju pareiškėjas išbuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 7 dienas, t. y. vieną savaitę, todėl negalima teigti, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, suteikęs pareiškėjui galimybę išsimaudyti po dušu vieną kartą per savaitę, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą. Be to, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, nustatęs, jog karštas vanduo pareiškėjui buvo prieinamas tik vieną kartą per savaitę ir tik vieną valandą, konstatavo, kad pareiškėjui buvo atimta galimybė palaikyti tinkamą kūno higieną kalinimo įstaigoje. Ši aplinkybė kartu su kitais kalinimo sąlygų pažeidimais (kalėjimų perpildymas, žiemą nepakankamas šildymas) buvo pripažinta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. pvz., 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Ali prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 20307/02). Kita vertus kitoje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98). Akcentuotina, kad pastarojoje byloje nebuvo nustatyta pažeidimų dėl kamerų ploto ir jų perpildymo. Taigi teisėjų kolegija nurodo, jog galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu yra tik papildoma sąlyga, į kurią atkreipiamas dėmesys sprendžiant klausimą, ar buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau vien dėl šios aplinkybės EŽTT nebuvo nustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo išduotos būtiniausios higienos priemonės – muilas, dantų šepetukas, dantų pasta, trūko tualetinio popieriaus, kad Lukiškių TI-K kalėjime, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, 6 val. ryte buvo automatiškai įjungiamas radijo taškas, kuris garsiai grojo, apšvieta neatitiko nustatytų reikalavimų, o kamerų kriauklėse bėgo tik šaltas vanduo, teisėjų kolegija, nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir nepateikia argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl minėtų aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir bylai aktualias teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir tų pačių argumentų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi visą, ką išdėstė, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo mastas kaip ir jo buvimo laikotarpis – iš viso 1 diena, yra sąlyginai nedidelis. Todėl CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių (nepaisant to, kad buvo konstatuota, jog pareiškėjui nebuvo išduotas muilas ir pakankamas kiekis tualetinio popieriaus, nes atsakovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų), toks pažeidimas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs jo skunde teismui nurodytus dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad aukščiau nurodytas trumpas nukrypimas nuo paminėtos normos negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių. Todėl kolegija, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-921/2013), daro išvadą, kad vien tik tokios aplinkybės (dėl gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo ir neišduoto pakankamo kieko tualetinio popieriaus bei muilo) CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjas patyrė pinigais išreiškiamą neturtinę žalą. Todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegijos pripažintina pagrįsta ir ją naikinti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų visiškai tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys